Sovietų vadas Josifas Stalinas netgi skatino savo vyrus pasimėgauti vokiečių moterimis kaip karo grobiu. Tačiau oficialūs Rusijos atstovai iki šiol neigia šiuos įvykius.
„Frau, komm“ („Moterie, ateik“ – vok.), - šios frazės iš Raudonosios armijos kareivių lūpų moterys labiausiai bijojo. Kelias savaites po Berlyno užėmimo prievartavimai taip įsismarkavo, kad Katalikų bažnyčios hierarchai svarstė, ar rusų išprievartautoms moterims leisti darytis abortus.
80-metė G.Koepp iki šiol negali ramiai miegoti. Po skaudžių įvykių ji daugiau niekada gyvenime nesuartėjo su jokiu vyru: „Nebūčiau galėjusi nieko pajusti, man seksualumas siejasi tik su smurtu“.
Iki šiol masiniai prievartavimai buvo aprašyti tik knygoje „Moteris Berlyne“, kuri buvo išleista iškart po karo. Knygos autorė, pagal profesiją žurnalistė, norėjo likti nežinoma.
„Ji buvo 30 metų moteris, - sako G.Koepp. - O aš tik vaikas. Rašyti knygą nebuvo lengva, bet neturėjau kito pasirinkimo. Kas dar ją parašys?“
G.Koepp knyga – tai visų prievartavimų aukų balsas. Istorikai, kalbinę sovietų karių lytinę prievartą patyrusias moteris, sako, kad 1945-aisiais Berlyno link žygiavusių 5 mln. Raudonosios armijos kareivių prievartą jos patyrė vidutiniškai po 12 kartų.
Aukų amžius – nuo 8 iki 90 metų. Ne viena nuo žvėriškų prievartavimų mirė.
G.Koepp prisimena, kaip 1945-ųjų sausio 25-osios vakarą motina jai, 15 metų mergaitei, liepė greit susikrauti daiktus ir bėgti nuo besiartinančių rusų. Šeima gyveno Pomeranijos mieste Šneidemiule, kuris po karo atiteko Lenkijai ir dabar vadinamas Pila. „Tam tikra prasme ji mane pasiuntė tiesiai priešui į rankas“, - sako G.Koepp. Kitą dieną ji su seserimi įsėdo į gyvulinį vagoną, kuriuo jos turėjo pasiekti Berlyną.
Tačiau traukinys kažkodėl pasuko priešinga kryptimi, o netrukus garvežį susprogdino rusų artilerija.
„Vagono durys buvo užrakintos, - prisimena moteris. - Man pavyko pasilypėti ir išlįsti pro langą. Mano sesuo liko viduje, daugiau jos nebemačiau“.
Kitą dieną sovietų kariai šukavo nedidelio miestelio namus, ieškodami grobio. Tądien ją išprievartavo du kartus – ir dar dukart kitą rytą. Ji slėpėsi pabėgėlių pilname kambaryje, palindusi po stalu. Kai į pastatą įėjo rusų kareiviai, vyresnės moterys sušuko „Kur mažoji Gabi?“ ir ištraukė ją iš po stalo.
„Jaučiau, kaip manyje sukyla pyktis“, - ji rašo knygoje. Mergaitę kariai nusitempė į nusiaubtą namą. „Neturėjau ašarų“, - prisimena. - Kitą rytą vėl tos pačios moterys mane įstūmė į godaus karininko rankas. Toms moterims aš jaučiu tik panieką“.
Kančios tęsėsi dvi savaites, kol kažkas ją pasiėmė ir paslėpė fermoje.
Su motina G.Koepp vėl susitiko po 15 mėnesių Hamburge, tačiau ši elgėsi šaltai, kai mergaitė bandė pasipasakoti apie savo skausmą ir gėdą. G.Koepp mano, kad jos motina jautėsi kalta, kad leido dukroms vienoms palikti namus.