Tačiau meno istorikė Birgit Schwarz įsitikinusi, kad fiurerio ryšys su menu buvęs daug gilesnis – kad jis iki pat mirties save laikė genialiu ir nesuprastu menininku, o šios fantazijos gali atsakyti į daugybę XX amžiaus istorijos klausimų.
- Apie Hitlerį, Trečiąjį reichą ir Holokaustą prirašyta daugybė knygų ir istorinių traktatų. Dabar jūs teigiate, kad laikas ištaisyti mūsų susidarytą Hitlerio paveikslą. Kuria prasme?
- Mano manymu, žmonės nepakankamai rimtai vertina faktą, kad Hitleris save laikė menininku – netgi genialiu menininku – ir kad šis perdėtas menininko ego gali daug ką paaiškinti. Hitlerio fantazijos apie genialumą rėmėsi klaidžiomis XIX amžiaus pabaigoje atsiradusiomis mąstymo sistemomis, kurių esmė buvo mintis, kad genijus – viską nustelbianti tvirta asmenybė – sugeba ir gali daryti bet ką.
- Hitlerio santykis su menu yra nuodugniai nagrinėtas. Vienu metu jis duonai užsidirbdavo piešdamas akvareles ir norėjo būti tapytojas. Vėliau jis tapo nepasotinamu kolekcininku – ši jo aistra paskatino vieną brutaliausių meno grobstymo atvejų per žmonijos istoriją. Visa tai gerai žinoma. Kuo dabartinis Hitlerio portretas yra netikslus?
- Paplitęs požiūris, kad jo išties nežavėjo menas, kad jis jį kolekcionavo tik norėdamas sukurti tam tikrą savo įvaizdį, o vėliau slėpdavo paveikslus rūsiuose ir kasyklose. Pavyzdžiui, Georingas nuolat gyrėsi savo kolekcija, o Hitleris, daugelio manymu, tuo visiškai nesidomėjo. Tačiau meilė menui buvo labai įsišaknijusi jame.
- Kas jus verčia taip manyti?
- Jo amžininkų pastebėjimai. Pavyzdžiui, italų archeologo ir meno istoriko Ranuccio Bianchi Bandinellio 1938 metais paprašė pabūti gidu per Hitlerio vizitą. Hitleris valandų valandas žiūrėjo į paveikslus. R.Bianchi Bandinelliui buvo akivaizdu iš Hitlerio kūno kalbos, kad jis buvo pakerėtas meno.
- Ar toks Hitlerio kaip menininko įvaizdis verčia jį atrodyti ne tokį blogą?
- Visai ne. Meilė menui veda prie pat blogio šaknų, tačiau nėra visko priežastis. Fanatiškas tikslų siekimas ir įtikėjimas savo genijumi prisidėjo prie jo sugebėjimo įtikinti kitus – tad ir prie jo sėkmės. Menas buvo jo gyvenimo dalis iki paskutinių gyvenimo valandų. Savo kolekcijas jis paminėjo netgi savo asmeniniame testamente. Tas pats žmogus, kuris pasirašė vadinamąjį Nerono dekretą (kuriuo 1945 kovą liepė sunaikinti bet kokią infrastruktūrą, kuria galėtų pasinaudoti sąjungininkai – red.), norėjo pasirūpinti, kad meno turtai būtų išgelbėti. Tačiau niekas nepripažįsta jo aistros menui.
- Vis dėlto istorija apie tai, kaip Hitleris nuskrido į užimtą Paryžių ir tekant saulei apžiūrėjo miesto įžymybes, yra tikra legenda.
- Kad ir kaip būtų, šis pomėgis iki šiol buvo laikomas tik įvaizdžio kūrimu ir propaganda. Tačiau pažvelgus į jo biografiją, paaiškėja, kad menas jam buvo gyvybiškai svarbus nuo daug seniau, jam jo reikėjo, kad palaikytų pasitikėjimą savimi.
- Tokie gerbiami istorikai, pavyzdžiui, Ianas Kershaw, jaunąjį Hitlerį vertina kaip nevykusį dailininką. Jis norėjo studijuoti tapybą, bet Vienos dailės akademija jam dukart užtrenkė duris, 1907 ir 1908 metais. Kodėl jums nepriimtina tokia interpretacija?
- Žinoma, būti nepriimtam į akademiją jam buvo didelis šokas. Istorikų bendruomenė laikosi požiūrio, kad jis susitaikė su nesėkme ir atsisakė meno. Tačiau iš tiesų Hitleris visą gyvenimą save laikė menininku ir meno aistruoliu. Akademijos atkirtis tikriausiai tik paskatino jį save laikyti genijumi. Šis Hitlerio įsitikinimas savo genialumu, mano manymu, buvo visos jo pasaulėžiūros ašis.
- Kurį laiką Hitleris Vienoje piešė akvareles. Jūsų teigimu, jis buvo atleistas iš vienos architektų firmos, nes prastai dirbo. Tada jis patraukė į Miuncheną, kur bastėsi po kavines. Tai nepanašu į genijaus savirealizacijos paieškas.
- Priešingai. Leiskite pateikti tokį pavyzdį. Berlyne buvo paskelbtas operos teatro perstatymo projekto konkursas. Nežinome, ar Hitleris bandė oficialiai jame dalyvauti – tiesą sakant, tai sunkiai tikėtina – tačiau jis vis tiek nubraižė kelis brėžinius. Jis manė, kad gali varžytis su garsiausiais architektais.
- Kodėl jis nesiekė pripažinimo?
- Genijus gali švisti ir slapta, tikėdamasis vieną dieną supurtyti pasaulį.
- Negi Hitleris galėjo save laikyti genijumi? Jo kaip dailininko talentas buvo geriausiu atveju vidutiniškas.
