Šią paprastai ir talentingai papasakotą istoriją prieš ketvirtį amžiaus
užrašiau viename iš interviu su Algimantu Masiuliu.
Ją papasakojo žmogus, visą gyvenimą ieškojęs tikrųjų gėrio, atjautos, išminties
šaltinių, bet terenas, po kurį vaikščiojo tų šaltinių ieškodamas, buvo
nelygus, vietomis net pavojingas, lyg lava užpilta, gruoblėta, vietomis
įplyšusi Islandijos žemė. Mes visi anuomet tokia žeme vaikščiojom...
Įsidėmėjau Algimantą Masiulį septintojo dešimtmečio pradžioje, kai
baigusi studijas Maskvoje grįžau į Lietuvą ir tekdavo dažniau nuvykti į
Panevėžio teatrą.
Nepasakyčiau, kad Algio vaidyba tada man darė gilesnį
įspūdį, tiesą sakant, ir vaidmenys, išskyrus Hepį „Komivojažieriaus
mirtyje“, Fadinarą „Šiaudinėje skrybėlaitėje“ ir Eglį „Franke V“, nebuvo
tokie jau įdomūs. Ne visus teko ir pamatyti. Ne kartą jis yra
dubliavęs Bronių Babkauską... Tačiau Juozo Miltinio legendiniai
aktoriai vis dažniau pasirodydavo Vilniuje, kur atvykdavo filmuotis
lietuviškuose filmuose, arba - pakeliui į Maskvą, mat juos graibstyte
graibstė Sovietų Sąjungos kino studijos. Dažniausiai jie apsistodavo
„Vilniaus“ arba „Neringos“ viešbutyje, ypač tie, kurie neturėjo Vilniuje
giminių, todėl Babkauską, Masiulį, Gediminą Karką su Eugenija Šulgaite,
net Donatą Banionį galėjai sutikti centre, rečiau - ir ne visi -
lankydavosi „Neringos“ kavinėje. Aktoriai labiau mėgo nuošalesnes
vietas - „Vilnelę“ prie „Vilniaus“ restorano, „Dainavą“ arba „Rūtą“.
Būtent „Vilnelėje“ Bronius Babkauskas, Panevėžyje bendravęs su mano dėde
Eugenijum Girdzijausku, žinomu chirurgu, linksmai supažindino mane su
Masiuliu.
Taip ir prasidėjo keista, permaininga, trūkinėjanti mudviejų
draugystė, trukusi daugiau kaip keturiasdešimt metų. Prisimenu daugybę
epizodų, bet iš jų sunku sudėlioti vientisą, nuoseklų pasakojimą.
Knygos mano kartos žmonėms buvo didžiulė vertybė. Knygas pirkome,
skaitėme, jas skolindavomės, jų pavydėjome... Dėl jų mokėmės kokios
nors svetimos kalbos, anuomet pirmiausia - lenkų.
Atvykęs į Vilnių, Algis dažnai man paskambindavo. Keletą kartų lankėsi
vadinamuosiuose Mokslininkų namuose prie upės, kur aš su tėvais tada
gyvenau. Pasivaišinęs kava, trumpai šnektelėjęs, Algis mėgdavo įdėmiai
apžiūrinėti knygų lentynas, vartyti knygas. Kartą paklausė, ar aš jas
skolinu. „Aišku!“ Nuo to karto vis išsiveždavo kokią knygą ar kelias,
perskaitė visą caro laikais išleistą Strindbergą, Hamsuną, Oscarą
Wilde'ą, Merežkovskį, kitus autorius. Nė vienos nepradangino, o
parvežęs atgal trumpai pakomentuodavo. Manau, buvo paveldėjęs smalsumą
gyvenimui, bet mylėti knygas, gilintis į reiškinius ir į save patį,
studijuoti aplinką ir žmones išmoko iš Juozo Miltinio, kurį įvairiomis
progomis dažnai cituodavo.
Porą kartų lankėmės „Neringoje“ drauge su Bronium Babkausku, kuris,
pavargęs po filmavimo, dar su grimo likučiais ant veido, bet vis tiek
nuostabiai žavus, visokiais žodžiais keikė kino studiją, kažin kokią man
nesuprantamą netvarką, prastovas ir net Vytautą Žalakevičių, esą
išspaudžiantį iš artisto visus syvus... Bronius buvo atviras,
betarpiškas kaip vaikas, pažeidžiamas, bet atlaidus, su visais lengvai
ir elegantiškai bendravo, kiekvieną matė ir jautė... Jo tamsiose akyse
blykčiojo švieselės, išreiškiančios įvairiausius jausmų ir santykių
niuansus - nuo švelnumo iki ironijos. Juokėsi užkrečiamai, atlošęs
galvą.
