Sovietų vadui Nikitai Chruščiovui Berlynas kėlė ypatingą galvos skausmą, nes tai buvo skylė geležinėje uždangoje – per ją į Vakarus pabėgo tūkstančiai Rytų Vokietijos piliečių.
Berlyne septintojo dešimtmečio pradžioje dirbęs JAV diplomatas Williamas R.Smyseris prisimena, kad prezidentas Johnas F.Kennedy net lengviau atsikvėpė, kai N.Chruščiovas problemą išsprendė „tik“ pastatydamas sieną, o ne okupuodamas Vakarų Berlyną. Jis nenumatė, kokį Vakarų visuomenės pasipiktinimą sukels Berlyno siena.
- Kai 1961-ųjų rugpjūtį prasidėjo Berlyno sienos statybos, jūs dirbote JAV ambasadoje Berlyne. Kokios reakcijos tikėjotės iš Vašingtono?
- Visi laukėme labai stiprios prezidento Johno F.Kennedy'io reakcijos į sąjungininkų teisių pažeidimą. Juk siena – arba iš pradžių ištempta spygliuota viela – apribojo laisvą mūsų judėjimą Berlyne. Mes labai nusivylėme, kai iš Baltųjų rūmų nesulaukėme stiprios reakcijos. Bet prieš kelis mėnesius, 1961-ųjų birželį, prezidentas konferencijoje Vienoje susitiko su Sovietų Sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu ir šis jam pasakė, kad nori atkirsti Vakarų prieigą prie Berlyno ir iš miesto iškraustyti amerikiečių karius. J.F.Kennedy'is bijojo tokios tranzito blokados, kuri galėjo išprovokuoti karą dėl Berlyno.
- Taigi F.F.Kennedy net palengvėjo, kai pamatė „tik“ kylančią sieną?
- Jis tikriausiai tą dieną pagalvojo: aha, šitaip N.Chruščiovas išspręs Rytų Vokietijos pabėgėlių problemą – iš ten tūkstančiai žmonių bėgo į Vakarus. Prezidentas tarė savo padėjėjams, kad galbūt tai ir nelabai gera išeitis, bet daug geresnė už galimą karą. Kai J.F.Kennedy išvyko iš Vienos, jis manė, kad karas jau ne už kalnų. Siena jam parodė, kad N.Chruščiovas sprendžia bėglių problemą taip, kad nepažeistų amerikiečių teisių.
- Valstybės departamentas netgi pabandė susidariusią padėtį pateikti kaip Vakarų pergalę.
- Tai buvo vienas iš keisčiausių JAV diplomatijos veiksmų. Mes įnirtingai bandėme jiems pasakyti, kad tai visiškai netinkamas pranešimas. Anuometis valstybės sekretorius Deanas Ruskas norėjo pasakyti, kad siena reiškia Vakarų pergalę, nes ji parodo, kad komunistai turi įkalinti savo pačių piliečius. Bet jie tai pasakė tik kartą arba du, o kai visi ėmė tyčiotis, jie nutilo.
- Ką Vakarų Vokietijos valdžia žinojo apie J.F.Kennedy samprotavimus?
- Visiškai nieko. Bet jie žinojo apie visiškai neseną Vakarų valstybių susitarimą, kad jei bus stabdomi tik bėgliai, pavyzdžiui, ištempiant spygliuotą vielą arba pastatant sieną – karo tai neišprovokuos.
- Nes J.F.Kennedy prioritetų sąrašo viršuje buvo ne Rytų Berlyno piliečiai.
- Jam rūpėjo amerikiečių Berlyne gyvybės. Prezidentas sakė, kad sprendžiamas ne Vokietijos suvienijimo klausimas. Berlyne jam nerimą kėlė N.Chruščiovo ketinimai išstumti amerikiečius arba numušti ten skraidančius JAV lėktuvus. Jis manė, kad to užtektų sukelti karui, nes dėl strateginės Berlyno svarbos šaltajame kare jis negalėtų ignoruoti tokių priešiškų veiksmų. J.F.Kennedy labai bijojo branduolinio konflikto su Sovietų Sąjunga, daug labiau nei jo pirmtakas Dwightas D.Eisenhoweris. Jam pirmajam iš JAV prezidentų reikėjo susidoroti su padėtimi, kurioje sovietų bombonešiai su branduoliniu ginklu galėjo pasiekti Ameriką.
- Ar J.F.Kennedy bijojo N.Chruščiovo?
