Kremliaus propaganda seniai eksploatuoja šią datą, pabrėždama rusų tautos pergalę prieš fašizmą ir nutylėdama tragediją, kurią nacių ir sovietų susidūrimas lėmė Rytų Europos tautoms, įtrauktoms į karo verpetą. Žinoma, rusų tautos patriotinius jausmus reikėtų skirti nuo Kremliaus propagandos, kuri mažai ką bendro turi su istorine tiesa. Pastaraisiais metais tokia propaganda ypač sustiprėjo. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas šią datą vadina „visos Europos jubiliejumi, visos mūsų planetos jubiliejumi“, o aukštas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Michailas Demurinas pareiškė, kad puolimas prieš „mūsų pergalę“ yra puolimas prieš rusų patriotizmo šerdį.
Prieš dešimtmetį, kai Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas, šios šalies įtaką Baltijos valstybėse ir kitose „artimojo užsienio“ šalyse pradėta skleisti nauju lygmeniu – kaip globalinį projektą. Geopolitinis lygmuo paprastai yra realizuojamas per valstybinę galią, geoekonominis – darant įtaką verslo struktūroms ir proteguojant verslą, susijusį su Rusija, o geokultūrinis lygmuo, formuojantis politinę naciją, yra nauja forma, pradėta taikyti prieš keletą metų, iškėlus „minkšto“ kultūrinio imperializmo, analogiško JAV kultūrinei skvarbai, siekį. Atsirado naujadaras „choritika“ (kilęs iš graikiško choros), reiškiantis informacinę kultūrinę apsuptį. Geopolitika politizuoja kultūros reiškinius, paversdama juos politinio veiksmo elementais, Realpolitik dalimi, tad buvo pasirinktas subtilesnis kelias – nuo kietos geopolitikos, prie geokultūrinės sklaidos, įtvirtinant savo įtaką per masinės komunikacijos priemones.
Posūkis kovoje prieš istorijos „falsifikavimą“
Patyrinėję, kaip Baltijos šalių ir Rusijos gyventojai vertina Antrąjį pasaulinį karą ir jo rezultatus, vargu ar rastume daug bendrų požiūrio taškų. Istorijos įvykių vertinimų lūžis įvyko 2000 m., kai kategoriškai išsiskyrė Baltijos šalių ir Rusijos pozicijos dėl 1939–1940 m. įvykių interpretavimo. Maskva pareiškė, kad jokios okupacijos nebuvo, esą Baltijos šalys pačios savo noru pasirinko SSRS, kaip gynėją nuo agresyvių nacistinės Vokietijos užmačių. Tada tai buvo greičiau reakcija į 2000 m. LR Seimo priimtą įstatymą dėl žalos, padarytos per okupaciją, atlyginimo, negu siekis pateisinti Sovietų Sąjungos veiksmus.
Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, geokultūriniai pokyčiai buvo gilesni. 2000 m. Rusijoje pradėta grąžinti sovietinius simbolius – Rusijos Federacijos himno žodžiams nuspręsta pritaikyti senojo sovietinio himno melodiją. 2002 m. buvo pakeistas „jelciniškos“ Rusijos nepriklausomybės dienos, minimos birželio 12 dieną, pavadinimas. Ji tapo Rusijos diena, taip simboliškai pabrėžiant, kad Rusija neturėjo „nuo ko“ atsiskirti ir skelbti nepriklausomybės. 2003 m. pasirodė naujas įsakas – nurodyta valstybinių švenčių dienomis iškelti raudoną sovietinę Pergalės vėliavą. Taip sovietiniai istoriniai simboliai buvo pritaikyti neoimperinės tradicijos reikmėms.
2005 m. oficialiai buvo paskelbta Rusijos vienybės diena. Ja vietoj Spalio perversmo minėjimo tapo 1612 m. lapkričio 4-oji, kai Dmitrijus Požarskis išvijo iš Maskvos Dmitrijų Apsišaukėlį ir lenkų armiją.
