90 metų Mao Guangrongas būtų paaukojęs gyvybę už Kinijos komunistų siekius. O jauniesiems jo tautiečiams ši patirtis prieinama ir pigiau – už 68 juanius (23 litus). Tiek kainuoja bilietas į „Jananio gynybos“ inscenizaciją – kasdien 11 val. ryto rengiamą pasirodymą. Žiūrėkite reportažą.
Griaudint sprogimams turistai rankomis užsidengia ausis. Sudreba žemė, rūksta dūmai, o per mūšio lauką skuodžia kareiviai, mosuodami raudonomis vėliavomis. Už papildomus 10 juanių turistai gali apsirengti uniforma ir patys dalyvauti mūšyje.
Šiemet spalio 1-ąją Kinijos Liaudies Respublika švenčia 60 metų jubiliejų – taigi komunistinis paveldas kaip niekada populiarus. Ypač Jananyje, „šventojoje revoliucijos žemėje“.
Prieš ketverius metus Kinijos valdžia pradėjo kampaniją, populiarinančią „raudonąjį turizmą“, turintį atgaivinti „nacionalinį etosą“ ir pakelti neturtingų vietovių – tokių kaip Šanksi miestas, Mao Zedongo gimtinė Hunanas ir kita komunistų bazė - Sibaipas – ekonomiką.
Anot oficialiosios, be abejo, pagražintos, statistikos, 2008-aisiais tokiose vietose apsilankė 272 mln. lankytojų, net 18 proc. daugiau nei prieš metus. Pajamos iš raudonojo turizmo išaugo 35 proc. - iki 124 mlrd. juanių (43 mlrd. litų).
Pekinas tikisi, kad lankytojų dar padaugės per savaitės trukmės nacionalines atostogas komunistinio jubiliejaus proga. Mūšio inscenizacija paprastai sutraukia kelis šimtus žiūrovų – prastą dieną statistų būna daugiau nei turistų. Tačiau savininkai didina vietų skaičių, kad sutalpintų iki 2 tūkst. lankytojų per dieną.
Jananis tebėra padrikas, dulkinas ir negražus miestas. Jame veikia dvi KFC užkandinės, vakarietiškos sporto prekių parduotuvės ir daugybė statybviečių. Tačiau vieną dešimtmetį, nuo 1937-ųjų, šis provincijos miestas buvo viso pasaulio kairiųjų švyturys. Edgaro Snow knygoje „Raudona žvaigždė virš Kinijos“ jis aprašytas kaip egalitarinė utopija.
Mao Guangrongas pradėjo tarnauti Raudonojoje armijoje penkiolikos metų. Žiaurioje, hierarchinėje visuomenėje augęs našlaitis matė, kaip vyrai nebausdami galėjo žudyti žmonas, o negailestingi žemvaldžiai atimdavo ūkininkų grūdus ir palikdavo juos mirti badu.
Prisijungęs prie raudonųjų jis iš arti stebėjo būsimuosius Kinijos vadovus. Jis prisimena: „Vadas Mao buvo labai paprastas žmogus – jis nevilkėjo puošnių drabužių. Jis vilkėjo mūsų pačių siūtus drabužius su lopais. Papietavęs jis išeidavo pasikalbėti su paprastais žmonėmis. Viskas buvo kitaip nei dabar, kai taip sunku susitikti su vadovais“.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip pilietiniame kare kovoję komunistai vertintų šiandienos Jananį. Pavyzdžiui, Žaojuanyje, kur kažkada gyveno Mao Zedongas, galima nusipirkti atvirukų, tabako skardinių ir raktų pakabukų su Mao atvaizdu.
Parduotuvėse pardavinėjami pepsikolos ir „Seven-Up“ gėrimai, o ant suoliukų reklamuojasi mobiliojo ryšio operatoriai – Kinijoje mobiliaisiais telefonais naudojasi 700 mln. žmonių. Miesto lankytojai atvažiuoja spindinčiais automobiliais - „Credit Suisse“ prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį savus ratus turės penkis kartus daugiau kinų nei dabar. Už 15 juanių galima nusifotografuoti su karine uniforma – žinoma, daug puošnesne nei toji, kuria puošėsi pirmininkas Mao.
„Mane užplūsta patriotiškas jausmas, - sako gretimame mieste gyvenanti paauglė Ma Xiaoyu ir ranka perbraukia savo naujausios mados šukuoseną. - Mes čia atvažiavome, nes labai norėjome pasižiūrėti, kaip anais laikais gyveno Mao ir tie vadai. Jie pastatė naująją Kiniją, taigi mes turime juos prisiminti“.
Jos draugė Xu Ru, sverdėjanti ant blizgančių leopardo raštų aukštakulnių ir rankoje spaudžianti suvenyrinį Mao medalioną, pritariamai linksi.
Būtent tokius žodžius ir nori girdėti šiandieniniai Kinijos lyderiai. Jie sugalvojo raudonąjį turizmą, kad įkvėptų jaunus žmones ir „sutvirtintų tikėjimą socializmo su Kinijos bruožais keliu“.
Oficialiosios statistikos duomenimis, kasdien Jananio revoliucijos memorialiniame muziejuje apsilanko 2 tūkst. žmonių. Čia jie gali apžiūrėti istorinius eksponatus ir nusifotografuoti prie milžiniškos Mao statulos. Tačiau dauguma jų dirba valstybinėse įstaigose, kurios ir organizuoja darbuotojų išvykas po komunistinio paveldo vietas.
Valstybės tarnautoja Xue Zhongmei dalyvauja vienoje tokių išvykų kartu su dar 150 kolegų. „Taip, buvo labai įdomu. O grįžę namo rašysime rašinius ir nagrinėsime mokslo plėtros požiūriu“, - sako ji linksmai.
