Tuo įsitikinusi viena iš 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė. Seime dirbanti Eltos pašnekovė, save vadinanti „Sąjūdžio eiline“, sako, tą įsimintiną dieną prieš du dešimtmečius dėl organizacinių darbų lavinos pati nespėjusi išbėgti į Katedros aikštę ir stoti į gyvąją žmonių grandinę, bet vienybės su savo ir kitomis Baltijos tautomis ženklan simboliškai ištiesusi ranką pro atvirą Sąjūdžio būstinės langą.
- Kokie įvykiai tuomet vedė į unikalią Baltijos kelio idėją ir jos įgyvendinimą minint juodąją Baltijos valstybėms istorijos datą - 1939 metų Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo 50-ąsias metines?
- Prieš 70 metų rugpjūčio 23-iąją pasirašytas Baltijos šalims pražūtingas Rusijos ir Vokietijos paktas ir jo slaptieji protokolai buvo nuolat minimi dar sovietmečiu. 1979 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas 45 penkių pabaltijiečių memorandumas, reikalaujant panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus ir atkreipiant Jungtinių Tautų ir viso pasaulio dėmesį. Nereikia pamiršti ir vieno iš ryškiausių laisvėjimo ir baimės atsikratymo žingsnių - 1987 metų rugpjūčio 23-iąją Lietuvos laisvės lygos surengtą mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Dar didesnis Lietuvos laisvėjimas buvo jaučiamas 1988 metais, susikūrus Sąjūdžiui. Tų metų rugpjūčio 23-iąją Vingio parke susirinko didžiausias mitingas - apie 50 tūkstančių žmonių. Tas pats vyko Latvijoje ir Estijoje. Tada pirmą kartą viešai paskelbtas ir pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Po to Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus į tuometinį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, Maskvoje buvo įkurta komisija Molotovo ir Ribentropo paktui ir slaptiesiems protokolams įvertinti.
1989 m. gegužę Taline įvyksta labai svarbus įvykis - pirmoji Baltijos Asamblėja, susirenka Latvijos ir Estijos tautų fronto ir mūsų Sąjūdžio seimai. Jie priima daug rezoliucijų ir jau tariamasi, kokie bus veiksmai rugpjūčio 23-iąją minint Molotovo ir Ribentropo pakto 50-metį - kaip parodyti pasauliui, kad tautų balsas būtų išgirstas. Liepos mėnesį Pernu mieste (Estija) susirinkusi Baltijos taryba, turėjusi didžiausią pasitikėjimą savo tautose, apsisprendė rengti Baltijos kelio akciją. Rugpjūčio 12 dieną Cėsių mieste (Latvija) pasirašomas dokumentas „Baltijos kelias“, kurio pagrindu šįmet UNESCO įtraukė Baltijos kelio akciją į „Pasaulio atminties“ tarptautinį registrą.
Taigi reikia nepamiršti, kad Baltijos kelias atsirado būtent minint Molotovo ir Ribbentropo paktą, o 1989-aisiais vykusio Baltijos kelio ilgis - 650 kilometrų tarp Vilniaus ir Talino buvo simboliškai suskirstytas į 50 atkarpų, simbolizavusių tiek metų, kiek praėjo nuo minėto pakto pasirašymo.
- Kas labiausiai įsiminė Jums pačiai iš Baltijos kelio akcijos?
- Labiausiai jaudino žmonių vienybė ir trispalvių vėliavų su juodais kaspinais jūra. O kiek žvakučių tuomet degė Baltijos kelyje - tiems žmonėms, kurie negalėjo stovėti Baltijos kelyje, nes žuvo už laisvę, nesulaukė tos dienos. Nors tai buvo trečiadienis, darbo diena, niekas iš organizatorių nesitikėjo, kad susirinks šitiek žmonių, nors buvome sudarę tikslius grafikus, kas iš kur suvažiuos. Tai pranoko viską. Tokio stebuklo, koks buvo tada, niekada gyvenime daugiau nebus. Nežinau, ar jaunimas ką nors panašaus kada nors galės patirti...
Tuoj po Baltijos kelio buvo didelė reakcija Kremliuje, Maskvoje. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 26 dieną, įvykęs TSKP CK plenumas mus išvadino nacionalistais ir fašistais.
Bet įdomiausia, kad tų pačių metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Maskvoje oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai reikia labai akcentuoti ir priminti šiais laikais, pasigirstant įvairiems vertinimams iš Rusijos pusės.
