“Išklausiau pakankamai neigiamų atsiliepimų iš pagonių judėjimo atstovų Lietuvoje, kurie iki šiol mano, kad Perkūnas yra svarbiau nei Biblija. Bet krikščionybė buvo civilizacijos laiptas. Paženklinę tą gatvę, visam pasauliui parodėme, kad Lietuva tūkstantį metų mini per krikščionybės prizmę, o ne per konfrontaciją”, - lrytas.lt sakė E.Zingeris.
Jam apaštalinis nuncijus Lietuvoje Luigi Bonazzi perdavė popiežiaus sekretoriato laišką: „Jo Šventenybė popiežius Benediktas XVI gavo jūsų laišką ir paprašė manęs jums už jį padėkoti. Jis supranta ir vertina požiūrį, paskatinusį Jus parašyti jam dėl pasiūlymo pavadinti vieną Vilniaus gatvių ar aikščių šv.Brunono Kverfurtiečio vardu, minint Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktį. Jo Šventenybė su dėkingumu suvokia atsidavimą, kurį jūs išreiškiate, siekdami išsaugoti krikščioniškąsias vertybes, kurių pagrindu buvo kuriama Lietuvos visuomenė tūkstančio metų, praėjusių nuo šv.Brunono kankinystės, laikotarpiu“.
Šv.Brunono vardu bus vadinama mažytė gatvelė netoli M.K.Čiurlionio menų gimnazijos, šalia T.Kosciuškos ir M.Dobužinskio gatvių. O E.Zingeris interviu lrytas.lt pripažino dėl to sulaukęs nemažai piktų priekaištų.
* * *
- Šiek tiek keista, kad dėl vienos gatvės pavadinimo dėmesį atkreipė net Romos popiežius. Iš kur toks Vatikano susidomėjimas?
- Tai yra mūsų tūkstantmečio minėjimo esmė: kaip mes jį minime, kokią prasmę suteikiame tūkstančiui metų. Ar mes džiaugiamės, kad buvo nugalabytas svetimas ateivis? Ar mes priimame jį kaip savąjį? Nes Vilniaus gatvei šv.Brunono vardo suteikimas yra Lietuvos valstybės tūkstančio metų minėjimo atspalvis.
Taip mes minime šią šventę per susitaikymą. Kitose šalyse – Lenkijoje, Vokietijoje – pirmieji krikštytojai tapo tų šalių herojais. Tad kova dėl šv.Brunono gatvės yra kova už turinio suteikimą tūkstantmečio minėjimui. Šv.Brunonas atėjo į Lietuvą su civilizacinėmis idėjomis. Jis nebuvo kryžiuotis, neatsivedė kariuomenės, dėl jo nekilo Žalgirio mūšis. Tai buvo idėjų sklaida. Tai suteikė Lietuvai vietą Europos valstybių lopšyje. Galime prisiminti žinomą vienoje Strasbūro bažnyčių esančią freską, kurioje Lietuva pavaizduota XV a. kaip paskutinė pasimetusi mergina valstybių eilėje.
O čia mes parodome, kad Brunono atneštas krikščionybės idėjas po tūkstančio metų priimame kaip savo žmogaus. Gatvės pavadinimas jo vardu rodo mūsų susitaikymą su praeitimi, mūsų artumą krikščioniškai civilizacijai.
- Vis dėlto įdomu, kodėl būtent šituo atveju Vatikanas matė reikalą išreikšti paramą jums?
- Tai labai paprasta. Kiekvienam kultūrologui tai aišku. Šv.Brunonas dar iki atėjimo į Lietuva buvo labai ryški Europos kultūros asmenybė. Jis buvo atlikęs daugybę darbų, buvo vienas iš iškiliausių krikščionybės skleidėjų Vakarų Europoje. Šv.Brunonas yra kankinys už tikėjimą, todėl šv.Sostui nepaprastai svarbu, kad Lietuvos tūkstantmetis turėtų esmines sąsajas su krikščionybės idėjų sklaidos pradžia mūsų krašte.
- Ar ilgai teko įrodinėti, kad reikia taip pavadinti gatvę?
- Pora mėnesių, man atrodo, užtruko.
- Kodėl tiek ilgai?
- Gal kai kam pasirodė, kad tai yra konfliktas su pagonybės idėjomis ir pagonybės laikotarpio menkinimas. Jeigu aš neklystu, kai kam pasirodė, kad šv.Brunono atėjimas tuo metu buvo konfliktas su pagonybės dievų panteonu.
