– Ką veikėte VDR, kai paskutiniosiomis Berlyno sienos gyvavimo akimirkomis?
– Tuomet Vilniaus kvartete grojau altu. Lapkritį kaip tik koncertavome VDR. Gyvenau viešbutyje prie pat Brandenburgo vartų. Turėjau gerų vokiečių draugų – muzikologų, kompozitorių, jie mane iš to koncerto vakaro pasikvietė į svečius. Gyveno netoli – Friedrichstrassėje.
Vakarieniavome ir kalbėjomės. Vienas pažįstamas tarė – aš jau savo brolio turbūt niekada gyvenime nepamatysiu. Aš jam sakau – taigi pas mus tokie pasikeitimai vyksta. Aš toks drąsus, o jie tokie įtraukę galvas sėdi, išsigandę, kad ko nors nepriblūdyčiau – o gal kas nors mūsų pokalbio klausosi.
Po kelių akimirkų įsijungėm televizorių. Per žinias pasakė, kad atidaryta siena su Vakarų Vokietija.
– Tai jūsų draugai berlyniečiai nieko neįtarė?
– Nieko nežinojo. Jie buvo apstulbę. Užmiršę vakarienę išvažiavom. Staiga tamsoje užsidegė viena šviesa, kita. Friedrichstrassė – labai arti sienos einanti gatvė. Matom, vienoj vietoj žmogus prabėgo, kitoj.
Atvažiavom prie mano viešbučio. Ten ant kampo matyti Brandenburgo vartai. Išlipau ir pasileidau bėgti. Masė žmonių bėga. O sieną saugoję kareiviai stovi kaip išsigandusių avių banda.
Ir į tą pusę žmonės bėga, ir iš tos. Lipa ant sienos. Tokia kaip srovė – daugyn, daugyn. Girdėti klyksmai. Vakarų vokiečiai šampaną pradėjo pilti, gerti susilipę ant sienos.
Dvi valandas pažiūrėjau ir nuėjau miegot. Kitą rytą laukė koncertas.
Ryte išėjęs iš viešbučio pamačiau ilgiausias eiles. Visos mašinos jau galėjo pravažiuoti. Tai buvo toks sujudimas. Man tai paliko didžiulį įspūdį.
– Ką sienos griuvimas reiškė vokiečiams, Europai?
– Tai buvo imperijos griuvimas, milžiniška struktūra subyrėjo kaip kortų namelis. Kitas dalykas – tai, kad iki šiol Vokietijoje mes matome didžiulį mentalitetų skirtumą tarp rytiečių ir vakariečių. Vieni integruojasi, kiti nesugeba. Ką gali žinoti – gal būtų geriau, jei būtų likusios dvi Vokietijos, tik kad ta rytinė iš tikrųjų būtų laisva demokratinė respublika.
VDR esu buvęs daug kartų. Kasmet koncertuodavome. Teko koncertuoti ir rusų kariniuose daliniuose.
– Koks įspūdis apie VDR susidarė iš tų išvykų?
– Sakyčiau, kad VDR buvo hitlerinė šalis, nors A.Hitlerio ten ir nebuvo. Absoliučiai buvo viskas tas pats – marširavimai, šūkiai, kultai. Jeigu Rusijoje komunizmas buvo baisus, tai Rytų Vokietijoje - dešimtkart didesnis. Vokiečiai tvarkingesni ir tą doktriną vykdė nuoširdžiau.
Kita vertus, jų materialinis gyvenimas buvo geresnis nei mūsų. VDR buvo tam tikras komunizmo veidrodis, todėl jai skirdavo daugiau pinigų. Jie turėjo ir daugiau maisto, ir išvystytą pramonę.
Tačiau laisvė buvo baisiau negu pas mus suvaržyta. Pas mus buvo toks rusiškas balaganas, o pas juos - daug vokiškos tvarkos.
Jėzau, jūs negalite įsivaizduoti, kokie ten buvo pasieniečiai! Kaip žvėrys. Pasakyta, kad reikia nušauti, tai ir nušaus, nesvarbu, kad tai jo tautietis. Tokia pati sistema, kaip Hitlerio. Įsivaizduokite – nuo 1933-ųjų iki 1989-ųjų visos kartos gyveno tokiomis sąlygomis.
– Dėl ko labiausiai išgyvendavo jūsų pažįstami vokiečiai?
– Na, nebūdavo taip, kad ateini ir jie atvirauja apie savo gyvenimą. Jie bijodavo kalbėti. Šnipų buvo ant kiekvieno kampo, daug kur įtaisyta pasiklausymo aparatūra. Gal jie turėdavo vieną kitą artimą žmogų, su kuriuo iš širdies pasišnekėdavo, bet ir tai ne namuose. Ten buvo baimės atmosfera.
– Ką mums, lietuviams, reiškia Berlyno sienos griūtis?
– Berlyno sienos griuvimas mums reiškia Europą. Tai juk buvo ir Lietuvos išlaisvinimo pradžia. Juk nebūna taip, kad vienoj vietoj nugriūna siena, o kitoj niekas negriūna. Didžiulė sistema ėmė griūti.
Dabar esame laisvi. Mums ne iš Maskvos diktuoja. Diktuoja iš Briuselio, bet ne tokius jau blogus dalykus diktuoja.