Popierinis vadovėlis – istorinės sąmonės formavimo priemonė ar kultūros paminklas?

Tam skyriau ir publikaciją „Delfi“ rusiškajame portale 2009 m. rugpjūčio 23 d. Čia norėjau atkreipti dėmesį, kad lietuvių autoriai naujausiuose vadovėliuose jau bando originaliau traktuoti ir visuotinės istorijos dalykus, konkrečiai Antrojo pasaulinio karo pradžią. 2007 m. išleistame Briedžio leidyklos vadovėlyje 10 klasei3 pagrindinėmis karo sukėlėjomis laikomos nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga, o vėliau tarp jų kilęs karas – neišvengiama agresorių dvikova.

Toks požiūris yra suprantamas Baltijos šalyse, Lenkijoje ar Suomijoje (remdamasi vienu iš suomiškų vadovėlių Briedžio leidykla ir nubraižė spalvotą schemą „Valstybės, sukėlusios Antrąjį pasaulinį karą“). Jis būtų suprantamas ir Ukrainoje, bent jau aukščiausiojo politinio šios šalies elito sluoksniams, – tą atspindi Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos pareiškimai 2009 m. rugsėjį apie Hitlerio ir Stalino atsakomybę dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Bet, pavyzdžiui, Vokietijoje tokio pobūdžio koncepcija oficialiame vadovėlyje veikiausiai sukeltų skandalą. Mat tai, kas rašoma Briedžio leidyklos išleistame vadovėlyje, iš esmės yra artima tam, ką rašo vokiečių neonacių spauda ir dešinieji istorikai, bandantys istoriniu aspektu „reliatyvinti“ Hitlerio ir nacių atsakomybę už Antrąjį pasaulinį karą. O tai vokiečiams yra delikatus klausimas, dėl kurio jau vyko ilgos audringos diskusijos. Prisiminkime, pavyzdžiui, garsųjį 1986–1987 m. istorikų ginčą dėl holokausto istorizavimo (Historikerstreit).

Vokiško žodžio Relativierung tiesioginis lietuviškas atitikmuo veikiausiai būtų „reliatyvinimas“. Pagal definiciją šis terminas reiškia ko nors traktavimą, parodant santykį su kitais dalykais, kad geriau atsiskleistų esmė. Vokiškai kalbančiuose kraštuose Hitlerio ir Stalino lyginimas, akcentuojant Sovietų diktatoriaus agresyvumą arba sakant, kad be Stalino nebūtų buvę ir Hitlerio, jau gali būti traktuojamas kaip kraštutinės dešiniosios pažiūros ir bandymas „švelninti“ nacių nusikaltimus.

Tačiau, kiek man žinoma, teigti, kad už Antrąjį pasaulinį karą yra atsakingas ne tik Hitleris, bet ir Stalinas, minėto vadovėlio autoriai ryžosi skatinami anaiptol ne pagrindinio vokiečių neonacių laikraščio National-Zeitung publikacijų, o visai kitokios lektūros.

Briedžio leidyklos vadovėlyje juntama literatūriniu Viktoro Suvorovo pseudonimu žinomo autoriaus knygose („Ledlaužis“ ir kt.) išdėstyta versija dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tiesa, po to, kai paskelbiau straipsnį portale ru.delfi.lt, leidyklos atstovai mane informavo, kad rengiant vadovėlį 10 klasei labiausiai remtasi Marku Soloninu.

Čia yra šioks toks skirtumas, mat Suvorovas savo knygose nepateikia nuorodų į archyvus, o Soloninas, rašydamas apie Vokietijos ir SSRS karą, rėmėsi archyvine medžiaga5. Bet didelio prieštaravimo čia vis tiek neįžiūriu, mat pats Soloninas interviu radijo stočiai Svoboda 2009 m. birželio 23 d. sakė, kad dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios esminės koncepcijos jis sutinka su Suvorovu 200 procentų6. Soloninas, kitaip negu Suvorovas, traktuoja kai kuriuos karinius įvykius po 1941 m. birželio 22-osios, bet tai – jau kitas karo etapas.

Dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios įvairių šalių istoriografijose pateikiama nemažai skirtingų nuomonių. Kaip į tai turėtų reaguoti vadovėlių autoriai?

