Apsiriboti vienu galutiniu atsakymu, paaiškinančiu politinį gyvenimą, reikštų išeiti „moralinių atostogų“, – savo „Pragmatizmo teorijoje“ teigia Williamas Jamesas. Isaiah Berlino įsitikinimu, įvairios socialinės ir politinės teorijos kuriamos todėl, kad nesutariama dėl gyvenimo tikslų, nes jų yra daug ir jie „nuolat tarpusavyje konkuruoja“, antraip Rojaus sodo protėvius būtume seniai palikę ramybėje. Lygiai taip pat skeptiškai jis vertina ir išankstinius susitarimus dėl tikslų, nes tada lieka tik pasirinkti priemones jiems pasiekti, o tai jau ne politinis, bet techninis klausimas.
„Manyti, kad visos vertybės gali būti surikiuotos vienoje skalėje taip, kad vien žvilgsnio pakaktų aukščiausiajai nustatyti, reikštų falsifikuoti mūsų žinojimą, kad žmonės yra laisvi veiksniai, o moralinį sprendimą laikyti veiksmu, kurį galima atlikti su logaritmine liniuote.“1 Štai kodėl tie, kurie tiki galutiniu proto triumfu ar proletariato revoliucija, turėtų tikėti ir tuo, kad politines ir moralines problemas galima redukuoti iki technologinių.2
Pasak Berlino, universalus susitarimas dėl politinių tikslų, neva užtikrinantis tobulą socialinę harmoniją, eliminuotų pačią laisvę, nes laisvė – tai galimybė pasirinkti, ką ir kaip veikti. Šis Oksfordo profesorius, būdamas liberalas, traktavo ją kaip didžiausią vertybę. Negali dominuoti viena marksistinė politinė filosofija, daugybė idėjų turi būti diskutuojamos, kad galėtume laisvai pasirinkti. Atviras mąstymas randa atsakymus į įvairius politinius klausimus.
Vidurio Europa 1989-aisiais atsuko nugarą sovietinei marksizmo ideologijai, kuri per prievartą diegė vieną visai žmonijai bendrą tikslą. Galbūt sovietai ir iškraipė Marxo filosofiją, bet marksizmas jiems labai pravertė kaip įrankis kritikuoti liberaliems Vakarams, peršantiems naują demokratijos versiją ir kapitalistinę ekonomiką. O 1989-ieji tapo ideologinio posūkio 180 laipsnių kampu metais. Bent taip atrodė revoliucinio įkarščio apimtiems protams.
Egzistencinį norą šlietis prie Vakarų Europos vaizdingiausiai išreiškė rytų vokiečiai, 1989-ųjų lapkričio 9 d. nugriovę Berlyno sieną. Tačiau Baltijos kelias taip pat ne ką mažiau vaizdingas. Vokiečiai skaldė mūro luitus,o lietuviai, latviai ir estai susikabino karštais delnais.
Michailas Gorbačiovas, žinoma, nedarė nei to, nei ano, bet vis tiek gavo Nobelio Taikos premiją – nors jis ir neperkirpo simbolinės raudonos juostelės su kaspinėliu, leisdamas buvusiai „so-cializmo pasiekimų vitrinai“ pulti į glėbį „supuvusiems Vakarams“, bet buvo atlygintas už tai, kad netrukdė to daryti.
Baltijos kelias, 1989-ųjų rugpjūčio 23 d. nusidriekęs nuo Vilniaus iki Rygos ir nuo Rygos iki Talino, – taip pat neįtikėtinas veiksmas, išreiškęs politinę valią ir egzistencinį poreikį išsilaisvinti iš okupacinio sovietų režimo ir paskelbti Baltijos šalių nepriklausomybę. Tačiau teisę į laisvę Vidurio Europai dar reikėjo išsikovoti.
Laisvės siekta ir 1956-aisiais Budapešte, ir 1968-aisiais Prahoje. Vis dėlto, nepaisant ryžto ir aukų, nemelavo tik trečias kartas ir po paskutinio bandymo nusimesti okupacinio režimo primestą tvarką turėjo praeiti dar daugiau kaip dvidešimt ilgų gyvenimo nelaisvėje metų.