Kartą, neradęs vietos prie mūsų „bokso“, kur sėdėjau su
draugėmis, tiesiog atsiklaupė stalo gale. Iškart atlėkė besišypsanti
padavėja su kėde (retas atvejis sovietiniais laikais!) ir bematant
Bronių pasodino...
Algis buvo visai kitoks. Aplinka, man regis, jam atrodė svetima, rūpėjo ją įveikti, buvo svarbu, kas ir kaip į jį žiūri, kaip traktuoja. Kažkuo priminė kompleksų kankinamą Čechovo Solioną,
kokį jį suvaidino Adamas Hanuszkewiczius savo spektaklyje... Pokalbis
su Algiu, ypač viešoje vietoje, megzdavosi sunkiai, trūkinėjo, nėjo
gilyn. Nepatirdavai bendravimo malonumo. O išsiskirdamas nežinojai, ar
dar kada susitiksi.
Kalbant apie knygas, svarbu pasakyti, kad Algis daug skaitė visą
gyvenimą, pats irgi parašė knygą, kurios pavadinimas, skambantis šiek
tiek „verslininkiškai“, išreiškia jo kredo - „Tema: visada yra
galimybė...“ Galimybė pasiekti? Palikti? Prisikelti? Išeiti?
Viršelį „puošia“ kičiška spalvota nuotrauka iš prasto spektaklio „Liūtas
žiemą“. Joje rimtas ir gražus Masiulis su aukso karūna ant galvos,
suprask, - k a r a l i u s.
Šią didelės apimties knygą sudaro dienoraščiai, apmąstymai apie būtį ir buitį,
repeticijų užrašai. Vis dėlto pelai joje neatskirti nuo grūdų, pernelyg paisoma gražaus fasado,
nuoširdumas dažnai suvaidintas, o atvirumas atmieštas prasimanymais.
Maestro, atrodo, nori nustebinti savo intelektu ir koketuoja su, jo
nuomone, naiviais skaitytojais.
Laiškai kaip gyvenimo liudytojai, jeigu jie tikri, man regis, yra viena
didžiausių vertybių, ypač šiais laikais, kai didžiuma žmonių sutūpę prie
kompiuterių. Visais pažinties su Algiu metais susirašinėjome. Kartais
- su didelėmis pertraukomis, šuorais. Algis mėgo rašyti, aiškintis,
dalytis mintimis, įžvalgomis, potyriais. Ne visus ankstyvųjų metų
laiškus suradau - jaunystėje korespondencijos nevertini, kai kurie
laiškai nusimetė, o gal tūno kur pasislėpę...
Algis rašė tvarkingai, jo dailus braižas, ilgainiui įgavęs manieringumo,
buvo lengvai įskaitomas. Vėlesniuose laiškuose svarbiausi žodžiai ar
mintys pabraukti spalvotais flomasteriais. Pailgi ir vis kitos spalvos
- sidabriniai, violetiniai, gelsvi, oranžiniai - vokai, kaip ir laiškų
popierius, dažniausiai su prasmingais ženklais, su Kazio Borutos, Jono
Puzino portretais ar Nacionalinio muziejaus vaizdu, atrodė įspūdingai.
Vokus papildomai užklijuodavo permatoma lipnia juosta. Visada ir visur
jam buvo svarbi forma.
Racionalius, metodiškus jo laiškus kartais skaitydavau „įstrižai“, nelabai gilindamasi, nes nejusdavau, kad būtų kreipiamasi konkrečiai į mane, panašų laišką jis galėjo išsiųsti bet
kam, tiesiog todėl, kad panūdo pasikalbėti, pasidalyti mintimis.
Bet jeigu klausdavau ko nors apie teatrą, apie „Statytojo Solneso“ ar
„Kreditorių“ vaidmenis, jų interpretacijas, atsakydavo išsamiai ir
nedelsdamas. Kartą pasakiau jam, kad draugų, ypač menininkų, laiškus
kaip ypatingą vertybę perduodu archyvui arba teatro muziejui. Jis tai
įvertino ir vietoj „Miela Audre!“ (taip mane vadino namiškiai ir
draugai) atsirado reikšmingesnis, manieringesnis kreipinys „Mieloji
drauguže“, visam susirašinėjimui suteikiantis kiek kitokį, pasak
Sauliaus Macaičio, „muziejinį“ atspalvį...
Šlovės spinduliai, kelionės po Sovietų Sąjungą, filmai su įspūdingais
Masiulio personažais, užsienio turnė, pažintys su žymiais žmonėmis,
moterų dėmesys, pagaliau pinigai, kuriais laisviau disponavo, ir bohema
(nors Algio būdas visai nebohemiškas - jis buvo pernelyg įsitempęs,
provincialiai atsargus, retai kada atsipalaiduodavo) - veikė psichiką,
išryškino kai kuriuos nemalonius charakterio bruožus.
