Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys daugiau žinomas kaip prancūzų literatūros vertėjas. Kad jis vertė ir iš rusų kalbos, mažai kas žino, juolab kad tie jo vertimai niekada nebuvo spausdinami. Eiliuotus kūrinius vertė sunkiomis kalėjimo sąlygomis, o aplinkybės taip susiklostė, kad tuos vertimus panaudojo lyg ir ne pagal paskirtį.
Juozas Urbšys su žmona 1940 m. liepos mėn. buvo ištremtas, o 1941 m., prasidėjus karui, NKVD juos abu įkalino. Be kitų kančių, teko patirti ir komunistų išrastą dvasinio kankinimo metodą – kaliniams buvo griežtai draudžiama susirašinėti. Jie negalėjo nei patys pasiųsti nors keleto žodžių, kad bent praneštų: „Mama, aš gyvas“, nei gauti žinutės iš tėvų ar kitų giminių. Visą kalinimo laiką Urbšys nieko nežinojo apie savo artimuosius, apie tai, kas dedasi Lietuvoje po karo.
Kad 1941 m. birželio mėnesį jo vyriausiajam broliui Antanui su šeima ir tėvui Kazimierui nutiko kažkas blogo, Urbšys sužinojo iš sesers Elenos Urbšytės-Gutauskienės mįslingos žinutės, kurią ji dar suspėjo parašyti broliui į Tambovą tuoj po 1941 m. birželio 14-osios trėmimų: „Antanas su šeima ir tėtė išvažiavo į tolimą miestą.“ Tai buvo vienintelė žinia iš tėviškės per ilgus kalinimo metus.
Ją gavęs, be abejonės, suprato, kad nei brolis su šeima, nei tėvas savo noru iš namų į jokius artimus ar tolimus miestus neišvažiavo, tačiau kas iš tikrųjų jiems nutiko, sužinojo tik išėjęs iš kalėjimo ir pradėjęs susirašinėti su giminėmis.
Nieko apie Juozą Urbšį nežinojo ir artimieji Lietuvoje (vėliau jie patys buvo ištremti į Sibirą arba atsidūrė Vakaruose). Motina Kotryna Urbšienė taip ir mirė Sibire, kamuojama sielvarto, kad iš penkių jos sūnų turbūt nė vieno nebėra gyvo. Štai ką pirmajame laiške Juozui Urbšiui į Viaznikus, kur jam su žmona leista apsigyventi po trylikos kalinimo metų, rašė jo brolienė Ona Urbšienė iš Irkutsko srities Tulūno miesto: „Brangieji Broli ir Broliene. Senai jūs mūsų buvot apverkti ir palaidoti, visai jau mes nustoję vilties, kad jūs gyvi esat ir maldoje visados prisimenam kaip mirusius. Skaitėm Jūsų laišką kiek kartų su vaikais, ašaros byrėjo iš džiaugsmo…
Kai atvežė mus į Sibirą, mama gyveno beveik dvejus metus, paskui susirgo plaučių uždegimu ir aštuonias dienas pasirgus mirė.“
Vienutėje kalinamas Juozas Urbšys suko galvą, kaip pranešti artimiesiems, kad yra gyvas.
Politiniams kaliniams buvo leidžiama rašyti pareiškimus valstybinėms sovietų įstaigoms, nedrausdavo prie tokio pareiškimo pridėti ir reikiamų dokumentų. Tuo leidimu Urbšys bandė pasinaudoti. 1945 m. pabaigoje jis sunkiai susirgo ir buvo paguldytas į Gorkio kalėjimo ligoninę. Ten režimas buvo kiek švelnesnis negu kalėjime, leista skaityti knygas ir laikraščius iš ligoninės bibliotekos.
J.Urbšys pradėjo versti eilėraščius iš rusų kalbos į lietuvių. Vertė savo širdžiai ir tuometinei nuotaikai tinkamus autorius – Tarasą Ševčenką, Valerijų Briusovą, Michailą Lermontovą ir kitus. Vertė nesitikėdamas, kad tuos vertimus kas nors kada nors spausdins. Tačiau jam kilo mintis pasinaudoti leidimu valdžiai rašyti pareiškimus, kad tokiu būdu bent netiesiogiai praneštų motinai esąs gyvas. Nusprendė parašyti pareiškimą Lietuvos SSR Švietimo Liaudies komisarui, o prie pareiškimo kaip dokumentus pridėti išverstus eilėraščius ta dingstimi, kad juos išspausdintų Lietuvoje.
