Šiuos Hitlerio planus sustabdyti buvo patikėta 365 vyrams ir moterims, kurie nuo 1942 iki 1951 metų tarnavo paminklų, dailės kūrinių ir archyvų padalinyje (MFAA) sąjungininkų pajėgose. Sutrumpintai paminklininkais vadinti kariai nagrinėjo nacių dokumentus iš subombarduotų katedrų ir remdamiesi ten rastomis užuominomis išmaišė visą žemyną, ieškodami Europos meno lobių.
JAV rašytojas ir meno detektyvas Robertas Edselis savo naujoje knygoje „Paminklininkai: sąjungininkų didvyriai, nacių vagys ir didžiausia visų laikų lobio medžioklė“ (Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History“) aprašo septynių paminklininkų nuotykius. R.Edselis pasakoja apie jų patirtus iššūkius.
- Kodėl Hilteris panoro pastatyti Fiurerio muziejų?
- Jis buvo piktas nepavykęs menininkas. Jis bandė įstoti į Vienos dailės akademiją, tačiau jam atsakė. Tada jis bandė įstoti į Architektūros mokyklą, bet ir vėl nesėkmingai. Jis buvo įsitikinęs, kad dauguma akademijos priėmimo komisijos narių buvo žydai. Taigi norėjo jiems atkeršyti ir sumažinti Vienos kultūrinę įtaką Europoje, atstatydamas Lincą. Šis buvo pramoninis miestas ir nelabai gražus. Hitleris norėjo jį padaryti didingu kultūros centru.
- Ar naciai ieškojo konkrečių kūrinių, ar tiesiog griebė viską, kas pakliuvo?
- Žinoma, naciai turėjo galvoje kai kuriuos meno kūrinius, kuriuos norėjo būtinai pasivogti. Pavyzdžiui, vadinamąjį didįjį trejetą iš Krokuvos: Leonardo Da Vincio „Damą su šermuonėliu“, Rembrandto „Peizažą su geruoju samariečiu“ ir Rafaelio „Jaunuolio portretą“. Naciai juos pagrobė vos įžengę į Lenkiją 1939-aisiais. Jie neieškojo muziejuose, kur kūriniai turėjo kaboti. Jie ėjo tiesiai į kaimo sodybas, kur šie buvo slepiami – jų žvalgybininkai puikiai dirbo savo darbą.
- Savo knygoje aprašote, kaip paminklininkai tyrinėjo nacių archyvus, nugirstus pokalbius ir dienoraščius, ten ieškodami užuominų, kur paslėpti meno darbai. Kokia buvo jų pagrindinė taktika?
- Jie keliaudavo ir kalbindavo žmones. Jie ieškodavo muziejų direktorių ir kuratorių ir klausinėdavo, kur paslėpti darbai. Dažnai išgirsdavo tokias aptakias užuominas, kaip: „Na, paskutinįkart juos matėme, kai armijos žygiavo į Rytus“; „Atėjo naciai ir pasakė, kad paima kūrinius pasaugoti“ - labai tinkamas žodis vagystei ir plėšimui pavadinti. Galų gale jie prisikasdavo prie ką nors žinančių žmonių, o šie juos nukreipdavo pas kitus, žinančius šį tą konkretesnio.
- Kokiose vietose jie rasdavo paslėptų meno kūrinių?
- Dalis buvo saugoma pilyse, tokiose kaip Noišvanšteinas Bavarijoje. Veito Stosso altorius (XV a. trijų aukštų medinis altorius, lenkų nacionalinė brangenybė) atrastas viename Niurnbergo tunelyje. Naciai pilyse pastatydavo dvigubas sienas. Vokietijoje gausu kalnakasybos šachtų, taigi jie ištuštindavo druskos ir vario kasyklas ir ten viską suslėpdavo.
- Ar paminklininkų surasti pavogtieji kūriniai būdavo geros būklės?
- Iš pradžių darbai būdavo laikomi palyginti geromis sąlygomis. Tačiau karui artėjant prie pabaigos naciams teko perkraustyti ne tik vogtus kūrinius, bet ir savo pačių muziejų turtą. Rėmai užima daug vietos, taigi jie drobes išimdavo iš rėmų. Dažnai naciai jas kraudavo į sunkvežimius lietui lyjant ir slėpdavo drėgnose kasyklose. Ne kartą paminklininkai rado drobes, tarp kurių siūlų augo kerpės. Kitus paveikslus sukraudavo ant šieno kupetų atviruose sunkvežimiuose ir vežiodavo pirmyn atgal duobėtais keliais. Naciai gabendavo darbus, kai sąjungininkai juos vanodavo iš oro. Išties stebuklas, kad nesunaikinta daugiau paveikslų.
- Kodėl paminklininkų nuotykiai beveik visiškai nežinomi?
- Jų nebuvo didelis būrys. Kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, visame žemyne dirbo tik 12 paminklininkų. Karo pabaigoje jų buvo mažiau nei 60. Dauguma vieni kitų net nepažinojo, nes buvo labai išsisklaidę. Jie niekada nesudarė vieningos grupės. Jie neturėjo savo dalinių – tarnaudavo tai armijai, prie kurios prisijungdavo. O karo pabaigoje jie grįžo ir paprasčiausiai pasimetė istorijos ūkanose.
- Paminklininkai dirbo Europoje dar šešerius metus po karo. Kiek meno kūrinių jie sugrąžino?
- Iki 1951 metų jie grąžino daugiau nei 5 mln. Meno objektų. Tarp jų tūkstančius bažnyčių varpų, kuriuos naciai ketino išlydyti ir panaudoti pabūklams gaminti. Pagrindinėje kasykloje, kur buvo saugomi Fiurerio muziejui skirti darbai, rasta daugiau kaip 10 tūkst. paveikslų, skulptūrų ir kitokių kūrinių. Sunku ir įsivaizduoti. Kalbu juk ne apie vidutiniškus darbus, o Michelangelo skulptūras ir Vermeerio drobes.
- Ar vienintelė paminklininkų užduotis buvo apsaugoti kūrinius nuo nacių?
- Jie stengdavosi atsidurti ten, kur vyksta veiksmas, ir apsaugoti kultūros paveldą – ir ne tik nuo priešų. Dažnai visiškai geranoriški karo inžinieriai pamatydavo apgriautą bažnyčią, ją susprogdindavo ir akmenis panaudodavo keliams tiesti. Turėdami restauruotojų patirties, paminklininkai matydavo, kad kartais tas bažnyčias galima išgelbėti. Kartais iš gabalų surinkdavo freską. Kartais nepataisomai sugadintas kūrinys galėdavo būti atkurtas – ir jų žinios tada praversdavo.
- Tūkstančiai vogtų kūrinių dar iki šiol neatsirado - jie nusėdo antikvarų krautuvėlėse, privačiose kolekcijose ir kitur. Manote, kad jie kada nors bus rasti?
- Manau, kad per 15-20 metų dauguma dingusių objektų iškils į paviršių. Antrajį pasaulinį karą dar menančiai kartai išmirus, palėpėse ir rūsiuose sukrauti daiktai atiteks jaunesniajai kartai, o šie gali bandyti juos parduoti. Pirkėjai norės sužinoti, ką perka ir iš kur tie daiktai kilę, – ir tada rasime daug atsakymų.