Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams skaitytoje paskaitoje jis papasakojo apie savo atradimus, kurie aprašyti lietuvių kalba dar neišėjusioje jo knygoje „Stalinas: raudonojo caro rūmai“ (angl. „Stalin: The Court of the Red Tsar“). Britų istorikas į Vilnių atvyko pristatyti pernai išverstos knygos „Stalino jaunystė“.
„Kai pradėjau rašyti apie J.Staliną, t.y. daugiau nei prieš dešimt metų, istoriografijoje jis buvo vaizduojamas kaip monstras be žmogiškųjų savybių. Taip iš dalies nutiko todėl, kad labai trūko archyvinių arba neformalių šaltinių. Ir nors po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais daug archyvų atsivėrė, kai pradėjau rašyti 1998-1999 metais, prezidentinis archyvas dar nebuvo visiškai atviras“, - prisimena S.S.Montefiore.
Jis buvo vienas pirmųjų, kuriam pagaliau pavyko įžengti į aklinai saugotus Rusijos archyvus ir perskaityti įvairius neformalius šaltinius, pavyzdžiui, laiškus. Tokią savo sėkmę jis aiškina tuo, kad jam pasitarnavo prieš tai parašyta knyga apie kitas dvi reikšmingas Rusijos istorijos figūras – Jekateriną II ir Potiomkiną.
„Kremliuje atsirado knygos gerbėjų, nes jie laikė tai šių veikėjų reabilitacija“, - kalbėjo S.S.Montefiore. Rusijos valdžios atstovai pamanė, kad ir rašydamas apie J.Staliną britų istorikas pateiks jiems priimtiną buvusio Sovietų Sąjungos diktatoriaus paveikslą. „Man buvo sudarytos visos sąlygos, naudojausi begale privilegijų, man net išskyrė atskirą kambarį. Tarsi visas archyvas dirbo tik man. Aš galėjau pasikviesti į pagalbą bet kokius ekspertus. Pavyzdžiui, galėjau pasikviesti moterį, kuri geriausiai pasaulyje išmano J.Stalino rašyseną“, - apie darbą Rusijos archyvuose pasakojo S.S.Montefiore.
„Ten aš radau daugybę įdomios medžiagos, pavyzdžiui, Molotovo meilės laiškus, J.Stalino laiškus dukrai, J.Stalino laiškus žmonai. Tai nebuvo visiškai nauji dalykai, bet buvo nauja juos pamatyti vienoje vietoje“, - dėstė istorikas.
„Mane labiausiai pribloškė, kaip neformaliai J.Stalino laikais veikė Sovietų Sąjungos sistema. Vėliau ji tapo kur kas formalesnė. O iš pradžių J.Stalinas nedirbo biurokratiškai. Jis dirbo visiškai neformaliai. Viskas buvo organizuojama neformaliai mažoje žmonių grupelėje. Žmonių titulai nieko nereiškė, viską lėmė tavo artimumas karaliui. Man tai priminė karališkąją sistemą, kokia veikė, tarkime, Jekaterinos II ar Liudviko XIV laikais. Todėl ir knygą apie Stalino valdymą pavadinau „Stalinas: raudonojo caro rūmai“, - pasakojo S.S.Montefiore.
Pasak jo, Sovietų Sąjungoje faktiškai egzistavo dvi sistemos. Pirmoji buvo formali: Politinis biuras, Centro komitetas, prezidiumas ir kitos institucijos. „Tai buvo viešas režimo vaizdas, o paraleliai egzistavo šis nuostabus intymumo pasaulis, kur tik po truputį augo J.Stalino diktatoriškumas“, - nurodo istorikas.
