Baltijos kelyje gėles mėtęs pilotas V.Tamošiūnas: “Likusias gėles išbarstėme virš Sovietų armijos objektų” (video,nuotraukos)

Aviacijos kompaniją įkūręs pilotas tikina, kad už šį drąsos pareikalavusį žygį net ir dabar nėra sulaukęs padėkos. Nutiko priešingai - Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, istorinis skrydis tapo rimta kliūtimi tolimesnei jo verslo plėtrai.

- Manau, jog ši mintis kilo kažkam iš to meto menininkų, tačiau ją man perdavė Algimantas Norvilas. Jis buvo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys, kuris betarpiškai su mumis bendravo, kaip Kauno Sąjūdžio atstovas. Tuo metu aš jau buvau įkūręs privačią bendrovę - kooperatyvą „Aviapaslauga“.

- Paskelbus žinią apie Baltijos kelią, kai kam iš organizatorių prasitarus apie ketinimą skristi lėktuvais, pradžioje daug kas norėjo to imtis - tiek aviacijos klubai, tiek Lietuvoje tuo metu buvę „Aeroflot“ padaliniai. Tačiau išėjo kaip išėjo, paskutiniu metu visiems buvo duota komanda likti ant žemės, uždrausti skrydžiai.

Tuo metu aš turėjau ką tik įkurtos bendrovės statusą, todėl iki manęs tas raštiškas draudimas nebuvo atėjęs. Draudimą pakilti į dangų davė tuometė SSRS Gynybos ministerija, o jo vykdymą vietoje prižiūrėjo įvairios institucijos bei saugumo organai. Baltijos kelias tuo metu buvo pateiktas kaip politinis renginys, kuriame dalyvauti niekas neturi teisės, išskyrus politinius ekstremistus.

- Pasiūlymą tai atlikti gavau likus kelioms dienoms, kai paaiškėjo, jog tie, kurie žadėjo skristi, negalės to padaryti. Organizatoriams pasakiau, jog oficialaus, raštiško nurodymo neskristi nesu gavęs, todėl pabandysiu įvykdyti šią užduotį.

Tada prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su organizatoriais. Įvertinus to meto situaciją, sutarėme laikytis konfidencialumo, net kolegoms nenorėjau pasakoti, ką ketiname daryti, kur ir kaip skristi. Orlaivius AN-2 tuo metu laikiau Pociūnų aerodrome. Teko atlikti tam metui pakankamai drąsų darbą - kairėje pusėje, kur gėlės byra, ant lėktuvo uodegos, uždažę SSRS vėliavą, nupiešėme Lietuvos trispalvę. Tuo metu šis poelgis būtų traktuotas kaip valstybinės vėliavos išniekinimas, už tai mums grėsė rimtos sankcijos, baudžiamoji atsakomybė.

Pasiruošimas buvo subtilus, niekam nesinorėjo sakyti, kokia kryptimi skrisime, kokiame aukštyje, kur pasipildysime kuro atsargų, kokie žmonės bus lėktuvuose, ką jie darys. Juk galėjo būti visko - tiek provokacijų, tiek ir sabotažo atvejų. Buvau gerai išanalizavęs to meto sovietų radarų sistemos bejėgiškumą, galiausiai lėktuvai AN-2 gali skristi 1–2 metrų aukštyje, todėl tik vizualiai žmogus gali tave pastebėti bei pranešti, kur ir kokia kryptimi skrendi. Visa tai buvo išanalizuota, išstudijuota, o patirties ir avantiūrizmo tuo metu mums užteko.

Tačiau pasekėjų buvo mažai. Tik Kazimieras Šalčius, kuris labai norėjo tai atlikti, o visi kiti už „ragų“ (šturvalo - aut. past.) nenorėjo imtis. Skristi, kai radijo ryšiu liepia neskristi, nurodo grįžti į bazę - antraip būsite areštuoti, niekas tuomet nenorėjo.

- Buvome nusiteikę, žinojome slibino silpnumą. Kai toje košėje verdi, įvertini visas landas, kaip ir kur galėtum pralįsti ir kaip reikėtų tą paaiškinti. Tuomet man buvo 39 metai, turėjau tiek profesinės, tiek ir gyvenimiškos patirties, be to, atsakomybę pagal to meto įstatymus puikiai suvokiau. Jeigu būtų neįvykę tai, kas vėliau įvyko, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę.

