Litvakas Kama Ginkas: „Žmogus nuo paprasto gyvulio skiriasi, nes jame yra šiek tiek dvasios”

Iš Maskvos jis atvyko ne tik pristatyti savo tėvo Mirono Ginko atsiminimų knygos „Per spygliuotą vielą“, bet ir priminti, jog mes, lietuviai, turėtume jausti kaltę dėl holokausto.

„Šeši milijonai nužudytų žydų reikalauja, kad aš, atsitiktinai likęs gyvas, prisiminčiau ir priminčiau tą istoriją visiems, kuriems galiu priminti“, - kalba jis viešbučio foje, ką tik atvykęs iš Maskvos. Kama Ginkas yra garsus rusų teatro režisierius, pelnęs prestižinius rusų „Auksinės kaukės“ apdovanojimus už spektaklį pagal A.Čechovo kūrybą „Juodasis vienuolis“. Iš Lietuvos į Rusiją jis išvyko prieš pusšimtį metų, tačiau lietuviškai kalba sklandžiau už kai kuriuos lietuvius, tik retsykiais užmiršdamas vieną kitą žodį.

- Ką jums reiškia šis atvykimas į Lietuvą?

- Keistas dalykas - o gal ir nekeistas, - kad aš paskutines dienas Maskvoje labai jaudinausi. Dėl to, kad atvažiuosiu į Vilnių ir dėl to, kad pagaliau lietuviškai išleista mano tėvo knyga. Ji buvo lietuviškai parašyta prieš penkiasdešimt metų, tačiau išleista tik Izraelyje hebrajiškai, nes sovietmečiu Lietuvoje tokius atsiminimus išleisti buvo neįmanoma. Mačiau, kaip tėvas ją rašė, tikrino, tarėsi su manim, nes aš juk buvau humanitaras. Bet kadangi aš buvau jo sūnus, jis mano patarimų neklausė. Mano charakteris yra jo charakteris - aštrus, valdingas.

Nors Lietuvoje, Kaune lankiausi prieš penkerius metus su savo spektakliu, bet dabar važiuodamas tikrai jaudinausi.

Lietuva yra mano tėvynė. Mano prosenelių kapai yra Lietuvoje, mano tėvas yra baigęs lietuvių gimnaziją, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune.

Aš gimiau Lietuvoje, baigiau lietuvių mokyklą, mokiausi lietuviškoje konservatorijoje ir turėjau tapti lietuvių aktoriumi. Buvau auklėjamas lietuviškos poezijos - S.Nėries, Maironio - dvasia, mylėjau lietuvių dainas, papročius. Man visuomet buvo įdomu užeiti į katalikų bažnyčią ir pabūti pamaldose. Jaunystėje rinkau medines skulptūrėles - jų yra įvairiausių, žinoma, rūpintojėliai ir evangeliniai siužetai pasitaiko dažniausiai, bet buvo ir ornamentų, ir vadinamųjų karikatūrų.

Kai buvau studentas, su savo draugu keliaudamas po Lietuvą, atradau Stanislovą Riaubą - vieną geriausių Lietuvos liaudies skulptorių.

Lietuvą palikau beveik prieš penkiasdešimt metų. Kalbėt lietuviškai turėjau labai mažai progų. Dažniausiai užsienyje išgirdęs lietuviškai šnekant, iškart puldavau prie tų žmonių. Bet jie manęs visuomet išsigąsdavo, kad kažkoks žmogus nori tik pakalbėti lietuviškai. Labai mėgstu lietuvių kalbą ir bijau ją užmiršti.

Neįsivaizduojate, ką jaučiau dabar, artėdamas prie Vilniaus ir matydamas apsnigtas kalvas, pušis ir nedidelius namukus. Tai yra mano vaikystės peizažai. Tikrai jaudinausi, matydamas juos. Gal dvidešimt metų nesu matęs lietuviškos žiemos peizažo.

