Lietuviškai skelbiamoje programoje tvirtinama, kad tarptautinėje konferencijos bus siekiama „nešališkai“ analizuoti Molotovo–Ribbentropo pakto ir Antrojo pasaulinio karo priežastis. Į pranešimus skaitysiančių dalyvių sąrašą programoje vis dar yra įtrauktas istorikas Č.Laurinavičius. Bet mokslininkas lrytas.lt teigė, kad dalyvauti atsisakęs, nes tai bus ne mokslinis, o politizuotas renginys.
“Mokslinė problema yra, būtų galima žmones šviesti ir diskutuoti. Bet šito renginio organizatoriams istorinė tiesa neįdomi. Jiems įdomūs tik politiniai interesai. Konferencijoje bus dalyvių, kurie mėgsta dalyvauti ne mokslinėse konferencijose, o skelbti politines deklaracijas”, - aiškino Č.Laurinavičius.
Oficialiai konferencijos rengėjais skelbiama Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacija, partija „Frontas“ ir Lietuvos socialistų partija. Tačiau žinoma, kad prie jos prisidės ir Rusijos ambasada Lietuvoje.
“Baltijos šalys falsifikuoja istoriją”
Rusiško aktualių istorinių tyrimų fondo „Istorinė atmintis“ internetiniame puslapyje konferencijos tema pateikiama taip: „ Molotovo–Ribbentropo paktas: nuo demonizacijos prie objektyvaus istorinio įvertinimo“. Kas yra „demonizacija“ ir „objektyvus įvertinimas“, galima spręsti iš „Istorinio fondo“ direktoriaus Aleksandro Djukovo, taip pat skaitysiančio pranešimą Vilniuje, viešų pasisakymų.
Jis ypač pagarsėjo po to, kai pamatęs latvių režisieriaus Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ (Soviet story) savo tinklaraštyje pareiškė: „norėčiau užmušti filmo režisierių ir padegti Latvijos atstovybę“. Jį supykdžiusiame dokumentiniame filme atskleidžiami nacistinio ir stalinistinio režimų nusikaltimai ir jų panašumai.
Rusų fondo „Istorinė atmintis“ tinklalapyje taip pat galima aptikti vaizdo medžiagą, kurioje A.Djukovas aiškina, jog filmas „Sovietų istorija“ yra prikimštas falsifikacijų ir melo, o jo koncepcija atitinka bendras tendencijas Baltijos šalyse. „Praktiškai bet kurioje Rytų Europos šalyje egzistuoja specifinės institucijos - ne akademiniai institutai, kurie tiria istoriją, ir ne universitetai, kuriuose mokoma ir kuriuose specialistai tiria praeitį. Tai specialios struktūros, tokios kaip Genocido ir rezistencijos centras Lietuvoje, Ukrainos nacionalinės atminties institutas Kijeve <...>. Šios struktūros istoriniais tyrimais neužsiima. Jos apibendrina tezes, kurias iš anksto suformuluoja valdžia, ir pagrindžia jas tariamai istorine medžiaga, - savą supratimą apie istorijos mokslo padėtį Baltijos šalyse dėsto A.Djukovas. - Buvusiose sovietinėse respublikose Rytų Europos teritorijoje istorija aktyviai falsifikuojama ir iki šių dienų Rusija faktiškai niekaip į šias falsifikacijas neatsakė. <...> Problema iš tiesų yra ta, kad Rytų Europos šalys nusišalino nuo mokslinių tyrimų ir dabar vyksta pakankamai stipri mokslinių tyrimų, istorijos žinojimo degradacija.“
Jis pasakojo, kad šių metų kovą jo vadovaujamas fondas Taline pristatė knygą estų kalba apie sovietų represijas Estijoje: „Kai mes pristatėme knygą, estų istorikai, kuriems šita knyga pakankamai nemaloni, pasipiktino, nes joje parodoma, kad nepaisant sovietinių represijų brutalumo ir žiaurumo, jos negali būti laikomos genocidu. <...> Nėra ir negali būti nė vieno sovietinio dokumento, įrodančio norą sunaikinti estus, latvius ar lietuvius, dėl labai paprastos priežasties - sovietinė valdžia operavo ne nacionaliniu, o klasiniu supratimu. Respublikose po karo vyko tikras pilietinis karas, ypač Lietuvoje, kur „miško broliai“ užmušė daugiau nei 25 tūkst. žmonių per dvylika metų, po 2 tūkst. žmonių per metus. 90 proc. užmuštųjų buvo lietuviai, o ne rusai. <...> Todėl sukišti tai į kovos su okupacija rėmus neįmanoma. Tai buvo būtent pilietinis karas. Baltijos šalyse šių aspektų nenorima girdėti, nes yra okupacijos koncepcija, kontinuiteto koncepcija, ant kurios pastatyti šių valstybių politiniai režimai“.
