1962 metų birželį, dešimčiai mėnesių praėjus po to, kai
komunistinis Rytų Vokietijos režimas buvo pastatęs sieną, vyrai iš
Vakarų Vokietijos rizikuodami savo gyvybėmis pabandė susitikti su savo
žmonomis ir vaikais, gyvenančiais Rytų Berlyne. Jie sugalvojo drąsų
planą - po Berlyno siena iškasti tunelį.
Tačiau vienos iš žmonų brolis buvo Rytų Vokietijos slaptosios
tarnybos „Stasi“ informatorius ir juos išdavė. Kai vyrai vyrai tuneliu
pateko į Rytų Berlyną, ten jų jau laukė ginkluoti vyrai.
Abu žemės paviršiuje pasirodžiusius vyrus pasitiko „Stasi“
pareigūnų kulkos. Vienas iš jų, 22-ejų tėvas Siegfriedas Noffke
(Zygfridas Nofkė) mirė vežamas į kalėjimo ligoninę.
Į kitą vyrą - Dieterį Hoetgerį pataikė septynios
kulkos. Jis daugiau kaip 10 metų išbuvo „Stasi“ kalėjime, kol Vakarų
Vokietijos vyriausybė pasinaudojo įprasta to meto praktika ir jį
išpirko iš Rytų Vokietijos.
Dabar beveik 70-ies D.Hoetgeris negalėjo sulaikyti ašarų, kai
pasakojo savo istoriją per memorialinės lentos atidengimo ceremoniją,
kurioje dalyvavo politikai, šių vyrų šeimos ir draugai. Šią atminimo
lentą pakabino istorinio atminimo organizacija „Der Verein Berliner
Unterwelten“ (Pogrindinio Berlyno sąjunga).
„Jie be perspėjimo pradėjo šaudyti į mus iš automatų. Niekada
nepamiršime Siegfriedo Noffkės“, - sakė D.Hoetgeris.
Agentūrai vyras papasakojo, kad „nutrūktgalviškas“ planas pervesti
tuneliu per sieną 13 žmonių gimė todėl, kad jis nebepakėlė atsiskyrimo
nuo savo žmonos.
„Mes susitikome Rytų Vokietijoje, tačiau aš išvykau dirbti į
Hanoverį, Vakarų Vokietiją, nes ten mokėjo didesnius atlyginimus“, -
pasakojo D.Hoetgeris.
„Siena išdygo netikėtai. Turėjau sutelkti visą drąsą ir pradėti
darbus tunelyje, nes ją mylėjau“, - pasakojo vyras.
D.Hoetgeris pasakojo, kad jo žmona taip pat buvo įkalinta. Vėliau
paleista, kalėjime savo vyrą ji aplankė tik du kartus, nes jie „Stasi“
spaudžiami galiausiai turėjo išsiskirti.
Nuo 1961 metų gruodžio iki 1982 metų balandžio smėlėtame Berlyno
dirvožemyje buvo pradėta kasti 70 tunelių, siekiant jais pateikti į
Vakarų Berlyną, nurodo istorinė draugija „Der Verein Berliner
Unterwelten“.
Tiktai apie 17 iš jų pavyko sėkmingai pasprukti iš Rytų
Vokietijos. Dauguma iš likusių tunelių buvo sunaikinta pastaraisiais
metais vykdant statybas.
Antradienį valdžios atstovai patvirtino, kad bent jau 136 asmenys
žuvo prie Berlyno sienos nuo jos pastatymo 1961 metų rugpjūčio 13
dienos iki jos taikaus griuvimo 1989 metų lapkričio 9 dieną.
Didžiąją dalį bėgančiųjų nušovė Rytų Vokietijos pasieniečiai. Po
Vokietijos suvienijimo daugumą jų buvo teisiami.
Vis dėlto daugumai pasieniečių buvo skirta lygtinė bausmė - nes
jie tvirtino, kad privalėjo paklusti savo viršininkų įsakymams.
Ceremonijoje kreipdamasis į čia dalyvavusius parlamento narius,
D.Hoetgeris griežtai kritikavo tyrėjų darbą, kad jie nuo Vokietijos
suvienijimo 1990 metais nesugebėjo S.Noffke žudikų perduoti į
teisingumo rankas.
„Stasi“ žudikai vis dar yra laisvėje, nes prasti Berlyno
teisėtvarkos pareigūnai nė karto nesugebėjo pateikti jiems kaltinimų“,
- sakė D.Hoetgeris.