Nesudėtingų laikotarpių nebūna, visada esama vienokių ar kitokių sunkumų
ir prieštaravimų. Mūsų mažoje ir likimo ne itin lepinamoje šalyje jie
galbūt labiau matomi ir palieka didesnes žymes. Tačiau net ir esant
dideliam vertybių pasirinkimui ar lemtingo jų susidūrimo akivaizdoje
viena vertybė vis tiek išlieka esminė, kad ir ką pasirinktume ar
atmestume, - tai žmoniškumas. Aptariant Lazutkos biografiją, turbūt
pirmiausia reikėtų pradėti nuo šios jo savybės. Kiekvienas žmogus turi
savą vertybių sampratą, pasirenka, kurios iš jų yra jam svarbiausios.
Nueitas gyvenimo kelias leidžia padėti tašką ir pasakyti, kad Stasio
Lazutkos laikyseną formavo būtent žmoniškumo vertybė.
Jis buvo Sibiro lietuvis, bet kas buvo jo gimtasis Baisogalos kaimas,
susikūręs XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais Sibiro platybėse? Ten
gyveno ne tremtiniai, o emigrantai, išėję svetur Lietuvos atžvilgiu, bet
esantys čia pat Lietuvą valdžiusios svetimos imperijos požiūriu.
Istorikui pirmiausia derėtų klausti, kokia buvo to meto Lietuva, bet čia
juk aptariame biografiją, todėl pasvarstykime, kaip viską matė Sibiro
Baisogalos žmonės. Jie sukūrė lietuvišką gyvenvietę, sakytume,
perkeldami į ją viską, kas būdinga Lietuvos kaimui.
Bet ar šią lietuviško kaimo skeveldrą supo tokia pati aplinka kaip
„namie“? Kas tiems žmonėms reiškė „namus“? Tai buvo varguomenė, kuriai
svetimųjų valdžia davė žemės: imk, kiek nori, padėsime dar ir
persikelti, kad atlaisvintum vietą, Antano Baranausko žodžiais tariant,
graikų geldoje plaukiančiam atėjūnui. „Namie“ žemės neužteko, slėgė
vargas, o svetimųjų valdžia vis tiek buvo ir čia, ir ten.
Žmonės norėjo savo namų, tokių, kaip jie patys suprato. Namų ne vien su
užtikrintu duonos kąsniu, bet ir su kuo mažiau jų tapatybę žeidžiančia
aplinka. Jie išsaugojo lietuvių kalbą, sugebėjo išlaikyti katalikų
kunigą, vėliau sovietinės gubernijos atkeltų viršininkų motinos,
nutaikiusios momentą, pakišdavo anūkus po čiaupu, tardamos žodžius :
Krikštiju tave vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jie
tvarkingai mokėjo mokesčius, klusniai ėjo į Rusijos karo tarnybą, nedaug
tesiskiriančią nuo rekrūtų vergijos, pagarbiai žvelgė į barzdoto caro
portretus. O argi ne taip pat gyveno ir elgėsi valstiečiai Lietuvoje?
1905 m. mūsų inteligentai valstiečiams sakė: „Jūs ne tik katalikai, jūs
- lietuviai!“ Nieko unikalaus: jau išsikovojusioje nepriklausomybę
Graikijoje mokytojai vaikus mokė: „Jūs ne romėjai, jūs - helenai!“
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje tautinę savimonę įdiegė dvi institucijos
- mokykla ir kariuomenė. Šios institucijos tą patį darė ir Sibire, bet
jų skelbiama naujoji „religija“ griovė etninius barjerus, visiems
įdiegdama vienos viešpataujančios tautos savimonę.
Ši „religija“ rėmėsi tuo metu buvusia populiaria, varguomenės palaikoma
komunizmo utopija. Hitleris pergudravo Staliną, ir sovietinio monstro
kareiviams nacių monstras tikrai buvo užpuolikas, o pergalė prieš jį
atrodė jų tėvynės pergalė. Kaip kitaip galėjo jaustis nugalėjusios
kariuomenės jaunas karininkas, iškentęs visą apkasų siaubą ir likęs
gyvas? Mokytojų priesakai jam buvo šventi. Stasys Lazutka savo
biografija įrodė, kad jis - sąžiningas žmogus.
Per visą gyvenimą iki tol, kol atvyko į savo protėvių šalį, jam nebuvo
kilęs klausimas, ar gali būti kokia nors kitokia negu jo mokytojų
skelbiama tiesa.
Toks klausimas kilo, kai sibirietis iš Baisogalos atvyko į Lietuvą, kuri
priešinosi karo nugalėtojams, besiskelbiantiems, kad jie ją išvadavo.
Suprasti dramatišką vertybių koliziją galima tik atsidūrus jų susidūrimo
epicentre, ir tai atsitiko. Nuo užklydusių partizanų išsisaugojęs vieno
valstiečio sodyboje, Lazutka paklausė jos šeimininką, ko turėjo šičia
susilaukti.
Verkiant visai išsigandusiai šeimynai, jis išėjo ir niekam nepranešė
apie šį savo nuotykį. Vertybių kolizija negalėjo neįvykti ir ji įvyko.
Tačiau nenugalėjo nei komunistas, nei lietuvis, nugalėjo žmogus.
Vieno šio epizodo turbūt nepakanka, kad galėtume pavadinti tai lūžiu,
bet gyvenimas juos kartojo nuolat ir lūžis įvyko. Lazutka liko
komunistas, bet lietuvis jis buvo visada - ir prieš tai, ir po to. Bet
po to jis buvo jau kitoks lietuvis ir tai nebesiderino su „tautų
draugyste“ papudruotu Rusijos imperijos atnaujinimu.
Vaižgantas kadaise sakė: „Jei reikėtų rinktis Dievą ar tėvynę,
rinkčiausi tėvynę“, bet jį išauklėjo istorinio paveldo vizija.
Stasio Lazutkos ji neauklėjo. Tai juodu skyrė, bet siejo sąžiningumas
vertybių, kurios juos išaugino, atžvilgiu. Gyvenimo aplinkybės lėmė
vertybinį Vaižganto asmenybės vientisumą. Stasio Lazutkos vertybės jo
asmenybę perskėlė per pusę. Tai buvo kančia, kurią jis laikė užgniaužęs
savyje, turėdamas vieną atramą ir paguodą - žmoniškumą.
Visa tai, ką Stasys Lazutka davė Lietuvos mokslui, atsirado sulydžius
šią kančią su pagrindine - žmoniškumo - vertybe. Tai buvo svarbu ne
tik pačiam „sausam“ mokslui, bet ir su profesoriumi dirbusiems žmonėms.
Nenorime nei savintis jo, nei išsiginti, tiesiog sakome, kaip mums
viskas atrodo. Nežinome, ar teisingai viską supratome, bet nedvejodami
galime pasakyti: mokslui Stasys Lazutka davė daug ir visada stengėsi
išlikti Žmogumi.