- Turite galvoje nacių valdymo laikotarpį? Man buvo šešios savaitės, kai naciai įsibrovė į Lietuvą. Baigėsi karas, man buvo ketveri metai. Nieko neprisimenu. Tačiau man daug ką pasakojo tėvas, motina ir tie žmonės, kurie mus gelbėjo. Ir aš pasakoju tai, tačiau tai ne mano pasakos.

- Komiškos situacijos. Pabėgęs iš geto, išnešęs mane ir atidavęs kitiems žmonėms, jis dirbo kaip bernas ūkyje - prižiūrėjo arklius. Galite įsivaizduoti, kaip jam buvo nelengva - jis juk buvo žydas miestietis, niekada tokio darbo nedaręs. Jį slėpęs šeimininkas žinojo, kad jis yra žydas, bet prieš aplinkinius jis turėjo vaidinti berno vaidmenį.

Kartą mano tėvas smarkiai susirgo. Buvo vasara, jis suprakaitavęs gulėjo lovoje. Staiga atsivėrė durys ir kažkoks vokiečių karininkas šaukdamas įsibrovė į kambarį: „Tu, kaip tu guli, kai man reikalingas arklys“. Jis nutraukė antklodę. Mano tėvas gulėjo nuogas, kadangi buvo karšta. O jisai žydas - juk žinote, kad žydai yra paženklinti. Bet vokietis buvo toks piktas, kad jis to nė nepastebėjo.

Arba kita istorija. Gete kiekvieną dieną juos visus varė į darbus. Eidavo per miestą didelės žydų kolonos, o du policininkai lietuviai su lazdom varo juos. Bėgti nėra kur - niekas nepaslėps. Niekas ir nebėgo. Bet reikėjo iš kažkur gauti valgyti. Dėl to žydai pasprukdavo iš kolonos, nusiimdavo geltoną Dovydo žvaigždę ir stengdavosi švarką, paltą, kepurę ar dar ką nors parduoti ar išmainyti į duoną ar pieną.

Mano tėvas tai darė dažnai, nes dar turėjo išmaitinti kūdikį - mane. Kartą prie jo priėjo vokietis karininkas ir pareikalavo dokumentų. Jokių dokumentų jis neturėjo, jis juk žydas ir yra gete. Tačiau jis net nespėjo nieko karininkui atsakyti.

Staiga už kampo pasirodė policininkas lietuvis ir pamatęs jį ėmė šaukti: „Tu, žyde, prakeiktas, aš tave užmušiu“. Lupdamas jį lazda nusivarė atgal į koloną. Mano tėvas sakydavo: „Aš turiu būti dėkingas, kad tas lietuvis policininkas savo lazda sumušė mane iki kraujo ir taip, norėdamas ar nenorėdamas, išgelbėjo mano gyvybę“.

Tų istorijų - labai daug. Nebuvo dienos, kai mano tėvai neprisimintų situacijų ar žmonių, nesiginčytų, ar buvo taip ar šiek tiek kitaip. Žmonės, kurie mus gelbėjo - ypač Sofija Binkienė arba jos žentas Vladas Varčikas - jie tapo ne tik mūsų šeimos draugais, jie tapo giminėmis. Kas įvykdavo jų šeimoje, tai buvo ir mūsų šeimos įvykiai.

Iki tos dienos, kai 21-erių išvažiavau į tuometį Leningradą, nebuvo dienos, kad neišplauktų kokios nors asociacijos. Galite įsivaizduoti - iki 1962 metų. Nuo karo laikų buvo praėję beveik dvidešimt metų. Tai buvo toks šokas, kad viskas buvo matuojama tomis situacijomis.

- Tėvų namuose girdėti pasakojimai paveikė jus, kai rinkotės gyvenimo kelią? Teatras juk taip pat yra istorijų pasakojimas.

- Ne. Kai būdamas šešerių metų vaidinau mergaitės, kuri žaidė lėle, vyrą ir lėlės tėvą, negalvojau, kad pasakoju istorijas. Man patiko matyti, kad dar pora vaikų laiptinėje įdėmiai žiūri, kaip mes guldom į lovą tą vaiką, kaip kalbam ar baramės.

