Vis mažiau laiko lieka iki 2014-ųjų sausio 1-osios, kai bus minimos lietuvių literatūros klasiko, poemos „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio gimimo 300-osios metinės. Jau kuriamos jubiliejaus programos, komisijos, ruošiamasi šią sukaktį minėti iškilmingai. Tačiau viso to nesijaučia anapus Lietuvos sienos, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, kur klasikas gimė, gyveno, kūrė ir yra palaidotas.
Itin liūdnas vaizdas gimtuosiuose K.Donelaičio Lazdynėliuose – už 4 kilometrų nuo Gusevo (Gumbinės) buvusiame kaime. Čia, minint poeto 275-ąsias metines, 4,5 hektaro plote 1989 metų balandį buvo pasodinti 275 ąžuoliukai. Praėjus dviem dešimtmečiams, jie gerokai suaugę, tik gaila, kad medžius baigia praaugti piktžolės – varnalėšos čia esančio paminklo poetui prieigose jau gerokai viršija žmogaus ūgį.
„Tikt n‘užmirškit irgi manęs ir mano namelių“ – tokios eilutės yra „Metuose“. Tačiau nameliai užmiršti – į klasiko gimtinę nėra nė mažiausios nuorodos nuo pagrindinio kelio, aplink paminklinį 1992 metais atstatytą akmenį (pirmasis akmuo čia buvo pastatytas dar 1896 metais ir nugriautas per Antrąjį pasaulinį karą) veši daugybė piktžolių, nedideliame kažkieno išpjauti bandytame plotelyje mėtosi tuščios alaus skardines, vienkartiniai indeliai, bulvių traškučių pakeliai, kitos šiukšlės.
Kažkada planuota įrengti čia automobilių ir autobusų stovėjimo aikštelę, bet planai ir liko planais – siaurame keliuke sunku apsisukti net nedideliam automobiliui. Vaizdas liūdnas, bet ne ką geresnės nuotaikos vyrauja ir Tolminkiemyje (Čistyje Prūdy), kur poetas daug metų gyveno, kur buvo sukurti „Metai“ ir kur restauruotos bažnyčios kriptoje jis palaidotas.
Šiemet spalio 11-ąją sukaks 30 metų nuo tos dienos, kai čia buvo atidarytas klasiko muziejus, o idėja jį atidaryti kilo dar 1964-aisiais, minint poeto 250-ąsias gimimo metines. Nuo pat pirmosios jo darbo dienos muziejui vadovaujanti direktorė Liudmila Silova neslepia – padėtis labai bloga. Dar 1974 metais būsimasis muziejus buvo įrašytas į Rusijos respublikinės reikšmės paminklų sąrašą, jam skirta daugiau dėmesio ir pinigų, tačiau Rusijos prezidento įsaku 1997 metais iš šio sąrašo jis išbrauktas ir tapo vietinės reikšmės objektu.
Su nostalgija direktorė prisimena Lietuvos Atgimimo metus, kai lankytojų iš Lietuvos autobusai vos sutilpdavo prie muziejaus, kai čia šurmuliuodavo daugybė žmonių, kai kasmet gegužės pabaigoje vykusiose talkose triūsdavo šimtai talkininkų, kurie tvarkydavo gėlynus, šienaudavo žolę. Šiemet tokia talka irgi surengta, bet atvažiavusiųjų iš Lietuvos buvo labai mažai.
Ilgametis Įsruties (Černiachovsko) pedagogikos koledžo vadovas, dabar vadovaujantis nekomercinei regioninio vystymo agentūrai „Nadruva“ Aleksas Bartnikas apgailestauja, kad jau kelerius pastaruosius metus talkose nematyti marijampoliečių, kurie anksčiau čia itin aktyviai dalyvaudavo. Jis sako, kad laukti jau nebegalima, Lietuva turi imtis žingsnių padėčiai keisti.
„Statistika labai paprasta – kažkada per metus sulaukdavome apie 70 tūkst. lankytojų, o dabar retą dieną kas užsuka, per metus vos keli moksleivių autobusai atvažiuoja, pernai – baisu ir pasakyti – gal kokie 2 tūkst. žmonių buvo, mažiausiai per tuos 30 veiklos metų, šiemet turbūt dar mažiau susidarys. Žinoma, nelengva kirsti valstybinę Lietuvos ir Rusijos sieną, tačiau ir jūsų valdžios požiūris turėtų būti kitoks“, - įsitikinusi direktorė L.Silova.
Negali sakyti, kad visi Tolminkiemiui abejingi: kai pernai sukako 30 metų nuo tos dienos, kai čia dirba L.Silova, jai buvo atvežtas ir padovanotas tuomečio premjero Gedimimo Kirkilo vardinis laikrodis. Šiemet vasarą Tolminkiemyje apsilankęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ne tik galingą žoliapjovę atvežė, bet ir pats, pasiraitojęs rankoves, aplink bažnyčią žolę ja šienavo.
„Gera žoliapjovė, galinga, mums labai reikalinga, aš pati su ja lygioje vietoje pjaunu žolę, kol ji dar nedidelė. O ką darysi – iš neseniai turėtų 11 etatų muziejuje jų liko pustrečio. Turime viską pačios daryti, o muziejaus eksponatus reikia gelbėti, nes kai buvo atjungta elektra, jiems tai pakenkė“, - pasakoja direktorė.
Vargu ar Rusija imsis kokių nors ryžtingų žingsnių padėčiai keisti – visų pirma tai Lietuvos reikalas. Marijampolėje veikiančio euroregiono „Nemunas“ biuro direktorius Gintaras Skamaročius, kuriam šios problemos gerai žinomos, įsitikinęs, jog būtina įkurti kokią nors viešąją įstaigą, kuri galėtų imtis pagalbos Tolminkiemiui darbų.
„Apie tai esu kalbėjęs ir su Seimo nariu Arvydu Vidžiūnu, ir su kultūros ministerijos valdininkais, ir su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu. Visi pritaria, kad tai gera idėja, būtina imtis veiksmų, bet būtų gerai, kad žodžiai neliktų tik žodžiais“, - sako G.Skamaročius.
„Nemuno“ euroregionas, gavęs lėšų iš Europos Sąjungos fondų, parengė Tolminkiemyje, netoli klebonijos buvusių Našlių namų atstatymo techninę dokumentaciją. Ateityje būtų galima šiuos namus atstatyti, čia įrengiant konferencijų ir parodų sales, nakvynės namus. Idėjos geros, tačiau dabar, kai tokia padėtis, jos atrodo nelabai realios.
Tiesa, ne viskas jau taip blogai. Gumbinėje, netoli miesto centro esančiame skverelyje prieš kelerius metus atidengtas paminklas K.Donelaičiui – prižiūrėtas, pati aikštė sutvarkyta, čia švaru, prisodinta gėlių, o šalia esančių daugiabučių namų sienas puošia spalvingi piešiniai su senosios Gumbinės vaizdais. Miestas akivaizdžiai keičiasi ir gražėja, šiandien čia atidaroma nauja moderni palydovinės įrangos gamykla, kurioje ateityje dirbs iki 1,5 tūkst. žmonių.