Į Antrąjį istorikų suvažiavimą savaitgalį Klaipėdoje susirinkę Lietuvos istorikai vieną pusdienį skyrė būtent šiai problemai.
“Istorijos erdvės atkariavimo motyvas Rusijos Federacijoje šiuo metu yra tebelaikomas aktualiu, tačiau nebe tokiu reikšmingu. Istorijos dėstymo monopoliui dabartinėmis sąlygomis alternatyvų faktiškai nėra. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriama informacinės erdvės užkariavimo motyvui”, - skaitydamas pranešimą sakė istorikas Ramūnas Trimakas, su kitais kolegomis dalinęsis savo tyrimais ir įžvalgomis.
Kova su “falsifikatoriais”
Į suvažiavimą atvykęs istorikas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas priminė, kad šių metų gegužę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką dėl komisijos, skirtos priešintis mėginimams falsifikuoti istoriją, kenkiant Rusijos interesams. Šios komisijos pirmininku tapo Rusijos prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas, o į komisijos sudėtį įtraukti ir generalinio štabo viršininkas, Federalinio saugumo užsienio žvalgybos atstovai, Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.
Ši komisija turės analizuoti Rusijos ir užsienio žiniasklaidos bei mokslinės literatūros pateikiamą informaciją, siekdama įvertinti, ar jos turinys “nemenkina tarptautinio Rusijos prestižo”. Kaip pastebėjo A.Anušauskas, ypatingas dėmesys bus sutelktas į posovietines respublikas, pirmiausia – Baltijos šalis ir jų atliekamus tyrimus apie Antrąjį pasaulinį karą, jo eigą ir rezultatų vertinimus. Komisijai taip pat priskirta funkcija kurti strategijas, pagal kurias bus vykdoma kova su istorijos falsifikacijomis.
A.Anušausko įsitikinimu, tokios komisijos atsiradimas nebuvo atsitiktinis: “Tai rezultatas nuoseklios Rusijos Federacijos didesnės dalies politinio elito veiklos prieš posovietinės erdvės šalių bandymus korektiškai tyrinėti XX amžiaus problemas ir atskleisti tikrąjį Sovietų Sąjungos vaidmenį Rytų Europos likimui. Iki tol tam nebuvo skiriamas toks dėmesys, koks yra skiriamas dabar”.
Pasak jo, jau ankstyvą pavasarį Rusijos informacijos erdvė rimtai ruošėsi rugpjūčio 23-ajai, kai buvo minimas gerai visai Europai žinomas Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas. Apskritai Antrąjį pasaulinį karą Kremliaus ideologai paėmę kaip vėzdą, kuriuo mojuojama prieš kitų šalių istorikų pozicijas. “Rusijoje daug kalbama apie daugiafunkcinį istorijos suvokimą: Antrasis pasaulinis karas nėra vienprasmiškas, viskas prasidėjo ne rugpjūčio 23-ąją, o Miunchene ir kita. Rusija iš esmės gina tas pozicijas, kurias savo laiku buvo užėmusi Sovietų Sąjunga. Tie požiūriai, kurie buvo prieš dešimt ar penkiolika metų, baigia išnykti”, - tikina A.Anušauskas.
Modelis – iš sovietmečio
Istorijos dėstymą Rusijos aukštųjų mokyklų vadovėliuose ir mokymosi priemonėse nagrinėjęs R.Trimakas pritaria, kad šioje šalyje neatsisakyta sovietinės istorijos dėstymo modelio, jis tik buvo papildytas rusiško imperializmo motyvais.
Istorikas teigia, kad iš sovietinės propagandos ir visuotinės indoktrinacijos paveldėti ideologiniai konstruktai yra šiek tiek modifikuoti, bet daugybė reliktų toliau sėkmingai funkcionuoja švietimo lavinimo sistemoje.