2004 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus gavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino kvietimą atvykti į Maskvą paminėti Antrojo pasaulinio karo baigties 60-mečio. Tačiau tuo pat metu Rusijos prezidentūra išplatino pareiškimą, kad Molotovo–Ribbentropo paktą Sovietų Sąjunga pasirašė siekdama užtikrinti vakarinių sienų saugumą, o su vėlesniais įvykiais Rytų Europoje šis paktas yra menkai susijęs.
Tiems, kurie įrodinėja, kad santykiai su Rusija atšalo 2005 m., kai dviejų Baltijos šalių prezidentai nenuvyko į Maskvą minėti Antrojo pasaulinio karo baigties 60-mečio, galima priminti: nors Latvijos prezidentė į iškilmes nuvyko, Maskvos santykis su Ryga iš esmės niekuo nesiskiria nuo jos politikos Vilniaus ir Talino atžvilgiu.
2007 m. Rusijoje buvo įsteigtas polittechnologo Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas „Русский Мир“ (Rusų pasaulis), kurio vienas iš tikslų – rusų kalbos ir kultūros sklaida užsienyje. Kartu skleidžiama ir „rusiškoji“ Antrojo pasaulinio karo ir kitų istorinių įvykių versija. RF Užsienio reikalų ministerijos aprobuotuose leidiniuose, skirtuose rusų diasporai užsienyje Русский век ir Балтийский Мир (šis orientuojasi į rusakalbius Baltijos šalyse ir gauna Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už tėvynainius užsienyje, paramą) pateikiama sovietinės istoriografijos interpretacija apie „išvaduojamąją“ Raudonosios armijos misiją.
Kaip anksčiau Sovietų Sąjungos, taip dabar Rusijos leidiniuose rašoma, kad Baltijos šalys kartu su rusais kovojo prieš fašizmą, kartu apgynė savo tautų ateitį, išgelbėjo jų „garbę ir orumą“. Tad didvyriai yra jie, o ne tie, kuriuos bando iškelti estų, latvių ir lietuvių „nacionalistai“, „etnokratiniai“ politikai.
2009 m. Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu pasiūlė net kelti baudžiamąsias bylas asmenims, kurie neigia, kad pergalę prieš nacistinę Vokietiją lėmė Raudonoji armija.
2009 m. gegužę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas išleido įsaką „Dėl Komisijos prie Rusijos Federacijos prezidento sudarymo, siekiant užkirsti kelią mėginimams falsifikuoti istoriją Rusijos interesų nenaudai“. Komisijos tikslas – Rusijos ir užsienio šalių žiniasklaidoje ir mokslinėje literatūroje pateikiamos informacijos, vertinant Antrąjį pasaulinį karą, monitoringas ir analizė, ypatingą dėmesį kreipiant į padėtį posovietinėse šalyse ir Baltijos valstybėse.
Antrojo pasaulinio karo vertinimas Rusijoje tapo istorinės tapatybės formavimo pagrindu. Tai rodo Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos ryšį, istorinį tęstinumą ir Rusijos valstybingumo kryptį. Net ir stalinistinio režimo reabilitacija Rusijoje vykdoma tiek visuomeniniu, tiek valstybiniu lygmeniu. Prieš dvidešimt metų daugeliui rusų inteligentų buvo savaime suprantama Aleksandro Solženycino tezė, kad stalinizmas ir totalitarinė komunistinė sistema buvo tragedija ne tik rusų tautai, bet visai Europai. Dabar bandoma įteigti, kad milijonų žmonių žūtis ir tautų naikinimas tėra menkniekis, palyginti su Rusijos galybės sustiprėjimu ir imperijos atkūrimu. Oficiali propaganda diegia mintį, kad patriotinis Solženycino liberalizmas, kitų Rusijos liberalių mąstytojų ir politikų veikla prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir bandymo rusų patriotizmą nuslopinti svetimomis vakarietiškomis vertybėmis.
Nutylimos karo akimirkos
2005 m. buvo išleistas Anthonio Beevoro ir Lubos Vinogradovos parengtas karo korespondento ir rašytojo Vasilijaus Grosmano dienoraštis „Rašytojas kare: Vasilijus Grosmanas Raudonojoje armijoje“5, neatitinkantis Kremliaus propagandinių kanonų.