Britų mokslininkas sako aptikęs J.Stalino laiškus kolegoms, rašytus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje: „Juose J.Stalinas neįsakinėjo ką nors padaryti. Jis dar negalėjo įsakinėti. Jis prašydavo ką nors padaryti. Jis atsiprašinėjo, kad prašo. Jis prirašydavo dešimt puslapių įtikinėdamas. Tai visiškai priešingas vaizdas tam, kad J.Stalinas esą visuomet buvo absoliutaus teroro figūra. Ne, dar 1931-1933 metais jis įtikinėjo žmones tarsi normalus politikas. Man tai pasirodė labai įdomu, todėl mane tiesiog apsėdo mintis išsiaiškinti, kaipgi sistema veikė“, - prisipažino britas.
O sistema buvo pagrįsta tuo, kad labai smulki žmonių grupelė (šimtas žmonių, kurie visi pažinojo „Kobą“, kaip J.Staliną vadino bendražygiai jau dvidešimt metų) viską valdė ir organizavo kartu. „Jų bendravimo intymumas buvo absoliutus. Jie kartu atostogaudavo, kartu gyveno Kremliuje, tarsi bendruomenė, ir ta bendruomenė buvo gana laiminga. Jie nežudė tada vienas kito. Jų vaikai kartu žaisdavo ir t.t.“, - kalbėjo S.S.Montefiore.
Politiniai sprendimai taip pat buvo priiminėjami ne per Politinio biuro susitikimus. Šie, istoriko teigimu, buvo beveik nereikšmingi. Sprendimai buvo priiminėjami per neformalius susitikimus. „Jie pažinojo vienas kitą jau dvidešimt metų ir buvo daug patyrę pogrindyje: kartu kalėjo ar keitėsi merginomis“, - carinės Rusijos pogrindžio laikais susiformavusius ryšius narpliojo S.S.Montefiore. Anuomet užkietėję pogrindininkai dar ir patys netikėjo, kad revoliucija kada nors iš tikro įvyks. Jie žudė, grobė, ištvirkavo, žodžiu, grupėje klostėsi nusikaltėliški santykiai. Vėliau jie peraugo į neformalų politinių sprendimų priėmimą Sovietų Sąjungoje.
Šis giliai įsišaknijęs neformalumas ėmė irti ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai J.Staliną asmeniškai ir visą režimą supurtė du įvykiai. 1932 metais nusižudė J.Stalino žmona Nadežda Alilujeva ir sovietų vadas tai priėmė kaip asmeninį pažeminimą, todėl iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos jis tapo toks paranojiškas, jog beveik nustojo gyventi privatų gyvenimą ir nebeturėjo asmeninių ryšių su moterimis (išskyrus namų šeimininkę). „Apie kitus taip pat spręsdavo pagal tai: pavyzdžiui, visos moterys yra nepatikimos arba šeimos gyvenimas yra įtartinas“, - teigė S.S.Montefiore.
Kita krizė apėmė visą režimą – tai 1931-1933 metais vykdyta kolektyvizacijos kampanija. „Tada J.Stalinas pajuto, kad režimą ištiko milžiniška krizė, ir buvo net bijota, kad viskas gali žlugti“, - tvirtina britų istorikas.
Kai knyga apie tai, kaip pogrindinio tamsaus pasaulio ryšiai tapo sovietinio režimo pagrindu, pasiekė Kremliaus skaitytojus, šie veikiai pakeitė nuomonę apie S.S.Montefiore. Jis vėl atvyko į Rusiją ir norėjo archyvuose surinkti medžiagą J.Stalino jaunystės biografijai. „Kai grįžau į archyvus ir paklausiau, ar galiu turėti savo atskirą kambarį ir kitas privilegijas, jie pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Kas jūs? Kokios privilegijos? Mes jūsų nematėme anksčiau“, - apie tipišką supykusios rusų valdžios elgesį pasakojo britas.
Bet biografija buvo parašyta. Nuo praėjusių metų ją gali skaityti ir Lietuvos gyventojai. Knygos pardavimai rodo, kad talentingai ir pagauliai parašyta Kobos jaunystės biografija patraukė skaitytojus. Todėl šiemet greičiausiai lietuvių kalba išeis ir pasakojimas apie J.Staliną valdžioje. Apie šitaip Kremlių sunervinusį „raudonąjį carą“.