Mano supratimu, nėra būtina, kad viso pasaulio vadovėliuose požiūris į Antrąjį pasaulinį karą, net ir į jo pradžią, būtų visiškai vienodas. Pavyzdžiui, 1939 m. rugsėjo 1-oji čekams nėra tokia reikšminga kaip lenkams. Čekams reikšmingiausi yra 1938-ieji, kai prasidėjo Čekoslovakijos ardymas. O 1941 m. birželio 22-oji, tokia reikšminga rusams, nėra labai išskiriama amerikiečių, kurie labiausiai akcentuoja 1941 m. gruodžio 7-ąją, kai japonai atakavo Pearl Harborą. Kai kuriuose JAV vadovėliuose netgi nurodoma, kad tik tada ir prasidėjo tikrasis pasaulinis karas.

Reikėtų tai vertinti kaip kultūrų, šiuo atveju atminties kultūros, skirtumus ir juos toleruoti, net jei tu pats laikaisi kitokios nuomonės.

Vokiečiai, kaip rodo naujausi pranešimai, jau irgi pradėjo kritikuoti savo vadovėlius, esą jie pernelyg vienpusiškai parodo nacionalsocializmą ir Hitlerio politiką, nepalieka erdvės kritiniam mąstymui ir mokymuisi „per atradimus“ (entdeckendes Lernen)7. Diskusijos, kritinio mąstymo skatinimas, savarankiškas pažinimas vokiškoje istorijos didaktikoje yra taikomi analizuojant daugelį temų, tačiau mokyklinis nacizmo istorijos kursas vadovėliuose parengtas pagal griežtai apibrėžtas istorijos politikos normas.

Nukrypti nuo jų nepageidautina, o į problemiškesnių klausimų kėlimą reaguojama ypač nervingai. Sunkios to meto temos vokiečių jaunimui yra pateikiamos taip, kad kiekvienas, paklaustas, kaip vertina nacių laikotarpį, galėtų vos ne automatiškai „išpyškinti“ politiškai korektiškus atsakymus dėl holokausto ir kitų gėdingų Vokietijos praeities puslapių.

Vokiečiai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir dėl to gailisi, vadovėliuose Hitlerio politika yra griežčiausiai pasmerkta. Bet kai kuriose publikacijose vėl galima įžvelgti vokišką paternalizmą, kai bandoma įteigti lietuviams, latviams ar estams, kaip „teisingai“ atskleisti Antrojo pasaulinio karo istoriją, – esą reikia žvelgti į praeitį atsisakant nacionalinio požiūrio, o tas neva „teisingas“ požiūris pateikiamas kaip europinis.

Pavyzdžiui, pagrindiniame Šveicarijos dienraštyje teko skaityti vokiečių autoriaus 2005 m. publikaciją apie Lietuvos ir Latvijos muziejų ekspozicijas ir bendrąją istorijos politiką kaip perdėm nacionalistinę. Šis kritikas teigė, kad toks „mistinis nacionalizmas“ nesiderina su ką tik priimtų Lietuvos ir Latvijos buvimu Europos Sąjungoje8. Dėl to, žinoma, galima būtų diskutuoti, kaip ir dėl to, esą, jei istorijos vadovėlio paskirtis – formuoti nacionalinį tapatumą, ugdyti patriotizmą (kad „Tėvynę Lietuvą labiau mylėtų“), tai jau kažkoks anachronizmas, prasilenkiantis su modernia Vakarų Europos istorijos vadovėlių didaktika.

Vokiečių spaudoje esama teiginių, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos bandymai sovietinę okupaciją ir aneksiją prilyginti nacių okupacijai, remiantis totalitarizmo koncepcija ir abu atvejus laikant vienodai katastrofiškais, yra nepriimtini Vakarų istorikams10. Čia vėlgi akivaizdus vokiečių autorių noras vienokią ar kitokią savo poziciją pateikti kaip vienintelę vakarietiškai „teisingą“.

Tačiau iš tikrųjų Vakarų šalių istoriografijose nėra taip jau viskas unifikuota vertinant nacių ir sovietinės okupacijos laikotarpius, nacių ir komunistinio režimo nusikaltimus. Prancūzų, vokiečių, britų ar kitų šalių istorinėje literatūroje galima rasti visko, ir tada kyla klausimas, kas yra „europietiška“ ar „vakarietiška“ nagrinėjant XX a. totalitarinius režimus? Totalitarizmo koncepcija, apibendrintai vertinanti istorinę praeitį, galbūt turi silpnų vietų, bet juk ji atsirado taip pat vakariečių intelektualų sluoksniuose.