Būdavo, sutinki seniai matytą Algį Vilniuje, apsidžiaugi, sustoji kur nors ties Vilniaus
gatvės kampu, o jis kalbėdamasis kraipo savo anksti pražilusią galvą į
šalis, akimis seka, ar jį pastebi, ar atpažįsta praeiviai, ar jis daro
įspūdį. Kaipgi jo neatpažinsi?! Ir ūgis, ir povyza, ir elegantiška
languota kepė po kelionės į Londoną (stačiai Šerlokas Holmsas!), ir
išdidi veido išraiška - viskas ragino atpažinti ir pripažinti.
Vėlesniais metais ne kartą esu jį mačiusi Kaune, Laisvės alėjoje,
sėdintį kurios nors kavinės terasoje, gurkšnojantį kavą, dažniausiai
vienišą...
Kartą po ilgos pertraukos susitikome Teatro draugijos surengtame Teatro
dienos pobūvyje. Tai buvo 1973-iųjų ankstyvas pavasaris, man ypatingas,
nes sunkiai išgyvenau Tėvo netektį. Pamenu, priėjo Algis, jau stipriai
išgėręs, prasegtais marškiniais, nusmukusiu kaklaraiščiu, nežinia kodėl
agresyviai nusiteikęs, arogantiškas, ir vietoj užuojautos išdėjo mane į
šuns dienas.
Esą stambių reiškinių mene aš nepastebinti, mano žinios
toliau Kalugos ar Tambovo leidinių nesiekia (tai sakydamas labai klydo,
nes būtent tokiose leidyklose sovietmečiu pasirodydavo gerų knygų),
teatre toliau Kazimieros Kymantaitės nieko nematau... Buvo skaudu.
Nuėjusi į šalį apsiverkiau. Vytautas Čibiras pasisodino mane prie baro
ir bandė guosti: „Girto kalbos, girto kalbos... Nekreipk dėmesio...“
Pagalbos tam tikrais gyvenimo momentais reikia kiekvienam. Yra buvę
atvejų, kai Algis prašydavo padėti. Kartą paskambino iš Vilniaus ir
paprašė nedelsiant atvažiuoti į „Gintaro“ viešbutį, kur yra apsistojęs.
„Man labai blogai“, - pasakė ir jo žodžiai mane išgąsdino, nes neseniai
buvo nusižudęs draugas, į kurio pagalbos šauksmą niekas, matyt,
neatsiliepė. Tą vėlyvą nejaukų rudens vakarą radau Algį prišnerkštame
viešbučio kambaryje, - ant stalelio palei sieną buvo išrikiuoti tušti
buteliai, taurės su gėrimų likučiais, išknaisiotos mišrainės, nuorūkos
lėkštėse. Jis pats leisgyvis tysojo lovoje.
„Kas gi čia buvo?“ - paklausiau. Algis burbtelėjo: „Viešbučio direktorė.“ –
„Tai kodėl ji taip viską paliko?!“ Nors jaučiausi užgauta, bandžiau pagelbėti, dėjau
šaltus suvilgytų rankšluosčių kompresus ant galvos ir krūtinės, kol jam
pasidarė geriau. Žinojau, kad anksti ryte turės vykti į Maskvą
filmuotis, reikia atgauti formą. Prieš išeidama kažko paklausiau apie
teatrą ir gavau netikėtą atsakymą: „Mane, Audre, stačiai stebina, kokia
tu teatro maniakė. Argi tau iš tikrųjų visa tai rūpi? Man jau seniai
nusibodo!..“ Aišku, tada, apie aštuntojo dešimtmečio vidurį, tai buvo
netiesa. Gal vėliau, kai Algis išėjo iš teatro, kai vėl paniro į
literatūrą, pradėjo piešti, tapyti, teatras šiek tiek pasitraukė į
šalį...
Porą kartų pagelbėjau jam, kai pavargęs po filmavimo rengėsi moldavų
pjesės „Kasa Mare“ repeticijai Panevėžio teatre. Aš „mėčiau“ jam moters
replikas, o jis mokėsi savo tekstą. Bijojo nuvykti nemokėdamas - juk
Miltinis buvo griežtas, į savo „kino artistus „ žiūrėjo kritiškai,
savaip pavydėjo jiems šlovės ir pyko dėl pakrikusios teatro disciplinos.
Apie tai daug girdėjau iš įvairių arčiau teatro buvusių žmonių, bet
niekada iš Panevėžio artistų, kol jie buvo teatre, mat „nenešti šiukšlių
iš trobos“ buvo šventas Miltinio priesakas, ir visi tylėjo lyg vandens į
burną prisisėmę...