Ne, su gyvenimo kelio pasirinkimu tėvų pasakojimai neturi nieko bendro. Kitas dalykas, kad tai turėjo didžiulį poveikį mano požiūriui į gyvenimą, į žmones, į istoriją. Aš visą gyvenimą renku su holokaustu susijusius įvairius dokumentus ir fotografijas - siaubingas fotografijas. Neturi reikšmės, ar tai iš Kauno, ar iš Varšuvos, ar iš Minsko, ar iš Vilniaus.

Mano pareiga yra neužmiršti to, kas buvo. Šeši milijonai nužudytų žydų reikalauja, kad aš, atsitiktinai likęs gyvas, prisiminčiau ir priminčiau tą istoriją visiems, kuriems galiu priminti. Žydų tauta visuomet buvo blaškoma. Bet to, kas buvo 1941-44 metais, niekada istorijoje nebuvo. Išvis niekur taip nebuvo. Šeši milijonai - įsivaizduokite, kad nėra nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos. Nė vieno žmogaus. Tuščia. Štai kas buvo tada padaryta.

Mano pareiga - pasirūpinti, kad mano žaizda neužsitrauktų.

- Jūs labai gražiai, politkorektiškai sakot. Reikia tiksliai ir tiesiai pasakyti - vokiečiai žydų nešaudė. Vokiečiai iš visos Europos žydus vežė į Lenkiją, Ukrainą, Latviją, Lietuvą ir Estiją. Čia šaudė vietiniai ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai.

Lietuvių kalboje yra net žodis „žydšaudžiai“. Ir jų nemažai buvo.

Prisimenu - mūsų šeimą gelbėjusi Sofija Binkienė jau buvo sena, o aš jau buvau suaugęs, ir mane labai domino, kaip tokia inteligentiška moteris, graži aktorė ir turbūt išpaikinta savo grožio, būdama poeto Kazio Binkio žmona, ji gelbėjo žydus. Ji išgelbėjo ne tik mane, mano tėvą ir mano motiną. Jos namai buvo tarsi žydų gelbėjimo centras. Kodėl ji nebijojo?

Daug kitų lietuvių geriausiu atveju buvo abejingi arba gražiai kalbėdavo: „Oj, kaip blogai, kad mes, lietuviai, dalyvaujam šaudymuose, oj, kaip negerai“. Ir to jau užteko, nes buvo žmonių, kurie galvojo: „Tiems žydams taip ir reikia“. Jie išduodavo ar netgi šaudydavo žydus.

S.Binkienė man tada pasakė: „Aš norėjau įrodyti, kad lietuviai yra lietuviai, žydšaudžiai yra kiti žmonės“. Ši moteris visiškai sąmoningai gelbėjo gerą lietuvio vardą. Ji manė, kad tai jos garbės dalykas.

Man aiškiau, kodėl mane gelbėjo toks Bronius Gotautas - katalikų vienuolis. Jis tikėjo Dievą ir manė, jog jo pareiga yra gelbėti. Tik buvo labai įdomus niuansas - jis norėjo gelbėti ne tik kūnus, bet ir dūšias. Aš esu krikštytas. Jis mano tėvų paprašė leidimo pakrikštyti sūnų.

- Kaip buvau žydas, taip ir likau. Mano tėvai tuo netikėjo. Tačiau mano gelbėtojui tai buvo svarbu. Jis tuo tikėjo.

Arba vienuolė Antonina Skačkauskaitė - Vaičiūnienė. Ji prieglaudoje prižiūrėjo neįgalius vaikus - persirgusius poliomielitu, sifiliu sirgusių tėvų, neturinčius kojų ar rankų. Kai kurie jų negalėjo ne tik kalbėti, bet ir visus gamtinius reikalus darė po savimi.

Tie vaikiukai pagyvendavo kelerius metus, o paskui mirdavo. Prieglauda buvo netoli nuo Kauno geto. Suaugę, žinodami, kad juos sušaudys, vaikus išmesdavo už vielos. Ji ir kitos seserys naktį prieidavo prie geto sienų, pasiimdavo vaikus ir guldydavo į vienus patalus su tais neįgaliais vaikais. Mano tėvai manęs per vielą nemetė, bet jai tiesiai atidavė, nes neturėjo kur kitur manęs paslėpti.