Iki 1989-ųjų terminas Vidurio Europa apskritai nebuvo vartojamas. Žemynas buvo padalytas į dvi dalis – „civilizuotą“ Vakarų ir „necivilizuotą“, „neprogresyvią“, „antivakarietišką“ Rytų Europą. Kaip ir Berlynas. BBC radijas, kai kalba apie posovietinę Vidurio Europą, net ir šiandien vis dar ima ir lepteli: the former Eastern Europe, suprask, toji „buvusioji Rytų Europa“. Ir tai sako profesionalūs žurnalistai, tarsi Rytų Europa iš tikrųjų galėtų virsti ,,buvusiąja “, t. y. tarsi geografinis „vienetas“ galėtų „persikelti“ iš vienos vietos į kitą. Suprantama, 1989-aisiais ne Rytai pasislinko į žemyno vidurį, o pasikeitė geopolitinis jų statusas – posakis the former Eastern Europe turi geopolitinę, o ne geografinę prasmę. 1989-ieji yra Vidurio ir Vakarų Europos geopolitinės konsolidacijos pradžia.
Vidurio Europa iki 1989-ųjų neturėjo laisvės, tačiau puoselėjo jos ilgesį. Laisvė atėjo, kai griuvo Siena – fizinė ir simbolinė. To pasiekti padėjo Vidurio Europos gyventojų solidarumas ir valia, išreikšta masinėmis demonstracijomis. Pasak Berlino, tai laikytina negatyvios laisvės etapu, nes čia „laisvės gynimo tikslas negatyvus – atsikratyti kišimosi.“3 „Negatyvi“ laisvė susijusi su atsakymu į klausimą: „Kokios erdvės ribose subjektui – asmeniui ar asmenų grupei – leidžiama ar leistina daryti tai, ką jis sugeba, arba būti tokiam, koks jis galėtų būti, jei nesikištų kiti asmenys?“4
Vidurio Europa beveik pusę amžiaus buvo priklausoma nuo kitų primestos tvarkos, kiti nustatydavo, kas leidžiama, o kas neleistina, todėl daryti to, ką sugeba, arba būti tokiais, kokie galėtų būti, jei kiti nesikištų, vidurio europiečiai negalėjo, nes juos varžė pati politinė ir ekonominė sistema. Vidurio Europos nepriklausomybės sąjūdžių lyderiai siekė fundamentalaus perėjimo iš socialistinės ekonomikos į kapitalistinę, iš komunistų partijos režimo į pliuralistinę demokratinę politinę sistemą. Tai ir yra negatyvi laisvė.
Pozityvios laisvės apibrėžimas prasideda nuo klausimo: „Kas yra kontrolės ir kišimosi šaltinis, galintis spręsti, ką kažkam geriau daryti ar kokiam geriau būti?“5 Pasak Berlino, pozityvi laisvė susijusi su individo noru, kad gyvenimas ir sprendimai priklausytų nuo jo paties, o ne nuo kokių nors išorinių jėgų: „Labiausiai aš noriu susivokti kaip mąstanti, valinga, veikli būtybė, atsakinga už savo pasirinkimus ir sugebanti juos paaiškinti per savo paties idėjas bei tikslus.“6
Kai 1989-aisiais minios sveikino demokratiją ir kapitalizmą, buvo daroma prielaida, kad Vidurio Europos valstybės nori būti atsakingos už savo pasirinkimus, pagrįstus savo pačių idėjomis ir tikslais. Idealistiniais 1989-aisiais tai reiškė, kad pagaliau pradedama „gyventi tiesoje“ po ilgų dešimtmečių gyvenimo mele... Václavui Havelui „gyvenimas mele“ reiškė laisvo žodžio draudimą, kuris buvo veidmainiškai vadinamas aukščiausia laisvės forma. Taip čekų disidentas rašė esė „Bejėgių galia“ (1978).
Draudimas laisvai kalbėti buvo vadinamas aukščiausia laisvės forma todėl, kad sovietinis proletariatas, Sovietų Sąjungos piliečiai ir Varšuvos pakto šalių gyventojai esą net nenorėjo pasakyti ko nors alternatyvaus jau įsigaliojusiai ir patvirtintai „tiesai“ apie įdiegtą socializmą. Visi piliečiai, tapę „draugais“, oficialiai iš tikrųjų buvo laikomi laisvais. Neverta nė sakyti, kad šiame propagandiniame diskurse tokiems kaip Havelas nebuvo vietos. Disidentinė mintis buvo nepriimtina, nes neturėjo nieko bendra su laisve pagal sovietinę doktriną.
