„Be praeities nebus ateities. Gal dėl to ir simboliška, kad
apie Lietuvos žydų ateitį mes galvojame ir kalbame Paneriuose.
Prisimindami tragediją, kuriame naują gyvenimą.
Šiandien tikrai ne klausimas - kas kaltas? - svarbiausia. Daug
svarbiau pažvelgti vienas kitam į akis ir padėkoti, jog esame
kartu. Esame vieno Kūrėjo, kokia kalba į jį besikreiptume ir kokiu
vardu bevadintume, vaikai“, - sakė parlamento vadovė.
Pasak I. Degutienės, holokaustas nėra vien žydų tautos, bet
visų mūsų tragedija ir skausmas. Tai ypač akivaizdu čia, Lietuvoje,
kur netekome absoliučios daugumos žydų tautybės Lietuvos sūnų ir
dukterų, taip kartu prarasdami didžiulę dalį kultūrinio, socialinio
valstybės identiteto.
Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23-iąją. Tą dieną
Panerių memoriale rengiama ir 70 tūkstančių holokausto aukų
pagerbimo ceremonija.
Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis mažesnių miestelių
vyrai žydai buvo iššaudyti, moterys su vaikais suvaryti į getus.
Miestų žydai taip pat buvo suvaryti į getus, jiems buvo uždrausta
eiti šaligatviais, įsakyta ant nugaros ir krūtinės nešioti Dovydo
žvaigždes. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais sušaudyti ir getuose gyvenę
žydai, palikti tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai. Jie aptverti
spygliuotomis vielomis, išėjimą kontroliavo policija.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220 tūkst.
žydų, kurių per karą buvo sunaikinta apie 95 proc. Vilniaus didysis
getas buvo sunaikintas 1943 m. rugsėjo 23 d. Karui prasidėjus
Vilniuje buvo įkurti du getai. Mažajame gete, kuris buvo
likviduotas 1941 m. rudenį, buvo uždaryta 11 tūkst. žydų,
daugiausia moterys, seneliai, vaikai. Didžiajame, arba „darbininkų“
gete, buvo įkalinta 29 tūkst. žydų. Gestapui sužinojus apie gete
įsikūrusią partizanų organizaciją, nutarta getą likviduoti.
Iš 240 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų apie 200
tūkstančių, arba apie 90 proc., karo metais tapo holokausto aukomis.
Apie 800 Lietuvos piliečių, rizikuojant gyvybe gelbėjusių
žydus, suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardai.