Robertas Sommeris knygai „Koncentracijos stovyklos viešnamis“ (vok. „Das KZ Bordell“) ketverius metus rinko medžiagą dešimtyje buvusių koncentracijos stovyklų, kur naciai laikė viešnamius nuo 1942 iki 1945 metų. Knyga paremta 30 interviu su išgyvenusiais žmonėmis, tarp jų - ir viešnamių lankytojais. Dauguma prostitutėmis dirbusių moterų jau mirusios, o kelios dar gyvos atsisakė su istoriku kalbėti.
Pasak R.Sommerio, SS buvo įsitikinęs, kad priverčiamuosius darbus dirbantys vyrai pluš darbščiau, jei jiems bus pažadėti lytiniai santykiai. Tokia idėja šovė į galvą pačiam SS vadui Heinrichui Himmleriui. Idėja skatinti dirbančius kalinius greičiausiai buvo nusižiūrėta nuo sovietinio Gulago, kur kaliniai už viršytas darbo normas galėjo tikėtis gauti didesnę maisto porciją.
„Į viešnamius moterys buvo atvežtos daugiausia iš Ravensbriuko ir Aušvico koncentracijos stovyklų“, - teigia istorikas. Anot jo, 70 proc. tokių moterų buvo vokietės. Kitos buvo atvežtos iš Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos. „Sekso vergėmis“ tapdavo merginos iki 25 metų.
Pirmasis viešnamis atidarytas austriškame Mauthauzeno lageryje 1942 metais. Iš viso SS įrengė dešimt viešnamių. Didžiausias buvo įkurtas Aušvico konclageryje, kur prostitutėmis buvo priversta dirbti 21 kalinė. Paskutinis viešnamis atidarytas 1945 metais, nors karo baigtis jau buvo daugiau nei aiški.
R.Sommerio skaičiavimais, iš viso dirbti prostitutėmis buvo priverstos maždaug 200 moterų. Pasirinkusios tokią dalią kalinės bent iš dalies išvengdavo koncentracijos stovyklų žiaurumo ir vargo. Jos taip pat gaudavo didesnį maisto davinį. Jaunoms moterims buvo žadama laisvė po šešių mėnesių darbo. Tačiau, istoriko teigimu, nė vienai kalinei pažadas nebuvo išpildytas.
Prostitutėmis paverstos moterys pirmąją dienos pusę dirbdavo nesunkius darbus, o nuo 20 iki 22 val. priimdavo viešnamio lankytojus.
„Nors prostitucija turėjo užsiimti daugiausia naciams „socialiai nepageidaujami“ ar „asocialūs“ asmenys, tačiau žydžių tarp šių moterų nebuvo. Taip pat į viešnamius nebuvo įleistas nė vienas žydas vyras“, - tvirtina R.Sommeris. Lankytis viešnamiuose negalėjo ir sovietų karo belaisviai ar paprasti kaliniai. Šią „privilegiją“ turėjo tik ypatingų kategorijų kaliniai: patekę į savisaugos būrius, prižiūrėtojus ar turėję 2 reichsmarkes susimokėti už paslaugas.
Net ir čia naciai primetė rasines taisykles: į viešnamį atvykęs vokietis galėjo eiti tik pas vokietę, o slavas - pas slavę.
Leidimą apsilankyti viešnamyje gavęs kalinys turėjo praeiti medicininę apžiūrą. Užtrukti pas prostitutę jis galėjo ne ilgiau kaip 15 minučių, buvo leidžiama santykiauti tik misionieriaus poza, kontraceptinės priemonės nenaudotos. Kad būtų laikomasi griežtų taisyklių, sienoje buvo išgręžtos šnipinėjimo skylutės.
Nėštumas pasitaikydavo retai, galbūt dėl to, kad merginos iš anksto buvo sterilizuojamos, o gal tai nulemdavo itin prastos gyvenimo sąlygos. Neščioms merginoms būdavo atliekamas abortas.
Ravensbriuko atminties vietos direktorė Insa Eschebach sako, kad priverstinės prostitucijos koncentracijos stovyklose temos buvo vengiama dešimtmečius, nes niekas nenorėjo kalbėti apie seksą tokiame kontekste.
„Vyrauja, aišku, vien pozityvus požiūris į koncentracijos stovyklos kalinius tiek Rytų, tiek Vakarų Vokietijoje. Priverstinė prostitucija sugriautų tokį pozityvų požiūrį“, - mano I.Eschebach.
„Stovyklų kaliniai buvo laikomi - ir iš tikrųjų tokie buvo - aukomis. Tačiau šioje specifinėje situacijoje kaliniai vyrai staiga galėjo tapti išnaudotojais“, - aiškina I.Eschebach. Po karo besiformuojančiai naujai vokiečių tapatybei, turėjusiai paneigti ir ištrinti nacizmą, buvo sunku priimti faktą, kad komunistai ir antifašistai galėjo konclageriuose naudotis moterimis, kaip prostitutėmis.
R.Sommeris teigia, kad gauti informacijos iš pirminių šaltinių apie šį nacių istorijos puslapį itin sudėtinga. „Viena vertus, dauguma moterų, priverstų dirbti viešnamyje, niekada nesugebėjo įveikti „asocialaus“ vaidmens stigmos, todėl nenori viešai kalbėti apie savo patirtį. Taip pat reikia pasakyti, kad po karo nė viena moteris už tai negavo kompensacijos“, - priduria jis.
Be to, R.Sommeris pritaria I.Eschebach, kelis dešimtmečius apie tai kalbėti buvo tiesiog tabu. „Viešnamio ir seksualumo tema netilpo į nacių koncentracijos stovyklos paveikslą, koks jis buvo piešiamas viešumoje“, - teigia istorikas.
Pasak jo, nors viešnamių atidarymas turėjo paskatinti kalinių darbo našumą, tokia strategija nepasiteisino, nes alinančiuose koncentracijos stovyklose mažai kalinių buvo fiziškai pajėgūs lankytis viešnamiuose. Jo skaičiavimais, viešnamius lankė vos 1 proc. kalinių.