Trečioji iš manųjų su Antrojo pasaulinio karo problematika susijusių publikacijų išėjo 2009 m. vasarą specialiame žurnalo Wiadomości Historyczne numeryje, skirtame 70-osioms to karo pradžios metinėms11. Rašiau apie karinius incidentus, tokius kaip atentatas Sarajeve 1914 m., lenkų pasieniečio nužudymas 1938 m. kovą ir po to sekęs Lenkijos ultimatumas Lietuvai, SSRS 1940 m. birželio 14-osios ultimatumas, kuriame Lietuvos valdžia buvo apkaltinta tariamu raudonarmiečių grobimu iš sovietų karinių bazių.

Nemažai vietos skyriau inscenizuotam radijo stoties užpuolimui Gleiwitze 1939 m. rugpjūčio 31 d., internuoto lenkų povandeninio laivo „Orzel“ kazusui Talino uoste 1939 m. rugsėjį, net 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinei atakai JAV ir kai kuriems kitiems įvykiams. Šie incidentai buvo ypač eskaluojami, jie vedė prie žvanginimo ginklais, tolesnių karinių veiksmų ar net karo ir atskirų valstybių okupacijos. Todėl įvairių šalių vadovėliuose jiems skiriama palyginti daug vietos. Štai Evaldo Bakonio vadovėlyje Gleiwitzo provokacijai skirtos net 8 eilutės.

Pastarąja publikacija lenkų žurnale, skirtame istorijos mokytojams, bandžiau pažvelgti į įvykius globaliai. Mūsų istoriografijai to kol kas trūksta. Vienas iš būdų, kaip nacionalinė istoriografija galėtų vaduotis iš provincializmo, mano supratimu, būtų istorinės atminties tyrimai. Įvairių šalių vadovėlių, formuojančių istorinę atmintį, koncepcijų nagrinėjimas duotų stiprių impulsų visai istoriografijos raidai.

Įveikti perdėm siaurą šaltiniotyrinį istoriografijos pobūdį galima ne vien taikant socialines teorijas, bet ir tyrinėjant istorinę atmintį. Kita svarbi raidos kryptis būtų padidintas dėmesys visuotinei istorijai, suprantant ją ne vien kaip nacionalinių istorijų koliažą. Mano supratimu, istorijos studijų programos Lietuvoje, visų pirma Vilniaus universitete, visuotinei istorijai skiria nepakankamai dėmesio. Apskritai universitetinėse istorijos studijose yra per daug „Lietuvos“, bet per mažai globalinės istorijos – menkai atskleidžiami transnacionaliniai sąryšiai, trūksta komparatyvistinių požiūrių į pasaulio praeitį. O kaip yra mokyklose? Į mokyklines programas, manyčiau, Lietuvos istorijos įtraukta per mažai.

Mokykliniuose vadovėliuose Lietuvos istorija dabar pateikiama kartu su visuotine, švietimo darbuotojai tokius vadovėlius neretai vadina „integruotais“. Kai kuriems ekspertams toks termino taikymas vien istorijos vadovėliams kelia nuostabą, nes užsienyje „integruotais“ yra vadinami skirtingų dalykų (pvz., istorijos ir geografijos, istorijos ir visuomenės mokslo arba istorijos, geografijos ir politikos pagrindų ir kt.) vadovėliai. Bendrame Lietuvos ir pasaulio istorijos vadovėlyje, deja, nesama integralaus naratyvo, kuris apimtų ir visuotinę, ir Lietuvos istoriją.

Lietuvai skirtos temos vis tiek pateikiamos atskirais skyriais ir paragrafais. Teigdamas, kad mokyklose yra per mažai Lietuvos istorijos, turiu omenyje ne faktų ir datų kiekį, o tai, kad Lietuvos istorijos pateikimui trūksta vientisumo. Jį labiau užtikrintų atskiras Lietuvos istorijos vadovėlis. Tokių vadovėlių nacionalinė tradicija egzistuoja ir nereikėtų skubėti jos atsisakyti prisidengiant globalizacijos iššūkiais ar iškeliant būtinybę ugdyti europietišką (suprask, „eurosąjunginį“) tapatumą.