Kare, pasak Grosmano, „rusas užsivelka baltus marškinius. […] Mes, rusai, nemokame gyventi kaip šventieji, bet mokame numirti kaip šventieji.“
Fronte, teigė rašytojas, yra atsakymai į visus klausimus.
Grosmano dienoraščio įrašai įtaigiai atskleidžia ne tik baisius, bet ir tragikomiškus karo įvykius, kuriuos dabar vis dažniau užgožia batalinių scenų aprašymai ar propagandinė retorika apie „Armiją išvaduotoją“.
„Tuščios trobos. Viskas pasiimta, išskyrus ikonas. Tai nepanašu į Nekrasovo valstiečius, kurie, kilus gaisrui, pirmiausia gelbėdavo ikonas, palikdami visą kitą turtą sudegti.“
„Žvalgai Kapitonovas ir Deiga persirengė civilių rūbais ir nuėjo į susirinkimą, kurį suorganizavo vokiečiai, norėdami išrinkti kaimo seniūną. Vokiečiai įsakė: „Kas ne vietiniai, atsistokite!“ Jiedu atsistojo ir buvo suimti.“
„Tuojau po mūšio, moterų būrys nubėgo į laukus, į vokiečių apkasus atsiimti savo užtiesalų ir pagalvių. Ukrainos kaimuose trobos iš naujo yra perdažomos kalkėmis, vos tik vokiečiai išvejami, tarsi po pavojingo užkrato, kuris nusiaubė kaimą.“
„Keistas paradoksas – meseršmitai yra beveik bejėgiai prieš mūs kirus (t.y. sovietų bombonešius), nes kirai yra tokie lėti.“
„Kareiviai pradėjo bėgti iš mūšio lauko. Bataliono komisaras, apsiginklavęs dviem revolveriais, ėmė šaukti: „Kur jūs bėgate, niekšai, kur? Pirmyn, už mūsų Tėvynę, už Jėzų Kristų, močkrušiai! Už Staliną, jūs, niekšai!“ Šie apsisuko ir vėl užėmė gynybines pozicijas.“
Kai vokiečių kareiviai peržengė Sovietų Sąjungos sieną, jie pamatė tai, ką maždaug ir tikėjosi išvysti. Vokiečių propaganda, tvirtinusi, kad „komunistinis rojus“ – tai neišbrendamas skurdas, buvo netoli nuo tiesos, o Untermenschen įvaizdis daugmaž atitiko Goebbelso propagandos įkaltus teiginius. Okupuotose teritorijose vokiečių kareiviai į vietinius gyventojus žiūrėjo kaip į „žemesnę rasę“ ir elgėsi visiškai jų nesivaržydami.
O kai Raudonoji armija įžengė į Vokietiją, vaizdai, kuriuos išvydo, apstulbino ne tik rusų kareivius, bet ir praprususius karininkus. „Mūsų kareiviai pradėjo uždavinėti klausimus, kodėl vokiečiai mus taip netikėtai užpuolė? Kam vokiečiams reikėjo šito baisaus ir nedoro karo? Milijonai mūsų žmonių pamatė turtingus ūkius Rytų Prūsijoje, puikiai organizuotą žemės ūkį... Erdvius kambarius, kilimus, spintas, pilnas darbužių, gerai nutiestus kelius... Ir vokiečių autobanus... Dviaukščius priemiesčių namus su elektra, dujomis, vonios kambariais, išpuoselėtais darželiais... Turtingų biurgerių vilas Berlyne, nepakartojamą pilių ir dvarų grožį. Ir tūkstančiai kareivių Vokietijoje, žvalgydamiesi aplinkui, piktai kartojo tuos pačius klausimus: Kodėl jie atėjo pas mus? Ko jiems reikėjo?“
Rusų kareivių žiaurų elgesį ir karo nusikaltimus, raudonarmiečių įvykdytus Rytų Prūsijoje ir Vokietijoje, išprovokavo ne tik žemiausių instinktų prasiveržimas ekstremaliomis sąlygomis, ne tik kerštas už vokiečių žiaurumus ir žudynes okupuotose teritorijose, bet, matyt, ir pavydas turtuoliui, kuris užpuolė vargetą ir nusiaubė jo namus.