“Lietuvos ir apskritai Baltijos šalių nepriklausomybė pateikiama kaip trumpas, nereikšmingas, netgi savotiškai apgailėtinas epizodas. Kai logiškai tas trumpas epizodas nutrūksta, teigiama, kad esą jokios okupacijos nebuvę, - vadovėliuose dėstomą istorinį melą citavo istorikas. - Bolševikinio teroro faktas dažniausiai neneigiamas, tačiau jis pateikiamas kaip logiška ir teisingą įvykių seka. Kaip teigia dauguma vadovėlių autorių, pačiose Baltijos šalyse tarpukariu susidarė sąlygos savanoriškam įsiliejimui į Sovietų Sąjungą. Taip Molotovo-Ribbentropo paktas tampa Sovietų Sąjungos taikios, bet dėl klastingo nacistinės Vokietijos užpuolimo nepasiteisinusios politikos logišku rezultatu.”
Anot jo, dėl Baltijos šalių okupacijos aukštųjų mokyklų vadovėliuose dažniausiai vyrauja pasiteisinamasis motyvas, galima rasti dar iš sovietinių laikų perimtą aiškinamąjį modelį. “Pavyko aptikti pavyzdžių, kad nevengiama pripažinti fakto, jog jokio savarankiškumo įstojant nebuvo. Tad teigti, kad unifikuotas modelis sukurtas, dar negalima, nors pagrindas tam yra”, - nurodo R.Trimakas.
Didžiausia katastrofa laikoma Sovietų Sąjungos žlugimas, dėl kurio, kaip teigiama, labiausiai nukentėjo rusai ir rusakalbiai, likę nacionalinėse respublikose. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, kaip teigia dauguma vadovėlių autorių, Baltijos šalių vykdoma politika pažeidžia rusų teises, taip pat kelia grėsmę Rusijos interesams ir saugumui.
Lektūros tvanas
R.Trimakas pažymi, kad šiais metais ypač daug leidžiama įspūdingo dydžio, dažniausiai pseudoistorinių veikalų, skirtų Baltijos regionui. Jis pasiūlė atkreipti dėmesį į Aleksejaus Ungūrovo darbą “Slaptieji protokolai, arba kas padirbo Molotovo-Ribbentropo paktą?”. Įdomiausia, anot istoriko, kokias lietuvių istorikų pavardes pamini šis propagandistas. “Kaip iškilus šiuolaikinis Lietuvos istorikas yra nurodomas Žilvinas Butkus, - sako R.Trimakas. - Paskaičius, kaip šitie autoriai yra cituojami, paaiškėja, kad evoliucija nuo Zigmo Angariečio ir Antano Sniečkaus praktiškai neįvykusi. Jaunieji komunarai perėmė visiškai tas pačias propagandines klišes.”
Jo teigimu, Rusijoje tiesiog kyla “pribaltologijos” lektūros tvanas. “Su jais žaviu disonansu skamba kariniai mokymai “Vakarai 2009”, kuriuose yra imituojamas Lietuvos puolimas Kaliningrado kryptimi ir šlovingas jo atrėmimas. Galima kalbėti apie darniai ir gerai sustyguotą sistemą ir jos efektyvų darbą”, - pabrėžia R.Trimakas.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Rusijos santykius, A.Anušauskas papildo, kad jeigu anksčiau Rusija leido “daugiau knygutes”, dabar visą veiklą perkėlė į mūsų teritoriją – čia organizuojami jų istorijos požiūrį atitinkantys renginiai, mėginama sutelkti organizacijas, kurios turėtų ginti rusų nacionalinius interesus ir požiūrį į istoriją. “Yra išnaudojami žmonės, kurie palankiai žiūri į Rusijos kultūrą, steigiami kultūros centrai ir tikimasi juos panaudoti šiam požiūriui ginti”, - tvirtina A.Anušauskas.
