„Ar jūs čia gyvenote per karą?“ - A.Umanskis paklausia moterų. Toks visada būna pirmasis klausimas. Viena iš moterų linkteli. „Ar matėte, kaip šaudė žydus?“ - vėl paklausia A.Umanskis. Jei į pirmąjį klausimą kas nors atsako teigiamai, toks visada būna antrasis. Moteris vėl linkteli.
Ji yra dar viena iš daugybės P.Desbois ir A.Umanskio rastų Holokausto liudininkų. Taip jie atlieka pačių prisiimtą užduotį – dokumentuoti vakarų Ukrainoje vykdytas masines žudynes. Pastaruosius šešerius metus kunigas, studentas ir kiti jų nedidelės grupės nariai keliavo po Ukrainą ieškodami senų žmonių – 70 metų perkopusių vyrų ir moterų.
Manoma, kad šiandieninės Ukrainos teritorijoje vokiečių okupacinės pajėgos nužudė 1,5 mln. žydų. Kai kurie buvo vežami į koncentracijos stovyklas Lenkijos teritorijoje, tačiau daugumą aukų kariai sušaudė masinės egzekucijos vietose visoje Rytų Europoje.
Vienos didžiausių žudynių įvyko Babij Jare netoli Kijevo. Per dvi 1941-ųjų rugsėjo dienas buvo sušaudyta daugiau nei 33 tūkst. žydų. Šis įvykis išsamiai ištirtas, apie jį parašyta knygų, sukurta filmų ir jo vietoje stovi paminklas. Prieš atvykstant kunigui iš Prancūzijos, apie visas kitas žudynes mažai kas buvo žinoma, nestovėjo paminklai, o šimtai tūkstančių mirčių buvo nugrimzdę į užmarštį.
Tyrinėtojai seka nusikaltėlių pėdomis. Jie keliauja iš kaimo į kaimą, kalbina gyvus liudininkus, prašo vietos gyventojų, kad parodytų žudynių vietas, kuriose ieško panaudotų šovinių kapsulių, viską filmuoja, fotografuoja ir užsirašo. Jie keliauja grupėmis po dešimt ir neretai kelyje praleidžia daugybę savaičių.
Per šešerius metus tyrinėtojai apklausė per 800 žmonių iš 330 miestų bei kaimų ir rado šimtus masinių kapaviečių. Šiemet rudenį jų organizacija „Yahad-In Unum“, bendradarbiaudama su Sorbonos universitetu, Paryžiuje atidarys dokumentacijos centrą. Vokietijos užsienio reikalų ministerija jiems neseniai skyrė pusės milijono eurų (1,7 mlrd. litų) paramą.
Senoji Jaktorovo gyventoja noriai atsako ir į daugiau klausimų. Jos vardas Ana, jai 82 metai. Bėgant metams tėvas Desbois sukūrė sistemą, kurią naudoja kalbindamas visus liudininkus. Iš pradžių pasiteirauja smulkmenų, kurios atgaivintų prisiminimus. Koks tą dieną buvo oras?
Oras buvo malonus, sako Ana, saulėta diena.
Labai svarbu klausimus užduoti ramiai. Jokių tardytojo intonacijų, jokių kaltinimų, jokių emocijų.
„Vedžiau savo karves pieva priešais miestelį“, - pasakoja Ana. Tuomet jai, paprastų kaimiečių dukteriai, tebuvo 16 metų. Jos atsakymai trumpi ir po kiekvieno ji tyliai žvilgteli į kunigą.
Miške už pievos ji išgirdo šūvius. Vėl stojus tylai, nubėgo pasižiūrėti. Ten išvydo tris duobes, o juose gulėjo negyvi kūnai. Duobės buvo beveik pilnos, sako Ana. Ji prisimena tik vyrų lavonus, bet negali pasakyti, ar jie buvo nuogi. Šalia stovėjo berniukas iš miestelio ir jie abu žiūrėjo į duobes. Ji tik žvilgtelėjo ir nubėgo tolyn.