Kai Lietuva tapo sovietine, vienuolynas buvo išvaikytas. Ta vienuolė ištekėjo ir pakeitė savo pavardę. Dėl to mano tėvai, vėliau ieškoję geradarių, šios vienuolės nerado. Ir štai 1990-aisiais man į Maskvą atėjo lietuviškai rašytas laiškas iš Kauno. Iš voko iškrito džiovinta gėlelė. Ji kreipėsi į mane: „Aš neseniai perskaičiau laikraštyje, kad tu pasidarei dideliu režisieriumi, nejaugi tai tu tas pats mažas berniukas“.

Nuvažiavau pas ją į Kauną susipažinti. Kaip tik tuo metu buvau grįžęs iš gastrolių Izraelyje. Atvežiau jai švęsto vandens, šventintą rožinį ir Jeruzalės žemės. Ji tą maišelį pririšo ant virvelės ir pasikabino ant kaklo. Ir sakė: „Žydus reikia gerbti, kadangi žydai davė mums Jėzų“. Ji man tą įrodinėjo.

- Žmogus yra gyvulys. Gyvulys niekada neis ten, kur yra pavojinga. Bet žmogus nuo paprasto gyvulio skiriasi tuo, kad jame yra šiek tiek dvasios. Nedaug, bet yra.

Gyvulys pjauna silpnesnį. Tai normalu. Taip jis elgiasi, nes turi tokį instinktą. Tačiau žmogus blogesnis už gyvulį, nes dar sugeba pateisinti tą instinktą. Jis randa argumentų. Hitleris labai lengvai įtikino savo tautą - neva bus geriau, jei žydų nebus. Tikrai, jei štai aš tave pastumsiu, aš turėsiu vietą prigult. Taip paprasta. Tai atpalaiduoja instinktus, kurie yra manyje kaip gyvulyje. Kiekviename žmoguje tie instinktai yra.

Prisiminkime Rusijos revoliuciją: jie turtingi, atimk iš jų, tau bus geriau. Taip paprasta.

Sąžinė yra labai sudėtingas dalykas. Neduoda gyventi sąžinė. Sunku paaiškinti - kodėl tu nevagi, nesvarbu, kad pasakyta „Nevok“, kiti juk vagia. Kodėl? Esi alkanas, bet nevagi. Sąžinė rusiškai - „sovest“. „Vest“ yra žinia. Jėzus Kristus yra žinia. Evangelija yra žinia. Turėti sąžinę yra lyg būti su Kristumi.

Bandau paaiškinti krikščioniškai, bet tai nėra jau taip svarbu, nes sąžinę turėt ar neturėt gali ir kinas, ir žydas. Sąžinė yra tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio.

- Nesu religingas ir man sunku kalbėti apie Dievą. Tai yra dvasia. Gyvulyje nėra tos dvasios, jis veikia pagal instinktą. O žmoguje dėl Dievo valios ar dėl evoliucijos atsirado trupinėlis dvasios. Kartais tai ir diktuoja žmogaus žingsnius.

Sunku pasakyti, nuo ko tai priklauso. Kartais žmogus labai didelis eruditas, inteligentas, bet jo demagogija baisi. O štai vienuolės A.Skačkauskaitės - Vaičiūnienės visiškai prastas paaiškininimas „Mes turim gerbti žydus, nes jie davė Kristų“, tačiau jai viskas aišku - gelbėdama žydus, ji tarnauja Kristui. Toks tikėjimas jai padeda gyventi ir žinoti, ką daryti.

- Krikščionybė man yra nebūtinai religija. Tai yra Europos civilizacija. Tai yra nuostatos, kaip žmogus turi gyvent. Mūsų supratimas apie moralę ir apie teisę iš to kyla. Aš nesu krikščionis, nors ir krikštytas. Išvis nesu religingas. Tačiau stengiuosi būti civilizuotas žmogus. Jausti dvasinio pasaulio dėsnius.