Žiedai. Net nežinau, nuo ko pradėti. Kiekvienas miesčionis, sužinojęs,
kad moteris gavo dovanų žiedą, būtinai pagalvos apie intymų ryšį, apie
tai, kad rengiamasi gal dar reikšmingesniam įvykiui. Algis padovanojo
man net tris žiedus, bet nei jo, nei mano gyvenime jie, regis, nieko
nepakeitė.
Man tos dovanos sukeldavo keistą nejaukumą, nuostabą ir tik
paskutinį kartą - dėkingumą, surakintą graudulio... Tokius jo gestus
laikyčiau tikrai nuoširdžiais, bet sykiu jie ir kažkokie provincialūs.
Savo knygoje Algis rašo, kad po „Kreditorių“ būtinai atsidėkos Gyčiui
Padegimui - „užfundys“ jam kelionę į išsvajotą Baku, panašiame
kontekste mini ir mane. Keistas tų žiedų, apipintų mažomis istorijomis,
likimas. Pirmąjį padovanojo atsidėkodamas už „jubiliejinius“
straipsnius ir interviu jo penkiasdešimtmečio proga (neseniai pradėjęs
dirbti Kauno dramos teatre, prašė, kad parašyčiau). Algis atėjo iš
anksto užsisakęs vizitą, iškilmingai atidarė kiek apšiurusį portfelį,
kuriame nešiodavosi kino scenarijus, repetuojamų pjesių tekstus ir
knygas, ištraukė mažą maišelį, o iš maišelio - nedidelį juodinto
sidabro žiedelį, lyg išsiskleidusį žiedą su turkiu viduriuke.
Turkis, pasak dovanotojo, reiškia draugiškumą ir ištikimybę. Po daugelio metų
žiedelį pradangino vaikigalis, svečias, įsisukęs į mano „brangenybes“.
Kitą - balkšvo vientiso gintaro žiedą Algis įteikė Palangoje
ypatingomis aplinkybėmis.
Tai buvo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, pavasarį, prieš pat Velykas.
Nelauktai paskambinęs Algis paprašė: „Gelbėk! Atskrisk į Palangą - aš
žūstu! Kelionę apmokėsiu, surasiu kur apsistoti. Aš? Aš tai
sanatorijoje.“ Išsiruošiau šeštadienio rytą. Galvojau, kas jam ir vėl
nutiko?!
Vėjo mėtomas lėktuviukas, regis, „Anuška“, kaip jį vadino
rusai, nusileido laimingai. Algis pasitiko oro uoste. Paklausiau, kaip
nusigausim į Palangą, o jis išdidžiai atsakė: „Taksi laukia.“ Atidarė
man užpakalines dureles, pats atsisėdo šalia vairuotojo. Ant sėdynės
pamačiau didžiulę palaidų kalijų puokštę. Nemėgstu šitų gėlių, jos
primena vestuves arba laidotuves, ypač kad sovietmečiu nebuvo iš ko
rinktis. Sunerimau: „Kas čia dabar?!“ „Jos tau“, - metė per petį
Algis ir reikšmingai žvilgterėjo į „viską suprantantį“ vairuotoją.
Prisipažinsiu, jaučiausi sutrikusi. Visą kelią tylėjau ir svarsčiau,
kas manęs laukia. Algis šnekučiavosi su taksistu. Išlipom prie
poilsiavietės netoli Tiškevičiaus parko ir pakilom į kambarį, kuriame
anksčiau gyveno gintaro meistras iš Vilniaus. Sanatorija greta, taigi
sutarėm po valandžiukės susitikti apačioje.
Pirmą kartą gyvenime buvau Palangoje ne sezono metu. Saulės atokaitoje
skleidėsi krūmokšnių lapeliai, gaižiai kvepėjo paraudę karklai. Algis
rimtai mane įspėjo: „Jokių kalbų apie teatrą! Aš palikau teatrą, man
teatro nebėra.“ Apstulbau, negalėjau patikėti, bet tylėjau. Kurį laiką
tylėjo ir jis. Paskui tarsi pratrūko ir ėmė vis intensyviau kalbėti
nevaldomu ritmu, lyg sakytų kokį ne itin gerai išmoktą monologą.
Po poros valandų, pavargę ir gindamiesi nuo žvarbaus šiaurės vėjo, susėdom
moterų pliažo kopų įduboje vienas priešais kitą. Algis įnirtingai
pilstė iš saujos smėlį ir vis kalbėjo. Buvo kaip reta tikras, panašus į
vienuolį, ištrūkusį iš griežtos regulos vienuolyno. Bandė pasiaiškinti,
pagrįsti savo poelgį...
