Rašyti dienoraštį ji pradėjo 16 metų, bet ypač šis pomėgis suaktyvėjo po 1862-ųjų, kai Sofija ištekėjo už L.Tolstojaus.
Savo įspūdžius ji fiksavo iki pat mirties 1919-aisiais, kai bolševikų revoliucija priartėjo prie Jasnaja Polianos, pusantro tūkstančio hektarų Tolstojų šeimos dvaro, kuriame ji gyveno ilgiau nei pusę šimtmečio. „Vyko susirinkimas, kuriame sprendėme, kaip apsaugoti Jasnają Polianą nuo plėšikautojų, - ji pažymi pačiame paskutiniame įraše. - Kol kas nieko nenuspręsta. Vežimai, jaučiai ir žmonės sruvena keliu į Tulą“. Istorija grasino sunaikinti viską, ką moteris mylėjo.
L.Tolstojus buvo kilęs iš kilmingos giminės, buvo milžiniško dvaro savininkas ir daugybės garsių knygų autorius. Jis dažnai keliaudavo į Vakarus, jautė išskirtinę aistrą lošimams ir prostitutėms. Tačiau kilmingas rašytojas mielai sutiko susitupėti ir vedė nekaltą 19 metų merginą, kuri galiausiai jam pagimdė 13 vaikų, padėjo dirbti (ji pati daugybę kartų perrašė „Karą ir taiką“ bei „Aną Kareniną“) ir prižiūrėjo didelį ūkį.
Sofijos laukė nelengvas gyvenimas, bet ji įrodė esanti stipri. Jos vyras vertino žmonos protą, o ji dievino ne tik L.Tolstojų, bet ir jo reputaciją. Ji laikė tikra privilegija gyvenimą šalia žmogaus, kurio vardas jam senstant tik garsėjo. Tik bėda, kad įpusėjęs gyvenimą L.Tolstojus visiškai pakeitė kryptį, tapo religiniu mokytoju ir atsuko nugarą literatūrai. Jis virto savotišku šventuoju, o sekėjų sulaukdavo iš viso pasaulio (vienas jų buvo Indijos išsivadavimo didvyris Mohandas Gandhis). Jis sukūrė savo krikščionybės versiją, atmesdamas visus antgamtinius jos aspektus.
Didžiam Sofijos siaubui, jis netgi grasino Rusijos liaudžiai atiduoti visą savo turtą, kartu ir teises į savo literatūros kūrinius. Sutuoktinių gyvenimas virto tikra psichologine drama, kurioje Sofija kovojo su L.Tolstojaus mokiniais dėl jo sielos. Paskutiniais XIX šimtmečio dešimtmečiais darytuose jos dienoraščių įrašuose juntamas vis augantis įsiūtis, o paskutiniai L.Tolstojaus gyvenimo metai (1900-1910) kelia šiurpą.
Pavyzdžiui, šis 1903-iųjų lapkričio 19 įrašas:
„Šį vakarą nuėjau į (savo vyro) miegamąjį, kai jis rengėsi gulti, ir supratau, kad nebeišgirstu iš jo nė vieno paguodžiančio ir meilaus žodžio.
Ko tikėjausi, tas išsipildė: mano aistringasis vyras mirė ir kadangi jis niekada nebuvo man draugas, kaip jis galėtų juo tapti dabar? Toks gyvenimas ne man. Neturiu kur padėti savo energijos ir aistros gyvenimui; neturiu ryšio su žmonėmis, meno, darbo – nieko, tik visiška vienatvė visą dieną“.
Sofija jautėsi supama „kliedinčių lunatikų“. Aplink ją netilo kalbos apie celibatą, vegetarizmą ir politinį pasipriešinimą. Jos vyrą pasiglemžė sekėjai, kurie įsikūrė dvaro rūmų kieme, nuolat lindo pasikalbėti, fotografavo, visam pasauliui skelbė, kad Levas ir Sofija nesutaria. Ji abejojo, ar pašaliniams žmonėms reikėtų žinoti apie jos asmeninius reikalus. Ankstesni dienoraščių įrašai kelia nostalgiją prarastam pasauliui. 1878-ųjų spalio 4 ji parašė:
„Mano dukters Tanios keturioliktasis gimtadienis. Vos atsikėlusi nuėjau į nedidelį sodą, kur vaikai rengė pikniką... Degė keturi laužai... Buvo nepaprastai linksma, mes daug valgėme, oras buvo puikus. Grįžome namo, ruošėmės žaisti kroketą ir – ką gi pamatėme, jei ne arklių ir asilų procesiją, išsirikiavusią mūsų „prospekte“... Vaikai nepaprastai nudžiugo ir iškart nuskubėjo ten, užšoko ant asilų ir ėmė jais jodinėti... Išgėrėm šampano į Tanios sveikatą; ji nuraudo, bet buvo labai patenkinta“.