- Jis manė, kad N.Chruščiovas – neracionalus žmogus. Prezidentas bijojo, kad N.Chruščiovas gali iškrėsti ką nors, kas baigtųsi karu – J.F.Kennedy jį laikė žmogumi, su kuriuo nepavyktų susitarti. Po Vienos susitikimo JAV prezidentas atmetė kelis kvietimus vėl su juo susitikti.
- Kada J.F.Kennedy ėmė suprasti, kad jo reakcija į sienos statybą pernelyg vangi?
- Maždaug po 48 valandų. Dvi dienas beveik visi Amerikos laikraščiai rašė, kad Berlyno padalijimas siena yra nepriimtinas, kad tai didelis JAV pralaimėjimas. J.F.Kennedy jie kaltino nuolaidžiavimu. Aukščiausi diplomatai prezidentui siuntė telegramas iš Europos, kurių turinys – čia blėsta viltis, turite kažką daryti. J.F.Kennedy tai buvo skaudus smūgis. Galų gale jis nusprendė išsiųsti delegaciją į Berlyną, kad išvengtų viešųjų ryšių katastrofos. Jis nesitikėjo, kad amerikiečiai taip stipriai sureaguos į Berlyno sienos iškilimą.
- Ir rusai nusileido. Amerikiečių delegaciją jie priėmė labai šiltai ir stengėsi neeskaluoti padėties.
- N.Cruščiovas manė, kad tuo metu toliau eiti negalima. Dar kartą provokuoti amerikiečius jis drįso tik vėliau, per Kubos raketų krizę. N.Chruščiovui būtų užtekę ir spygliuotos vielos. Sieną jis vadino „tuo bjauriu dalyku“. SSRS komunistų vadas nuoširdžiai tikėjo šlovinga komunizmo ateitimi. Šioje ateityje nebuvo vietos sienoms. Kai buvo ištempta spygliuota viela, jis nenorėjo dar labiau pykdyti Vakarų, bijodamas ekonominių sankcijų.
- Atsitiesė ir J.F.Kennedy. 1963-ųjų birželį atskridęs į Berlyną jis buvo sutiktas kaip roko žvaigždė. Jį sveikino šimtai tūkstančių žmonių ir klausėsi „Ich bin ein Berliner“ kalbos.
- Berlyniečiai, žinoma, dar nebuvo pamiršę sienos ir J.F.Kennedy tylos. Bet jie ėmė suprasti, kad J.F.Kennedy gins juos ir miesto teisę likti tokiu, koks yra. Jie tai pamatė per 1962-ųjų Kubos raketų krizę, kurią laikė rusų bandymais įbauginti J.F.Kennedy ir priversti jį atiduoti Berlyną.
Kai JAV prezidentas nenusileido N.Chruščiovui ir privertė išgabenti sovietų raketas iš Kubos, žmonės Berlyne man sakė: „Viskas dėl mūsų“. Jie manė, kad Kubos raketų krizė išsprendė Berlyno krizę. Jei J.F.Kennedy būtų atvykęs metais anksčiau, būtų sulaukęs visiškai kitokio priėmimo Berlyne. Tačiau 1963-aisiais piliečiai kalbėjo: jis geras žmogus, jis kovėsi už mus. Žinoma, taip manė tik Vakarų berlyniečiai. Rytų gyventojai buvo labai juo nusivylę.
- Šiandien Baltuosiuose rūmuose šeimininkauja kitas jaunas ir pakankamai nepatyręs prezidentas – Barackas Obama. Ko jis galėtų pasimokyti iš pirmojo J.F.Kennedy išbandymo ir klaidos?
- Pats J.F.Kennedy šitaip kalbėjo apie prezidentavimą - šis darbas yra triuškinantis. B.Obamos padėtis šiek tiek skiriasi, jam nereikia susitvarkyti su N.Chruščiovu arba Kubos raketų krize. Bet ir jis turi sunkumų – Afganistane ir Irane. Tokio amžiaus vyro, atsidūrusio Baltuosiuose rūmuose, mokymosi kreivė nepaprastai stati. Iš pradžių lengva suklysti, nes dar sunku pamatyti visas subtilybes dėl patirties stokos. B.Obama turės išsiaiškinti, ką gali ir ko negali išspręsti Afganistane bei Irane. Užsienio politika jam turėtų būti toks pats išbandymas, koks buvo ir J.F.Kennedy.