Staiga susigriebė, kad aš po kelionės: „Turbūt praalkai?“ Pietavome niūriame, ko gero, anuomet vieninteliame restorane prie autobusų stoties. Teatro temos nelietėm. Kai vakarop sutartą
valandą atėjau į jo palatą, stiklinėje jau garavo labai stipri arbata,
lėkštutėje gulėjo keli kvadratiniai „valdiški“ sausainiai.
Kai išgėriau arbatą, Algis pradėjo savo didįjį monologą - tarsi Panevėžio teatro ar
Miltinio kaltinamąją kalbą. Plikino sau vis naują to „čefyro“ stiklinę,
siurbčiojo jį karštą, vaikščiodamas iš kampo į kampą ir be perstojo
rūkydamas. Buvo visas įraudęs, o karščiuojančios akys iš nevilties
patamsėjusios, atrodė lyg baltai apvedžiotos, perdžiūvusios nuo nemigos
naktų ir stiprios arbatos, kuri turėjo pakeisti alkoholį ir palaikyti
tonusą.
Daug kalbėjo apie tai, kaip jis ir jo kolegos kentė jo
repeticijose, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, kaip ne kartą buvo išjuoktas
prie jaunesnių aktorių. Žeminamo žmogaus tema man buvo nepakeliama!
Verkiau. Rūkiau. Skendom cigarečių dūmuose. Algio pasakojimas vis
tirštėjo, atskleisdamas daugybę šiurpių faktų, įvesdamas į draudžiamą
kafkiškai klampių santykių zoną... Prisiminė Bronių Babkauską, jo
kančios kelią. Ir tai, apie ką kalbėjome po jo laidotuvių Panevėžyje...
Kai viskas, rodos, buvo išpasakota, liko svarbiausias klausimas: „Ką
daryti toliau? Kur pasukti? Kviečia tai visi...“
Mačiau, kad Algis negali apsispręsti, bijo pats savęs. Pasakiau tvirtai ir aiškiai: „Eik
ten, kur verda, kur vyksta kažkas tikra, reikšminga, ten, kur darbo bus
iki soties. Nesidairyk į pakraščius! Į Kauno dramą reikia eiti, pas
Joną Vaitkų!“ Jis suabejojo: „O jeigu nuo vilko - ant meškos?..“
Tą naktį jau ir aš negalėjau užmigti. Bet išaušo gražus Velykų rytas,
kvepėjo sakais ir vėju. Atėjo Algis. Atrodė keistai: su paltu,
treninginėmis kelnėmis ir su skrybėle. Nieko nesakiau, bet man buvo net
sarmata eiti su tokiu kavalierium.
Nuotaika buvo šiek tiek geresnė, Algis paklausė: „Tai kur dabar eisim?“ Aš iš anksto buvau sugalvojusi, kad reikia kur nors gauti kavos, paskui kaip nors atšvęsti Velykas, o
tam reikia kiaušinių: „Einam į stoties bufetą.“ Nuojauta neapgavo:
nusipirkom keletą kietai virtų kiaušinių. Išgėriau „granionką“ balintos
kavos iš boilerio, suvalgiau skaniųjų, vos parūkytų klaipėdiškių
dešrelių. Grįžę į sanatoriją, bandėme tuos kiaušinius dažyti. Padėjo
medicinos sesutės, kurios, kaip supratau, Algį itin meiliai globojo.
Apie teatrą nebekalbėjom. Užkandome iš bufeto atsinešto maisto, gėrėme
kiek šviesesnę arbatą. Algis ilgai skutinėjo ir braižė vieną kiaušinį,
o kai padavė jį man, nustėrau perskaičiusi užrašą: „Audronei -
profesoraitei.“ Kokia nesąmonė! Kažkodėl prisiminiau Hedą Gabler ir
jos gerbėjų kompleksus... Tąkart Algis padovanojo man balto gintaro
žiedą, kuris vėliau ėmė ir perskilo troleibuse, kai griebiau už
turėklo... Išsiskyrėme draugiškai. Pro kylančio lėktuvo iliuminatorių
mačiau vienišą Algį, stovintį pievoje - pakėlęs ranką mojavo man
skrybėle...
Paskutinį žiedą padovanojo visai neseniai, vėlyvą 2008-ųjų pavasarį.
Pasiūlė susitikti Vilniuje, „Neringoje“. Algis atrodė prastai, ėjo
pasiramsčiuodamas lazda, stipriai šlubavo, balsas atrodė nusėdęs,
pakimęs. Sėdėjome didžiojoje salėje, „bokse“, kur, beje, kitą dieną
sėdėjau per Bronio Savukyno šermenų pietus... Mažosios salės Algis
nemėgo, nes joje atsidurdavo per arti svetimų žmonių.
