Hojersverda primena miestą be tikslo – viduryje Europos, kuri, pasak ateities prognozuotojų, nebeturi ateities.
Kembridžo universitete studijuojantis vokietis antropologas Lausitzas Toweris nusprendė nevykti tyrinėti Amazonės genčių ritualų arba Mongolijos klajoklių tradicijų. Jam pasirodė, kad jo paties tėvynės paribiai yra daug mažiau išstudijuoti nei tolimi egzotiški pasauliai.
Hojersverdos aukso amžius buvo septintasis dešimtmetis, kai miestas buvo pavyzdinė komunistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos bendruomenė, į kurią dirbti ir gyventi vyko žmonės iš visos šalies. Atvirose šachtose jie kasė rudąją anglį, gaudavo neblogą atlyginimą ir du nemokamus brendžio butelius per mėnesį. Tačiau po Berlyno sienos griuvimo viskas pasikeitė. 1989-aisiais Saksonijos miestų ir miestelių piliečiai ėmė judėti į vakarus – į laisvę ir kapitalizmą. Virtinės priekyje žygiavo jauni žmonės, ypač jaunos moterys.
Komunistinės Rytų Vokietijos moterys dirbo daugiau ir buvo labiau išsilavinusios nei konservatyvesnės namų frau iš Vakarų Vokietijos. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje jų darbo vietos ėmė nykti, tad daugelis jų, paskatintos veiklių motinų, susirinko savo diplomus, atnaujino gyvenimo aprašymus ir patraukė į Vakarų didmiesčius.
Tuo tarpu nemažai berniukų, išvydusių iš darbo išmestų tėvų neviltį, paprasčiausiai nuleido rankas. Suaugę jie papildė neišsilavinusių, susvetimėjusių ir dažnai jokiam darbui netinkančių bedarbių gretas. Nelabai patrauklūs partneriai – dar vienas moterų emigracijos veiksnys.
Berlyno gyventojų ir plėtros instituto direktorius Reineris Klingholzas tokią padėtį vaidina vyrų krize. Tačiau krizė kilo ne tik dėl vyrų – buvusi Rytų Vokietija atsidūrė prie demografinės prarajos krašto, nes jos piliečiai nebenori turėti vaikų.
„Per visą pasaulio istoriją taikos metu nieko panašaus nesame matę“, - teigia Prancūzijos demografas Jeanas Claude'as Chesnais. Pakilus geležinei uždangai milijonai namie likusių Rytų vokiečių nusprendė nebeauginti būsimosios kartos. Vaisingumo lygis (t.y., vienai moteriai vidutiniškai per gyvenimą tenkantis vaikų skaičius) krito daugiau nei per pusę.
1988-aisiais Rytų Vokietijoje gimė 216 tūkst. kūdikių. 1994-aisiais – tik 88 tūkstančiai. Vaisingumo lygis nusistovėjo ties 0,8 vaiko vienai moteriai. Nuo to laiko jis šiek tiek paaugo – iki 1,2 – tačiau vis tiek tesiekia pusę lygio, reikalingo išlaikyti nuolatinį gyventojų skaičių. Be šeimininkų liko milijonai namų, kuriuos valstybė skuba griauti.
Lieka ištisi tušti griuvėsių plotai – Europa tokio kraštovaizdžio nematė nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.
Ir joks kitas miestas taip neištuštėjo kaip Hojersverda. Devintajame dešimtmetyje ten gyveno 75 tūkst. gyventojų, kurių vaisingumo lygis buvo aukščiausias visoje Rytų Vokietijoje. Šiandien gyventojų skaičius sumažėjo du kartus. Iš greičiausiai augančio miesto Hojersverda virto greičiausiai nykstančiu.
Gausiausia gyventojų grupė šiuo metu yra žmonės, sulaukę daugiau kaip 60 ir 70 metų amžiaus, o buvusi gimdymo klinika pertvarkyta į senelių namus. Miesto gyventojų piramidė atrodo tarsi apversta aukštyn kojom – veikiau panaši į atominį grybą.
