Buvęs JAV prezidentas George'as W.Bushas ne kartą pasitelkė Winstono Churchillio atminimą, kad pateisintų karus Afganistane ir Irake. Praeitį vis peržiūrintys istorikai ima svarstyti, ar prieškario Didžiosios Britanijos premjeras Neville'as Chamberlainas, nuolaidžiavimo politikos architektas, turėjo kitą pasirinkimą. Prieškario įvykių liudininkas seras Nevile'as Hendersonas Britanijos-Vokietijos santykius aprašė knygoje „Misijos žlugimas“ („Failure of a Mission“)
N.Hendersonas buvo N.Chamberlaino ambasadorius Vokietijoje prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Jis atvyko į Berlyną 1937-ųjų gegužę. Atstovaudamas savo šaliai jis susipažino su visais aukščiausiais nacių lyderiais ir kelis kartus kalbėjosi su pačiu Adolfu Hitleriu. Būtent N.Hendersoną N.Chamberlainas pasirinko įgaliotiniu vykdant vėliau istorinės gėdos dėmę užsitraukusią nuolaidžiavimo politiką.
Prieš išvykdamas į Vokietiją N.Hendersonas susitiko su postą paliekančiu premjeru Stanley’iu Baldwinu ir jo įpėdiniu N.Chamberlainu. „Ir S.Baldwinas, ir N.Chamberlainas sutiko, kad privalau pasistengti bendradarbiauti su Hitleriu, nacių partija ir tuomete Vokietijos vyriausybe. Niekas taip sunkiai nedirbo garbingos ir teisingos taikos vardan kaip aš. Tačiau tai, kad visos mano pastangos buvo pasmerktos žlugti, lėmė fanatiška vienintelio žmogaus megalomanija ir aklas pasitikėjimas savimi.“
Visiems pažįstamas kolektyvinis nacių lyderių portretas, įkvėptas paskutinių Hitlerio dienų bunkeryje ir Niurnbergo teismų. N.Hendersono knyga buvo parašyta iškart po karo pradžios, dar prieš Prancūzijos parklupdymą. Tad 1937-ieji jam atrodė kitaip, žvelgiant iš 1940-ųjų balandžio perspektyvos, nei mums iš pokario pozicijos.
„Hitleris buvo valdžioje jau ketverius metus ir per tą laiką padarė milžinišką pažangą reorganizuodamas karinius, pramoninius ir moralinius Vokietijos išteklius. Buvo akivaizdu, kad jos nebeįmanoma priversti paklusti kitu būdu nei jėga. Vokietija buvo militarizuota nuo lopšio iki kapo“ (čia britų požiūris, ryškėjantis Vokietijos militarizavimą lyginant su D.Britanijos, jei jis būtų galėjęs lyginti Vokietiją su SSRS, būtų paaiškėję, kad A.Hitleris nieko nedaro rengiant šalį karui – lrytas.lt pastaba).
1937-aisiais N.Hendersoną į savo medžioklės rezidenciją pašaudyti elnių pasikvietė Hermannas Goeringas. Jie aptarė britų ir vokiečių santykius. „Didžiosios Britanijos ir Vokietijos tarpusavio supratimą H.Goeringas įsivaizdavo kaip dviejų punktų susitarimą. Pirmas - Vokietija pripažintų Didžiosios Britanijos viršenybę užjūriuose ir iškilus reikalui visus savo išteklius skirtų Britų imperijos interesams ginti. Antra, Didžioji Britanija pripažintų Vokietijos dominavimą kontinentinėje Europoje ir nedarytų nieko, kas trukdytų jos teisėtai ekspansijai“.
Hitleris išties brangino anglų-vokiečių draugystę, kuri Vokietijai būtų atrišusi rankas Europoje. Tokiame susitarime Didžioji Britanija būtų neišvengiamai tapusi silpnesniąja partnere, priklausoma nuo Vokietijos ir paties Hitlerio.
L.Hendersonas prisimena tragišką artėjimą prie karo; 1938 kovą Austrijos užėmimas paspartino įvykių eigą. Kovo 3 dieną N.Hendersonas susitiko su Hitleriu. „Mane priėmė senojoje Reicho kanceliarijoje ir paprašė atsisėsti ant didelės sofos priešais langą. Mano kairėje, ant mažos taburetės, sėdėjo dr. Schmidtas ir viską užsirašinėjo. Dar kairiau pusračiu sėdėjo Hitleris, šalia jo, priešais mane, ponas J. von Ribbentropas. Hitleris buvo bjaurios nuotaikos ir net nebandė to slėpti“.
Po Austrijos eilė atėjo Čekoslovakijai. 1938-ųjų rugsėjį Miunchene buvo sprendžiama Sudetų krizė ir N.Hendersonas manė, kad H.Goeringas nacius ragino ją spręsti taikiai. Bent jau propagandos mašina skelbė, kad viename susitikime H.Goeringas užsipuolė J.Ribbentropą už karo kurstymą – vargu ar tarp nacių tai buvo laikoma dideliu nusižengimu. H.Goeringas neva šaukęs, kad žino, kas yra karas, ir nenori dar kartą jo patirti. Tačiau jei fiureris lieptų žygiuoti, jis šoktų į pirmąjį lėktuvą. Vienintelė sąlyga – kad J.Ribbentropas sėdėtų šalia. Taip pat jis J.Ribbentropą išvadinęs „nusikalstamu kvailiu“. Galų gale abu vyrai išties kartu atsidūrė teisiamųjų suole Niurnberge; H.Goeringas nusižudė, o J.Ribbentropas J.Stalino spaudimu buvo pakartas.
Miunchene Vokietija gavo Sudetų kraštą, o 1939-ųjų kovą Hitleris okupavo likusią Čekoslovakiją. Žingsnis po žingsnio pasaulis judėjo karo link. Rugpjūčio 23 dieną Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga; rugsėjo 1-ąją Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 3 dieną Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai.
Rugpjūčio 25 dieną N.Hendersonas paskutinį kartą susitiko su Hitleriu – dvi dienos po susitarimo su sovietais ir šešios dienos iki invazijos į Lenkiją. Hitleris pakartojo tą patį pasiūlymą, kurį prieš dvejus metus pateikė H.Goeringas.
A.Hitleris net bandė įtikinti, kad toks susitarimas nesuteiks pranašumo Vokietijai: „Britų imperija užima 40 mln. kvadratinių kilometrų; Rusija – 19 milijonų, Amerika – 9,5 milijono, o Vokietija apima mažiau nei 600 tūkst. kvadratinių kilometrų“. Hitleris pažadėjo, kad Vokietija garantuos britams jų imperiją. Tačiau su sąlyga, kad vokiečių naudai bus išspręstas Lenkijos ginčas. Pats N.Chamberlainas spaudė lenkus atiduoti Gdanską.
Hitleris patikino: „Jei britų vyriausybė apsvarstys šias idėjas, palaima laukia ir Vokietijos, ir Britų imperijos. Jei atmes, laukia karas“. Laukė karas.