Užsiminė, kad rudenį, rugsėjo viduryje, jo sceninės veiklos 60-metis. Sakė vis
prisimenantis, kaip aš dar jaunystėje aplankiau jį Kauno klinikose.
(Sužinojusi, kad Algis guli ligoninėje po sunkios stuburo operacijos,
paprašiau savo tėvą nuvežti mane į Kauną, kai važiuos skaityti paskaitų.
Man regis, buvo birželis, važiuodami sustojom prie žydinčios pievos,
priskyniau didžiulį glėbį laukinių gėlių, kurias palatoje padėjau Algiui
ant krūtinės. Žiedai pasklido ir pakvipo pievos gaiva. Kiti palatos
vyrai žiūrėjo į tą stebuklą, o Algis, kuris lyg koks viduramžių kankinys
gulėjo kone ant plikų lentų, tada susijaudino iki ašarų...)
Pagyrė, kad esu jo vaidyboje įžvelgusi kai ką tokio, ko nepastebėjo kiti. Už visa
tai ir už ilgus bendravimo metus esąs labai dėkingas. Pasiguodė, kad
laikas negailestingai bėga, o jėgos senka... Ištiesė per stalą ranką su
rausva širdies formos dėžute, kurioje buvo ypatingas aukso žiedas,
atliktas viduramžiška technika - inkrustuotas daugybe įvairių
akmenėlių.
Paklausė, ar dovana patinka ir paprašė užsimauti. Bet
žiedas man buvo per mažas. Algis labai susinervino ir pasakė, kad
meistrui užsakys kitą.
Ir iš tikrųjų mudu dar kartą susitikome, šįkart Vilniaus oro uosto
restorane, nes jis turėjo skristi į Maskvą, jei neklystu, į Rusijos
religinių filmų festivalį. Pietavome prie didelio baltai dengto
ovalinio stalo. Algis atrodė dar prasčiau, veidas ir balzganos akys
rodė didelį nuovargį. Antrasis žiedo variantas, kurį padavė be žodžių
pietų pabaigoje, man tiko. Algis patenkintas atlošė galvą ir mįslingai
šypsojosi, lyg būtų įvykdęs kažkokią svarbią misiją, - neslėpė
džiaugsmo.
Paragino pakelti vyno taurę, o pats lėtai gurkšnojo alų.
Man buvo truputį nejauku. Kalbinau jį, kad mudu padarytume pokalbį apie
teatrą, apie gyvenimą, bet ne fasadinį, prie kokių buvo pratęs,
kalbėdamasis su įvairaus plauko ribotais ar pernelyg patikliais
žurnalistais (prisipažino, kad ir dabar „viena tokia tykoja“), o tikrą,
be melo. Algis spyriojosi: tai jam susitikimo vieta nepriimtina, tai
dar kažkas netinka. Anksčiau to nėra buvę - susitikdavome kalbėtis ir
mano namuose, ir teatre.
Ne kartą esu jį įrašinėjusi. Dabar suprantu: jis varžėsi savo negalios, rimtai kalbėtis gal nebeturėjo nei jėgų, nei noro, nes žinojo, kad vėl klausinėsiu apie Miltinį, norėdama
išsiaiškinti šio režisieriaus fenomeną, stulbinančius kūrybos kontrastus
ir paradoksus - didžiąją jo paslaptį. O gal nėra jokios paslapties?
Tą norėjau sužinoti prieš aštuonetą metų kalbėdamasi apie Miltinį su
Vytautu Kalinausku, bet ir anas pokalbis („Atsisveikinant su senamiesčio
žvirbliu“, „Kultūros barai“, 2001, nr.7, p.22) nelabai pavyko. Panašu,
kad nė vienas iš tų, kurie turėjo reikalų su Miltiniu, niekada tos
paslaptingos uždangos neatvers, lyg bijotų prarasti bendrą jų visų
aureolę...
Netoli mūsų stalo sėdėjo keletas maskviškių. Algį jie
atpažino, kažką apie jį kalbėjo, gręžiojosi mūsų pusėn. Kai per
garsiakalbį paskelbė reiso numerį, teko stotis ir eiti. Smalsiais
žvilgsniais mus nulydėjo oficiantai (jie, be abejo, buvo įspėti apie šio
susitikimo svarbą - Algis mėgo tokius dalykus), pritilę stebėjo mus
maskvėnai... Algis stipriai rėmėsi į kaimišką gumbuotą lazdą. Nebebuvo
panašus į išpuoselėtą kino herojų, išdidžiai pakelta galva. Apatinėje
salėje atsisveikinome. Pasistiebiau ir pirmą kartą gyvenime jį
pabučiavau. Nujaučiau, kad greitai nepasimatysim.
