Nedideliame Šakių miestelyje po keletos valandų išauš vasario 16-osios rytas. Valdžios paliepimu – toks, kaip ir visi kiti, nes dabar – dar 1986-ieji. Apie Atgimimo audras niekas nesvajoja. Lietuvos nepriklausomybės minėjimas – uždraustas. Tvarkingi sovietiniai piliečiai naktį iš šeštadienio į sekmadienį leidžia namuose. Tik prie parduotuvės “Žibutė” du kartus prasilenkia siluetai.
Pagaliau jie vienas kitą atpažįsta – aštuoniolikmečiai pirmo kurso studentai Raimundas Drevininkaitis ir Vaidas Kolega. Persirengę taip, kad nepanašūs į save: Raimundas įsisupęs į seną tėvo paltą, užsiavęs gerokai per didelius batus, Vaidas užsidėjęs nematytą striukę. Pirma valanda nakties. Raimundas užanty nešasi Lietuvos trispalvę.
Dabar tokie praeiviai mažai kam užkliūtų. Tačiau anuomet net nekaltas slampinėjimas prie parduotuvės vėlyvą metą atrodė mažų mažiausiai įtartinas.
O vaikinai pasuka Zigmo Angariečio (dabar “Aukuro”) vidurinės mokyklos link. Miestelio centre riogsantis pastatas – keturių aukštų, stogas – vienšlaitis. Prie vieno krašto styro žaibolaidis. Nakties tamsoje kulniuojančių jaunuolių tikslas – jį pasiekti, todėl teks užsiropšti prie mokyklos sienos prilipusiomis kopėčiomis. Dieną buvo kiek atšilę, naktį vėl paspaudė šaltis, tad kopėčių metalinės pakopos apsitraukė ledu.
“Vaizdavome didelius vyrus, bet tikrai buvo baisu lipti. Mokykla keturių aukštų, o mes faktiškai į penktą aukštą užlipome”, - tos nakties akimirkas prisimena 42 metų sulaukęs R.Drevininkaitis. Jis dirba ir gyvena Vilniuje. Bendražygį V.Kolegą ir šiandien galima sutikti Šakiuose. Vyras mums parodė anas kopėčias, kabančias vidiniame mokyklos kieme. Pro langus susmigo smalsios akys. Netrukus prie mūsų būriavosi keli mokytojai, direktoriaus pavaduotojas. Iki šiol šakiškiams įdomu, kas ten tąnakt vyko.
1986-ųjų vasario 16-osios naktį jie sėkmingai užkopė į viršų. Priėję žaibolaidį suprato, kad jis kur kas storesnis nei atrodė iš apačios. Vadinasi, prie trispalvės vėliavos prisiūtos kilpelės bus per trumpos užrišti. “Vėliavą pats pasiuvau su mamos siuvimo mašina užsirakinęs kambaryje. Šita lenkiška siuvimo mašina buvo silpniausia vieta, nes rajone tokios tuo metu buvo tik dvi, todėl pagal dygsnį galėjo atsekti. Gauti medžiagų tuomet taip pat buvo labai sunku. Žalios spalvos nepavyko rasti, todėl paaukojau importinius vengriškus tėtės marškinius, medžiagą iškirpau iš nugaros. Jis šito nežino, - nusijuokia R.Drevininkaitis ir surimtėja: “Ta vėliava - tai dalelė manęs.”
Vaidas prisimena, kad užsilipus ant stogo nebebuvo kur trauktis, todėl vėliavą reikėjo kažkaip pakabinti. Jis tuo metu jau studijavo veterinariją. Šios žinios jam ir pravertė. Vaidas užsiropštė Raimundui ant nugaros ir pritvirtino trispalvę chirurginiais mazgais.
Dar būdami ant stogo vaikinai pamatė, kad milicijos automobilis (“voronokas”) miesto gatvėmis vaikosi kažkokį automobilį. Šis kriminalinis įvykis jų istorijoje virto komišku. Iš pradžių į mokyklos kiemą įvažiavo gaudomas automobilis. Vėliau atzvimbė milicijos patrulis. Ant stogo stovintys jaunuoliai nustėro – dabar juos sučiups. Griuvo ant pilvų. V.Kolega prisimena, kad vienas milicininkas priėjo prie kopėčių, bet užuot ėmęs keberiotis į viršų, nusišlapino. Ir nuėjo.