Pagal tuomečius įstatymus man grėsė mažiausiai 25 metai kalėjimo su ištrėmimu. Savavališkas orlaivio pakėlimas plius tėvynės išdavystė, dalyvaujant politinėje akcijoje. Visi suprato, ką reiškia į rankas paimti šturvalą.

- Paskelbus per radiją apie rengiamą akciją, pirmas gėles mums pateikė „Kauno šiltnamiai“. Pradžioje svarstėme, kur jas pakrauti į lėktuvus, mąstėme apie Pociūnus, kur geresnis privažiavimas ir patikra mažesnė, tačiau galiausiai nusprendėme padaryti akibrokštą, pasikrauti Aleksoto aerodrome, kur stovėjo ir sovietų kariškiai. Kitaip tariant, padaryti tai pačiame okupantų lizde.

Prie vartų atvažiavo daugybė žmonių, atsiliepę į kvietimą atvežė begalę gėlių. Tačiau kiek galima pakrauti į AN-2 lėktuvą? Tik 1,5 tonos, gėlės juk sunkios. Kiek tilpo, iki lubų pakrovėme abu lėktuvus, o likusios gėlės iš Aleksoto buvo nuvežtos prie Ukmergės.

Iš tiesų nesitikėjau tokio gausaus gėlių skaičiaus, niekas nesitikėjo, kad jų bus tiek daug. Todėl pasikoregavo ir pats scenarijus, pradžioje galvojome, kad jas barstysime tik keliose vietose, kur nors ant kelio.

Kai gėlių suplaukė apie 12 sunkvežimių, mums tikrai nesinorėjo nuvilti tų žmonių, kurie jas suvežė. Praktiškai visas jas išmėtėme ant Baltijos kelio, tačiau apie pusę tonos vis tiek dar liko. Šias gėles mes išbarstėme virš sovietų karinių objektų, prie kurių vyko piketo akcijos.

- Aleksoto aerodrome jau laukė civiliai apsirengę saugumiečiai, aviacijos inspektoriai. Jie klausinėjo, ar turiu reikiamus dokumentus, tikino, jog negaliu skristi. Tačiau mano dokumentai buvo tvarkingi, taip ir sakiau, kitiems negalima, o man nėra uždrausta. Raštiško draudimo kilti, skirto man, jie neturėjo. Kita vertus, buvo parengtas ir atsarginis planas komerciniam skrydžiui į Liepoją. Ketinau pakilti, pasukti ta kryptimi, bet ten neskristi.

- Jeigu būčiau užtrukęs 15 – 20 minučių ilgiau, manau, taip ir būtų nutikę, tikrai nebūtume išskridę. Į Aleksotą mes atskridome valandą, gal 45 minutėmis anksčiau. Jie paprasčiausiai nesitikėjo to, nebuvo pasiruošę.

- Sugrįžome temstant, prieš tai sutartoje vietoje išleidome kartu su mumis skridusius užsienio žurnalistus. Nusileidus iš karto pareigūnai pradėjo klausinėti, kur buvo skraidoma, kas daroma. Meluoti nebuvo prasmės, lėktuvų vidus nuo gėlių buvo žalias.

Atvykę ginkluoti KGB darbuotojai surinko visus lėktuvuose buvusius asmeninius daiktus, taip pat ir mano turėtą fotoaparatą „Smena“. Liko tik žemėlapis su skrydžio planu, kurį esu išsaugojęs iki šiol. Bet mūsų tuomet neareštavo, sakė, kur jūs dingsite, vis tiek į apklausas ateisite.

- Į apklausas kiti ėjo, aš nėjau, kurį laiką teko būti mobiliam, stengtis nepakliūti. Kreipiausi į tuomečius Aukščiausiosios Tarybos deputatus, kad organizuotų gynimą. Šio reikalo ėmėsi Aleksandras Abišala, visa Sąjūdžio Kauno grupė.