Tas pats ir su informacijos draudimu – esą jos pateikiama pakankamai. Koks informacijos kiekis yra pakankamas, suprantama, irgi sprendė valdžia. Tačiau, pasak Havelo, nebuvo būtina tikėti šiais propagandiniais teiginiais. Pakako susitaikyti su melu, suklastotą gyvenimą priimti kaip tikrą, autentišką. Kitaip tariant, „reikėjo apsimesti, kad neapsimeti,“ – rašė jis minėtoje esė.7
Praėjus dvidešimčiai metų, tapo akivaizdu, kad posakis „gyvenimas tiesoje“, arba „gyvenimas demokratinėje tiesoje“, nėra tiesiog naivus, jis netgi klaidinantis. Pereinant iš socializmo į kapitalizmą, nuo vienintelės „teisingos“ komunistinės ideologijos į ideologinį pliuralizmą, deja, taip ir nebuvo sukurtos sąlygos gyventi tiesoje. Havelas tikėjo(si), kad pergalė prieš režimą atneš nekorumpuotą laisvę.
Vidurio ir Rytų Europos žmonės 1989-aisiais net neįsivaizdavo, kad ir toliau jų šalis valdys sovietiniai konformistai. Toks valdymas, beje, itin įsigalėjęs Rumunijoje ir Bulgarijoje, kur komunistai pereinamuoju laikotarpiu veikė ypač aktyviai. Baltijos šalyse komunistai gudriai pakeitė kaukę, kad prisitaikytų prie demokratijos.
Būta ir kitokio pobūdžio nusivylimų, antai Lenkija buvo sukrėsta, kai paaiškėjo, kad žinomi aukšto rango kunigai kolaboravo su KGB – beje, tai specifinis posovietinio regiono prieskonis. Pažvelgę posovietinių Rytų pusėn, matome Ukrainą, negailestingai padalytą į dvi dalis: provakarietiškąją ir prorusiškąją, nes ir pasaulėžiūra, ir vertybės vienoje ir kitoje pusėje yra skirtingos prigimties.
Čia demokratija – tik įrankis kovoti tarpusavyje Ukrainos Rytams ir Vakarams, „teisiesiems“ su „klystančiaisiais“, tarytum vieni jau norėtų gyventi tiesoje, o kiti – vis dar – mele. Tačiau kas posovietinėje erdvėje yra tiesa, o kas – melas?..
Sumaištinga posovietinių šalių dabartis rodo, kad pereinamuoju laikotarpiu 1989-ųjų idealai buvo nuvainikuoti. Vis dėlto jie nėra prarasti. Tai patvirtina ir faktas, kad demokratiniai rinkimai Vidurio Europos šalyse iš esmės skiriasi nuo rinkimų Lukašenkos Baltarusijoje ar Putino ir Medvedevo Rusijoje, Janukovyčiaus ir Tymošenko Ukrainoje.
Vidurio Europos šalims, priklausančioms ES, nekyla grėsmė kaip Ukrainai ir Moldavijai nuolatos svyruoti tarp demokratijos ir autoritarizmo. Taigi 2004-ųjų gegužės 1-ąją referendumu patvirtintas noras įstoti į ES buvo lemiamas įvykis, užtikrinęs pozityvią Vidurio Europos laisvę, tačiau tik kuriam laikui, o ne amžiams.... Vadinasi, ir šis pasakojimas neturi laimingos pabaigos garantijos...
***
Slovakų intelektualas, redaktorius Martinas Simecka mano, kad ir po dvidešimties metų vis dar nesame laisvi, neįstengiame pažvelgti į savo praeitį objektyviai. Mūsų atmintis, siekianti sovietinius laikus, yra gyva, tačiau mes iki šiol nesupratome, kas yra laisvė.
Pasak Martino Simeckos, „esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. [...] Tikiu, kad praeitį galima tinkamai interpretuoti tik vienui vienu būdu – žvelgiant į ją iš nesukompromituotų laisvės idealų požiūrio taško. Ir vieninteliai, kurie gali tą padaryti teisėtai, nes nėra saistomi ryšių su praeitimi, yra jaunesnės kartos žmonės.“8 Tik nauja karta, neturinti totalitarizmo patirties, galės teisingai pažvelgti į Vidurio ir Rytų Europos istoriją...