Grosmanas rašo: „Baisūs dalykai vyksta su vokiečių moterimis. Išsilavinęs vokietis, kurio žmoną aplankė „nauji svečiai“ – Raudonosios armijos kareiviai – gestikuliuodamas laužyta rusų kalba aiškina, kad ją šiandien išprievartavo jau dešimt vyrų. Moterys yra dovana. Moterų šauksmai girdėti per atvirus langus […] net sovietų merginos, išlaisvintos iš stovyklų, smarkiai kenčia. Šiandien kai kurios iš jų slepiasi pas mus, korespondentų kambaryje.“
1945 m. balandžio 11 d. Ilja Erenburgas Raudonojoje žvaigždėje išspausdino vedamąjį straipsnį „Pakaks!“ teigdamas, kad nėra skirtumo tarp nacistų nusikaltėlių ir vokiečių tautos: „nėra Vokietijos, o tik viena didelė gauja“, bandanti išvengti pelnyto atpildo.
Kurstytojiška Erenburgo propaganda, raginimai nieko nesigailėti ir žudyti visus, kaitino primityviausius keršto jausmus, kurie ir išsiliejo okupuotoje Vokietijos teritorijoje, visų pirma – Rytų Prūsijoje.
Pakrikusi sovietų kareivių disciplina ir vykdomi nusikaltimai kėlė nerimą Sovietų vadovybei. Bandyta užkirsti kelią padeginėjimams, turto naikinimui iš chuliganiškų paskatų, trofėjų medžioklei, nes visas okupuotų teritorijų turtas buvo laikomas Sovietų Sąjungos nuosavybe. Girtaujantys, plėšikaujantys, moteris prievartaujantys kareiviai ne tik degraduodavo, bet ir prarasdavo kovinę dvasią. O tai, kad tiesiog pasismaginimui (из озорства) imta šaudyti karo belaisvius, kėlė pavojų, kad tą sužinoję vokiečiai priešinsis dar aršiau ir tai kainuos dar daugiau sovietų kareivių gyvybių. Aštuntoji gvardijos armija, kurios drąsa Grosmanas žavėjosi per Stalingrado mūšį, okupuotoje Vokietijoje irgi neatsispyrė pagundoms…
Sovietų armijos siautėjimas, civilių gyventojų žudymas sukėlė ypač įnirtingą vokiečių priešinimąsi. 1945 m. pavasarį jau net Erenburgas buvo priverstas pakeisti aršų antivokiškos propagandos toną ir ėmė raginti, kad sovietų kareiviai elgtųsi „riteriškai“: „Mes didžiuojamės, kad Stalinas ne tiktai didžiausias karo vadas, bet ir pirmas laisvės karys, pirmasis teisingumo riteris […] tarybinis karys žudo Hitlerio kareivius, bet nesityčioja iš vokiečių senučių, jis – ne budelis ir ne prievartautojas […] tarybinis karys […] nepradės tyčiotis iš vokietės arba meilikauti su ja: jis aukščiau jos, jis niekina ją už tai, kad ji – budelio žmona, už tai, kad išauklėjo išsigimėlį. Tylėdamas praeis pro vokietę moterį tarybinis karys: jis atėjo į Vokietiją ne grobio, ne šlamšto, ne sugulovių, jis atėjo į Vokietiją teisingumo.“
Apie šią karo pusę Rusijoje nenorima nė užsiminti, tikrosios karo istorijos rusai dar neparašė, nesukurtas ir atviras, garbingas kino filmas apie tai. Siekiama nutylėti nemalonius faktus, iš kruvino karo paveikslo išrenkamos ir ideologiškai sunorminamos atskiros detalės, t.y. pasaulis nudažomas juoda ir balta spalvomis, tarsi žaisliukai ant senovinės Kalėdų eglutės, o visi veikiantieji asmenys suskirstomi į angelus ir velnius.