Juoda žinia praeitų metų birželio pabaigoje mane pribloškė. Buvau
Nidoje. Vieną vakarą sėdėjau prie stalo žiūrėdama į tamsius varnų
siluetus ant bažnyčios kryžiaus. Suskambo mobilusis telefonas ir
išgirdau Algio balsą: „Sveika, Audre... Atrodo, esi išvykusi?“ „Juk
sakiau, kad būsiu Nidoje.“ „Ir aš išvykęs“, - pasakė lėtai, keista
intonacija, akcentuodamas kiekvieną skiemenį. Supratau, kad kažkas
atsitiko. „Kas tau?!“ „Esu ligoninėje po sunkios operacijos. Man
išpjovė didelį piktybinį auglį...“ Susiėmiau iš paskutiniųjų ir
stengiausi kalbėti kuo ramiau, kaip ir jis. Žadėjo elgtis protingai,
laikytis gydytojų rekomendacijų. Po to kalbėjomės dar du kartus.
Paskutinį laišką su šešiais klausimais išsiunčiau Algiui, regis, liepos
pradžioje į Kauno klinikas per Rūtą Staliliūnaitę... Žinojau ir jo
diagnozę, ir tai, kad po sunkios operacijos jėgos būna išsekusios, bet
tikėjausi, kad bandymas susikaupti, atsakinėjant į mano klausimus, leis
jam bent trumpam atitrūkti nuo niūrių minčių, nuo baimės ir įtempto
laukimo - „Kas toliau?“ Liepos viduryje jis man paskambino iš
Birštono, sakė neberandąs mano laiško, ar negalėčiau tų klausimų
padiktuoti telefonu. Bet aš juos, spontaniškai parašytus po žinios apie
jo ligą, pati pamiršau. Pamenu tik tiek, kad jie buvo paprasti ir
trumpučiai. Juk nesvarbu, ko klausi...
Algimanto Masiulio portreto eskizas, jaučiu, slysta man iš rankų.
Maždaug prieš ketvirtį amžiaus straipsnį, skirtą Algio
penkiasdešimtmečiui, pavadinau Vytauto Žalakevičiaus man pasakytais
žodžiais - „Masiulio mįslė“. Mįslė neįminta iki šiol, nors yra daugybė
recenzijų apie spektaklius, kuriuose jis vaidino, daug rašyta apie jo
vaidmenis kine, pateikta visokiausių jo charakteristikų. Koks aktorius
jis buvo? Jo personažai, bent jau dauguma, atšiaurūs ir šiurkštoki.
Bet štai filmo „Vasara baigiasi rudenį“ kadras: Jakimkus (Algimantas
Masiulis), grįžęs iš kalėjimo, atlaidžiai šypsodamasis, su meile žiūri į
lojantį kiemsargį šunį. O atlaidusis (ko gero, prieš Strindbergo
valią?) jo Gustavas „Kreditoriuose“, o Grušo alter ego Dominykas
„Gintarinėje viloje“? Dievas apdovanojo Masiulį veidu, primenančiu
raižytą kaukę, - labai retai nušvisdavo atviras, spontaniškas,
nepridengtas jausmas.
Todėl jam taip puikiai sekėsi komedijos, groteskas. Kameriniuose spektakliuose ir filmuose jis ėjo psichologinės vaidybos keliu. Režisieriai, pradedant Miltiniu, jam skirdavo
atšiaurius, net nuožmius personažus. Algiui ypač rūpėjo formos dalykai,
dažniausiai jis eidavo nuo formos į vidų, ne kitaip. Kai prisimenu jo
vaidmenis - Helerį („Raudona ir Ruda“), Roslevskį („Kingas“), daktarą
Herdalą („Statytojas Solnesas“), Čiotbajevą („Golgota“) ar kurį kitą,
prieš akis pirmiausia iškyla ta ryški kaukė, pavidalas, kevalas. Jo
siela dažniau atsiverdavo kine... Artistas jis buvo ne tik scenoje ar
ekrane, bet ir gyvenime. Jį sutikusi, kaskart jausdavausi bendraujanti
su kitu, kitokiu Masiuliu, nes jis nesiliovė kūręs, tobulinęs save ir
būdavo įsijautęs į vis naują vaidmenį. Nespėji stygų suderinti, o jau
laikas skirtis...
Selfmaker. Intelektualas savamokslis. Visą gyvenimą jis kruopščiai
kūrė savo įvaizdį, o kartu gludino patį save. Jam nereikėjo nei
dizainerių, nei stilistų patarimų. Viską darė pats.
Tas „savęs darymas“ daug kainavo - reikalavo energijos, ištvermės ir
stiprios valios. Kartais, nebeištvėręs, nusprūsdavo ir „užgerdavo“.
