Per savo vadovavimo dešimtmetį Vladimiras Putinas pasinaudojo valstybės instrumentais ir sukūrė vadinamąją „galios vertikalę“ - valdymo modelį, kuriame visa galia yra sutelkta viršuje. Putinizmas puikiai atitiko Rusijos laiko dvasią, kai žmonės beviltiškai troško stabilumo arba bent stabilumo iliuzijos. V.Putino sukurta sistema pasižymi politine energetikos sektoriaus kontrole, bandymu atstatyti Rusijos, kaip vienos galingiausių pasaulio valstybių, statusą ir agresyviu Rusijos įtakos plėtimu buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.
Vis dėlto ryškiausias putinizmo bruožas yra jo priešiškumas saviraiškos laisvei. Dešimtmetį trunkantis vienos iš esminių žmogaus teisių ribojimas skiriasi nuo vientisos ir visaapimančios ideologinės kontrolės, gyvavusios sovietmečiu.
Kad iš išorės suteiktų Rusijai liberalios visuomenės įvaizdį ir paliktų tautai reikalingą garo nuleidimo vožtuvą, valdžia sukūrė naują, selektyvios cenzūros modelį. Šioje sistemoje valstybė cenzūruoja realios politinės įtakos galinčią turėti informaciją, tačiau toleruoja tam tikrą ribotą nepriklausomybę visuomenės pakraščiuose.
V.Putino eroje svarbiausia Maskvos užduotimi tapo masinės informacijos priemonių kontrolė. Valdžia užgrobė arba nukenksmino visus didžiuosius televizijos kanalus.
Pirmiausia Kremlius į kumštį suėmė NTV, kuri V.Putino valdymo pradžioje garsėjo kritišku įvykių – taip pat ir karo Čečėnijoje – nušvietimu. Iškart po prezidento rinkimų tuomečiam NTV savininkui buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu ir jis trumpam atsidūrė kalėjime. 2001-aisiais kanalo kontrolė perėjo į valstybinio energetikos milžino „Gazprom“ rankas. Tuo pat metu Kremlius pavertė valstybinį, tačiau iki tol, palyginti, nepriklausomą Pirmąjį kanalą ir RTR valdžios garsiakalbiais.
Nors Rusijos televizijos eteryje pramogų įvairovės netrūksta, neoficialūs juodieji sąrašai neleidžia V.Putino kritikams patekti į labiausiai žiūrimas politines laidas. Tuo metu nenutrūkstamas Kremliaus propagandos srautas juodina ir žlugdo opoziciją bei nepriklausomos pilietinės visuomenės likučius.
Kremliui neužteko užčiaupti vidaus kritikus – valdžia ginklus nukreipė ir į užsienio žiniasklaidą. Priekabiomis mokesčių inspekcijomis ir aptakiais ekstremizmo įstatymais stengiamasi išbaidyti tarptautinius transliuotojus, tokius kaip „Laisvosios Europos“ radijas ir BBC. Pasinaudojusi šiais metodais valdžia jau uždarė 28 iš 36 Rusijos radijo stočių, kurios retransliavo „Laisvosios Europos“ radijo laidas.
Kad ir kokie kieti Kremliaus institucinės kontrolės būdai, išties nešvarūs cenzūros metodai taikomi individualiems žmonėms. Keli drąsūs ir valdžią dar išdrįstantys kritikuoti žurnalistai bei aktyvistai – ypač tie, kurie stengiasi atskleisti valdžios korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus – gyvena nuolatiniame pavojuje.
Nepraėjus nė dviem savaitėms po Baracko Obamos apsilankymo Maskvoje liepą, iš savo namų Grozne (Čečėnija), buvo pagrobta žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ aktyvistė Natalija Estemirova. Tą pačią dieną kaimyninėje Ingušetijos respublikoje buvo rastas jos lavonas – su dviem kulkų žaizdomis kūne ir kontrolinio šūvio skyle galvoje.
50-metė aktyvistė atvirai kritikavo Kremliaus statytinį Čečėnijoje Ramzaną Kadyrovą ir jo represijas Čečėnijoje.
Po savaitės smėlio duobėje netoli Petrozavodsko buvo rastas negyvas kitas žmogaus teisių gynėjas Andrejus Kulaginas. O praėjusią savaitę automobilio bagažinėje atsidūrė Čečėnijos labdaros vaikams organizacijos vadovės Zaremos Sadulajevos ir jos vyro lavonai.
Panašių neišaiškintų žmogžudysčių sąrašą galima tęsti ir tęsti. Sausį netoli Kremliaus buvo nušautas žinomas žmogaus teisių gynėjas, advokatas Stanislavas Markelovas ir laikraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova. 2006-ųjų spalį Maskvos daugiabutyje buvo nužudyta Ana Politkovskaja, garsi „Novaja Gazeta“ žurnalistė, tyrusi žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje.
Putinizmo dešimtmetis Rusijoje atnešė laisvos saviraiškos įšalą. Savicenzūra virto pirmąja savisaugos taisykle. Įstatymų valdžia, nors dažnai aptarinėjama, praktiškai neegzistuoja. Korupcija veši visuose visuomenės sluoksniuose.
Laisvių varžymas nėra vien Rusijos vidaus reikalas – bet kas, turintis reikalų šioje šalyje, pasimeta tamsioje sistemoje, kurioje šešėliniai valstybinių bendrovių ir korumpuotų valdininkų susitarimai yra virtę norma, o milicija ir kitos kontrolės tarnybos vykdo ne įstatymus, o Kremliaus įgeidžius.
Trumpam sužibusios viltys, kad naujasis prezidentas Dmitrijus Medvedevas atneš šiek tiek daugiau atvirumo ir laisvės, iškart žlugo. Nors V.Putinas po aštuonerių metų pertraukos grįžo į premjero postą, akivaizdu, kad valstybės vairą vis dar valdo jis, o ne jo paties parinktas įpėdinis.
Vis dėlto, turint galvoje griežtą cenzūrą, žmogaus teisių pažeidimus ir įstatymų bejėgystę, būtų daug blogesnis ženklas, jei D.Medvedevas pats valdytų šalį. Tai reikštų, kad putinizmas visiškai įsitvirtino Rusijoje ir jam palaikyti nebebūtinas net ir pats V.Putinas.