Liepos mėnesį į miesto septyniasdešimtmečio iškilmes susirinkę žmonės galėjo vaišintis milžinišku kremu puoštu tortu, stebėti gatvės pasirodymus, koncertus po atviru dangumi, o vidurnaktį grožėtis jubiliejiniais fejerverkais.
85 metų Jelena per silpna, kad be pagalbos galėtų išeiti į gatvę ir dalyvauti šventėje, tačiau jos virtuvės spintelės ta proga pilnos sausainių, mėsos ir daržovių. Ji viena iš nedaugelio vergavimą gulaguose išgyvenusių žmonių, nusprendusių likti Magadane net ir pasibaigus bausmės laikui.
Pirmieji miesto „naujakuriai“ šventinių iškilmių nerengė. „O, kaip mano mama verkė, kai jie atėjo“, - J.Ziuzka prisimena tą dieną, kai ji, 23 metų ukrainietė, buvo išvežta atlikti 10 metų bausmės.
Stalinui tuomet reikėjo darbo jėgos, kuri iškastų šešis tūkstančius kilometrų į šiaurryčius nuo Maskvos rastus aukso išteklius. Du dešimtmečius į darbo stovyklas jis siuntė šimtus tūkstančių kalinių.
Šiandien Magadanas stovi ant buvusių aukso kasyklų ir verčiasi žvejyba bei prekyba su kitapus Ochotsko jūros stovinčiais uostais. Dauguma nuožulniomis miesto gatvėmis riedančių automobilių pagaminti Japonijoje.
Bute, kuriame J.Ziuzka gyvena nuo 1961-ųjų, yra laisvas kambarys, išklijuotas tapetais su skraidančio drambliuko atvaizdais – jei kartais apsilankytų jos proanūkis. Trimetis dabar gyvena Sachaline, Ramiojo vandenyno saloje. „Amžius neatneša jokio džiaugsmo, - skundžiasi moteriškė. - Anksčiau galėjau gyventi iš pensijos ir dar šiek tiek atidėti. O dabar viskas – maistas, vaistai – labai brangu“.
Manoma, kad Magadano stovyklose nuo 1932-ųjų – septyneri metai prieš oficialų miesto įkūrimą – iki šeštojo dešimtmečio vidurio vergavo 800 tūkst. žmonių.
120-130 tūkst. iš jų ten padėjo galvą, sako Vadimo Kozino muziejaus direktorė Vera Smirnova. Muziejus pavadintas vieno dainininko vardu – jis, teigiama, kalėjo Magadane už tai, kad kartą pasakė, jog dainos apie Staliną netinka jo tenorui.
Visi kaliniai dirbo sovietų NKVD įkurtai organizacijai „Dalstroj“, kuri Kolymos regione statė aukso kasyklas ir joms reikalingą infrastruktūrą.
Kaulų kelias
Šešis vyresnius brolius ir seseris turėjusi J.Ziuzka iš Vakarų Ukrainos Ivano-Frankovsko miesto buvo išvežta 1947-aisiais, tačiau iki šiol kalba su ukrainietišku akcentu.
Su kitomis moterimis sausakimšame traukinio vagone ji kirto beveik visą Sovietų Sąjungą. Magadaną kalinės pasiekė laivu iš Tolimųjų rytų uosto Nachodkos. Moteris sako, kad niekuo nenusikalto – paprasčiausiai buvo tokie laikai: „Dirbau šiltnamyje, kur auginome daržoves. Kitos moterys dirbo statybose arba žuvies fabrike. Žinoma, mums nemokėjo nė kapeikos“.
Vyrams buvo dar sunkiau. Dešimtys tūkstančių mirė per uodų knibždantį mišką tiesdami kelią iki kasyklų. Dabar jis vadinamas Kaulų keliu. „Dirbti tame kelyje buvo baisu. Sąlygos buvo nepaprastai blogos, - prisimena J.Ziuzka. - Tiek žmonių mirė, ir vardan ko?“
Dabar moteris gyvena iš 12 tūkst. rublių (920 litų) per mėnesį pensijos. Jai padeda ir Sachaline gyvenanti duktė.
Pro savo buto langą ji gali matyti pilką ant kalvos stovinčią skulptūrą. Niujorke dirbantis rusų skulptorius Ernstas Neizviestnas čia 1996 metais pastatė paminklą Gulago aukoms atminti „Raudų kaukė“ - prie betoninio pastato glaudžiasi beveidė raudanti figūra.
Būtent iš čia kaliniai buvo vežami prie Kaulų kelio. Iš stovyklos telikęs griūvantis plytų pastatas, tačiau jo viduje atkurta viena kamera. Ant jos grindų guli batų ir kirtiklių rankenų krūva, padengta spygliuota viela ir nuvytusiomis rožėmis.
Auksinis vyras
Pasak muziejaus direktorės V.Smirnovos, sunkiausias sąlygas kentė inteligentijos atstovai. Tikri nusikaltėliai valstybei grėsmės nekėlė. J.Ziuzka tikina, kad nebuvo nei nusikaltėlė, nei grėsmė valstybei. Kai 1955-aisiais pasibaigė tremties laikas – Gulago sistemos griūtis bausmę sutrumpino dvejais metais – moteris nusprendė likti Magadane. „Manęs niekas nebelaukė. Mano motina buvo mirusi, mano broliai buvo mirę“, - sako ji, vartydama nuotraukų albumą. - Be to, turėjau auksinį vyrą. Jis manęs laukė penkerius metus“.
Iš Krasnodaro (piettinė Rusija) kilęs Aleksejus į laisvę išėjo anksčiau už savo mylimąją, tačiau nusprendė likti Magadane. Jis mirė 1964-aisiais.
J.Ziuzka Ukrainos daugiau nebematė. „Dabar ten net nevažiuočiau, - purto galvą. - Be lazdos negaliu net iki parduotuvės nueiti. Be to, man reikėtų paso“.