Nemokėjo, o gal ir nenorėjo niekam atsiverti. Greičiausiai todėl, kad
kuriamas įvaizdis ne visada sutapdavo su realiuoju „aš“. Rimtai
sielojosi, graužėsi dėl kūrybos dalykų, bet kartu puikiausiai tvarkė
„buitinius“ reikalus - rūpinosi apdovanojimais, apsipirkimu
įslaptintose sovietmečio „ponų parduotuvėse“, teatro bilietais
„naudingiems žmonėms“...
Mielai dalydavosi patirtais intelektualiniais malonumais - ką skaitė, ką matė ar girdėjo. Mėgo cituoti jo pasaulėjautai artimas rašytojų ar kitų menininkų mintis, pasakoti apie
pasaulio galerijose patirtus įspūdžius, aptarinėdavo (gana
profesionaliai!) vieno ar kito dailininko tapyseną. Mėgo aiškintis jam
rūpimus klausimus. Stebėti. Naktiniais skambučiais kankindavo
režisierius, kad su jais apsvarstytų būsimą spektaklį, savo vaidmenį,
personažo esmę... Buvo vienišas, bet visuomet siekė dialogo, deja,
retai kada jam pavykdavo rasti savęs vertą pašnekovą.
Būdavo, paskambina nusiteikęs ramiai pasikalbėti, o aš tuo metu užsiėmusi arba
rengiuosi išeiti, prašau, kad paskambintų vėliau. Bet tada jis jau
neturi ūpo - perdegė. Kartais ant manęs išliedavo susikaupusį pyktį,
viskuo kaltindavo ir mesdavo ragelį - jį erzino nelygus mano gyvenimo
ritmas, pyko, kad nemoku jo išklausyti, kad nesilaikau jo garbinamo
„ordnungo“, apie kurį kalbėjo vienoje iš TV laidų „Kultūra“.
Algis buvo įdomus skaitovas. Mėgo išmintingą, kilnią poeziją, skaitė ją
intelektualiai, perteikdamas mintį ir pabrėždamas formą - ritmą,
melodiką, žodžio savitumą. Mėgo ir skirtingai skaitė Kristijoną
Donelaitį, Waltą Whitmaną.
Girdėjau jį, skaitantį Arvydo Šliogerio tekstus. Prisipažinsiu, ne iškart atpažinau skaitovą: nesidrovėdamas senatviško, kiek gergždžiančio balso, skaitė lėtai, su pauzėmis, lyg
būtų persikūnijęs į pavargusį, „pablūdusį“ mąstytoją, kuris pats
recituoja savo tekstus, stebisi pasakytais žodžiais, dvejoja... Kai jį
už tai pagyriau, atsakė: „Aš stengiuosi kaip galima daugiau įnešt
subjektyvumo, privatumo. Nežinau, kas yra objektyvumas... Žiūrėk, ir
dailininkai - Rafaelis, Michelangelas - kiekvienas savaip tą patį
siužetą pateikia. Aš dabar skaitau kitą Šliogerio veikalą, dar
neišspausdintą, studijuoju. Bet norint jį perskaityti, reikėtų visų
metų. O ar jie bus? Va rytoj grįžtu iš Birštono į Kauną, rugpjūčio
pradžioj pradės chemoterapiją. Tiek laiko išgulėjęs po tų trijų
operacijų klinikose ir čia, esu nusilpęs. Tai mokysiuos vaikščiot -
eisiu ratus aplink savo namą...“ Bet sulaukti tos rugpjūčio pradžios
jam nebuvo lemta.
Mirtis visuomet netikėta. Važiavau į Kauną autobusu ir visą kelią
galvojau apie Artistą. Kai atėjau prie teatro, ašaros jau sruvo
nesulaikomai. Bet, vos prisiartinau prie scenos, prie rampos, kuri
dabar skyrė gyvenimą nuo mirties, graudulį lyg kas ranka nuėmė. Tai
Algis, paguldytas atskirai nuo visų, ant balta marška drapiruoto
katafalko, neleido, kad kas raudotų, eitų artyn su laikinomis gėlėmis,
kai jis jau keliauja į Amžinybę. Kojūgalyje buvo suguldyti ordinai, o
vienintelį vainiką juosė trispalvė. Remontuojamo teatro salės prieigos
ir scena buvo išvalyti specialiai jam. Ačiū teatro vadovams, kad toje
taurioje vietoje turėjome galimybę amžiams atsisveikinti ir su Viktoru
Šinkariuku - talentinguoju kolega, partneriu ir visiška Algio
priešingybe. Algimantas Masiulis jam perdavė mirties estafetę.