Kas gi yra tas „natūralus laisvasis pasaulis“, kurio kalbos sovietmečio kartoms mokytis jau per vėlu (?), bet kuriuo tiki Simecka? Ar tai Vakarų Europa, kuri nebuvo okupuota? Ar istorinis faktas, kad kuri nors šalis išvengė okupacijos, savaime garantuoja laisvą mąstymą? Jei taip, iš kur tada atsirado disidentai? Kokia kalba jie kalbėjo 1989-aisiais Berlyne, Vilniuje ir kitur, 1968-aisiais Prahoje, o 1956-aisiais Budapešte?
Kas yra tasai lakmuso popierėlis, padėsiantis atskirti grūdus nuo pelų, t. y. laisvus nuo nelaisvų? Ar laisvais laikytini žmonės, nesusidūrę su totalitarizmu? Ar tai sąlyga, leidžianti būti „natūraliai laisvam žmogui“? Jei taip, tai kodėl Paryžiaus jaunimas 1968-aisiais flirtavo su komunizmu, palaikomas tokių intelektualų kaip Jeanas Paulis Sartre’as, egzistencializmo filosofijos klasikinė figūra?..
Kas yra „laisvo žmogaus“ kategorija? Ką reiškia būti laisvam? Ar gimusieji anapus Geležinės uždangos a priori yra apkrėsti nevisavertiškumo virusu? Be to, ką reiškia „anapus“? Anapus Sienos į Vakarus ar į Rytus ? Ar vidurio ir rytų europiečių svarstymai bei vertinimai irgi turėtų būti laikomi antrarūšiais, nes, mat, jie (mes?) buvome (esame?) „anapus“ ne į tą pusę, t.y. į Rytus?..
O kas yra toji neprietaringa istorijos interpretacija? Ką reiškia „nesukompromituotas laisvės idealų požiūrio taškas“?
Simecka neįvertina 1989-ųjų prielaidų. Taip, jis jas pripažįsta, bet mano, kad jos trukdo mąstyti laisvai, be prietarų. Šis Slovakijos eseistas tiki, kad galima visiškai objektyviai pažinti istoriją. Aš manau atvirkščiai – mąstymas be prielaidų iš viso yra neįmanomas. Tai reiškia, kad ir ta jaunesnioji, demokratijos sąlygomis užaugusi karta taip pat turės savo prielaidas, žinoma, kitokias, ir iš jų perspektyvos prabils apie sovietinę patirtį. Ar jie išvengs šališkumo?
Sovietizacijos patirties prielaidos priklauso tiems, kurie nebuvo laisvi ir kuriems nebuvo leista garsiai sakyti, ką galvoja ir kuo tiki. Nereikėtų stebėtis, kad tie „laisvieji“, kurie gyveno kitoje Europos pusėje ir galėjo viešai sakyti, ką galvoja, gana narsiai priešinosi Varšuvos pakto ir Sovietų Sąjungos byrėjimo procesui. Tai itin svarbu. Antai Margaret Thatcher rėmė Michailo Gorbačiovo strategiją, kad Rytų ir Vidurio Europos šalių reformos nebūtų siejamos su Varšuvos pakto kvestionavimu.
Tai reiškia, kad 1989-aisiais Didžioji Britanija laikėsi didžiosios išdavystės, įvykdytos Jaltoje, linijos. 1989-ųjų birželio 12 d. Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis pareiškė: Vokietija nesikiš į Lenkijos ir Vengrijos reikalus, o vengrams nereikia skubinti įvykių, antraip tie įvykiai taps nebekontroliuojami. Giovanni’s Januzzi’s, Europos Bendrijos Politinio bendradarbiavimo pirmininkas, pareiškė, kad Europos stabilumo labui Vengrijos pareiga yra likti Varšuvos pakte. Austrijos socialistai Vengrijos ambasadoje Vienoje išdėstė susirūpinimą dėl galimos anarchijos kaimyninėje šalyje ir pareiškė, kad „Vengrija turi liautis buvusi Europos galvos skausmu.“9
Vidurio Europa pokarinę istoriją interpretuoja ir interpretuos visai kitaip negu tie, kuriems Geležinė uždanga buvo tik istorinis rekvizitas, o ne kasdienybės realija. Turi būti vertinama būtent gyvoji komunizmo ir sovietinės okupacijos atmintis, nes ji unikali ir laikina. Ji gyva tol, kol yra žmonių, kurie iš patirties žino, kas yra sovietų režimas su KGB infrastruktūra. Istorinė interpretacija, paremta tokiomis prielaidomis ir tokiais prietarais, turi pranašumų prieš vadinamąją „nešališką“ interpretaciją. Kaip rytoj bus vertinamas „subjektyvus“ Vidurio Europos požiūrio taškas ir jo prielaida – Ribbentropo–Molotovo paktas ir Varšuvos sutartis? Šioje prielaidoje slypi istorinės interpretacijos esmė. Pakeiskime šią prielaidą ir pakeisime interpretacijos kryptį.
