Vasario 16-oji – tik dar viena nedarbo diena?

Apie tai - lrytas.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Raimundu Lopata, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru, Seimo nariu, konservatoriumi Sauliumi Pečeliūnu ir Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, liberalcentristu Raimondu Šukiu.

***

- Ar pati valstybė neskatina žmonių į išskirtines Lietuvos šventes - Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją - žvelgti tik kaip į papildomas nedarbo dienas, jei apie jas užsimenama vien Darbo kodekse?, - paklausėme profesoriaus Raimondo Lopatos.

- Iš tiesų nustojus galioti Švenčių įstatymui, jos buvo perkeltos į Darbo kodeksą, kuriame išvis nėra apibrėžta valstybinės šventės samprata, tik nurodoma, kad tai nedarbo diena.

Tai klaida. Vadinasi, Lietuva nėra politiškai įprasminusi savo valstybinių švenčių. Ir ankstesniame atskirame Švenčių įstatyme tai nebuvo padaryta, bet dabar šventės iš viso paverstos tik socialinių santykių reguliavimo sfera.

- Gal ir patys politikai į šventes žvelgia tik kaip į papildomą poilsio dieną?

- Labai daug atsainaus požiūrio. Matyt, šventės tampa rutina. Lietuva iki šiol gerai nesuvokė, kad šventės ir atmintinos dienos – tai valstybinė atminimo politika.

Dar senovės graikai ir romėnai švęsdavo jiems svarbias datas. Naujaisiais laikais svarbių datų įprasminimas prasidėjo nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos 1789 metais.

Lietuva Vasario 16-ąją pirmą kartą prisiminė jau 1919 metais. Bet nuolat šią valstybės atkūrimo šventę imta švęsti tik po kelerių metų, valdant prezidentui Antanui Smetonai.

Nepriklausomybės atkūrimo diena - Kovo 11-oji - buvo įprasminta kaip šventė taip pat praėjus keleriems metams, 1996-aisiais.

Beje, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, 1990 metų lapkričio mėnesį buvo priimtas Švenčių dienų įstatymas. Jame buvo tiesiog išvardytos šventinės dienos.

Žinoma, galima ginčytis, kodėl įtrauktos vienos šventės, o kitos ignoruojamos. Pavyzdžiui, pagal Konstituciją nė viena religija nėra vyraujanti, bet įstatymas įtvirtina katalikų švenčiamų religinių švenčių dominavimą. Vis dėlto, tai mes galime paaiškinti tradicija.

Tačiau niekuo nepaaiškinsi, kodėl iki šiol nėra apibrėžta, kas yra laikoma švente, o valstybės atminimo politikai tai itin svarbu.

- Negana to, 2002 metų pabaigoje jūsų minimas Švenčių dienų įstatymas nustojo galioti. Kuo paaiškintumėte, kad apie valstybinių švenčių statusą Lietuvos teisė tyli?

- Matyt, įtakos turi tai, kad Lietuva - jauna valstybė, jai nėra lengva suvokti savo pačios istoriją. Mūsų požiūris į praeitį vis dar labai skausmingas.

Tiesa, apie praeitį mes daug kalbame, nuolat prisimename okupacijos dešimtmečius. Todėl jau būtų laikas aiškiai suvokti ir valstybės atminties politikos svarbą.

- Gal šios politikos užuomazgų yra tebegaliojančiame menkesnės svarbos Atmintinų dienų įstatyme, kuriame paaiškinta, kad tai - reikšminga diena, susijusi su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais?

- Atmintinų dienų įstatyme greta reikšmės valstybingumui sąlygos dar užsiminta ir apie kitokias atminimo vertas aplinkybes. Tai lėmė, kad į sąrašą įrašoma vis naujų atmintinų dienų.

Atmintinomis datomis tapo ligonių, sveikatos, saugaus eismo, energetikų, medicinos darbuotojų, socialinių darbuotojų ir net vietos savivaldos dienos.

Pagarbos nusipelno ir saugus eismas, ir energetikai, ir vietos savivalda, bet ką tai turi bendra su Lietuvos valstybingumo faktais? Visas atmintinų dienų sąrašas ima atrodyti nerimtai.

Negalima iki begalybės tęsti atmintinų dienų sąrašo. Turi būti aiškiai apibrėžta, ką galima laikyti atmintina diena. Sąrašas vis ilgėja, nes niekas nesusimąsto, kad tai valstybės atminties politika.

Kai kurios iš tiesų svarbios datos ignoruojamos, o kitos, pavyzdžiui, kokia nors sanitarijos diena be vargo pakliūva į šį sąrašą, nes Seimo nariai nori įtikti tokios malonės jų paprašiusiems sanitarams.

Antai pusantrų metų teko kautis, kol išskirtinė pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos data - 1791 metų gegužės 3-oji - buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.

Tai data, primenanti 1791 metais Lenkijos ir Lietuvos Konstituciją. Tų pačių metų spalio 20-ąją, buvo priimtas jos priedas, pagal kurį Lietuva ir Lenkija įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės. Tai mums taip pat labai svarbi data.

Šios datos dabar jau įtrauktos į atmintinų dienų sąrašą, bet jis toks ilgas, kad reikšmingi įvykiai tarsi skęsta mažareikšmių jūroje.

- Ar nemanote, kad Vasario 16-oji bei Kovo 11-oji švenčiamos perdaug valdiškai, o politikai naudojasi jomis kaip proga politinėms sąskaitoms suvedinėti?

