Buvo kasinėjama po buvusiu gyvenamuoju namu ir dviem ūkiniais pastatais.
Kapai su įspūdingais 1500 metų senumo papuošalais ir įkapėmis po namu buvo rasti vos 10 centimetrų gylyje - po grindimis ir asla, o ūkiniame pastate - iškart po maždaug 5 centimetrų mėšlo sluoksniu.
Iki tol niekada netyrinėtoje vietoje archeologai iškasė Kernavės muziejui ne vieną dešimtį vertingų radinių.
Moterų įkapėse buvo rasta iš žalvario pagamintų plačių rankogalinių apyrankių, atsegamų, kaklą puošusių antkaklių, prie kepurių segamų antsmilkinių, vyrų įkapėse - geležinių ietigalių, pjautuvų, pentinių kirvių, diržo sagčių ir net pincetas.
Archeologus nustebino ir rastos kelios urnos. Manoma, kad jos gali būti iš dar ankstesnių amžių.
„Tai ankstyviausi mūsų istorijos paminklai, kuriuos galima sieti su gentimi ir jos teritorijoje atsiradusia Lietuvos valstybe.
Įdomu tai, kad ilgai ši vieta buvo mirusiųjų laidojimo vieta.
Pirmosios sodybos, sprendžiant iš rastų puodų šukių ir atsitiktinių radinių, čia įsikūrė tik XVII-XVIII amžiais“, - sakė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas archeologas G.Vėlius.
Pasidomėjus, kaip šioje ant pilkapyno pastatytoje sodyboje sekėsi jos gyventojams, G.Vėlius sakė iš kernaviškių girdėjęs, kad čia gyvenusių žmonių likimai klostėsi nekaip: juos persekiojo bėdos ir nelaimės, įvairios ligos.
„Visi juk ant kaulų gyvename. Aš visiškai nebijau toje vietoje įsikurti. Labai smagu, kad archeologai aptiko tuos radinius ir panaudos juos istorijai atkurti“, - sakė prieš kelerius metus šią sodybą įsigijęs ir šiuo metu ją iš naujo atstatantis vilnietis.