“Nusususi avis”
A.Anušauskas taip pat pastebi, kad Rusijoje kur kas daugiau aistrų sukelia ne pats sovietinės okupacijos pripažinimo klausimas, o kompensacijos už jį reikalavimas. “Jeigu kalba eina apie Sovietų Sąjungos materialinių dalykų, kažkokio paveldo perėmimą, tai viskas gerai – Rusija yra visų teisių perėmėja. Bet kai tik kalba pradeda eiti apie įsipareigojimų vykdymą, Rusijos kaip ir nėra, nors Rusija 1995 metais vienu teisės aktu paskelbė, kad ji visas SSRS sutartis pripažįsta ir perima teisinius įsipareigojimus. Bet toli gražu. - tvirtina A.Anušauskas. - Konfliktas, kuris galėtų vykti tik istorikų debatuose, jau išėjo iš istorikų rankų, jis tapo politiniu įrankiu, politinio spaudimo ir įvaizdžio priemone.”
“Tai veikia ir mus, - įsitikinęs Seimo narys. - Kai mes kalbame apie Lietuvos pozicijas ES arba NATO, Rusija dažnai naudoja prieš mus propagandines priemones, vadindama pačiais įvairiausiais lygiais Lietuvą pronacistine. Epitetų tikrai nesirenka. Mes galėtume ilgai ginčytis, bet kaip nuginčysi, jei D.Rogozinas, Rusijos atstovas prie NATO, vadino Lietuvą “nusususia avimi”, kuri trukdo NATO ir Rusijos geranoriškų santykių plėtrai.”
Rusijos politinis elitas “konstruktyvų bendradarbiavimą” su posovietinėmis šalimis supranta kaip besąlygišką Maskvos iniciatyvų priėmimą ir vykdymą. Kaip pastebi A.Anušauskas, kitokių “konstruktyvaus bendradarbiavimo” formų tarsi dar nėra išrasta.
Jo teigimu, mes patys laikomės skirtingų pozicijų, kai kalbame apie okupaciją, žalos atlyginimą, pokario įvykius. “Šiuo atveju, manau, kad Lietuva turi laikytis tam tikro nuoseklumo ir nesileisti įtraukiama į tokias beprasmiškas diskusijas dėl okupacijos, dėl dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare, nes Rusijos žiniasklaidoje ir istorikų darbuose Lietuva vertinama kaip karo dalyvė nacistinės Vokietijos pusėje”, - kalbėjo A.Anušauskas.
Kiborgas “valstybinis patriotizmas”
Istorikas Aurimas Švedas tokį Rusijos istorijos politizavimą aiškina “valstybinio patriotizmo” kaimyninėje šalyje atsiradimu.
Anot jo, po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik penkiolika metų Rusija gyveno ideologiniame vakuume, o pasikeitus politinei valdžiai jos ideologai ėmė formuoti naują ideologiją – valstybinį patriotizmą. Šis konstruktas buvo pradėtas kurti ne nuo istorijos pasakojimo. Visų pirma buvo griebtasi polittechnologijos: 2005-2006 metais buvo nukaltos dvi sąvokos – “energetikos supervalstybė” ir “suveneri demokratija”.
“Jos laikui bėgant pasirodė esančios intelektualiai bergždžios, neaiškios, keliančios politinio elito atstovams daug problemų, kai tenka bendrauti su vakariečiais, gudresniais ir vis dar galinčiais savo nuomonę reikšti Rusijos apžvalgininkais ir žurnalistais, - aiškino A.Švedas. - Tad ta polittechnologinė bravūra nepasiteisino. “Energetikos supervalstybė” atsidūrė barelio kainos gniaužtuose, o Rusijos “suverenios demokratijos” koncepcija Vakaruose dažniausiai kelia tam tikrą šypseną. Viešojoje erdvėje tenka stebėti, kad aukščiausi politiniai pareigūnai jų stengiasi nebevartoti.”
Pasak istoriko, kol Kremlius nuosekliai laikėsi kontrakto sąlygų, kurių esmė – valdžia paskirsto dolerius už naftą ir leidžia gyventi, o visuomenė neprieštarauja dėl dalies laisvių ir teisių apribojimo, tol valstybinio patriotizmo konstruktoriai jautėsi visiškai laisvi, kurdami realybę arba ją imituojančius mechanizmus.