1989-ieji – tai bendros valios produktas. Bendra politinė žmonių valia Vidurio ir Rytų Europoje lėmė istorinį pokytį. Tai pasiekimas, kurį nauja, demokratijos sąlygomis augusi karta gali tik pakartoti, bet vargu ar jį pranoks. Tačiau ir tam, kad pakartotų, reikia išsiugdyti poreikį. Praėjus dvidešimčiai metų po 1989-ųjų, jau nebejaučiamas negatyvios laisvės poreikis, kai trokštama nusikratyti prievartos pančių, dabar siekiame pozityvios laisvės, t. y. norime patys konstruktyviai valdyti save. Tik tą „konstruktyvumą“ daugelis jau supranta kaip gebėjimą įsisavinti Briuselio direktyvas.
Isaiah Berlinas teigė, kad laisvė yra galutinis žmonių tikslas. Tačiau nepasakė, kad šis tikslas yra apgaulingas, nes nuolat šmėkščioja klausimas: o ką veikti su laisve, kai ji jau pasiekta?
Vidurio europiečiai žinojo, kad, atgavę laisvę, jie ja pasinaudos kapitalistinei ekonomikai ir politinei demokratijai kurti. Manyta, kad siektinas idealas – Vakarų Europos gyvenimo standartai ir pliuralizmas. Bet šiandien vartojimo šišą pristabdė finansinė krizė, o tai reiškia, kad ir Vakarų Europos gyvenimo standartų įgyvendinimas pristabdytas. Bet vis tiek svarbiausiu tikslu laikomas vartotojiškumo skatinimas regione, kad tik vėl būtų užvestas vartojimo variklis. Regis, dvasingesnių tikslų nebėra. Bet ar tikrai taip?
2003-iaisiais, visai prieš stojant į NATO, Vilniaus dešimtukas, kurį sudaro Vidurio Europos šalys, parėmė JAV administraciją drauge su Didžiąja Britanija dėl invazijos į Iraką. O Jacques’as Chiracas ir Gerhardas Schröderis su Vladimiru Putinu tam karui priešinosi.
„JAV ir Britanijos poziciją Vilniaus dešimtukas palaikė ne dėl švento troškimo pakeisti Huseino režimą ar sunaikinti jo neva turimą masinio naikinimo ginklą, o būdamas diplomatiškai tiek nuovokus, kad nesisolidarizuotų su tais, kurie, spausdami Putino ranką, nė nepastebi, jog ši ranka ištiesta per postsocialistinių šalių teritoriją.“10
Pripažįstu, kad šie mano žodžiai pagrįsti realpolitik, moralė čia atskirta nuo politikos. Išeitų, kad požiūris yra makiaveliškas. Tai reiškia, kad Vidurio Europai nerūpėjo, ar teisingas karas Irake, ar ne, ji skubėjo užsitikrinti Vašingtono pasitikėjimą ir narystę NATO. Greičiausiai Vilniaus dešimtukas net nemanė, kad elgiasi makiaveliškai, jam rūpėjo išsaugoti proamerikietiškumą savo regioninio intereso labui. Tačiau tokią laikyseną galima pavadinti nebrandžia.11 Tada, 2003-iaisiais, siekta užsitikrinti laisvės, pasiektos 1989-aisiais, saugumo garantijas.