“Turtinga istorija”, “bendra geografija”
Kitas konferencijos dalyvis - Rusijos Federacijos valstybinių ekonominių programų ir nacionalinių projektų struktūrinio vystymo centro „Kremliaus strategija“ prezidentas Vadimas Mingaliovas. Jo vadovaujamo centro oficialiai skelbiamas tikslas - padėti konsoliduoti ir aktyvuoti „visuomenines jėgas“, sukurti viešąją nuomonę palaikyti Rusijos prezidento, jo administracijos ir vyriausybės darbą realizuojant nacionalinius projektus.
„Kremliaus strategijos“ puslapyje rašoma: „Vienas iš svarbiausių mūsų užduočių yra Rusijos didžiojo valstybinio turto - jos istorinės praeities - atgimimas, o būtent - nuostabūs žygiai mūsų didžiųjų protėvių“ ir išvardinami šie protėviai, tarp kurių - Aleksandras Nevskis, Dmitrijus Donskovas, Ivanas III, Petras I, A.V.Suvorovas, M.I.Kutuzovas, Aleksandras II, P.A.Stolypinas ir kt.
Tame pačiame puslapyje galima rasti ir informacijos apie Lietuvą, pavyzdžiui, nykštukinę Algirdo Paleckio vadovaujamą partiją “Frontas”, kuri yra viena iš konferencijos organizatorių. Čia ji pateikiama kaip perspektyvi ir draugiška Rusijos atžvilgiu.
“Dabar Lietuvos Respublikoje priimta visiškai juodinti laiką, praleistą Sovietų Sąjungos sudėtyje, kai „visi šunys“ kariami ant Rytų kaimyno. Iš suformuoto tokio istorinio požiūrio kyla nedraugiška, konfrontatyvi politika Rytų kaimyno atžvilgiu. Partija „Frontas“ siekia tokio istorijos traktavimo, kokia ji buvo iš tikrųjų, be esminių įvykių iškraipymo ir be naujų istorinių faktų sukūrimo. Būtent todėl būtina pakeisti istorijos dėstymą Lietuvoje ir atversti naują puslapį santykiuose su kaimynu, su kuriuo Lietuvą sieją ne tik bendra ir turtinga istorija, bet ir geografija“, - aiškinama publikacijose, skirtoje aptarti “Fronto” partiją.
Veiklą perkėlė į Lietuvą
Konferencijoje pranešimą taip pat skaitys Maskvos Lomonosovo Universiteto Istorijos fakulteto dekano pavaduotojas, Posovietinės erdvės tyrimų centro generalinis direktorius Aleksejus Vlasovas, o į pranešėjų sąrašą įtraukti Helsinkio universiteto juridinio fakulteto docentas, visuomeninių politinių mokslų daktaras, Suomijos Antifašistinio komiteto pirmininkas Johanas Baeckmanas, Latvijos Baltijos istorinių, socialinių ir politinių tyrimų centro direktorius Viktoras Gušinas, Belgijos darbo partijos tarptautinio skyriaus vadovas, psichologijos mokslų daktaras Jefas Bossuyt, Lenkijos liaudies armijos kovų veteranas Tadeuszas Szymanski ir kt.
Liepos pabaigoje Lietuva į savo teritoriją neįsileido Rusijos valstybinį propagandininką, buvusį prezidento Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos viršininką Modestą Kolerovą. Jis turėjo dalyvauti apskrito stalo diskusijoje „Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyvos: „perkrovimas“ arba stagnacija“.
Prieš porą savaičių vykusiame Lietuvos istorikų suvažiavime Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas tvirtino, kad jeigu anksčiau Rusija leido “daugiau knygutes”, dabar visą veiklą perkėlė į mūsų teritoriją – čia organizuojami jų istorijos požiūrį atitinkantys renginiai, mėginama sutelkti organizacijas, kurios turėtų ginti rusų nacionalinius interesus ir požiūrį į istoriją. “Yra išnaudojami žmonės, kurie palankiai žiūri į Rusijos kultūrą, steigiami kultūros centrai ir tikimasi juos panaudoti šiam požiūriui ginti”, - sakė A.Anušauskas.