Vis dėlto 2008-2009 metais situacija radikaliai pasikeitė. “Valdžios vertikalė nesugriuvo, o ją aptarnaujanti valstybinio patriotizmo ideologija ne tik nesuaižėjo į smulkias šukes, bet buvo iš naujo sucementuota. Kaip jam tai pavyko padaryti? Čia tenka pasakyti, kad istorinis pasakojimas šiandieninėje Rusijos visuomenėje atlieka vieną svarbiausių konsoliduojančių ir kompensuojančiųjų vaidmenų ir nuo 2007-2008 metų yra iškeliamas į valstybinio patriotizmo koncepcinį branduolį”, - tvirtina A.Švedas.
Galybė ir chaosas
Jo teigimu, posovietinės Rusijos santykis su praeitimi yra labai komplikuotas ir prieštaringas: “Jį galima apibrėžti nuo Atlantidos didybės paieškų iki mirusio liūto spardymo”. Istoriko manymu, tokį santykį iš dalies galima paaiškinti ilgalaike traumine rusų visuomenės patirtimi. “Neįmanoma pasakyti, kokią istorinę tapatybę pasisavina šiuolaikinė Rusija. Istorinis pasakojimas yra panašus į įvairiaspalvį skiautinį, sudurstytą iš įvairiausių formų ir spalvų lopinėlių”, - dėsto A.Švedas.
Istorikas nurodo, kad valstybinio patriotizmo koncepcijoje istorijos pasakojimas apie rusų tautos valstybės praeitį atrodo kaip seka galybės ir ramybės periodų, kuriuos užtikrino centrinė valdžia. Šie periodai yra pertraukiami trumpų, bet baisių chaoso priepuolių. XX amžiuje, anot valstybinio patriotizmo, baisiausi chaoso priepuoliai buvo 1917 metų revoliucija, M.Gorbačiovo “perestroika” ir B.Jelcino 1990-ieji. “Tai buvo XX a. smūta, griovusi Rusijos tapatybę”, - tokios istorijos sampratą atskleidžia A.Švedas.
Teigiami herojai tokiame trūkinėjančiame istorijos pasakojime yra valdovai, kurie geba savo rankose sutelkti kuo daugiau galios, o neigiami tie, kurie praskysta ir tą galią išvaisto, pradeda žaisti demokratiją ir susilpnina Rusiją. “J.Stalinas ir kitos mažesnės bolševikinio blogio inkarnacijos į istorijos šiukšlyną niekaip negali nukeliauti, nes jis buvo aktyvus vadybininkas, išgelbėjo Rusiją ypač sunkiu jai istorijos momentu, - valstybinio patriotizmo ideologų teiginius atpasakoja istorikas. - Todėl mūsų neturėtų stebinti procesai, vykstantys Rusijos viešojoje erdvėje, kai J.Stalinas vos nelaimi iškiliausios Rusijos istorinės asmenybės konkurso. Šio žmogaus reikia istoriniam naratyvui.”
Kaip teigia valstybinio patriotizmo ideologai, svarbiausias dalykas yra Rusijos valstybingumas ir jo stiprybė, o kokia kaina už tai bus sumokėta, ne taip jau svarbu. Valstybinio patriotizmo vertybių skalėje svarbiausia yra tarnavimo valstybei, nepaisant kaip kinta jos istorinės formos, idėja. Todėl bet kokia valdžia - ar tai būtų carinė, ar bolševikinė - nekeičia esmės. “Todėl bene didžiausiu Rusijos valstybininku XX amžiuje tampa Sergejus Michalkovas – trijų Rusijos himnų tekstų autorius. Visai neseniai rašytuose jo nekrologuose akcentuota tai, kad svarbiausia yra valstybė, o kaip tu jai tarnausi, ne taip jau svarbu”, - pastebi A.Švedas.
Pasak jo, Rusijos visuomenė aktyviai įsijungia į valstybinio patriotizmo emocinį palaikymą. Ta emocinė pagava išprovokuota gerai suteptos propagandos mašinos: “Kiborgas “valstybinis patriotizas” yra veiksnus ir rado kelią į bent dalies Rusijos visuomenės narių širdis”.