Pusiau sugriautame rajone, vadinamame paprasčiausiai devintąja zona, gyvena socialinė darbuotoja Nancy. Jos tėvai čia atsikraustė prieš 40 metų – akušerė motina ir autobuso vairuotojas tėvas. „Tuo metu čia buvo gausu modernių butų ir patogumų. Tai buvo prestižinis naujas rajonas. Vaikai, paklausti, kuo nori būti užaugę, pasidalindavo svajonėmis vairuoti autobusus arba dirbti elektrinėje. Tačiau dabar tėvams labai sunku įkvėpti vaikus, kai jie ir patys neturi nei darbo, nei vilties. Visi mano draugai išvažiavo. Aš norėčiau likti, bet turiu trimetę dukterį, o gerų mokyklų čia nebėra. Tikriausiai ir aš išvyksiu“, - pasakoja Nancy.
Šiek tiek toliau, dešimtojoje zonoje, gyvena 27 metų Marco. „Šiame rajone dabar gyvena tik nusikaltėliai“. Gimęs alkoholikės motinos ir smurtaujančio tėvo šeimoje, Marco penkerius metus gyveno našlaičių prieglaudoje, o dabar dirba atsitiktinius darbus, kad galėtų grąžinti skolas: „Niekada nepatyriau, kas yra šeima. Labai norėčiau sukurti savo. Tačiau ši vieta man yra tuščia. Kartais apima pyktis. Kai išbrisiu iš skolų, norėčiau išvykti į Ameriką, tokia mano svajonė“.
Visoje Vokietijoje Hojersverda laikoma sulaukėjusia dykviete, kurioje kaukia vilkai. Šie traukia gaujomis iš Lenkijos ir Čekijos, apsistoja tuščiuose plotuose, kuriuose anksčiau stovėjo daugiabučiai ir kasyklos. Vilkai nesiruošia palikti naujųjų namų.
Vilkų mylėtojas Ilka Reinhardtas net trina rankomis iš pasitenkinimo: „Turime daugiau vilkų nei kada nors per pastaruosius 200 metų“. Ištisi Rytų Vokietijos plotai grįžta atgal į gamtą. Ir tai kelia nerimą visai Europai - baiminamasi, kad Rytų Vokietija, kaip ir septintajame dešimtmetyje, gali būti viso žemyno demografinės ateities pionierė.
Europos gyventojų skaičius, po daugiau nei šešis šimtmečius trukusio augimo, pasiekė maksimumą. Pastaruoju metu kiekviena karta reprodukuoja tik pusę savo skaičiaus. Liūdniausiomis prognozėmis, europiečiai turėtų išmirti iki 2100-ųjų.
Praėjusio amžiaus viduryje Europa išgyveno pokario demografinį sprogimą. Britės pagimdydavo po 2,8 kūdikio, prancūzės – po 2,9, olandės – net po 3,2. Tačiau po to vaisingumo lygis krito. Demografai tikėjosi, kad jis nusistovės ties maždaug 2,1 – tokio reikia, kad gyventojų skaičius liktų pastovus. Tačiau panašu, kad apie tai niekas neinformavo Europos moterų.
Realiame pasaulyje spalvingasis septintasis dešimtmetis atnešė seksualinę revoliuciją – daug sekso, bet mažai vaikų. Devintajame dešimtmetyje jau pradėjo skambėti pavojaus varpai. „Europoje prasideda demografinė žiema“, - pareiškė demografas Gérard’as François Dumontas. Laisvojo Briuselio universiteto dėstytojas Ronas Lesthaeghe’as dėl to kaltina postmaterialistines vertybes, tarp kurių pagrindiniu tikslu tampa savirealizacija.