Pasisakydamas už atskiro Lietuvos istorijos vadovėlio išlaikymą mūsų švietimo sistemoje, kaip savotišką išeitį siūlyčiau prisitaikyti prie jau esamos padėties, kai vienas vadovėlis, skirtas vienai klasei, skeliamas į dvi dalis. Tai yra grindžiama sanitarijos ir higienos normomis, nes vadovėlis neturi būti per sunkus nešioti moksleivio kuprinėje. Bet čia galima pažvelgti konceptualiai.

Skirkime vieną vadovėlio dalį Lietuvos praeičiai, o kitą – visuotinei istorijai. Turiu omenyje, visų pirma, vadovėlius 7–10 klasėms, kuriose dėstomas sisteminis istorijos kursas nuo seniausių laikų iki dabarties. Atskira viena knyga ar 2–3 knygos, kuriose Lietuvos istorija išdėstyta sistemiškai, pagal periodus ir kintančias epochas, sudėlioti ir patriotinio ugdymo akcentai, galėtų suteikti vientisesnį Lietuvos praeities suvokimą, gimtosios šalies tęstinumo pojūtį. O proporcija tarp nacionalinės ir visuotinės istorijos vis tiek būtų išlaikyta pagal mokymo programą.

Nagrinėjant istorijos vadovėlių turinį, pravartu jį sieti su istorinės atminties puoselėjimu. Mat mokykliniams vadovėliams čia tenka bene pagrindinis vaidmuo. Ypač tada, kai pateikiama senesnė istorija, su kuria jau nėra artimo familiaraus ryšio, koks būna tada, kai prisimenama tėvų ar senelių kartos praeitis. Pateiksiu vieną pavyzdį iš miestų istorijos.

Kiekvieno miesto praeityje mėgstama rasti „aukso amžių“, t.y. didžiausio klestėjimo laikus, bet atkreipiamas dėmesys ir į „juodąsias dienas“, t.y. laikotarpį, kai miestas labai ar labiausiai nukentėjo. Galbūt profesionalūs istorikai sakys, kad tai dirbtinis miesto istorijos skaidymas, tačiau tokių laikotarpių išskyrimas beveik kiekviename istoriškai reikšmingame mieste jau yra tapęs tradicija. Turiu omenyje, visų pirma, miesto istorijos populiarinimo ir edukacinio pažinimo literatūrą, gidų „pasakojimus“ turistams ir pan.

Jei pažvelgtume į Vilniaus praeitį, tai lenkų istoriografija šį klausimą sprendė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir išsprendė taip: Vilniaus aukso amžius – tai XVI a. O juodžiausi laikai – tai maskvėnų okupacija XVII a. viduryje. Tokį požiūrį pagrindė Maria Łowmiańska 1929 m. išleistoje knygoje13. Ši nuostata buvo įtvirtinta ir lenkų didaktinėje literatūroje, konkrečiai, 1936 m. išleistoje valdiškoje metodinėje knygoje, skirtoje Vilniaus praeities pažinimui Vilniaus ir Naugarduko regionų bendrojo lavinimo mokyklose. Čia „Lenkijos aukso amžiumi“ laikomas XVI a. ir rašoma, kad jis sutampa su Vilniaus ir Krokuvos didžiausio klestėjimo laikotarpiu. O aptariant vėlesnius svarbiausius istorinius Vilniaus įvykius tekste pabrėžiama: „sunkiausi mūsų miesto metai (1655–1661)“.

Sovietmečiu lietuvių autoriai per daug neakcentavo, kad XVI a. – tai Vilniaus „aukso amžius“, bet šis teiginys ir nebuvo kvestionuojamas. O juodžiausiais Vilniaus istorijoje imta laikyti hitlerinės okupacijos laikus. Juozas Jurginis kartu su Vladislovu Mikučianiu 1956 m. išleistoje knygelėje rašė: „Treji hitlerinės okupacijos metai yra juodžiausias lapas Vilniaus istorijoje“16. Kažin ar sovietmečiu buvo galima parašyti kitaip?

Bet dabar, kai galima laisvai reikšti mintis, lietuvių istoriografijoje jau pastebima tendencija pripažinti, kad maskvėnų okupacija 1655–1661 m. sudavė tokį didžiulį smūgį Vilniui, kad po to jis jau niekada, vos ne iki mūsų dienų, nepasiekė buvusios savo šlovės ir tokio išskirtinio vaidmens, kokį turėjo iki XVII a. vidurio. Taip rašo dabartinis Vilniaus miesto istorijos ekspertas, lietuvių specia-listas, primindamas Łowmiańskos išvadas.