Vyko susirinkimai, tarėmės, kaip elgtis toliau. Man buvo patariama neiti į tardymus, bijojo, jog KGB gali suimti ir uždaryti į areštinę. Tas momentas man buvo sudėtingiausias, netgi sudėtingesnis už patį skrydį. Žinojau, jog kaip pilotas esu tam profesionaliai pasiruošęs, manęs ore niekas nepagaus, nebent su raketa numuš.

Kraštutiniam atvejui buvau paruošęs planą - turėjau orlaivių, galėjau bet kada pabėgti į Švediją. Žinojau kur stovi sovietų radarai, buvo ir pažįstamas rusų generolas, kuris valdė šią sistemą. Sutarėme, jog skrydžio atveju radarai bus trumpam išjungti „techninei profilaktikai“.

Kai prasidėjo mano skrydžio aplinkybių tyrimas, konfiskavo lėktuvus, norėjo piloto licenciją atimti. Tuo metu puikiai suvokiau, jog man dabar gali būti, trumpai tariant, „šakės“. Tačiau su kitų žmonių pagalba šį pavojingą laiką pavyko pratempti, viskas baigėsi palyginti gerai.

- Vieni tai galbūt darė dėl atrakcijos, o kiti suprasdami, ką daro. Žmones teko mums patiems pasirinkti, juk negali pasiimti žmogaus, kuriuo netiki. Kitas, sužinojęs apie skrydžio planą, jo detales, tuojau perduotų šią informaciją KGB.

Darbas buvo intensyvus, juk reikėjo greitai pasikrauti, reikalui esant, lėktuvui nusileidus pabėgti.

- Tam reikėjo būti labai dideliu avantiūristu, galima sakyti, mes padarėme maksimumą. Norėjome nuskristi iki Talino, buvo galimybė paimti dar vieną lėktuvą. Šio plano teko atsisakyti, nes trūko patikimų žmonių, niekas nesiryžo, visi bijojo sėsti prie „ragų“ ir skristi. Be to, ir ant žemės neturėjome tiek daug žmonių, kuriais galėjome visiškai pasitikėti.

- Visiškai nieko. Už šį poelgį sulaukiau tik įvairių trukdžių. Kai kūriau bendroves ir nebuvo civilinės aviacijos įstatymų, veikla dar nebuvo licencijuota, teko nemažai pakovoti. Susisiekimo ministerijoje buvo sudaryta komisija, kai kurie jos nariai, ko gero, prijaučiantys sovietų valdžiai, 1994 metais man atvirai sakė: „Tu ant kelio gėlytes barstei, manai, mes tau taip lengvai išduosime licenciją?“. Aš, kaip asmuo ir kaip bendrovės vadovas, dėl veiklos licencijos turėjau nemažai problemų, kas tam turėjo įtakos, iki šiol nežinau.

Neoficialiuose pokalbiuose teko išgirsti: tau licenciją išduotų, bet tu šitaip padarei. Laimei, po truputį, padedant geriems žmonėms, viskas „prasistūmė“.

Tiesa, prezidentas Valdas Adamkus yra mane apdovanojęs S.Dariaus ir S.Girėno medaliu, tačiau ne už šį skrydį. Oficialiai buvo parašyta, kad apdovanojamas esu už precizinį skraidymą. Tuomet sakiau, įtraukite ir skrydį per Baltijos kelio akciją, nurodžiau anketoje, tačiau to padaryti niekas nedrįso. Ir dabar nedrįsta, iki šiol taip ir nesuprantu, kam aš kliudau, kam to nesinori.

Į politiką nelendu, turiu savo mėgstamą užsiėmimą, skraidymą. Man tai yra ir verslas, ir pragyvenimo šaltinis. Mano oro bendrovės specializacija - krovininiai, specialieji ir keleiviniai skrydžiai. Dabar jau turime licenciją, kaip ir visos didžiausios oro bendrovės.

***

Rugpjūčio 23 dieną prisimena ir vienas iš Baltijos kelio akcijos organizatorių A.Grumadas. Skaitykite interviu.

Prieš 20 metų išgyventą patirtį taip pat prisimena anykštėnė mokytoja, aktyvi visuomenininkė ir rajono tarybos narė Aldona Daugilytė. Skaitykite interviu.