Karas dėl atminties
Absoliuti dauguma rusų pergalę Antrajame pasauliniame kare laiko svarbiausiu ne tik XX a., bet ir apskritai visos Rusijos istorijos įvykiu. „Būtų keista, jeigu būtų kitaip – šalis nedaug turi neabejotinų, be to, dar ir visos tautos puoselėjamų, pasiekimų, – prieš dešimtmetį rašė publicistas Piotras Vailis. Pasak jo, didžiuotis pergale ir jos herojais „netrukdo netgi naujausių dokumentinių filmų banga: apie Stalino ir Hitlerio sąmokslą, apie siaubingą chaosą pirmaisiais karo metais, apie žiaurias masines žudynes ir beprasmiškas aukas“.
Pastaraisiais metais istoriniai vektoriai pasikeitė, tiesos apie sąmokslą ir chaosą paieškų banga atslūgo. Dauguma Rusijos gyventojų Antrojo pasaulinio karo istoriją suvokia kaip be išlygų herojišką „išvaduojamąjį“ Raudonosios armijos žygį, faktus apie raudonarmiečių karo nusikaltimus, masinius moterų prievartavimus, marodieriavimą užimtose teritorijose10 atmeta kaip priešo skleidžiamą dezinformaciją. 2006 m. pabaigoje Rusijos Dūmos Federacijos tarybos sekretoriatas parengė dokumentų rinkinį, kuriame įrodinėjama, kad Antrojo pasaulinio karo metais Latvijoje ir Estijoje iš vietinių gyventojų sudaryti junginiai, įėję į nacistinės kariuomenės sudėtį, vykdė karo nusikaltimus. Kodėl tautos, 1939–1941 m. patyrusios sovietinį terorą ir represijas, sutiko vokiečius kaip išvaduotojus, nesvarstoma. Gal vis dėlto vertėtų pasiaiškinti, kodėl beveik visos valstybės, kurių egzistencijai grasino ir naciai, ir bolševikai, didesniu priešu laikė bolševikinę Sovietų Sąjungą? Ir ne tik estai, latviai ir lietuviai, bet ir suomiai, ukrainiečiai, baltarusiai, slovakai, rumunai…
Į Baltijos šalių reikalavimus pripažinti sovietinę okupaciją Kremlius reaguoja nervingai ir skuba įdiegti savą istorijos versiją tiek Rusijos gyventojams, tiek tėvynainiams kitose Baltijos šalyse. Be paliovos kartojama, kad Baltijos „fašistai“ ir ukrainiečių „nacionalistai“ kariavo vokiečių pusėje, aktyviai dalyvavo žydų naikinime. Tarsi vėl būtų sugrįžę sovietiniai laikai, kai KGB kontroliuojamos leidyklos štampavo knygas apie „buržuazinių nacionalistų“ paramą vokiečių okupantams. Nors retorika panaši, vis dėlto yra ir esminių skirtumų. Ši propaganda dabar skleidžiama gerokai subtiliau ir keliais lygmenimis – nuo valstybinio, kai užsimenama apie „europines ir tarptautines teisės normas ir ksenofobiją Baltijos šalyse“, iki marginalinio, kai naudojamasi terminais, paimtais iš Stalino ar Goebbelso propagandos arsenalo. Naujoji Rusijos užsienio politikos koncepcija nurodo, kad Rusija turi kovoti su fašizmo pasireiškimais, diskriminacija, agresyviu nacionalizmu, ksenofobija ir bandymais „perrašyti“ istoriją.