Pareiškimą siuntė tikėdamasis, kad, kol tasai laiškas pasieks komisarą, jį skaitys sekretorė, žemesni valdininkai ir gal pasklis šnibždesys, kad Juozas Urbšys gyvas, gydomas Gorkio kalėjimo ligoninėje, gandas gal pasieks Mašiotus, o per juos – seserį Eleną ir motiną. Urbšys nežinojo, kad nei Mašiotų, nei sesers, nei motinos Lietuvoje nebėra.
Pirmą pareiškimą parašė švietimo komisarui. Prie jo kaip priedus pridėjo kelis išverstus ir du savo kūrybos eilėraščius.
Lietuvos SSR Švietimo Liaudies Komisarui
Vilniuje
Juozo Urbšio, kalinio Nr. 6
pal. Nr.2 Kalėjimo Ligoninė
miestas Gorkij
Pareiškimas
Čia pat siunčiu vertimus šių eilėraščių:
M. Lermontovo: 1) Poetas (Поэт); 2) Poeto mirtis (Смерть поэта); 3) Burė (Парус); 4) Malda (Молитва); 5) Išeinu sutemus aš į kelią (Выхожу один я на дорогу); 6) Kai javas nokdamas boluoja tarsi gyvas (Когда волнуется желтеющая нива);
M. Isakovskio 1) Manajam nuošaliam krašte (Вырос в захолустной стороне); 2) Ant kalnelio pučiant vėjui (На горе, белым – бела); 3) Vyšnia (Вишня); 4) Pavasaris (Весна); 5) Dvi Marytės (Две Маруси). Be to, du savo eilėraščius: vieną rusų kalba Сноха ir antrą lietuvių kalba Pasveikint ir prakalbint žmogų dera.
Jei tartumėt ką iš to tinkamą spaudai ir tik mano pavardė kliudytų, spausdinkite be mano pavardės.
Miestas Gorkij 1946. III. 10
Reikšdamas pagarbą
J. Urbšys
Maždaug po mėnesio Urbšys Pravdoje perskaitė straipsnį, kuriame buvo rašoma kad LSSR Ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas ragina Lietuvos inteligentiją aktyviai prisidėti prie penkmečio plano vykdymo. Nutarė parašyti ir M. Gedvilui. Tikslas tas pats – kuo daugiau žmonių skaitys tuos pareiškimus, tuo didesnė tikimybė, kad pasklis žinia apie jį. Tuo metu žodis „komisaras“ jau tapo nebemadingas, nuo 1946 m. kovo 25 d. juos imta vadinti ministrais, tad antras Urbšio pareiškimas adresuotas jau Ministrų tarybai:
Lietuvos TSR
Ministrų Tarybai Vilniuje
Juozo Urbšio, kalinio Nr. 6
Palata Nr. 2 Kalėjimo Ligoninė
miestas Gorkij
Pareiškimas
Maskvos laikraštyje „Pravda“ Nr. 80, šio mėn. 4 d. perskaičiau, kad pil. Gedvilas paragino lietuvių inteligentiją pavesti visą savo patyrimą, žinias ir energiją naujam 5 metų planui vykdyti.
Atsišaukdamas į tą raginimą, čia pat siunčiu 14-kos eilėraščių (M. Isakovskio, V. Briusovo, T. Ševčenkos, A. Puškino) eiliuotus vertimus iš rusų kalbos į lietuvių, daugelis savo tematika tinka penkmečio vykdymo reikalui.
Reikšdamas pagarbą
J. Urbšys
Miestas Gorkij
Kalėjimas, Ligoninė
1946. IV. 14
Prie aukščiau paminėtų
14-kos eilėraščių pridedu dar
kitus 4 Puškino eilėraščius
mano išverstus į liet. kalbą.
J. U.
Kalinys neturėjo teisės savo pareiškimo įdėti į voką. Parašęs atiduodavo kalėjimo administracijai, ji parašydavo lydraštį su grifu slaptai ir savais kanalais išsiųsdavo adresatui, jeigu apskritai išsiųsdavo. Juozo Urbšio pareiškimus su pridėtais išverstais eilėraščiais išsiuntė į Lietuvą, bet įteikė ne tai įstaigai, kuriai jie buvo adresuoti. Laiškai pateko į KGB, kurio archyve gulėjo iki 1988 m., tai matyti iš užrašo ant segtuvo, kuriame jie buvo susegti. Kaip savo vertimus Urbšys atgavo ir kas ant segtuvo užrašė „Vertimai, J. Urbšys, gauta 1989.VIII. 15 iš KGB jUr“, nėra žinoma.