1984-aisiais Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, perspėjančią, kad 1950-2000 metais europiečių dalis pasaulio populiacijoje sumažės per pusę – ir greičiausiai dar kartą susitrauks perpus iki 2025-ųjų. Tokia tendencija turės lemiamą poveikį vaidmens, kurį pasaulyje atliks Europa ateinančiais dešimtmečiais, svarbai.
XX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje kasmet gimdavo 10 mln. kūdikių. Amžiaus pabaigoje jų gimsta vos 6 mln. - dviem milijonais mažiau, nei reikia gyventojų skaičiui palaikyti. Šią kūdikių sausrą patiria jau antra karta – taigi, tai nėra tik trumpalaikis smuktelėjimas. Iš demografinės perspektyvos, Europa gyvena skolintu laiku. Jai jau dabar beviltiškai reikia užsieniečių darbo rankų, kad galėtų palaikyti dabartinę visuomenės ir ūkio santvarką – pats laikas nustoti tą neigus.
Prieš tris dešimtmečius 23 Europos valstybėse vaisingumo lygis buvo aukštesnis, nei reikia gyventojų reprodukcijai. Dabar – nė vienoje. Tik Prancūzijoje, Islandijoje, Albanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje jis bent jau priartėja prie tos ribos. O ekonomikos nuosmukis gali dar labiau sumažinti gimstamumą.
„Yra daug duomenų, leidžiančių manyti, kad krizė verčia žmones atidėti vaikų gimdymą arba išvis jų atsisakyti“, - sako JAV demografas Carlas Haubas.
Vokietijoje, kur vaisingumo lygis jau seniai žemas, sumažėjo ir vokiečių šeimyniniai lūkesčiai. „Šiandien 48 proc. jaunesnių nei 40 metų Vokietijos vyrų sutinka su teiginiu, kad galima nugyventi laimingą gyvenimą ir be vaikų. Kai tas pats klausimas buvo pateiktas jų tėvams, teigiamai atsakė tik 15 procentų“, - sako garsiausias Europos demografas Wolfgangas Lutzas iš Vienos demografijos instituto. Net 30 proc. Vokietijos moterų sako neketinančios išvis turėti vaikų.
Kai per vienos kartos gyvenimą sumažėja vaisingumo lygis, šaliai ima trūkti jaunų moterų, kurios išnešiotų ateities kartas. Vokietijai taip jau atsitiko – ten gyvena dvigubai mažiau vaikų iki 10 metų nei 40-50 metų suaugusiųjų.
Demografo Peterio McDonaldo apskaičiavimais, jei Italijoje nepadidės gimstamumas, o likusios tuštumos neužpildys imigrantai, iki šimtmečio pabaigos šalis neteks 86 proc. gyventojų. Italai iš 56 mln. tautos susitrauks iki 8 mln. Ispanijoje neliks 85 proc. gyventojų, Vokietijoje – 83 proc., Graikijoje – 74 procentų.
Niujorko Rockefellerio universiteto futurologė Jesse Ausubel baiminasi, kad atėjo Vakarų saulėlydis: „Civilizacijos paprasčiausiai nunyko dėl žemo dominuojančiosios klasės reprodukcijos lygio. Dabar kyla klausimas, ar po asmeniniu sprendimu daugintis neslypi pasąmoninės socialinės nuotaikos, kurios ir lemia visą procesą. Praleidusi tūkstantį metų pasaulio scenoje, Europa dabar galbūt pasąmoningai nori pasitraukti iš rampų šviesos“.
Galbūt tokios išvados ir pernelyg pritemptos, tačiau gyventojų istorijos specialistas Davidas Reheris 2006-aisiais žurnale „Science“ teigė: „Europoje mažėjant gyventojų skaičiui ir pajamoms iš mokesčių, miestuose gali daugėti tuščių pastatų ir infrastruktūros griuvėsių, aplink kuriuos tęsiasi dideli plotai, primenantys scenas iš mokslinės fantastikos filmų“.
Apokaliptinių vaizdų jau galima išvysti Hojersverdoje. Tušti griuvėsiai ir vilkų kauksmas.