Kita vertus, nemažai žmonių ir toliau galvoja, kad baisiau kaip nacių laikais Vilniuje nebuvo niekada. Jeigu kelsime klausimą, kada buvo „juodžiau“: ar per 5–6 metus trukusią rusų okupaciją XVII a. viduryje, ar per 3 metus trukusią vokiečių okupaciją XX a. viduryje, tai čia galimi abu variantai, tačiau kažin ar jaunimas pats išmąstytų, kad per rusų okupaciją XVII a. buvo baisiau, nes nuo tų laikų skiria pernelyg didelė istorinė distancija. O apie Antrąjį pasaulinį karą šį tą žino visi, bent jau tai, kad Lietuva buvo nacistinės Vokietijos okupuota. Net ir paaugliai, nesidomintys istorija, apie tai nutuokia iš kompiuterinių žaidimų.

Viskas ar beveik viskas istorinėje sąmonėje, įžvelgiant miesto „aukso amžių“ ir „juodąsias dienas“, priklausys nuo to, kaip bus sudėti akcentai istorijos vadovėliuose, ką kalbės mokytojai ir gidai, vedantys ekskursijas po Vilnių, kokia bus istorijos politika miesto praeities atžvilgiu. Jei vadovėliai rašys, kad didžiausia Vilniaus katastrofa – maskvėnų okupacija prieš kelis šimtus metų, jaunimas taip ir manys.

Atkreipti dėmesį į XVII a. okupacijas verčia ir kaimyninių valstybių istorijos politika. Rusijoje, 2004 m. pabaigoje oficialiai panaikinus Spalio socialistinės revoliucijos šventę (lapkričio 7-ąją), nuo 2005 m. pradėta švęsti Liaudies vienybės dieną (lapkričio 4-ąją), nors beveik niekas dorai nežinojo, kas konkrečiai tą 1612 m. dieną (pagal seną kalendorių ji buvo spalio mėnesį) vyko Maskvoje. Bet rusų kovos su lenkais XVII a. pradžioje įvykiai pamažu tampa vis svarbesne rusų istorinės savimonės ugdymo dalimi. Nacionalistiškai nusiteikę jaunuoliai tądien netgi rengia eitynes («Русский марш»). Lenkų interventų išvijimas iš Maskvos prieš beveik keturis šimtus metų Rusijos žiniasklaidoje jau pateikiamas kaip išsivadavimas iš paties didžiausio pavojaus, koks kada nors grėsė rusams ir Rusijai.

Mums būtina tyrinėti šiuos dalykus, gilintis, ką apie tai rašo rusų ir lenkų istorijos vadovėliai, žiūrėti šios tematikos epinius rusų ir lenkų filmus, bet turėti savo nuomonę, juo labiau kad Lietuva čia istoriškai vienaip ar kitaip irgi figūruoja. Tada įgysime geresnį supratimą apie XVII a., kurio įvykiuose visuomenė ir mokyklinis jaunimas kol kas menkai susigaudo.

Tuo rūpintis turėtų, visų pirma, akademinės istorikų pajėgos, nes apie naujausią istoriją gali kalbėti daug kas, o aptariant ankstesnius amžius išsiversti be profesionalių istorikų kompetentingos informacijos nepavyks. XIX–XX šimtmečių ar XXI amžiaus, kurio pirmoji dekada jau baigiasi, istorijos šaltinių skaitymas ir vertimas iš kitų kalbų į gimtąją jau nekelia didelių problemų, bet ankstesnių amžių daugelio šaltinių vien perskaitymas ir kvalifikuotas vertimas iš senųjų kalbų į šiuolaikinę gimtąją jau reikalauja atitinkamo pasirengimo ir yra pripažįstamas kaip mokslinis darbas.

Vadovėlių įtaka istorinės sąmonės ugdymui dar aiškiau matoma, žvelgiant į tūkstantmetę istoriją. Tai, kad šiais metais švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, lėmė ne tautos istorinė atmintis, o pavieniai istorikai, iš anksto atkreipę į tai dėmesį. Vėliau iniciatyva įgavo pagreitį, tapo valstybinės politikos sandu. Pirmajam Lietuvos vardo paminėjimui daugiau vietos jau skiriama ir vadovėliuose.