- Patriotizmas yra asmeninė dvasinė būsena. Oficialiomis kalbomis jos neįpūsi. Bet valstybinė šventė yra savotiškas tautą telkiantis mitas, todėl privalome juo pasinaudoti.

Pavyzdžiui, Vasario 16-ąją politinis elitas mini Operos ir baleto teatre, kai kurie žmonės tradiciškai renkasi prie Signatarų namų, kur susirinkusiems kalbą sako Vytautas Landsbergis, treti eina į šventinius koncertus, o ketvirti švenčia namuose.

Tai natūralu. Svarbu, kad nebūtų pamiršta šios datos prasmė. Ką kiekvienam iš tikrųjų reiškia valstybė, nepriklausomybė, paaiškėja istorinių išbandymų metais. Bet geriausia būtų, kad niekuomet netektų laikyti tokio egzamino.

***

- Ar nenuvertinama valstybinių švenčių svarba, kai teisiškai tai tėra papildomos nedarbo dienos išvardytos darbdavio ir darbuotojo santykius reguliuojančiame Darbo kodekse?

- Manau, ne taip svarbu, kokiame įstatyme įrašytos švenčių dienos. Darbo kodekse vis tiek reikėtų nurodyti, kad šventės – nedarbo diena.

Gal ir reikėtų atskiru įstatymu apibrėžti švenčių sampratą ir statusą, nors neišvengtume dviprasmybių, kai, tarkime, greta Kovo 11-osios atsidurtų ir sovietinių laikų reliktas Gegužės 1-oji.

Dar yra ir atskiras Atmintinų dienų įstatymas. Tik man nepatinka, kad ten įtraukta daugybė visokių tarptautinių minėtinų datų. Todėl Lietuvai svarbios datos skęsta bendrame sąraše.

Pakaktų įstatyme vienu sakiniu pasakyti, kad pripažįstame tarptautines atmintinas dienas, kurias įteisinusių organizacijų narė yra ir Lietuva, o konkrečiai reikėtų įvardyti tik svarbias mūsų istorijos datas.

- Daugybė abejotinų atmintinų dienų sąraše atsirado dėl visokioms daugijoms ar profesinėms grupėms atstovaujančių lobistų įtakos. Be to, reikėtų peržiūrėti ir šventinių, ir atmintinų dienų sąrašus.

Pavyzdžiui, painiava dėl Konstitucijos dienos. Minimos net trys datos.

Pasaulyje įprasta, kad galiojančios Konstitucijos diena yra šventė, o kitų konstitucijų datos - atmintinos.

Bet mes ligi šiol nešvenčiame savo Konstitucijos dienos, o tik minime tris Konstitucijų datas - 1791 metų gegužės 3-ąją ir spalio 20-ąją bei dabartinės Konstitucijos dieną, 1992 metų spalio 25-ąją.

Mano požiūriu, tai nesusipratimas. Galiojančios Konstitucijos dieną reikėtų paskelbti švente.

Todėl pritariu, kad jau seniai reikėjo padaryti rimtą reviziją švenčių ir atmintinų dienų sąrašuose. Aš tai ir siūliau, bet vežimas nekruta iš vietos.

Bet turbūt svarbiausia skatinti švenčių ir atmintinų dienų minėjimo tradicijas, kad jos remtųsi ne valdiškais minėjimais, o vidiniu žmonių dvasios polėkiu, bendruomeniniu jausmu.

***

Į klausimuus atsako Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, liberalcentristas Raimondas Šukys

- Ar nereikėtų atskiro įstatymo, kuriuo būtų teisiškai apibrėžiamas valstybinės šventės statusas ir svarba?

- Šventė netampa tikra švente įrašius ją į kokį nors atskirą įstatymą. Daugiau lemia tradicija, nuoširdus poreikis atminti vienas ar kitas datas.

Žinoma, yra ir šventės teisinės pasekmės. Dabar tai apibrėžta atskirais teisės dokumentais - Darbo kodekse, Valstybės vėliavos ir kituose įstatymuose.

Darbo kodekse nurodyta, kurios dienos yra valstybinės šventės, o tai aukštesnės galios teisės aktas nei paprastas įstatymas.

- Tačiau ar gerai, kai valstybinės šventės yra tik išvardytos Darbo kodekse, kuris reguliuoja darbdavio ir darbuotojo santykius, o ne valstybės atminimo politiką?

- Negaliu pasakyti, kodėl 2002 metų pabaigoje buvo panaikintas atskiras Švenčių įstatymas ir švenčių sąrašas perkeltas į Darbo kodeksą.

Gal ir praverstų atskiras švenčių įstatymas, bet vėlgi šventė nelygi šventei. Kone kiekvienai jų reikėtų atskiro įstatymo.

Būtų galima įstatymiškai įprasminti su Lietuvos valstybingumu ir Su Nepriklausomybe siejamas šventes. Dabar jų yra trys - Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Tik savęs klausiu, ar tai padėtų mums geriau suvokti savo ištakas, istoriją?

Dabar greta Vasario 16-osios formaliai tokio pat statuso šventė ir Gegužės 1-oji ar Joninės. Gal ir reikėtų specialaus įstatymo trims mūsų valstybingumo šventėms, kuris pabrėžtų jų išskirtinumą, minėjimo valstybės mastu svarbą.

Manyčiau, šį sąrašą būtų tikslinga papildyti ir ketvirtąja švente - spalio 25-ąją minima Konstitucijos diena, atsisakius kurios nors kitos nedarbo dienos, pavyzdžiui, Gegužės 1-osios.