Patrickas Desbois Holokaustą tyrinėti pradėjo dėl savo senelio, kuris buvo karo belaisvis vokiečių įrengtoje stovykloje nedideliame Galicijos miestelyje Rava Ruskoje. Vėliau anūkui pasakodamas apie kalėjimą stovykloje, jis kalbėjo: kitiems buvo daug sunkiau. Senelis taip ir nepasakė, kas buvo tie kiti, o anūkas nedrįso paklausti. Vėliau radęs knygą su žydų ir koncentracijos stovyklų nuotraukomis, jis suprato, apie ką pasakojo senelis.
Prieš tapdamas katalikų kunigu ir Prancūzijos vyskupų konferencijos sekretoriumi ryšiams su judaizmu, P.Desbois gyveno Afrikoje ir Indijoje. Jis ėmė studijuoti Holokaustą, aplankė „Yad Vashem“ muziejų ir Aušvicą. Prieš devynerius metus pirmą kartą atvyko į Ukrainą ir pamatė miestelį, kur buvo nelaisvėje laikomas jo senelis.
Antrą kartą lankydamasis Rava Ruskoje jis ėmė klausinėti apie kitas vietas. Miestelyje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų – tačiau kur tiksliai? Niekas nežinojo. P.Desbois nenorėjo su tuo susitaikyti ir ėmė pats ieškoti kapaviečių – šalyje, kurios beveik nepažinojo ir kurios kalbos nemokėjo. Jis manė, kad tam daugiausia prireiks 2-3 apsilankymų.
Dauguma liudininkų buvo vaikai, daug jaunesni nei Ana, kai jų miestuose ir kaimuose buvo žudomi žydai. Vaikai buvo smalsūs ir ėjo pasižiūrėti į šaudymų vietas. Kitus naciai buvo įdarbinę tempti kūnus į duobes arba surinkti aukų drabužius. Šiuos vaikus vėliau dažnai kankino kaltė. Daugelis pirmą kartą papasakojo savo prisiminimus iš karo laikų.
Kaulai guli po pievomis
Dauguma masinių kapaviečių išsidėstę Vakarų Ukrainoje, Galicijoje. Jaktorovo miestelis taip pat yra Galicijoje, netoli Lvovo, kur vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu įkūrė regiono administracinį centrą. Okupantai žydus suvarė į darbo stovyklą netoli Jaktorovo. 1943-iųjų vasarą stovykla buvo uždaryta, o visi kaliniai – sušaudyti.
Toje vietoje, kur karo metu veikė stovykla, tėvas Desbois dabar stovi greta vieno liudininko ir laukia, kol senukas grįš į dabartį. Kunigas trina akis, jis išsekęs. 54 metų dvasininkas nuolat keliauja ieškodamas kapaviečių, dalyvaudamas konferencijose arba pristatydamas apie savo darbą parašytą knygą.
Senukas sušunka nerišlia vokiečių kalba - „Schweine, weg, weg“ („Kiaulės, lauk, lauk“) - ir ore mojuoja įsivaizduojamu šautuvu. Tuomet puola ant žemės, rodos, pamiršęs, kad vilki šviesius išlygintus marškinius. Pievoje žydi geltonos ir violetinės gėlės, o po ja guli mirusiųjų kaulai.
Viename anksčiau stovėjusios kampe jau seniai stovi paminklas mirusiems žydams. Tačiau tėvo Desbois tai neįtikina – memorialiniai akmenys dažnai stovi klaidingose vietose.
Senukas pašoka ir perbraukia ranka per baltus plaukus. Liudininkai, grįžę į žudynių vietas, dažnai nugrimzta į praeitį, sako P.Desbois. Bogdanui – toks senuko vardas – tebuvo aštuoneri, kai jis iš tolo regėjo ne vieną sušaudymą. Tempiant žydus į duobes vienas vokietis grojo armonikėle, o vėliau žemė sunkėsi krauju, prisimena jis.
„Kur stovėjo šauliai?“ - paklausia kunigas. Senukas parodo į dešinę, kur pieva pereina į pakalnę. Paminklas stovi visiškai kitoje vietoje.
