Trijų Kryžių istorijai, sunaikinimui sovietmečiu ir atkūrimui
1989 metais daug dėmesio skiriama Lietuvos nacionaliniame muziejuje
atidarytoje parodoje „Senasis Vilnius“. Iki rugsėjo pabaigos
veiksianti paroda pristato ir seniausią Vilniaus Trijų Kryžių
ikonografinę medžiagą.
Lygiai prieš du dešimtmečius, 1989 metų vasarą, Sąjūdžio
iniciatyva ant Plikojo kalno Vilniaus pilių teritorijoje atstatyti
Trys Kryžiai tuomet tapo tautos atgimimo ir pergalės prieš sovietų
režimą simboliu, tačiau šis nuo sostinės neatsiejamas paminklas
turi kelių šimtmečių istoriją.
1916 m. pagal architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio
(1877-1919 m.) projektą pastatytas paminklas tuo metu buvo labai
modernus statinys - vienas iš pirmųjų gelžbetoninių statinių
Vilniuje. 1950 m. gegužės 30 d. sovietų valdžios nurodymu Trys
Kryžiai buvo susprogdinti, o jų išdraskytos liekanos paliktos
gulėti.
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus ikonografės Dianos
Streikuvienės, dabar neįsivaizduojame Vilniaus be Trijų Kryžių -
trijų sujungtų baltų gelžbetoninių kryžių paminklo. Lietuvos
nacionalinio muziejaus parodoje galima išvysti visai kitokius,
medinius Tris Kryžius, vaizduojamus XVII-XIX a. Vilniaus panoramose.
Istoriniai įvykiai, susiję su Trijų Kryžių atsiradimu Vilniuje,
nukelia į XIV amžių. 1341 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino įsakymu Vilniuje buvo nužudyti du iš Čekijos atvykę
pranciškonų vienuoliai Martynas ir Ulrichas. Šis faktas užfiksuotas
pranciškonų kronikoje, sudarytoje apie 1369 m., todėl istorikai
neabejoja jo tikrumu. Lietuvos metraštis, arba Bychovco kronika,
pasakoja legendą apie 14-os pranciškonų vienuolių nužudymą
Vilniuje. Tuo metu, kai didysis kunigaikštis Algirdas žygiavo prieš
Maskvą, o su juo buvo jo vaivada Petras Goštautas, susirinko
Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie
vienuolyno, nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių,
vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus
septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn,
sakydami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam
mūsų dievus naikinote...“
Istorikai taip pat patvirtina faktą, kad apie 1369-1370 m.
Vilniuje buvo nužudytas pranciškonų gvardijonas ir keturi ordino
broliai. XVI-XVIII a. įvairių autorių veikaluose aptinkami dar šeši
skirtingi pasakojimai apie Lietuvos pranciškonų kankinius 1326-1404
m. Vilniaus pranciškonų kankinių kultas plito keliais etapais.
1649-1651 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius ruošėsi
pradėti oficialią kankinių kanonizacijos bylą. Tuo laikotarpiu ant
Plikojo kalno ir buvo pastatyti mediniai Trys Kryžiai pranciškonų
kankiniams atminti.
Pirmą kartą Vilniaus miesto ikonografijoje Trys Kryžiai
pavaizduoti 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus gynybinių
įtvirtinimų plane. Jie matyti ir 1649 m. Vilniuje išleistos
Danielio Petceldto panegirikos vyskupui Jurgiui Tiškevičiui
iliustracijoje. Nuo tada Trys Kryžiai tampa neatskiriama Vilniaus
panoramų dalimi.
Nuo XVII a. antrosios pusės juos galima išvysti daugelyje
Vilniaus vaizdų: knygų iliustracijose, graviūrose, akvarelėse.
Pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinį nutapytoje akvarelėje ant
Plikojo kalno matomas tik vienas kryžius, mat medis nebuvo patvari
medžiaga, todėl kryžiai sunykdavo ir būdavo iš naujo atstatomi.
Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus šviesuomenės iniciatyva
Trijų Kryžių paminklui surinkti pinigai. 1916 m. liepos - rugpjūčio
mėnesiais padaryti klojiniai, išlietas paminklas ir atlikta jo
apdaila. Paminklas stovėjo iki 1950 m. gegužės 30 dienos, kai
sovietinės valdžios įsakymu buvo susprogdintas. 1989 m. birželio 14
d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva atstatytas. Ant
plataus išlenkto postamento pusračiu išdėstyti trys vienodos formos
kryžiai, priekinis jų pakeltas aukščiau. Juosta išryškintas kryžių
kontūras, kryžmų centrai pažymėti kryžiaus vinis simbolizuojančiais
iškilimais. Ant postamento pagrindo matomas dedikacinis įrašas.