Lietuvoje puikiai žinomos į Vakarus pabėgusio buvusio GRU karininko Viktoro Suvorovo (tikroji pavardė Rezunas) idėjos, iš principo paneigusios oficialiąją Kremliaus versiją, neva Vermachtas buvo kur kas geriau pasirengęs karui, o SSRS buvo nusiteikusi taikiai. Tačiau kartą ir šis istorikas yra prasitaręs: „Kodėl aš taip nesugalvojau“, ir šie žodžiai jam išsprūdo perskaičius istoriko Marko Solonino knygą.
Mūsų šalyje V.Suvorovo knygos leidžiamos viena po kitos, o M.Solonino pirmasis veikalas „Birželio 22-oji: katastrofos anatomija“ išleista tik šiemet, nors moksliniu pagrįstumu ir dokumentų gausa ji gerokai pranoksta publicistinius V.Suvorovo darbus.
Per Vilniaus knygų mugėje vykusį M.Solonino knygos pristatymą istorikas Nerijus Šepetys teigė, kad lietuviškai pagaliau išleista knyga yra svarbiausias įvykis per pastaruosius penkerius metus Antrojo pasaulinio karo tyrimuose. „Tai, ką jis parašė, svarbu ne tik istorikams, bet visiems, turėjusiems kontaktą su totalitarizmu“, - tvirtino N.Šepetys. Pasak lietuvio istoriko, rusų istorikas demaskuoja tą melą, kurio persunkta lektūra tiesiog viešpatauja Rusijoje.
Kremliaus galvas ir jo propagandinius ruporus labiausiai erzina svarbiausios M.Solonino tezės: prieš 1941 metų birželio 22-ąją Vermachtui užpuolant Sovietų Sąjungą, Raudonoji armija kokybiškai buvo pranašesnė už vokiečių kariuomenę. Diktatorius Josifas Stalinas su savo pakalikais tada jau ruošėsi Europos „išvadavimo“ karui, o tai reiškė ne ką kitą, kaip visos Europos okupaciją.
Trečioji tezė, ne mažiau skaudžiai smogianti režimui, teigia, kad kare kariauja ne technika, o žmonės, tuo tarpu sovietų kariai negalėjo ar nenorėjo kariauti, todėl po staigaus vokiečių antpuolio jie masiškai metė ginklus ir dezertyravo arba pasidavė į nelaisvę.
Šios tezės daug kuo primena V.Suvorovo teiginius, todėl M.Soloninas pripažino, kad nuolat sulaukia klausimų, kuo jų idėjos skiriasi.
„V.Suvorovas išsakė dvi principines idėjas. Pirmoji - Sovietų Sąjunga ir Stalinas, o tai buvo vienas ir tas pats, rengėsi užkariauti Europą. Ir ne bet kada, o būtent 1941 metų vasarą. Su tuo aš sutinku šimtu procentų, - kalbėjo M.Soloninas. - Mūsų darbai skiriasi tik tuo, kad jis dirbo dvidešimčia metų anksčiau ir šios savo genialios idėjos negalėjo patvirtinti dokumentais. O aš jau visiškai remiuosi dokumentais“.
Antroji V.Suvorovo idėja - Raudonoji armija ruošėsi tik užpuolimui, todėl kai pati buvo užpulta, nebuvo pasirengusi gintis. „Su šituo aš visiškai nesutinku, ir tai pasakiau jau per pirmąjį mūsų pokalbį telefonu“, - Vilniuje sakė rusų istorikas. M.Solonino neįtikina teiginys, kad armija, kuri rengėsi pulti, negalėjo atsitraukti į gynybines pozicijas ir dar savoje žemėje, kur kiekvienas takelis gerai žinomas.
Pasak M.Solonino, Raudonoji armija buvo tarsi „didelis dinozauras“, tačiau jo galybė buvo tik išoriška. „Nebuvo jokios stalininės tvarkos, buvo tik girtaujanti netvarka“, - teigė M.Soloninas. Todėl, pasak jo, tokia kariuomenė iš principo negalėjo nei pulti, nei gintis, o net jei ir būtų puolusi, nieko nebūtų pešusi. Kai jai buvo suduotas stiprus smūgis, ji iš karto patyrė sutriuškinimą.
Rusų istorikas pripažįsta, kad jo šalyje tokias mintis visuomenė dar sunkiai priima. „Raudonojoje aikštėje reiktų pakabinti užrašą - „Mus užaugino Stalinas“. Tada visi žinotų, kur atvyko“, - karčiai ironizavo M.Soloninas.
Jo teigimu, prie tokios padėties stipriai prisidėjo ir tai, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo situacija istorijos mokslo institucijose visiškai nepasikeitė. „Istorijos tyrimų situacija yra stabili, - sakė M.Soloninas ir patikslino: Stabiliai sunki“. Anot jo, visuose istorijos mokslo institucijų vadovų kabinetuose sėdi tie patys žmonės, kurie ten sėdėjo ir prieš dvidešimt ar trisdešimt metų: „Net KGB įvyko kadrų kaita, o čia - ne. Tokio stabilumo daugiau niekur kitur nėra“.
Jis taip pat pridūrė, kad kai kurie archyvai pasiekiami, tačiau juose pateikiama selektyvi medžiaga. Pavyzdžiui, gauti dokumentų apie Ribbentropo-Molotovo paktą faktiškai neįmanoma, todėl jei kaip tikras istorikas remtųsi tik turimais dokumentais, turėtų prieiti prie išvados, kad tokio pakto iš viso nebuvo. Tuo tarpu kai kurie patys svarbiausi archyvai ir toliau lieka uždari, o štai apie Prezidento archyvą iš viso nieko nežinoma, tarsi jis neegzistuotų.