Pasveikint ir prakalbint žmogų dera
Sakyk, kaimyne, kaip gi su sveikatom?
Šeimyna greit, girdėjom, padidės?
Ar rašo ką iš fabriko Matas?
Žiek, Nemunas netrukus pajudės!
Tarytum vėjas suka jau vakaris?
Ko gera ims bematant vėl pustyt!
Kiek grūdo iš hektaro jūs padarėt?
Nebloga būtų Vilnių pamatyt!
Pasveikint ir prakalbint žmogų dera;
Patiems prakalbintiems ar nesti gera?
Ir ypačiai nelaimėms gulant mus,
Kada kitų ar apšmeižtas, paniekintas,
Ar nuskriaustas, pažemintas, prislėgtas
Žmogus besąs nebetiki žmogus.
J. Urbšys 1946.
Šiame originaliame Urbšio eilėraštyje keistai skamba žodžiai „iš fabriko“. Iš fabrikų niekas laiškų nerašo, nebent fabriko administracija susirašinėja su kuo nors tarnybiniais ar gamybiniais tikslais. Šiaip žmonių kalboje sakoma: rašo iš kaimo, iš miesto, iš Amerikos, iš tremties, iš lagerio ar kalėjimo. Matyt, Urbšys tikėjosi, kad, jei kas nors kada nors skaitys jo eilėraštį, tai susiprotės žodžius „iš fabriko“ pakeisti kitais žodžiais, pavyzdžiui, iš lagerio arba iš kalėjimo. Tada viskas atsistoja į savo vietą.
Krinta į akis ir eilutė iš pareiškimo, kad daugelis siunčiamų vertimų „savo tematika tinka penkmečio vykdymo reikalui“, nes joje juntama subtili ironija tuometinės valdžios atžvilgiu. Kiek tinka „penkmečio vykdymo reikalui“, pavyzdžiui, šie Urbšio versti Ševčenkos eilėraščiai? Spręskite patys:
Tarasas Ševčenko
Aš kartais, galvą panarinęs,
Manau, kur dėtis, nusiminus!
Kaip man gyventi žemėj toj
Ir šlovint Viešpatį maldoj?
Kelmu supuvusiu purvyne
Trūnyt senatvės valandoj,
Numirt ir nepalikti nieko
Ant žemės apvogtos gimtos;
Stebėti, mirštant, vargą jos.
Slapstytis vietos nebelieka,
Nes žmogų tvaisko, tarsi slieką,
Pilotai krašto ir tautos.
21 liepos 1859, Čerkasai
* * *
Neskirki manojo likimo,
Dieve, jokiam sutvėrimui, –
Kad sveturėn ir nelaisvėj
Vėjais savo amžių leistų.
Eisiu, pievas išbraidysiu.
Veltui pievon eiti maudžia –
Man ir vaikščioti juk draudžia!
1848, Kos-Aval
* * *
Dainas dėlioju garbanotas
Ne tam, kad garbę man dainuotų!
Rašau ir dailinu eiles,
Bet sau visas palieku jas!
Aš rašau eiles, nelaisvei
Man prislėgus sprandą,
Man žodelis po žodelio
Iš tėvynės skrenda,
Kaip vaikai išsirikiuoja
Tarp verksmų ir juoko,
Esi taip, kad man pralinksmint,
Šokį jie pašoka.
Daros gera mano sielai
Ir labai malonu,
Lyg turtingoj gryčioj tėvui
Su vaikais prie šono.
Džiaugsmas apima krūtinę,
Dievo aš maldauju,
Kad vaikeliai nepakriktų
Žemėj, kur vergauju,
Kad lengvučiai jie parskristų
Tėviškėn namolia,
Jie svetur lig tolei…
Bus vaikeliams kur priglusti
Šeimoje savojoj,
Palinguos sau širmą galvą
Tėvas ir artojas.
Motina sakys: „Vaikeliams
Būt geriau negimus.“
„Mes visus juos pamylėjom“ –
Pagalvos merginos.
1848, Kos-Aval