Istorija politizuojama diegiant tokius naujadarus kaip „Pabaltijo fašistai“. Vietoj Vokietijos dažnai vartojami žodžiai „nacistai“, „fašistai“, nors karo metais sovietų propaganda vadino juos tiesiog „vokiečiais“. Iš viešo propagandinio diskurso išbraukus terminą „vokiečiai“, atrodo, kad Sovietų Sąjunga kariavo su „hitlerininkais“ ir „nacistais“, kuriems padėjo „banderininkai“ ir „Pabaltijo fašistai“. Apklausų duomenys rodo, kad paskutiniajame XX a. dešimtmetyje trys ketvirčiai Rusijos pirmokų manė, kad Didysis Tėvynės karas – tai karas prieš čečėnus. Dabar, matyt, daugelis sakytų, kad kovota prieš „Pabaltijo fašistus“. Rusijos politikams ypač nepatinka Vakarų istoriografijoje įsitvirtinęs dviejų totalitarinių režimų – stalininės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos lyginimas. Komunistų nusikaltimų nagrinėjimas vadinamas Sovietų Sąjungos „demonizavimu“, akis badantys dviejų totalitarinių režimų panašumai ir Molotovo–Ribbentropo paktas, pagal kurį Maskva ir Berlynas pasidalijo Rytų Europą, Kremliaus išlaikomų polittechnologų pateikiami kaip nereikšmingi, šalutiniai įvykiai. Nekeista, kad pavyzdžiui, latvio Edvino Šnorės 2008 m. sukurtas filmas „The Soviet Story“, pasakojantis apie komunistinės sistemos panašumus su nacistine, parodantis nacių ir sovietų bendradarbiavimo mastą (panaudoti kadrai iš Vokietijos federalinio archyvo su vokiečių ir sovietų kariais, spaudžiančiais vieni kitiems rankas per 1939 m. Lenkijos kampaniją), sulaukė tokių audringų protestų ir kritikos Rusijoje, kur šis filmas, beje, net nebuvo parodytas.
Per spaudą ir televiziją propaganda skleidžiama kiek primityvesniu – psichologinio poveikio lygmeniu, tačiau bendra kryptis išlieka ta pati – Baltijos šalių gyventojai per karą palaikė nacistus, bet ir šias nedėkingas tautas „išvadavo“ Raudonoji armija (pabrėžiama, kad išvadavimo operacijoje dalyvavo ir sovietinės lietuvių, latvių, estų divizijos). Šių šalių politinis provakarietiškas ir „etnokratiškas“ elitas kaltinamas tuo, kad jis neva stengiasi perrašyti istoriją. Beje, jau ir Lietuvos vienas kitas istorikas ima kartoti: rusų tankus 1940 m. Kaune pasitiko žmonių minios, inteligentija džiaugėsi, kad žlugo Smetonos režimas, o Liaudies Seimo nariai nebalsavo prieš Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Kremliaus propagandistams tik to ir reikia. Taip diegiamas istorinis mitas, kad Baltijos šalyse 1940 m., nors revoliucijos gal ir nebuvo (jau atsirado versija, esą tautiniai režimai žlugo spaudžiant kairiosioms jėgoms ir Sovietų Sąjungai pareiškus savo valią), vis dėlto ir estai, ir latviai, ir lietuviai draugiškai sutiko Raudonosios armijos dalinius. Suprask, vieną režimą, Smetonos ar Ulmanio, tiesiog pakeitė kitas. Be to, grėsė absoliutaus blogio – nacistinės Vokietijos – pavojus ir Sovietų Sąjunga ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią agresoriui, o rusų Pergalė minėtas tautas išgelbėjo nuo išnykimo. Tokia sovietinė istorijos versija išdėstyta, pavyzdžiui, 2009 m. pabaigoje Kremliaus finansuojamo fondo „Istorinė atmintis“ išleistoje Liudmilos Vorobjovos knygoje „Latvijos istorija nuo Rusijos imperijos iki SSRS.“
„Rusų pasaulis“ ir tėvynainių vaidmuo
Terminas rusų pasaulis atsirado palyginti neseniai ir dar nėra nusistovėjęs. Veikia ir tokio pat pavadinimo fondas, orientuotas į posovietines šalis, bet, žinoma, neapsiribojantis vien rusų kalbos ir kultūros sklaida.