Mileniumo šventimas turėtų tą 1000 metų įtvirtinti Lietuvos istorinėje atmintyje, bet tai irgi bus kryptingos istorijos politikos subrandintas rezultatas. Mūsų šiauriniai kaimynai latviai negali pasigirti tokia ilga istorine tradicija, nes Latvija pirmą kartą paminėta tik XIX a. Bet pažiūrėkime, ką daro estai? 1998 m. pas juos vyko renginiai, skirti 1900-osioms (!) metinėms nuo pirmojo Estijos paminėjimo.

Pats Lenartas Meris, tuometinis Estijos prezidentas, 1998 m. oficialiai pareiškė, kad I a. po Kr. pabaigoje Tacito veikale paminėta „Aestiorum gentes“ ir yra pirmasis Estijos paminėjimas istorijos šaltiniuose. Tacitas yra Estijos krikštatėvis, – aiškino vokiečiams valstybės prezidentas per vizitą Vokietijoje18. Iki 2098-ųjų dar nemažai laiko, ir, jeigu mintis apie estų gentis, neva paminėtas Tacito, bus plėtojama, diegiama, eksploatuojama vadovėliuose, tai išaugs viena, antra, trečia estų karta, kuri jau neabejos, kad laikas švęsti antrojo Estijos mileniumo jubiliejų. Išeitų, Estijos istorija yra beveik du kartus ilgesnė nei Lietuvos?

Žinoma, nieko čia baisaus nėra, pačių estų reikalas, kur jie įžiūri savo istorines šaknis ir kaip tą panaudoja savo tapatybei stiprinti. Niekas mums nedraudžia, nepriklausomai nuo estų, savo vadovėliuose ir toliau rašyti, kad Tacito paminėti aisčiai – tai mūsų protėviai, rinkę gintarą Baltijos pakrantėje. Kad Tacitas, rašydamas apie aisčius ir paminėdamas jų kalbinius skirtumus nuo kitų genčių, turėjo omenyje būtent finougrų grupės estų gentis, nei teoriškai, nei praktiškai nėra įrodoma, nes pirminiame šaltinyje mažoka duomenų. Juo labiau kad senovės romėnų autorius atskirai rašė ir apie „fenų“ (lot. Fenni) gentis. Estų, suomių ir joms artimos kalbos pagal dabartinę kalbotyros klasifikaciją pakliūna į finougristiką. O prūsų, lietuvių, latvių kalbos – į baltistiką. Daugelis tyrinėtojų Tacito „aisčius“ sieja būtent su baltų gentimis (prūsų, lietuvių ir latvių protėviais).

Kad ir kaip būtų, pasižiūrėkime, ką dabar apie lietuvius ir estus ėmė rašyti didžiosios pasaulinės enciklopedijos, turinčios savo svetaines ir internete, todėl nesunku susipažinti su jų pateikiama aktualiausia informacija. Ten straipsniuose apie Lietuvą jau įsitvirtino mintis, kad Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009-aisiais. Čia lyg ir viskas korektiška. Tačiau enciklopediniuose straipsniuose apie Estiją nurodoma, kad estus ar estų gentis pirmasis paminėjo Tacitas I a. po Kr. Vokiškai skaitome: „Zum ersten Mal erwähnt werden estnische Stämme von Tacitus im 1. Jahrhundert n. Chr.“

Angliškai skaitome: „The Estonians are first mentioned by the Roman historian Tacitus (1st century ad) in Germania.“ Populiariausios internete „MSN Encarta“ ir „Britannica Online“ enciklopedijos Tacito su Lietuvos istorija nesieja, „aisčiai“ identifikuojami su estais, laikomi jų protėviais. Argi čia neveikia estiškasis publikos „promoušenas“ globaliniu mastu?