Visos gaudynės aplink mokyklą užtruko. Anot Vaido, Raimundas pėdsakams sumėtyti avėjo keliais dydžiais per didelius batus, o jis pasirinko kitą strategiją – buvo basas. Taip viduržiemio naktį teko stirti kokią valandą. Užtat vėliau “nusikaltimą” tyrę milicininkai kraipė galvas: pėdsakai rodė, kad ant stogo darbavosi didelis vyras su vaiku. Raimundas pridūrė žinąs, kad tyrėjai nufotografavo net pragulas sniege, kurios susidarė jiems puolus ant pilvų.
“Nusileidome. Ramu. Galvojame, reikia dar kažką padaryti. Vaidas buvo parsivežęs purškiamų dažų. Matėme, kad vieną automobilį milicija gainioja, todėl nusprendėme pasinaudoti situacija: išpaišyti pastatų stiklus, bet taip, kad visi pagalvotų, kad tai kažkas padarė važiuodamas su mašina”, - planą dėsto R.Drevininkaitis.
Vaidas keverzojo geltonais dažais šūkius, o Raimundas stebėjo, ar kas neateina. Rytą išmargintus vitrininius stiklus rado ant parduotuvės “Žibutė”, Šakių pašto, statomos vaistinės tvoros, universalinės parduotuvės, Kultūros namų, net Komunistų partijos rajono komiteto būstinės (iš vidinės pusės, mat ją saugojo sargas). Raimundas prisimena užrašą “Su Vasario16-ąja, draugai”, Vaidui įstrigo kitas: “Mirtis išdavikams”. Tad ant mokyklos stogo plevenančią trispalvę papildė paaiškinamieji šūkiai. Kad būtų aiškiau ir - triukšmingiau.
“Galvojome taip: reikia padaryti kažką protingo, kad būtų ir didelis bum, bet kad ir niekas nenukentėtų. Ką gali padaryti? Neisi į partijos komitetą ir nesakysi, kad jūsų santvarka bloga, kad viskas ne taip. Nieko tu mažas žmogus negali pakeisti, tuo labiau jaunas, - sumanymo idėją aiškina R.Drevininkaitis. – Tai buvo maža politinė manifestacija, bet ne avantiūra. Aš visiškai nesu nuotykių mėgėjas. Bet kurį veiksmą šaltai apgalvoju. Viskas buvo pasvertas ir apgalvota.”
Jis sako visada domėjęsis Lietuvos istorija, iš tėvų ir giminaičių pasakojimų žinojęs, kaip Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tačiau mokykloje nebuvo išsišokėlis, priešingai – ramus ir geras, pasak jo, “mamos ir tėtės sūnus”. Niekam nebūtų šovę į galvą, kad jis galėtų užsiimti “nacionalistiniu banditizmu”.
O V.Kolega mėgdavo kartais pamaištauti, iškrėsti pokštą, turėjo daugiau avantiūros. Patriotizmo – ne mažiau už Raimundą. “Nesimokiau rusų kalbos, gaudavau dvejetus ir trejetus, tik jei labai reikdavo, kokį eilėraštį išmokdavau”, - su mažosiomis protesto formomis supažindina vyras.
Atlikę žygdarbį studentai išsiskirstė sutarę, kad ryte mėgins atsargiai nueiti prie mokyklos ir įvertinti reakciją. Tačiau rytinis Vaido skambutis Raimundui buvo perspėjantis: “Labai jau smirdi, niekur tu neik”. Bet pats nutarė iš atokaus atstumo stebėti, kas dedasi aplink mokyklą.
Trispalvę nukabino tik 11 val. 15 min. Iki to laiko šitokį akibrokštą sovietinei valdžiai išvydo ne vienas šakiškis. Sekmadienį, net ir sovietmečiu, nemažai žmonių eidavo į rytines mišias bažnyčioje.
O garsas apie “nacionalistinį išpuolį” turėjo nueiti mažiausiai iki Vilniaus, gal ir toliau. Į 6-7 tūkst. gyventojų miestelį prigužėjo milicijos ir KGB agentų. Kiekvienas bent kiek labiau priartėjęs prie mokyklos smalsuolis tapdavo kone įtariamuoju.