Kai kurie politologai ir polittechnologai teigia, kad rusų pasaulis savo turiniu – tai virtualus pasaulis, turintis tam tikrų sąsajų su politiniu pasauliu. Anot rusų pasaulio doktrinos autoriaus Piotro Ščedrovickio, tai „tinklinė didesnių ir mažesnių bendrijų, kalbančių ir mąstančių rusų kalba, struktūra“ , o „Rusų pasaulio“ fondas, jo vadovo Viačeslavo Nikonovo teigimu, yra sukomplektuotas iš aukščiausio lygio specialistų ir turėtų tapti minėtos tinklinės organizacijos centru. Kai kurie autoriai samprotauja dar globaliau: „Arba nauja imperija, arba rusų pasaulio nunykimas ir mirtis. Pasirinkimas yra tik toks. Kodėl reikia kurti naują imperiją? Tam, kad sukurtume naują realybę. Nes šiuolaikinėje erdvėje rusams vietos nėra. Šiandieniniame pasaulyje mes pasmerkti. Mūsų tikslas – sukurti naują modelį visai žmonijai. Gelbėdami save, mes gelbstime visus kitus.“ Skamba taip, tarsi būtų atgimusios XIX amžiaus rusų mesianistinės idėjos su radikaliojo geopolitiko Aleksandro Dugino ir polittechnologo Modesto Kolerovo idėjų priemaišomis. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad panašiai kaip Fukujamos ar Huntingtono idėjos formuoja tam tikras JAV politikos kryptis, taip, manyčiau, ir Aleksandro Dugino tezės daro arba bent jau darė įtaką Rusijos strateginiam planavimui. Rusijos strategijos pokyčiai yra susiję ne tiek su Putino asmeniu, kiek su nauja karine strategija, kuri nukopijuota nuo JAV Office of Foreign Transformation parengto projekto. Čia svarbus vaidmuo tenka tokioms naujovėms kaip tinklinė struktūra, įtraukimas į tinklą (to network), informacinis virtualus dominavimas skleidžiant savąjį informacinį lauką, tuo pat metu mažinant informacinę sklaidą iš išorės ir dirbtinai didinant priešininko informacinį apetitą.
Tokiame kontekste mažai ką stebina agresyvus Kremliaus tonas, kai kalbama apie kaimyninių šalių užsienio ir vidaus politiką. Gal tik su Vidurinės Azijos šalimis, kurių režimas Maskvos širdžiai vis dar mielas, santykiai klostosi daugiau ar mažiau draugiškai. Netrukdo net tai, kad, pavyzdžiui, Uzbekistane rusų tautinės mažumos padėtis yra nepalyginamai blogesnė negu Baltijos šalyse, kurioms nuolat daromas politinis spaudimas dėl tariamo „žmogaus teisių pažeidinėjimo“. Pastaruoju dešimtmečiu išaugusios naftos ir dujų kainos, „administracinio resurso“ stiprinimas suteikė Kremliui galimybę finansuoti įvairias tėvynainių tapatumo išsaugojimo programas, skatinti jų persikėlimą į Kaliningrado sritį, steigti radijo ir televizijos kanalus, leisti propagandinius leidinius ir aktyvinti kultūrinę invaziją į kaimyninių šalių virtualią erdvę įtraukiant juos į savo network.
Forsuotai skleidžiamas mitas apie tėvynainių „diskriminaciją, rusakalbių išstūmimą iš politinio ir viešojo gyvenimo Baltijos šalyse.“ Kam skirta tokia propaganda? Pirmiausia vidaus vartojimui. Rusijos gyventojams pateikiami renovuoti istoriniai mitai, priešų (pribaltų, gruzinų, banderininkų) įvaizdžiai, kurstantys ksenofobines nuotaikas. Juk Rusijos politiniam elitui reikia kaip nors paaiškinti savo piliečiams, kur dingsta milijardai dolerių, gaunamų iš naftos ir dujų eksporto…
Rusijos politiką Baltijos šalyse turėtų įgyvendinti „tėvynainiai“, kurie nėra Rusijos piliečiai. Geopolitikos požiūriu po šiuo eufemizmu slepiasi vadinamoji „penktoji kolona“, kitaip tariant, manipuliuojama žmonėmis, kurie pasiduoda šovinistinei ideologijai ir nenori nieko žinoti apie kitokią savo bendrapiliečių istorinę patirtį. Geopolitiniu lygmeniu rusų pasaulis suvoktinas kaip penktoji kolona ir vargu ar gali būti suvokiamas kaip nors kitaip.