Akademinėje literatūroje jau seniai vyksta diskusijos apie įvairias Tacito paminėtas gentis. Apie nemenkas akademines kolizijas, interpretuojant Tacito „aisčius“, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą yra rašęs Zenonas Ivinskis, savąjį interpretacinį problemos pagrindimą siūlė žymusis lietuvių kalbotyros specialistas Kazimieras Būga. Nuo to laiko mokslas nestovėjo vietoje, bet aisčių klausimas nėra vienareikšmiškai išspręstas. Tacito „aisčiai“ nėra vien Lietuvos praeities dalykas, bet jie negali būti ir vien estų istorinė nuosavybė.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną nuotrauką, kurią iš asmeninio archyvo 2008 m. paskelbė Yoko Ono. Ji su Johnu Lennonu stovi prie Jurgio Mačiūno kūrinio – plakato, padaryto stilizuotai kaip JAV vėliava, bet vietoj žvaigždučių matome kaukoles kaip mirties ženklus, o vietoj juostų – teksto eilutes, informuojančias apie įvairiose šalyse vykdytus genocidus. Ši grafika turi ir informacinį, ir mokomąjį potencialą. Šią nuotrauką, tiksliau tariant, joje matomą Mačiūno kūrinį būtų galima pritaikyti istorijos edukaciniam procesui. Visų pirma – aptariant genocido temą.

Šis Mačiūno „posteris“ yra labai konceptualus dalykas (ne vien kaip meno kūrinys!). Jis provokuoja mintį globalinės istorijos atžvilgiu, juk Mačiūnas ir buvo Fluxus „agentas-provokatorius“ (agent-provocateur), kaip jį apibūdino Astrit Schmidt-Burkhardt knygoje „Maciunas’ Learning Machines“. JAV aukštojo mokslo institucijose Mačiūnas studijavo ne tik grafinį dizainą, architektūrą, bet ir istoriją (meno istoriją, lankė Rusijos istorijos kursą ir kt.).

Istorinė medžiaga rado vietą jo kūryboje, bet dabar nenorėčiau to plačiau analizuoti. Tik atkreipsiu dėmesį, kad turinio požiūriu Mačiūno plakate apie genocidą pasauliniu mastu išreikšta idėja, kurią populiarina ir vokiečių neonacių spauda, „švelninanti“ nacių nusikaltimus, akcentuodama Stalino vykdytą terorą ar primindama, kaip baltieji masiškai naikino indėnus Amerikoje. Tačiau nei antirasisto Jurgio Mačiūno, nei pacifistų Johno Lennono su Yoko Ono juk nelaikome neonaciais! Vokiečiai veikiausiai nesutiktų savo vadovėliuose spausdinti tokios genocidą „reliatyvinančios“ ir gyvas diskusijas ar „mokymąsi per atradimus“ inspiruojančios nuotraukos, bet kodėl mes negalėtume to daryti?

Nuotraukoje matomas Mačiūno plakatas yra įdomus ir kitais atžvilgiais. Fluxus sąjūdžio pradininko idėja kurti intermedialinį meną, kuris koncentruota forma susietų estetiką su pažinimui naudinga informacija, šiuolaikinėmis sąlygomis yra labai perspektyvi. Pažvelgę, kokia buvo istorijos, geografijos, kai kurių kitų dalykų vadovėlių grafinio dizaino ir medžiagos komponavimo pasaulinė raida per pastaruosius 20–30 metų, įsitikinsime, kad daugeliu atvejų nueita intensyvaus grafinio estetizavimo ir minties koncentravimo keliu, stengiantis į puslapį ar dviejų puslapių atvartą sudėti ne tik autorinio ir pagalbinio teksto, kūrybinių užduočių ar žinių patikros blokus, trumpas šaltinių ištraukas, vieną ar kitą definiciją, bet ir chronologines įvykių lenteles, laiko juostas, kartu pateikiant diagramas, schemas ir kartoschemas, nuotraukas, paveiksliukus, karikatūras ar kokias nors kitas iliustracijas.

Naudojamos įvairios spalvos, net atskiras teksto vietas neretai išskiria skirtingų atspalvių fonas, pavyzdžiui, pagrindinis tekstas – baltame fone, chronologinė įvykių lentelė – žalsvame, šaltinio ištrauka – gelsvame ir pan. Kartais kaip fonas naudojamas paveiksliukas per visą puslapį ar net per visą atvartą, panašiai kaip darbastalio fonui naudojamas grafinis vaizdas kompiuterio ekrane.

