Šiandien jis jau trečią kartą tarnauja Afganistane – tik šįsyk jis vilki Prancūzijos užsieniečių legiono uniformą. „Legionas man buvo antrais šansas, galimybė pakeisti savo gyvenimą, - sako Jamesas. - Galėjau rinktis jį arba kalėjimą“.
1831-aisiais įkurtas legionas yra vienas iš nedaugelio karinių dalinių, kur gali tarnauti beveik bet kas – nepriklausomai nuo tautybės ir praeities nusižengimų. Jamesas yra vienas iš daugiau nei 700 legionierių – neįtikėtinos nepritapėlių, samdinių, bėglių ir romantikų kompanijos – kovojančių su Talibanu Afganistano kalnuose. Būryje tarnauja keli britai, daugybė rusų ir kitų svetimšalių, susirinkusių iš viso pasaulio - nuo Alžyro iki Kinijos.
„Devyni iš dešimties vyrukų čia ieško antrosios galimybės, - sako Jamesas. - Labai įdomūs vaikinai iš Rytų Europos ir Rusijos. Daugelis jų čia atvyko dėl pinigų, likusieji priklausė gaujoms arba turėjo sunkumų su policija“. Jamesas nėra tikrasis amerikiečio vardas. Legionas vaikinui suteikė naują tapatybę, kai jis atėjo į naujokų priėmimo biurą Obanėje. Prancūzijos armijos taisyklės draudžia žiniasklaidai skelbti kareivių pavardes – net kai jos išgalvotos.
„Jei įstoji netikru vardu, negali palaikyti jokių ryšių su šeima arba buvusiu gyvenimu, kol neatgauni tikrojo vardo“, - pasakoja iš Škotijos kilęs 43 metų vyresnysis seržantas Craigas, atsakingas už drausmę legiono štabe Surobyje (Afganistanas).
Legionierius gali pateikti prašymą susigrąžinti tikrąjį vardą tik po metų – jei jo niekas neieško. Kiti stoja tam, kad gautų Prancūzijos pasą, kuris jiems priklauso po penkerių metų tarnybos.
Pastaraisiais metais „képis blancs“ – garsiąsias legiono baltąsias kepuraites – užsitarnavo bent keturi afganistaniečiai, tačiau nė vienas iš jų nedalyvauja NATO misijoje Afganistane. Viena iš retų išlygų legiono taisyklėse leidžia legionieriams atsisakyti kautis savo tėvynėje. „Taip išvengiame lojalumo konfliktų“, - sako Craigas.
Legiono naujokai turi ištverti varginančius 30 dienų apmokymus Pirėnuose, kur jie atmintinai išmoksta legionieriaus garbės kodeksą ir choru prisiekia kautis iki mirties bei niekada nepasiduoti.
Šitaip suburiamas vienas nuožmiausių karinių dalinių NATO šalyse. Tačiau dabartinė legionierių misija – didžiam kareivių susierzinimui – yra susidraugauti su vietiniais, o ne juos šaudyti. „Dauguma vaikinų čia laukia šūvių – mes laukiame karo, - teigia Jamesas. - Nesvarbu, kieno kare ir kokiu tikslu kariaujamo“.
Vis dėlto smurto Afganistane netrūksta. Vyriausiasis adjutantas britas Alexas laukia jau penktos padėkos už drąsą, parodytą kruvinuose susišaudymuose. „Mus puolė iš visų pusių – prisimena jis. - Du su mumis buvę amerikiečiai neišvengė kulkų – vienos į nugarą, dviejų į šalmą ir vienos į ranką. Kai atskrido pirmasis malūnsparnis, už kelių metrų sprogo iš granatsvaidžio paleistas sprogmuo“.
Prancūzijos legionieriai kartu su kolegomis iš kitų šalių bando padėti Afganistano vyriausybei įtvirtinti savo valdžią liūdnai pagarsėjusiame Uzbino slėnyje, esančiame prie rytinio Kabulo provincijos pakraščio. Surobis yra įsikūręs prie svarbaus kelio, kuriuo sukilėliai iš Pakistano palaiko ryšį su Afganistano sostine.
Aukštai Hindukušo kalnuose plytintis Uzbino slėnis ilgą laiką buvo saugi užuovėja Talibano sukilėliams ir islamistų kovotojams, ištikimiems buvusiam premjerui Gulbuddinui Hekmatyarui – JAV ieškomiausių nusikaltėlių sąrašo pažibai.
Kartu legionieriai padeda prancūzų ir amerikiečių kariams užimti greta esantį Tagabo slėnį, kad inžinieriai galėtų pabaigti tiesti strateginį aplinkkelį, sujungsiantį šiaurės ir pietų Afganistaną, aplenkiant Kabulą. Sukilėliai iš visų jėgų stengiasi sukliudyti jų planams. „Mus užpuola, kai tik pakylame virš 44-osios“, - sako Aleksas, kalbėdamas apie karinių žemėlapių tinklelio žymas.
Tarp užduočių kareiviai gali atsipalaiduoti „Hasienda“ bare po atviru dangumi. Čia patiekiami mėsa įdaryti pyragaičiai ir „Kronenbourg“ alus po 0,6 euro už butelį. Baras pavadintas legendinio 1863-iųjų mūšio garbei – jo metu 62 legionieriai ir trys karininkai atsisakė pasiduoti beveik 2 tūkst. Meksikos kareivių.
Būriui vadovaujantis pulkininkas Benoît Durieux uždraudė čia pornografiją, tačiau alkoholį legionieriai gali vartoti neribotai – kitaip nei Afganistane tarnaujantys jų kolegos iš kai kurių kitų šalių.