Vengrų autorė Marianna Kiscstari 1989-uosius taikliai įvardijo annus mirabilis.12
Bet iš šiandienos perspektyvos akivaizdu, kad tais „šventais ir stebuklingais“ metais platoniškasis idealas nebuvo įgyvendintas. Tie metai simbolizuoja sunkiai įveikiamą slenkstį – posovietinio virsmo pradžią. Žinoma, žvelgiant retrospektyviai, 1989-ieji išvadavo Rytų ir Vidurio Europą, net ir pačią Rusiją, iš „blogio imperijos“ gniaužtų…
1989-ieji yra dieviški ir stebuklingi, bet ne Dievo dovana. Laisvė buvo ne suteikta, o iškovota. Dainuojančios revoliucijos pergalė Baltijos šalyse nebuvo hegeliškos istorijos nulemta, tarsi pačioje istorijoje būtų glūdėjusi 1989-ųjų pergalė, jos neišvengiamybė. Ją lėmė bendras regiono tikslo suvokimas.
Pasak Aristotelio, tikslų yra daug – vieno siekiama dėl kito, tačiau yra ir galutinis tikslas, kurio siekiama dėl jo paties, – tai laimė. 1989-aisiais mūsų tikslas buvo išsivaduoti ir šio tikslo siekėme dėl jo paties, kaip politinės laimės.
Kalbant Martino Heideggerio terminais, egzistencinė nuotaika atskleidžia Būties modusus. Vidurio Europos egzistencinė nuotaika iki 1989-ųjų bylojo, kad laisvė – tai galutinis šios žemyno dalies tikslas. Šiandien toji nuotaika išgaravusi, bet ji lėmė, kad geopolitinė Vidurio Europos esmė tapo kitokia. Ir yra kitokia. Bent jau kol kas...
Laisvę galutiniu žmogaus tikslu laikė ir Berlinas, tačiau klausė: „Kokia laisvės vertė, kai nėra tinkamų sąlygų ja pasinaudoti?“13 Kokias sąlygas Vidurio Europa paveldėjo 1989-aisiais? Jos buvo labai trapios ir neužtikrintos (karinis silpnumas, laukinis kapitalizmas, pirmųjų demokratinių institucijų neatsparumas korupcijai…). Kilo neatidėliotina būtinybė sukurti geresnes sąlygas naudotis pozityvia laisve.
Tačiau ir praėjus dvidešimčiai metų Vidurio Europos šalys vis dar nesusikūrė tinkamų sąlygų pozityviai laisvei reikštis.
Varšuvos pakto Lenkija davė pasauliui Popiežių, kuris tikėjo, kad laisvės idealas yra metafizinis, pasiekiamas dvasiškai ir politiškai tobulėjant. Laisvė yra ne tik politinė, bet ir religinė vertybė, nes negalima žeminti kito žmogaus, atimti iš jo teisės išpažinti savo įsitikinimus. Jonas Paulius II tikėjo, kad Lenkija, katalikiška šalis, gali įlieti dvasingumo pernelyg vartotojiškiems Vakarams. Vylėsi, kad posovietinė Vidurio Europa suteiks Vakarams vertybinį laisvės pojūtį. Šiandien toks tikėjimas atrodo pernelyg optimistiškas.
Nesibaigiančios moralinės kolizijos ir vertybinė destrukcija verčia net klausti, ką iš tikrųjų žinome apie laisvę. Vidurio europiečiams pasisekė garbingai išlaikyti negatyviosios laisvės egzaminą, tačiau pozityvioji laisvė juos paklupdė – tokiam egzaminui nebuvome tinkamai pasirengę.
Post Scriptum
Lenkų režisierius Marcelis Łozińskis dokumentiniame filme „89 mm Europa“ pasitelkė tokią metaforą, bylojančią apie Europos padalijimą: „Traukiniai iš Vakarų Europos sustoja Breste, kad juos perstatytų ant rusiškų bėgių, kurie yra 89 mm platesni. Iš Paryžiaus Maskvos kryptimi atvyksta traukinys. Vagonai su keleiviais pakeliami, o vagonų ratai pakeičiami, kad galėtų vykti į buvusią Sovietų Sąjungą. [...]1990-aisiais, kai kūrėme filmą, būta iliuzijų, kad pasaulis integruojasi, nyksta linijos, nubrėžtos tarp klasių, tautų, sistemų ir tarp žmonių. Tačiau jokio progreso nepasiekta. Bėgių plotis Vakarų ir Rytų pusėse skirsis visada.“14
Ar ateis tokia diena, kai visa Europa – Vakarų, Vidurio, Rytų – turės vienodus politinius bėgius? Deja, tai neįmanoma, kol Europos tautos taip skirtingai interpretuoja savo praeitį – Antrojo pasaulinio karo, trėmimų, Holokausto, sovietinio išlaisvinimo, virtusio nauja okupacija, Berlyno sienos sumūrijimo ir jos griuvimo… Juk ir Baltijos kelio supratimas skiriasi ir, ko gero, skirsis visada bent 89 mm…
Bent 89 mm skirsis ir 1989-ųjų interpretacijos – vieni teigs, kad tie metai pakeitė Europos geopolitiką. Tai pozityvi perspektyva. Tačiau, pavyzdžiui, Mykoła Riabczukas 1989-uosius vertina iš negatyviosios pusės:
„1989-ųjų įvykiai plačiai pristatyti ir įsiminti kaip didžioji pilietinės visuomenės pergalė prieš komunistų autoritarizmą, Sovietų imperiją ir sovietinę sistemą. Tai švenčiama kaip bejėgių galios [kursyvas mano – T. K.] triumfas, kaip Europos susivienijimas ir „istorijos pabaiga“. Tačiau viską apimančio laimėjimo perspektyva nustumia paraštėn daug svarbių klausimų, kurių 1989-ieji neišsprendė ir kurie vargu ar bus išspręsti artimiausioje ateityje.