Atrodytų, vadovėlio puslapis ar atvartas tampa autonomišku, meninės įtaigos požiūriu net pretenzingu kūriniu, sukurtu mokymo(si) tikslais. Pirmą kartą tokio tipo leidinius su estetiškai patraukliais dviejų puslapių atvartais pamačiau 1991 m. pabaigoje viename iš Vokietijos tuometinės sostinės Bonos knygynų. Tokie albumo formato leidiniai su gausiomis iliustracijomis, žemėlapiais ir paprastais, bet ne prastais tekstais, man, atvykusiam dar su sovietiniu pasu, neseniai griuvus Berlyno sienai, simbolizavusiai „geležinę uždangą“, darė kokybiško naujumo įspūdį. O dabar tokio tipo leidiniais ir pas mus užversti visi knygynai.

Vizualiai patrauklūs, margaspalviai informacijos pateikimo būdai per pastaruosius 10–12 metų įsigalėjo ir lietuviškuose istorijos vadovėliuose, kurie spalvingumu kartais lenkia užsienietiškus. Tai lėmė kompiuterinis maketavimas ir pagerėjusi poligrafija. Maketuojant netgi galima remtis gatavais šablonais, sukurtais profesionalių kompiuterinės grafikos dizainerių, – daugelis maketavimo programų sudaro tokią galimybę. Kai kas buvo nusižiūrėta nuo vakarietiškų vadovėlių dizaino, padarė įtaką ir per pastaruosius 15 metų išpopuliarėjusio interneto www tinklalapių struktūravimo ypatybės. Sklaidydamas margaspalvius vadovėlius gali net pamanyti, kad tai – puslapiai, atspausdinti iš interneto, kur jie dažnai parengiami estetiškai ir didaktiškai patraukliai.

Kai kurių istorijos vadovėlių atvartai jau primena vieną didelę schemą, sudarytą iš mažesnių schemų, kartoschemų, įvairių iliustracijų ir papildytą teksto intarpais.

Susidaro įspūdis, kad prieš akis – gerai struktūruotas sieninis mokomasis plakatas, kurio dalys temiškai yra susietos, bet jas galima skaityti ir žiūrėti pasirinktinai, savo nuožiūra, o ne nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kaip buvo seniau, kai vadovėliuose vyravo tekstas su viena kita iliustracija. Bet spausdinto puslapio plotas ribotas, todėl, keičiant puslapių struktūrą, teko mažinti iliustracijų dydį, žemėlapiai virto žemėlapiukais, o autorinio teksto apimtis, palyginti su ankstesnės kartos vadovėliais, smarkiai sumažėjo. Be to, paisant racionalių normų, nustatytų sveikatos labui, raidžių dydžio negalima pernelyg sumažinti, o popieriuje raidžių didinti („zumint“) juk neišeina.

Vadovėlis – tradicinė knyga, kaip medija, jau baigia išsemti savo galimybes. Tai nereiškia, kad spausdinta popierinė knyga išnyks. Pagal vadinamąjį Rieplio dėsnį to ir negali įvykti. Tačiau mūsų dienomis mokymosi sfera krypsta naujų medijų link – su platesne kūrybinės išraiškos skale, geresne vaizdo kokybe ir audiofailais, interaktyviomis galimybėmis ir online paslaugų spektru.

Kai matai, kad buvęs „terminatorius“, dabar gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2009-aisiais ėmė forsuoti perėjimą prie e-books tipo vadovėlių Kalifornijos valstijos mokyklose, o Frankfurto knygų mugėje elektroninės knygos ir jų skaitymo prietaisai, galintys „pakrauti“ knygas iš interneto, šiemet tapo pagrindine tema, pradedi geriau suprasti ir Mačiūno plakato paskutinę eilutę, kurioje parašyta: „For calculations & references write to: P.O. Box 180. New York. N.Y. 10013“.

Pašto dėžutės adresas nėra aktualus, Mačiūnas mirė 1978-aisiais. Bet ar čia nėra akivaizdi mokymo(si) ateičiai skirta idėja, kurią intuityviai išreiškė menininkas? Gauni estetiškai pretenzingą, glaustą ir turinio atžvilgiu provokuojančią informaciją, rašai klausimus ir „postini“, kad gautum atsakymą!

***

* Šį tekstą dr. Arūnas Vyšniauskas (Vilniaus universitetas) parengė pagal savo pranešimą, skaitytą II Lietuvos istorikų suvažiavime, sekcijoje „Atminties kultūra“ (Klaipėda. 2009 m. rugsėjo 10–12 d.).