Nenuostabu, kad Pasaulinės tėvynainių koordinacinės tarybos pirmininkas Andrejus Zarenkovas, teigia: „tėvynainiai yra natūrali rusiškumo, kaip pasaulinės civilizacijos dalies, plėtros bazė. Naudodamiesi rusiškais intelektualiniais produktais (muzika, literatūra, televizija) mes supažindiname su jais savo kaimynus, mes galime užtikrinti pramoninę, ekonominę Rusijos plėtrą į mūsų gyvenamuosius plotus.“ Anot jo, rusų pasaulis turi skleistis akcentuodamas 65-ųjų Pergalės metinių šventimą, paramą rusų mokykloms, stumdamas „Nordstreamą“ (!), steigdamas rusų centrus, statydamas stačiatikių cerkves.
Pastaruoju metu suaktyvėjo reikalavimas suteikti rusų kalbai valstybinį statusą. Apie tai kalba ne vien marginaliniai politikai, bet ir Užsienio reikalų ministerijos Departamento darbui užsienyje su tėvynainiais direktorius Aleksandras Čepurinas. Beje, 2008 m. lapkritį Vilniuje vykusios IV Baltijos šalių tėvynainių konferencijos rezoliucijoje pabrėžta, kad privaloma rusų kalbai suteikti oficialų statusą, būtina priešintis „akultūracijos ir asimiliacijos procesams, taip pat bandymams peržiūrėti istoriją“.
Maskva nesuinteresuota, kad Baltijos šalių rusakalbiai, priklausantys vadinamajam rusų pasauliui, integruotųsi į visuomenę tos šalies, kurioje gyvena, o tuo labiau nepritaria kultūrų tarpusavio mainams. Tai natūralu – integracijai yra svarbus visuomeninis konsensusas vertinant pagrindinius praeities įvykius, formuojant bendrą istorinę mitologiją, kuria grindžiama valstybės politika ir kuriamos ritualinės formos, vienijančios valstybę. Ar daug Lietuvos rusų organizacijų ir partijų dalyvauja Vasario 16-osios, Gedulo ir Vilties dienos, Kovo 11-osios minėjime?
Istorinių vertinimų skirtingumas didina atskirtį, o ji stabdo integracijos procesus Latvijoje ir Estijoje. Lietuva tokių problemų iš esmės neturi, tačiau ir pas mus bandoma manipuliuoti tariamu rusų tautinės mažumos teisių gynimu. Ne paskutinis vaidmuo čia tenka ir Maskvos finansinei paramai, kuri teikiama įvairioms tėvynainių „gynimo“ organizacijoms.
Po isterijos, kilusios dėl „bronzinio kario“ paminklo Taline, Estijos politikai suvokė, kad integracinis projektas žlugo. Tad buvo iškelta idėja nenorinčius kultūriškai integruotis rusakalbius patraukti ambicingu projektu, skirtu visiems Estijos piliečiams. Kitaip tariant, pabandyti sukurti tokią gerovės valstybę, kuri pagal socialinės apsaugos ir ekonomikos lygį būtų panaši į Šiaurės šalis (vienas iš žingsnių šia linkme – siekis įsivesti eurą). Tikėtina, kad tada sumažėtų rusakalbių orientacija į Rusiją ir jie bandytų atsikratyti primetamo „penktosios kolonos“ vaidmens. Toks „traukos principas“ pasiteisino Vakarų Vokietijoje, kai VFR ekonominė ir socialinė gerovė tarsi magnetas pradėjo traukti VDR gyventojus ir jie pateko į demokratinės Vakarų sistemos įtaką.
Galbūt estai, kaip visada pirmieji, pasiūlė racionaliausią sugyvenimo kelią?