- Ar po dvidešimties metų neišblėsto tuomet Baltijos kelyje stovėjusių žmonių išgyventas vienybės ir pasididžiavimo savo tauta, žmonėmis ir tėvyne jausmas?
- Mano nuomone, Baltijos kelio pabaigos nėra - Baltijos kelias visados yra ir turi būti mūsų širdyse. Jeigu yra tas jausmas, manau, kažką dar galima padaryti ir dabar žadinant pilietinę ir tautinę savimonę. Šįmet minint Baltijos kelio dvidešimtmetį, entuziazmas išplaukia iš pačių žmonių, jų nusiteikimo.
Mane labai stebina ir džiugina mūsų jaunimas. Daugelis iš jų tuomet, kai vyko Baltijos kelias, dar nebuvo gimę arba buvo dar visai mažučiai, gulėjo vežimėliuose. Tai galime matyti ir archyvinėse nuotraukose iš Baltijos kelio - kiek vežimėlių ir šeimų su vaikais tuomet stovėjo susikibę rankomis! Tikiu, kad šiais pykčio ir nusivylimo laikais daug žmonių giliai viduje dar turi tą pasididžiavimo ir vienybės jausmą, ir nežinau, ar galima šį jausmą išplėšti žmogui iš krūtinės. Čia prasideda valstybės ir piliečio santykis, žmogaus ir tautos, tėvynės ryšys.
- Buvote viena iš Baltijos kelio akcijos Lietuvoje organizatorių. Kaip asmeniškai prisimenate tą istorinę Baltijos kelio dieną?
- Prisimenu, kad iš ryto buvo nešamos gėlės į Sąjūdžio būstinės kiemelį Gedimino prospekto pradžioje. Tos gėlės buvo skirtos barstyti iš lėktuvų Baltijos kelyje, jos turėjo būti pakrautos į sunkvežimius ir išvežtos į Kauną perduoti aviatoriams. Kaip dabar prisimenu, atbėga žmonės ir sako, kad jau nebėra kur dėti tų gėlių! Labiausiai tuomet įsidėmėjau žmonių veidus - šviesūs, taurūs veidai. Maniau, kad tos gėlės suneštos iš kolektyvinių sodų ar iš darželių prie namų, o viena močiutė ir sako: „Ne, vaikeli, aš jas pirkau...“. Ir ne tik gėles pirko - koplytstulpius Baltijos kelyje žmonės statė savo lėšomis.
Pamenu, tą vakarą Sąjūdžio būstinė buvo ištuštėjusi - visi išvyko į Baltijos kelio trasą, o mes keliese likę devynioliktą valandą jau bėgome susikabinti rankomis, bet vėl - skamba telefonai, negalime išeiti. Tai ištiesėme rankas - langai buvo atidaryti, per juos tiesėme rankas žmonėms Katedros aikštėje.
Nors praėjus dvidešimčiai metų dar plaka Baltijos kelio širdis, daug žmonių nebeišeis į Baltijos kelią paminėti šios sukakties - juk tada jame stovėjo ir Medininkuose žuvę muitininkai, ir Sausio 13-osios aukos. Per du dešimtmečius labai daug žmonių netekome - nei Vytautas Kernagis dainų nesudainuos, nei Jurga Ivanauskaitė nebeparašys, nei Loretos Asanavičiūtės nepamatysime...
Labai svarbu suvokti, kad Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų tautų nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška. Tai buvo ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas, klausiant savęs, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis.
- Ar deramai įamžintas Baltijos kelias, ar yra išsaugotas Baltijos kelio dokumentinis archyvas?
- Tokio vieno archyvo nėra, nors saugoma daug nuotraukų ir dokumentų Centriniame valstybės archyve, muziejuose, asmeninėse fotografų kolekcijose. Sukurtas dokumentinis filmas, 2000 metais išleistas fotodokumentinis albumas „Baltijos kelias“, išleistas proginis pašto ženklas.
Tikiuosi, kad Baltijos kelią ženklinantys objektai, koplytstulpiai bus saugomi kaip kultūros paveldas, nes daugelis iš jų dabar netvarkomi, apleisti. Tikiu, kad atsiras ir Baltijos kelią įamžinantis paminklas, bet svarbiausias šios akcijos įamžinimas turėtų išlikti mūsų širdyse.