43 metų Alexas prie legiono prisijungė 1987-aisiais, kai dėl sveikatos jo atsisakė Didžiosios Britanijos armija. Jo brolis tarnauja Karališkajame inžinierių korpuse. „Prancūzų kalbą išmokau sunkiuoju būdu, - sako Alexas. - Mokėjau paklausti, kur yra stovyklavietė arba viešbutis, bet iš to buvo mažai naudos. Kiekvieną kartą, kai prasižiodavau angliškai arba padarydavau klaidą kalbėdamas prancūziškai, gaudavau per ausį“.
Tomas iš Liverpulio Prancūzijos užsieniečių legione ištarnavo beveik 30 metų ir kovėsi devyniose šalyse – tačiau savo tapatybę atgavo tik po 12 metų. „Priklauso nuo to, kaip greitai jie pamiršta, kodėl turėjo pakeisti tavo vardą“, - sako jis.
52 metų britas, auginantis keturis vaikus, į legioną įstojo 1979-ųjų gruodžio 19 dieną – savaitę prieš Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną. Jis nenori kalbėti apie savo praeitį – o pagal legiono tradicijas, niekas neturėtų apie tai ir klausinėti. Jis tik prisimena: „Anksčiau viskas buvo daug paprasčiau nei dabar. Daug kiečiau. Šiandien yra daugiau taisyklių“.
Kai Tomas tapo legionieriumi, jiems buvo draudžiama gyventi už karinės bazės sienų arba tuoktis, kol neužsitarnavo seržanto laipsnio arba neištarnavo penkerių metų. Jei tarnaudavo netikra pavarde, algą gaudavo grynaisiais ir neturėjo teisės atsidaryti banko sąskaitos. Griežtos taisyklės leidžia įsigyventi į legiono moto: „Legio Patria Nostra“ – legionas mūsų tėvynė. „Tai tarsi antra šeima“, - teigia Tomas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje anglakalbiai legionieriai sudarė ketvirtį legiono. Šiandien jų yra tik 3 procentai.
Legiono karininkai – beveik visi prancūzai – tikina, kad dauguma karių nėra nusikaltėliai. Jie - paprasčiausi nuotykių ieškotojai, suvilioti legiono mitologijos, pažįstamos iš knygų ir Holivudo filmų. Tarp garsiausių legionierių yra amerikiečių poetas Alanas Seegeris, legiono gretose kovojęs ir žuvęs per Pirmąjį pasaulinį karą.
„Aš nesu poetas, - tikina Tomas. - Jei galėčiau susigrąžinti laiką, nedaryčiau pirmosios klaidos. Esu labai daug skolingas legionui, nes kai man reikėjo, jie atvėrė duris ir mane įsileido“.
Į dabartinį užsieniečių legioną nepriimami žmogžudžiai, prievartautojai ir vaikų tvirkintojai. Bet naujokai vis vien gali užsirašyti nepateikę jokio asmens tapatybės liudijimo.
34 metų Niazas sako praėjusiame gyvenime dirbęs grafiku vienoje Alžyro reklamos agentūroje. Pusiau rusas, pusiau alžyrietis į legioną įstojo, kad „nejaustų gėdos, jog netarnavo armijoje“: „Turėjau susikūręs gyvenimą, bet kažkuri mano dalis norėjo išbandyti kario gyvenimą... Nenorėjau tarnauti Alžyro kariuomenėje, nes nepritariu vyriausybei“.
Vienas vyras iš Mongolijos apkeliavo pusę Žemės rutulio, kad galėtų užsirašyti į legioną Prancūzijos teritorijoje. Vienas iš Afganistane tarnaujančių kareivių turi Harvardo diplomą. Pasak karininkų, į vieną laisvą vietą pretenduoja aštuoni žmonės – tik nedaugeliui pavyksta. Dalinys garsėja žiauriomis naujokų „krikštynų“ ceremonijomis ir geležine drausme.
„Daugybė vaikinų dezertyruoja, - sako Jamesas. - Bet tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės čia užsirašo. Jei legionas virstų lepšių armija, vyrai čia neitų, o jei jie neitų, mūsų nebūtų“.
Prancūzijos užsieniečių legionui priklauso 7699 legionieriai ir karininkai iš 136 pasaulio šalių.
Dalinį 1831-aisiais įkūrė karalius Liudvikas Pilypas, nes užsieniečiams po 1830-ųjų revoliucijos, nuo sosto nuvertusios Karolį X, buvo uždrausta tarnauti Prancūzijos kariuomenėje.
Legiono kariai kovėsi Persijos įlankos kare (1990-1991), Kambodžoje (1992), Somalyje (1993), Ruandoje (1994), Bosnijoje, Kosove, Makedonijoje (1993-2003) ir Centrinės Afrikos Respublikoje (1996). Šiuo metu jie tarnauja Afganistane, Kosove, Čade ir Dramblio Kaulo Krante.
Vienintelė legione tarnavusi moteris buvo britė Susan Travers. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo legiono vairuotoja ir atsisakė palikti Bir Hakeimo fortą Libijoje, kai 1942-aisiais buvo įsakyta evakuoti visas moteris. Ji pasiliko su savo mylimuoju, taip pat legione tarnavusiu pulkininku ir vadovavo būriui, prasiveržusiam pro minų lauką bei tris vokiečių tankų eiles. Po karo legionas ją priėmė visateise nare.
Legionieriai naujokai duoda priesaiką „veikti be aistros ir neapykantos... gerbti nugalėtus priešus... niekada nepalikti savo mirusiųjų, savo sužeistųjų ir savo ginklų“.