Bet aš manau, kad Šventojo Rašto idėjų sklaida Lietuvoje be kalavijo, taikiu būdu buvo labai svarbi Lietuvai, jei ji, kaip valstybė, norėjo įsitvirtinti. Juk ir Mindaugas tik per krikštą galėjo tapti karaliumi, o kunigaikštystė – karalyste, t.y. pereiti į aukštesnį valstybingumo lygį. Visa Europos civilizacija buvo pagrįsta krikščionybe.
Čia nekalbame apie juokingą Kristaus ir Perkūno konkurenciją. Tai iš komedijos žanro. Čia kalbame apie Lietuvos nevėlavimą ir sinchronizaciją su aplink esančiomis krikščioniškomis valstybėmis.
Palyginti ankstyvas Brunono atėjimas į Lietuvą ir baltų genčių arealą iš esmės liudytų krikščionybės pradžią, o tai buvo sudėtingesnė civilizacija. Aš nesakau, kad ji buvo geresnė. Aš nelaipsniuoju! Išklausiau pakankamai neigiamų atsiliepimų iš pagonių judėjimo atstovų Lietuvoje, kurie iki šiol mano, kad Perkūnas yra svarbiau nei Biblija. Bet krikščionybė buvo civilizacijos laiptas. O paženklinę tą gatvę, visam pasauliui parodytume, kad Lietuva tūkstantį metų mini per krikščionybės prizmę, o ne per konfrontaciją.
- O kaip vertinate lyg atsaką pateiktą siūlymą vieną gatvę pavadinti Zebedeno, t.y. Brunono žudiko vardu?
- Manau, kad tai yra absurdas. Tą patį sako ir profesorius Alfredas Bumblausas. Dabar yra 2009-ieji, mes susitaikome su savo praeitimi. Mes negalime švęsti kaip gentis, šokanti aplink laužą, ir džiaugtis svetimo žmogaus nudobimu. Dabar mes tarp civilizuotų tautų minime krikščionybės atėjimą, juk tai yra ankstyvas prisijungimas prie aukštos civilizacijos.
Didžioji dauguma frakcijų po ilgų debatų Vilniaus miesto savivaldybėje tam pritarė. Vilnius pasiuntė pasauliui signalą, kurį pastebėjo ir Šv.Tėvas, kad Lietuva savo tūkstantmetį mini per susitaikymą su tuomečiu taikiu krikščionybės skleidimo atstovu. Šv.Brunonas tapo ir Lietuvos piliečiu. Kad ir tūkstantį metų pavėluotai.
- Ar neatrodo, kad vienos gatvės istorija parodė ir tai, jog tebėra nemažai žmonių, kurie išpažįsta pagonybę ir priešinasi krikščionybei?
- Be abejonės. Tai skiria Lietuvą nuo Lenkijos, Čekijos ir kitų Vidurio Europos valstybių. Sulaukiau nemažai skambučių, buvo neigiamų straipsnių įvairiuose laikraščiuose.
Tačiau tokio signalo pasiuntimas, kad mes šv.Brunoną priimame kaip savąjį, nėra panteistinio arba M.Gimbutienės iškelto baltų prado paniekinimas. Kodėl kas nors galėtų manyti, kad Šv.Brunono gatvės pavadinimas reiškia, jog mes neigiame visą panteistinio baltiškojo pasaulio vertingumą? Tai yra lietuvių ir latvių tautų turtas. Bet kodėl tai turėtų prieštarauti šv.Brunono įamžinimui? Mes juk nepasiūlėme pavadinti gatvės Kryžiuočių ordino vadovo vardu. Mes tik parodėme, kad Lietuva į krikščionybės atėjimą žiūri teigiamai, atskyrę jį nuo karžygiškų misijų, kurios vyko po kelių šimtų metų.
Krikščioniškos šaknys nėra priešinamos baltiškajam pradui, kurį Perkūno, vaidilučių ir krivių krivaičių palikuonys vertina labiau nei krikščionybę. Jie turi teisę tai daryti, bet Lietuvoje per pastaruosius šimtmečius vyrauja prisijungimo prie krikščionybės idėja.
Dabar ta idėja patvirtinta pavadinant gatvę, kaip simbolį. Žinote, juk tai kova dėl simbolių, ir ji nebuvo sugalvota kaip konfliktas su ta visuomenės dalimi, kuri mano besanti pagoniška.