- Panašu, kad jis manė kitaip. Jo savigarbai buvo svarbus faktas, kad jis – savamokslis. Iškentęs akademijos pažeminimą, jis ėmė jausti antipatiją visiems profesoriams ir visai akademinei veiklai. Kartą jis save pavadino nežymiu tapytoju – bet tai buvo tuo metu, kai jis manė esantis didis architektas. Apskritai jis save laikė kūrybos genijumi. Nereikia pamiršti, kad dabartinė genijaus sąvoka yra daug nekaltesnė nei buvo anuomet.
- Kuria prasme?
- Dabar mes genijų apibrėžiame pagal talentą. Anuomet talentas nebuvo pagrindinė savybė. Genijus turėjo būti stipri asmenybė. Jis buvo milžiniškas žmogus, kuriam leidžiama daryti bet ką, net ir nusikaltimus. Genijus pasižymi išskirtinėmis idėjomis, kurias reikia įgyvendinti, net jei jos visiškai amoralios. Hitleris žavėjosi tokiais rūsčiais filosofais kaip Arthuras Schopenhaueris ar Friedrichas Nietzsche. Dažnai pamirštama, kad genijaus idėja ilgai turėjo rasizmo atspalvį. Houstonas Stewartas Chamberlainas, Richardo Wagnerio giminaitę vedęs britas, savo mintis šiuo klausimu sudėjo į knygą, kuri tapo bestseleriu. Hitleris žavėjosi H.S.Chamberlaino aukštinta didžia ariška asmenybe.
- Ar jūs brėžiate liniją tarp genijaus sąvokos ir holokausto?
- Leiskite dar kartą pakartoti – genijui leidžiama pakilti virš moralės. Nacių begėdiškumas šią mintį išplėtojo iki neįsivaizduojamų kraštutinumų. Goebbelsas parašė žvėriškąjį sakinį: „Genijai suėda žmones“. Hitlerio genijaus idėjai buvo svarbus ir priešo vaizdas. Šiuo atveju, tai turėjo būti mirtinas priešas.
- Tačiau ar nereikėtų žodžio „genijus“ pakeisti žodžiu „fiureris“ (vadas)?
- Ne. Fiurerio idėja ir išsivystė iš genijaus sąvokos. Iki šiol buvo pernelyg atskiriami Hitleris menininkas ir Hitleris politikas. Ligšiolinėse biografijose Hitleris buvo aprašomas kaip žmogus, kuris pirmuosius 30 gyvenimo metų buvo visiškas nevykėlis, o tapęs politiku staiga sugebėjo sužavėti mases. Tokia biografija yra suskaldyta. Kyla klausimas: iš kur jis gavo tiek pasitikėjimo savimi ir kas jį įtikino, kad yra išskirtinis žmogus?
- Hitleris ir pats savo autobiografijoje „Mein Kampf“ paminėjo šį lūžį, parašydamas garsiuosius žodžius: „Bet aš nusprendžiau tapti politiku“.
- Tai buvo ne lūžis, o nuosekli raida. Politiko karjera nepaneigia jo įsivaizdavimo, kad yra genijus. Jis save visų pirma laikė menininku, o tik tada politiku ir strategu. Be susikurto menininko įvaizdžio jis niekada nebūtų galėjęs įsivaizduoti savęs genijumi. Todėl jis ir turėjo nuolatos iš naujo patvirtinti savo meilę menui.
- O ar genijui reikalinga mūza? Jei taip, ar Hitlerio mūza buvo Eva Braun? O gal jo mėgstamiausias architektas Albertas Speeras?
- Menininkui mūza galbūt ir reikalinga, o genijui – ne, nes genijaus kūrybinė galia kyla iš vidaus. Taip pat genijus, kaip Hitleris aiškino savo sekretoriui, negali turėti vaikų. Vis dėlto jis turėjo autoritetų – tarp jų Fridrichą Didįjį, kuris jam buvo labai svarbus.
Hitleris jautė, kad yra šio meną mylėjusio valdovo – puikaus kolekcininko ir karo stratego – inkarnacija. Jis imitavo visus jo įpročius – meilę šunims, kojų vilkimą ir dėmėtą uniformą. Tai buvo akivaizdu netgi nelabai nuovokiai Evai Braun, kuri prikaišiodavo Hitleriui dėl jo bandymų imituoti Fridrichą. Galų gale jis reikalavo, kad visur šalia jo būtų Prūsijos karaliaus portretas, netgi bunkeryje.
- Ar įsitikinimas savo genialumu Hitlerio nepaliko iki pat galo?
- Šis įsitikinimas jam buvo viskas. Tiesą sakant, geriausia jo fantazijos apie genialumą atsiskleidžia nagrinėjant paskutinius jo gyvenimo mėnesius, praleistus bunkeryje. Hitlerio kambarius nuo Naujojo reicho kanceliarijos rūsio teskyrė keli žingsniai – būtent ten buvo eksponuojami jo architektūrinių planų Linco miestui modeliai. Jis privalėjo dar kartą sau patvirtinti savo genialumą – o tai galėjo padaryti tik išlaikydamas ryšius su menu ir architektūra. Jo pasiryžimas iki galo išlaikyti tam tikrą savo įvaizdį turėjo lemiamą reikšmę. Tai darė gilų įspūdį daugybei jį supančių žmonių.
Daugelis tikėjo, kad Hitleris galų gale laimės – lygiai kaip jo autoritetas Fridrichas Didysis sugebėdavo laimėti mūšius ir karus net ir patyręs karinių pralaimėjimų.
- Taigi menas Hitleriui neatvėrė akių – jis matė tik tai, ką norėjo matyti?
- Toks ir buvo jo siekis nuo pat pradžių.