Tolstojų šeima mėgavosi geru gyvenimu. Jame netrūko pietų su svečiais, arbatėlių, pokylių, piknikų, medžioklių, koncertų, išvykų į teatrą (Sofija ypač domėjosi opera) bei ilgų pasivaikščiojimų arba pasijodinėjimų kaime. Žiemos paprastai buvo leidžiamos Maskvoje. Tai buvo gyvenimas prabangoje – galų gale nuolaidžiavimas tuštybei įgriso L.Tolstojui, jis nusisuko nuo tokio gyvenimo ir apsupo save panašiai mąstančiais žmonėmis.
Sofija negalėjo pakęsti naujųjų savo vyro draugų. „Kokie nepatrauklūs tipai tie Levo Nikolajevičiaus sekėjai! Tarp jų nėra nė vieno normalaus. O dauguma moterų tikros isterikės“. L.Tolstojus su žmona ėmė elgtis labai šaltai, kaip matyti šiame 1895-ųjų vasario 5 įraše. Jie išėjo medžioti perkūno oželių:
„Liovočka stovėjo už medžio... ir aš paklausiau, kodėl jis neberašo. Jis susigūžė, kažkaip komiškai apsidairė ir tarė: „Niekas mūsų negirdi, tik medžiai, brangioji (sendamas jis visus ėmė vadinti „brangiaisiais“). Taigi aš tau pasakysiu. Matai, kad galėčiau parašyti ką nors naujo, mane turi uždegti meilė – o ji jau pasibaigė!“
„Kaip gaila! - pasakiau ir pridėjau kaip juoką. - Jei nori, gali įsimylėti mane, tada galėsi ką nors parašyti!“
„Ne, per vėlu!“ - atsakė“.
Ir pati Sofija buvo apdovanota rašytojos talentu. Be, atrodytų, didelių pastangų ji piešia savo amžininkų portretus ir tiesiog nuostabu skaityti, kaip ji aprašo L.Tolstojaus susitikimus su tokiais žmonėmis kaip Ivanas Turgenevas ar Antonas Čechovas. Scena po scenos praslenka visas didelis to meto pasaulis. O jame dažnai gausu įtampos – L.Tolstojus nuolat nesutardavo su kuo nors, pavyzdžiui, su Stačiatikių bažnyčia ar caro valdžia. Tolstojų dvaras laikui bėgant virto politinio judėjimo centru, pranašaujančiu 1917-ųjų revoliuciją. Sofijai tai nepatiko, ji matė, kad daugelis sekėjų išnaudoja L.Tolstojų siekdami savo politinių tikslų.
Ji ir pati neretai išduoda savo revoliucingą būdą, pavyzdžiui, rašydama apie moterų teises. „Šiandien svarsčiau, kodėl tarp moterų nėra genialių rašytojų, menininkių arba kompozitorių, - skaitome 1898-ųjų birželio 12-osios įraše. - Todėl, kad visą energingos moters aistrą ir gebėjimus sunaudoja šeima, meilė, jos vyras ir ypač jos vaikai. Kiti jos talentai nevystomi, jie lieka embrioninėje stadijoje ir atrofuojasi. Kai ji baigia gimdyti ir auklėti vaikus, pabunda ir jos meniniai poreikiai, bet tuomet jau būna per vėlu“.
Sofijai išties buvo per vėlu. Stiprių jausmų moteris, atsidavusi žmona ir motina, muzikos bei menų mylėtoja turėjo varžytis su, jos žodžiais, lunatikų gauja. Ji stebėjo, kaip vyras nuo jos tolsta, ir galų gale 1910-ųjų spalio 28 dieną 5 valandą ryte palieka savo dvarą bei žmoną, su kuria pragyveno 48 metus. Jis mirė netrukus mažoje geležinkelio stotyje už daugiau nei 100 kilometrų nuo namų, apsuptas artimiausių mokinių, neleidusių Sofijai pamatyti vyro, kurį ji surado prieš pat mirtį.
Dramatiškas L.Tolstojaus pabėgimas yra atskira istorija, kuriai Sofija skiria mažai vietos savo dienoraštyje – ji buvo pernelyg susijaudinusi, kad fiksuotų visas skaudžias detales. Ši gilios dvasios moteris, gyvenusi greta vieno iškiliausių visų laikų rašytojų, suprato, kokią didelę kainą turi mokėti už šią privilegiją.