Europoje tai yra krikščionybė, kuri kilo iš judaizmo, sakyčiau, judaizmo modernizacija. Kaip revoliucija ji buvo sunki, todėl Jėzus buvo nukryžiuotas. Jei kalbėtume istoriškai, ne religine prasme.

Jei esi civilizuotas žmogus ir neužgesinai savyje esančios dvasios, tai jautiesi kaltas net už tuos dalykus, kuriuos darė tavo protėviai prieš 68-69 metus.

- Tačiau dažnas lietuvis piktinasi - kodėl turėčiau jaustis kaltas, jei ne aš šaudžiau ir netgi žinau, kad net mano seneliai nešaudė.

- Čia yra labai žmogiška, bet nekrikščioniška pozicija. Kodėl mušamasi į krūtinę ir sakoma „mea culpa, mea culpa“ (lot. „mano kaltė“) dėl to, kad kažkada buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus? Nei tavo tėvas, nei tavo senelis, nei tavo prosenelis nenukryžiavo Kristaus. Bet tu taip pats esi kaltas, kad taip įvyko. Tai yra krikščioniška. Mes nuodėmingi nuo to laiko, kai Adomas rojuje obuolį.

Sąžinė yra ne tik tada, kai pripažįsti, kad pats kažką negerai padarei. Tai yra supratimas, kad esi atsakingas už tai, ką padarė tavo šeima, tavo gatvė, tavo miestas, tavo nacija ir visa žmonija. Jei per Šv.Velykas verki, kad Kristų prikalė prie kryžiaus, čia jau atgailauji už visą žmoniją.

Kodėl mane vienuolė gelbėjo? Todėl, kad ji jautėsi kalta, kad Kristus buvo nukryžiuotas, ji turėjo išpirkti kaltę.

Jeigu jautiesi kaltas, galbūt tokioje pačioje situacijoje ir nepasielgtum taip, kaip tie, kurie šaudė žydus. Jei nejauti visai jokios kaltės, didelė tikimybė, kad pakartotum tą patį.

Labai lengva gyventi, negalvojant apie savo kaltę.

- O jūs, žydas litvakas, dėl ko jaučiatės kaltas?

- Aš jaučiuosi kaltas, kad labai daug žydų po revoliucijos Rusijoje buvo dideli aktyvistai. Kas yra Trockis, o kas aš? Jo idėjos - ne mano idėjos. Bet jis buvo žydas ir aš žydas. Aš jaučiuosi kaltas.

Žydai Lietuvoje su gėlėmis sutiko Raudonąją armiją dar 1940-aisiais metais. Tai buvo okupacija, bet daugeliui žydų tai atrodė išsilaisvinimas. Jei ne rusai, tai vokiečiai, o ką vokiečiai darys, jau buvo aišku. Suprantu, kad lietuvius tai galėjo labai įžeisti. Lietuviams tai buvo okupacija. Ir suprasdamas, kodėl žydai tai darė, aš jaučiuosi irgi kaltas. Sakyčiau, nereikėjo to demonstruoti. Reikėjo suprasti, kokioje šalyje gyveni ir ką rusų atėjimas reiškia kitiems čia gyvenantiems.

Man atrodo, tai yra žmogiška. Manau, kad nėra teisinga sakyti, kad tu su tuo nesi susijęs.

- Pirmas dalykas - tai jausti savyje tuos šešis milijonus užmuštųjų, jausti, kad tu esi dalis to. Ir dar daug milijonų, nekaltai nužudytų anksčiau. Jausti, kad esi dalis tų, kurie vergavo Egipte. Jausti, kad tu negali išduoti to kraujo.

Aš išauklėtas nereligingoje šeimoje, jau sakiau - esu išauklėtas lietuvių dainų, poezijos, „smūtkelių“. Aš esu rusų teatro išauklėtas rusų režisierius. Bet aš esu žydas, nes tie milijonai yra mano milijonai.

***

Vasario 9 dieną 18 val. Žydų kultūros ir informacijos centre (Mėsinių g. 3A/5) įvyks daktaro Mirono Ginko knygos „Per spygliuotą vielą“ pristatymas.