Andrejus Umanskis, studentas iš Kelno, nubėga pakviesti grupės balistikos eksperto – stambaus ir nekalbaus ukrainiečio, kurį visi vadina Miša – ir nuveda jį prie nedidelės kalvelės. Miša perveda žeme metalo detektorių. Po pusės minutės – pirmasis radinys, šovinio kapsulė. „Vokiška“, - sušunka Miša. Šaudmenis galima atpažinti pagal ant jų įspaustus užrašus. Grupė randa antrą ir trečią vokiečių gamybos šovinį. Vėliau metalo detektorius ima leisti kitokį garsą – jis užfiksavo lengvesnį metalą. Paieškoję A.Umanskis ir Miša paima žemės gabalą, kurį pakrapštę randa sidabrinę Dovydo žvaigždę. Tai monetos dydžio pakabutis.
A.Umanskis atsineša plastikinių maišelių sudėti šoviniams ir pakabučiui. Jis gimė Ukrainoje, bet vaikystėje su tėvais persikėlė į Vokietiją. Jis atliko savanorišką socialinį darbą Prancūzijoje, kai išgirdo, kad vienas kunigas ieško vertėjo kelionei į Ukrainą. A.Umanskis pasisiūlė. Jo tėvas kilęs iš Kijevo žydų šeimos, kuri pasitraukė nuo vokiečių į Sovietų Sąjungos gilumą.
26 metų A.Umanskis – berniokiškos išvaizdos vaikinas. Laikraštį pradeda skaityti nuo sporto skyriaus. Tačiau kalbėdamas apie savo darbą primena istoriką veteraną. Po pirmos kelionės į Ukrainą jis ėmė naršyti vokiečių archyvuose ir domėtis SSRS okupacija. Tarp kelionių į Ukrainą jis dažnai važinėja į Liudvigsburgą – centrinį nacionalsocialistų nusikaltimų tyrimo biurą, kur rausiasi pokario tyrimų ataskaitose. Grįžęs į Kelną studentų vakarėliuose jis stengiasi vengti šios temos.
Atėjo vakaras ir vyrai keliauja autobusu atgal į Lvovą. A.Ulmanskis išsitraukia nešiojamą kompiuterį, o tėvas Desbois pro langą žiūrį į dideles sutemų gaubiamas lygumas ir arklių traukiamus vežimus. „Čia gražu, ar ne? - taria. - Galėtume čia bet kur sustoti ir rastume masinę kapavietę“.
A.Ulmanskis pakelia akis nuo kompiuterio ekrano ir sako: „Durchangsstrasse IV“. Šitaip šį kelią vadino okupantai vokiečiai. Jis prasideda Krokuvoje ir tęsiasi į pietus iki Ukrainos. Palei šį kelią vokiečiai kūrė darbo stovyklas žydams. Šiuo keliu jie važiavo į miestelius šaudyti žydų. „Mes važiuojame tuo pačiu keliu kaip ir nusikaltėliai“, - sako P.Desbois.
Iki šiol kunigas iš Prancūzijos surado šimtus masinių kapaviečių – tikslų skaičių pasakyti sunku, nes daugumoje miestelių rado egzekucijų vietas su keliomis laidojimo duobėmis.
Kai kuriose guli šimtai palaikų, kitose – po vieną šeimą. Kas nutiks šioms kapavietėms? Kunigui šis klausimas neduoda ramybės. Jis taip pat galvoja apie gerai prižiūrimas Vermachto karių kapines prie Rava Ruskos – ten didžiuliuose antkapiuose išgraviruoti tūkstančiai vokiškų vardų. Atrodo, lyg jie žymėtų pomirtinę žudikų pergalę.
Mirusiųjų palaikų negalima judinti – tą draudžia žydų tikėjimas. Tyrinėtojai tik kartą rabino prižiūrimi atkasė masinę kapavietę. Tačiau daugelį kitų kapų išniekino auksinių dantų ieškantys plėšikai. Pasak P.Desbois, kapavietes reikia uždengti betonu ir pažymėti memorialinėmis lentomis. Tai būtų jau naujas ir milžiniškas darbas, „bet pirma turime judėti į priekį su dabartiniu“.
Ukrainoje dar liko daugybė netyrinėtų miestelių. Be to, P.Desbois komanda pradėjo ieškoti liudininkų Baltarusijoje, kur žuvo per 700 tūkst. žydų. Jie ką tik grįžo iš ketvirtos viešnagės toje šalyje – o kartą apsilankė ir Rusijoje. Dirbti reikia greitai.
„Daugiausia mums liko 5-6 metai, kol dings visi liudininkai“, sako kunigas iš Prancūzijos.