1989-ieji reiškia ne tik didžiąją demokratijos idėjų, solidarumo, žmogaus teisių pergalę, bet ir didįjį jų pralaimėjimą – prisiminkime žudynes Tianmenio aikštėje ir autoritarinę komunistų konsolidaciją Kinijoje, kur vis dar nepaisoma žmogaus teisių. 1989-ieji ženklina ne tik Berlyno sienos griuvimą, paskatinusį Vokietijos, o galiausiai ir Europos susivienijimą, bet ir naujos bjaurios sienos iškilimą Lenkijoje, naujos izoliacijos ir naujų riboženklių Europoje radimąsi. [...] Mums reikia tai aptarti ir atminti, kad 1989-ieji nebuvo istorijos pabaiga – greičiau naujų istorinių iššūkių bei naujų, netgi dar labiau komplikuotų, problemų pradžia.“15
Mykoła Riabczukas, 2002-aisiais pelnęs Lenkijos ir Ukrainos susitaikymo apdovanojimą, fakto, kad pagaliau pakilo Geležinė uždanga, nesureikšmina kaip stebuklo, 1989-ųjų nelaiko annus mirabilis, bent jau todėl, kad iškilo nauja geopolitinė siena, atskyrusi Lenkiją ir Ukrainą.
Tokio pobūdžio 1989-ųjų perspektyva skiriasi jau gerokai daugiau negu 89 mm...
1 Isaiah Berlin, Dvi laisvės sąvokos, p. 1. Prieiga internetu: https://www.lrinka.lt/Skaitiniai/Laisvoji%20rinka/berlin.pdf
2 Ibid., p. 1
3 Ibid., p. 5.
4 Ibid., p. 1.
5 Ibid., p. 1.
6 Ibid. p. 7.
7 Václav Havel, (1985) The Power of Powerless. Edited by John Keane, with an Introduction by Steven Lukes London: Hutchinson.
8 Martin Simecka, (2009) Dar nelaisvi. Kultūros barai, Nr. 6, p. 7–8.
9 Plačiau žiūrėti: László Borhi, (2009) A Reluctant and Fearful West: 1989 and Its International Context. The Hungarian Quaterly, p. 66.
10 Tomas Kavaliauskas, (2003) Lietuvos politinė dvasia, kultūra ir kasdienybė. Kultūros barai, Nr. 10, p. 2.
11 Andrius Bielskis, (2003) Tarp dviejų ugnių – Europa versus Amerika? Kultūros barai, Nr. 12, p. 12.
12 Marianna Kiscstari, (2009) Annus mirabilis: the year 1989 in photos. The Hungarian Quaterly, p. 43–61.
13 Isaiah Berlin, Dvi laisvės sąvokos, p. 3. Prieiga internetu: https://www.lrinka.lt/Skaitiniai/Laisvoji%20rinka/berlin.pdf
14 Marcel Łoziński, DVD, Polska Szkola Dokumentu: Polskie Wydawnictwo Audiowizualne.
15 Mykoła Riabczuk, „What have we achieved in 1989?“ Pranešimas, skaitytas konferencijoje „The Year 1989: Image – Memory – Record“, Varšuvos universitetas, 2009 m. lapkričio 19–20 d.