“Kokia reakcija tais laikais galėjo būti? Siaubas čia buvo. Patrulių buvo oho! Kaip dabar žmonių. Čia jau buvo toks nemalonus įvykis, - prisimena tuomet Šakių rajono Viešosios tvarkos apsaugos inspektoriumi dirbęs Edmundas Gedvilas. - Kaip tik nepaskyriau daug patrulių. Gal dėl to taip ir įvyko. Visada būdavo nurodymas iš aukščiau - budėjimą sustiprinti ar ką. O tada nieko nebuvo.”
Šabloniškai mąstanti sovietinė valdžia iš karto ėmė įtarti vietinius pankus. Raimundas ir Vaidas taip pat prijautė neformaliam ir valdžią keiksnojančiam pankų judėjimui. Tačiau sumanę savo žygdarbį, jie likus maždaug keturiems mėnesiams nuo jų atsiribojo, kad tik nekiltų įtarimas.
R.Drevininkaitis sako žinąs, kad pankai tą naktį taip pat šventė kažkokiame rūsyje. Ne vieną iš jų sekmadienio rytą milicininkai ir saugumiečiai išvertė pagiringus iš lovų. Susėmė visus. Kai kuriuos be gailesčio talžė. O kai dar pas kažkurį aptiko geltonų dažų, milicininkai galvojo radę “nusikaltėlį”. Tačiau įrodymų neužteko. Pankuojantys jaunuoliai patyrė ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Vienas neišlaikė ir pasidavė – jį pavyko užverbuoti, todėl vaikinas šmirinėjo po kavines ir klausėsi vietinių šnekų, gal kas išsiduos.
Z.Angariečio mokykloje buvo patikrintas moksleivių rašysenos. Po daug metų buvusi Vaido ir Raimundo auklėtoja jiems prisipažino, kad pati pamokų metu ėjo į rūbinę ir tikrino moksleivių kuprines, ieškodama įkalčių. Tačiau tikrieji “nusikaltėliai” nebuvo tokie kvaili. R.Drevininkaitis pasakoja vos grįžęs namo iš karto sudegino seną tėvo paltą ir batus. Geltonų dažų flakoną užkasė į žemę.
Visas miestelis bruzdėjo. Sklandė įvairiausi gandai. Apipurkštus stiklus valančios moteris koneveikė “piemenis”, kuriuos milicija vis tiek pagaus ir išlups. Kiti gyrė: “Šaunuoliai, gerai padarė”. O Vaidas išvyko atgal į Vilnių, Raimundas – į Kauną. Porą mėnesių Šakiuose nesirodė. Tą patį pavasarį išėjo tarnauti į sovietinę armiją.
Jų niekas taip ir nedemaskavo. Patys tylėjo kaip vandens prisėmę. Pirmą kartą prasitarė praėjus tik dešimčiai metų, taigi jau Nepriklausomybės laikais. Iki tol net tarp artimųjų girdėdami svarstymus, kas galėjo šitaip pasielgti, neišsiduodavo. Bijojo dėl savo ir savo tėvų karjeros. “Ir dabar nemačiau pagrindo kalbėti, nelabai norisi girtis tokiais dalykais. Aš toks miško brolis viduje”, - aiškina Raimundas.
Tiesa, jau Nepriklausomybės metais R.Drevininkaitis buvo kreipęsis į Lietuvos Valstybės saugumo departamentą, teiraudamasis, gal yra išlikusi ta vėliava, kur žaliai spalvai buvo paaukoti vengriški tėvo marškiniai. Tačiau, anot vyro, susidarė įspūdis, kad su juo kalbėjusi pareigūnė net nelabai patikėjo istorija, o jos pažadas pasižiūrėti liko tuščias.
Ar ši Vasario 16-osios istorija bent kiek įspyrė sovietiniam režimui? Atsakė pati valdžia: po to kitus pora metų vasario 16-ąją ir jos išvakarėse ne tik prie Z.Angariečio, bet ir prie visų rajono mokyklų budėdavo gausios milicijos pajėgos.