Pekine dirbančio analitiko Russello Leigh Moseso teigimu, „apie raudonąjį turizmą šį tą pasako faktas, kad partija dabar turi jį visaip remti. Prieš dvidešimt metų žmonės į šias vietas būtų ėję ir savo noru“. Dabar apsilankymas čia - „ištikimybės testas“. Nieko nuostabaus, kai eksponatai pavadinti tokiais vardais, kaip „laimės drėkinimo kanalas“.
Tačiau kai kuriems lankytojams šios vietos patinka. Gengas Jianchanas mieste lankosi jau trečią kartą – ta proga nusiperka ne vieną, o tris auksinius Mao biustus, pardavinėjamus prie Kinijos komunistų vado namo. „Kaskart, kai jaučiuosi prislėgtas darbe arba namie, kai jaučiu spaudimą, atvykstu čia pasisemti jo dvasios“, - sako už 5 valandų kelio nuo čia gyvenantis 40-metis.
Nors jis giria Mao „socialinį teisingumą“, Gengo Jianchano patriotizmo neatvėsina šiandien Kinijoje klestinčio kapitalizmo prieštaros ir auganti nelygybė. Pasak jo, Mao idealai aktualūs ir dabartiniams verslininkams, tokiems kaip jis: „Tai jo nepasidavimo dvasia ir kova su sunkumais. Jis patyrė sėkmių ir nesėkmių. Tai mane visada padrąsina“.
Štai tokią, depolitizuotą klasių kovos versiją gali priimti šiandieninės Kinijos piliečiai. „Mes čia atvykome susipažinti su savo protėvių patirtimi“, - sako mūšio pradžios laukiantis Dou Jingzhe.
Vis dėlto 33 metų verslininkas iš Pekino nusijuokia ir purto galvą paklaustas, ar jo seneliai tarnavo Raudonojoje armijoje. „Mūsų šeima buvo žemvaldžiai, - sako verslininkas. - Jų namai ir gamyklos buvo konfiskuoti. Manau, kad tai šiek tiek neteisinga“.
Prieš 60 metų daugelis patyrė ir sunkesnę lemtį. „Kai miestelis atitekdavo raudoniesiems, pradėdavome skleisti propagandą, ką reikia daryti toliau. Kuriuos žmones reikia išžudyti – dvarininkus, žemvaldžius ir vietinius tironus, - prisimena Mao Guangrongas. - Taip pat reikėdavo išžudyti elgetas, nes jie gyvena ne iš savo darbo. Ką nors nužudyti buvo labai lengva. Jei pasakydavai ką nors reakcingo, jie tave nužudydavo. Jei neklausei jų vadovavimo, jie tave nužudydavo“.
Vis dėlto, jo manymu, partijos pasiekimų neįmanoma suskaičiuoti: pažangios karinės technologijos, moterų teisės, švietimas. Senukas, pats nepažįstantis nė vieno kiniško hieroglifo, džiaugiasi, kad jo anūkai ir proanūkiai moka skaityti ir kad „jų protai atviresni nei manasis“.
Tačiau visų svarbiausia – dabar yra daugybė maisto. Jis godžiai ir pasimėgaudamas sukramto savo makaronus: „Dabar gyvenimas toks geras – geriau nė nebūna. Kai buvau mažas, žmonės valgydavo ryžių lukštus ir laukinę žolę“.
Penktajame dešimtmetyje Kiniją krėtė masinis badas, nes korumpuoti Gomindano pareigūnai pasisavindavo iš užsienio siųstą paramą. Bet milijonai badavo ir komunistinėje Kinijoje. Mao Zedongo Didysis šuolis, turėjęs pakelti pramonės ir žemės ūkio produkciją, baigėsi didžiuoju badu.
Kultūrinės revoliucijos metu persekiojimą patyrė 36 mln. žmonių, šimtai tūkstančių žuvo (čia kairiųjų pažiūrų „Guardian“ labai jau kuklūs pateikti skaičiai – iš tiesų persekiojimus patyrė keli šimtai milijonų, o buvo nužudyta dešimtys milijonų žmonių - lrytas.lt pastaba) . Tarp jų – ir partijai gyvenimus paskyrę žmonės.
„Kiek darbščių ūkininkų mirė iš bado per pastaruosius 60 metų? Kiek padaryta klaidų? Kiek gerų ir sąžiningų žmonių mirė?“ - rašo kažkada aukštas pareigūnas, o dabar disidentas Bao Tongas.
Jis – aukščiausias pareigūnas, patekęs į kalėjimą dėl 1989-ųjų protestų Pekino Tiananmenio aikštėje. „Ilgalaikės, tautai pražūtingos pastarųjų šešių dešimtmečių klaidos visos buvo suplanuotos Komunistų partijos“.
Nors ir pati partija pripažįsta padariusi klaidų – Mao politika buvo „70 proc. teisinga“ - niekas nesitiki, kad kas nors atkreips dėmesį į Bao Tongo reikalavimus, juo labiau - jubiliejiniais metais. Visi švenčia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą – taip pat ir pastarųjų 30 metų laimėjimus, kai reformatorius Deng Xiaopingas atvėrė šalies ekonomiką. Tačiau tarp šių dviejų įvykių žioji didelė juodoji skylė, kurios neužpildo raudonasis turizmas ir oficialioji istorijos versija.
„Istorijos pervertinimas neapsimoka politiškai, - sako R.L.Mosesas. - Ši partija siekia ne katarsio. Komunistai nori tik sveikinimų“.