„Lečiau, Abba“, - vaikščioti jam padeda dukra Iris. Jos tėvas niekada gyvenime nesiskundė jokiais negalavimais. Bet maždaug prieš mėnesį jis grįžo po rytinio pasivaikščiojimo ir prigulė. „Ar negaluoji, tėte?“ - paklausė Iris. „Ne, tik šiek tiek pavargau“, - atsakė Yitzhakas ir nuėjo prigulti. Nuovargis nepraėjo ir po kelių valandų. „Man nereikia gydytojo“, - jis patikino dukterį.
Kitą rytą savijauta dar pablogėjo. Y.Ganono žmona ir dukra iškvietė gydytoją, kuris diagnozavo virusinę infekciją ir liepė gultis į ligoninę. Vyras priešinosi, bet po kurio laiko suprato, kad jo gyvybei iškilo pavojus, ir nusileido gydytojui.
Šeima jį nuvežė į Petach Tikvos – miesto netoli Tel Avivo – ligoninę. Vos užsiregistravęs vyras neteko sąmonės. Gydytojų diagnozė – širdies priepuolis. Chirurgai pašalino kraujo krešulius ir įstatė penkis stentus. „Manėme, kad jis neištvers operacijos, - prisimena gydytojas Eli Levas. - Ypač turėdamas tik vieną inkstą“.
Atgavęs sąmonę Y.Ganonas papasakojo savo gydytojams, kaip neteko antrojo inksto ir kodėl jų vengė 65 metus: „Aš kilęs iš Artos, nedidelio miesto šiaurės Graikijoje. Viskas prasidėjo šeštadienį, 1944-ųjų kovo 25-ąją. Tik uždegėme šabo žvakes, kai į namus įsiveržė esesininkas ir graikas policininkas. Jie mums liepė pasiruošti ilgai kelionei“.
Ant 85 metų vyro rankos vis dar matyti koncentracijos stovyklos tatuiruotė. Tamsiai mėlynu rašalu ank kairiojo dilbio užrašytas skaičius 182558.
Kelionė į Aušvicą truko dvi savaites. Ligotas jo tėvas mirė pakeliui. Vos atvykusius kalinius nacių prižiūrėtojai išrengė ir atliko apžiūrą. Y.Ganono motina ir penkios seserys buvo nusiųstos tiesiai į dujų kamerą.
Pats Y.Ganonas pateko į Aušvico-Birkenau ligoninę, kurioje liūdnai pagarsėjęs gydytojas Josefas Mengelė – pramintas „mirties angelu“ - atliko šiurpius eksperimentus su žydų kaliniais.
Y.Ganoną paguldė ant stalo ir pririšo. Nesuleidęs jokių anestetikų J.Mengelė prapjovė jo šoną ir išėmė inkstą. „Mačiau jo rankoje pulsuojantį savo inkstą ir rėkiau kaip išprotėjęs, - prisimena Y.Ganonas. - Aš rėkiau „Shema Yisrael“. Maldavau mirties, kad baigtųsi kančia“.
Po „operacijos“ vyras turėjo dirbti Aušvico siuvykloje. Skausmą malšinančių vaistų jam niekas nedavė. Be kitų darbų, jis turėjo plauti kruvinus chirurginius instrumentus. Kartą jis visą naktį pragulėjo ledinio vandens prileistoje vonioje – J.Mengele norėjo „patikrinti“ jo plaučių funkciją. Iš viso Y.Ganonas Aušvico ligoninėje praleido šešis su puse mėnesio.
Kai naciams nebebuvo iš jo jokios naudos, jie vyrą pasiuntė į dujų kamerą. Bet Y.Ganonui nebuvo lemta mirti, nes į kamerą tilpo 200 žmonių, o jis buvo 201-asis. Budeliai mėgo tvarką.
1945-ųjų sausio 27 dieną Aušvicą užėmė ir tokiems pat reikalams, kaip naciai, ėmė naudoti Raudonoji armija.
Yitzhakas Ganonas grįžo į Graikiją ir sužinojo, kad dar išgyveno viena jo sesuo ir brolis. 1949-aisiais visi trys emigravo į Izraelį. Jis vedė. Ir prisiekė sau daugiau niekada neturėti reikalų su gydytojais. „Kai jis susirgdavo, net jei ir labai sunkiai, - sako žmona Ahuva, - jis man sakydavo, kad tai tik nuovargis“.
Tačiau dabar Y.Ganonas džiaugiasi, kad po širdies smūgio atsigulė į ligoninę. Po savaitės jis patyrė dar vieną infarktą – chirurgai jam įstatė širdies stimuliatorių. „Jei šalia nebūtų buvę gydytojų, - šypsosi senukas, - dabar jau būčiau miręs“.