“1990 m. kovo 10 d. 21 valanda. Į Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos rūmus renkasi XII šaukimo pirmosios sesijos deputatai. Juos pasitinka trispalvė žmonių minia. Beveik kiekvienas atpažįstamas ir pasveikinamas: “Landsbergis! Landsbergis! Brazauskas! Brazauskas!” “Brazauskas bailys!” – spiegia moteris su vaiku ant rankų”, - taip apie anksčiau nei laikrodžiai išmušė dvylika prasidėjusią Kovo 11-ąją “Gimtajame krašte” rašė žurnalistas Rimvydas Paleckis. Jis ir pavadino tą dieną “Ilga kaip šimtmečiai”.
22 val. 45 min.
Pirmasis Sąjūdžio laimėtas mūšis – 91 deputato balsu Aukščiausios Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis. Paskui paskirti pirmininko pavaduotojai. A.Brazauskas siūlymo juo tapti atsisako. Atsistatydina senoji Lietuvos SSR Ministrų Taryba. K.Prunskienei pavesta laikinai eiti premjerės pareigas. “Salės svečių sektoriuje glaudžiasi buvęs Lietuvos SSR plano komiteto pirmininkas A.Drobnys, buvęs Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas A.Barkauskas bei buvęs SSKP (Lietuvos skyriaus) CK pirmasis sekretorius R.Songaila. Ne taip seniai visi jie sėdėjo prezidiume”, - pastebi R.Paleckis.
“Deputatai grąžina Lietuvai jos teisėtą pavadinimą – Lietuvos Respublika. Kartu atstatoma valstybės heraldika. Milžiniškas LSSR herbas, “puošęs” vieną salės sienų, iškilmingai uždengiamas smėlio spalvos audeklu. Kur kas brutaliau pasielgta su jo “broliu”, kabėjusiu virš rūmų paradinio įėjimo – herbas paskubom nukrapštomas ir su Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nario A.Medalinsko pagalba gabenamas miniai <...>, - įvykius aprašė “Gimtasis kraštas”. – Be penkiolikos vienuoliktą vakaro, anot V.Landsbergio, prasidėjo nauja epocha Lietuvos gyvenime.
Parlamentas priėmė Lietuvos valstybės tęstinumo juridinį aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo”, taip pat įgaliojo grupę SSSR ir Lietuvos Respublikos AT deputatų pranešti apie įvykį Maskvai. 1990 metų kovo 11-oji baigėsi.”
Dabar Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbanti L.Pilukaitė paskelbimo faktą puikiai prisimena. Salėje stovinčią moterį į glėbį pagriebė ir į viršų iš džiaugsmo pakėlė kolega Rimantas Kanapienis. “Pagaliau!” – sušuko jis. Tik darbas tą vakarą dar nepasibaigė. Ji su kitais Sąjūdžio organizacinio darbo grupės nariais turėjo padėti ruošti naujus dokumentus. Aukščiausiąją Tarybą L.Pilukaitė paliko tik ketvirtą ar penktą ryto.
Vienintelis kompiuteris
“Sprendimus priima politikai, o kažkas turi dirbti organizacinį darbą. Sąjūdyje rengėme dokumentus ir kitus organizacinius darbus atlikome, pavyzdžiui, per rinkimus, todėl natūraliai kažkam ir čia reikėjo ateiti dirbti daug dienų, daug naktų, kol vėliau įsivažiavo, susiformavo Aukščiausios Tarybos struktūros”, - apie savo darbą Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime pasakoja L.Pilukaitė.
“Kai atėjome pirmą kartą į Aukščiausiąją Tarybą, tvyrojo savotiška tyla ir ramybė, ir neaišku, kas bus. Tebedirbo senieji darbuotojai, kurie natūraliai klausė, kas dabar bus, kas čia tokie ateina. Pačioje Aukščiausiojoje Taryboje nebuvo kompiuterių. Netgi buvo paklausta, o kam to kompiuterio reikia, yra “mašinkės”, kurios viską spausdins. Bet paskui buvo labai greitai pajusta dinamika ir greitis”, - prisimena L.Pilukaitė, jau tuomet mokėjusi puikiai dirbti kompiuteriu – retenybe tais laikais.
Pirmąjį kompiuterį Sąjūdžiui padovanojo užsienio lietuviai. Jis talkino per vasario 24-osios rinkimus, juo buvo renkamas ir Nepriklausomybės akto tekstas. Šitas kompiuteris ir buvo nuvežtas į Aukščiausiąją Tarybą ir pastatytas buvusiame CK sekretoriaus Liongino Šepečio kabinete. Iki tol vienintelis kompiuteris Aukščiausiojoje Taryboje buvo VDR gamintas “Robotronas”, kuris pasižymėjo, švelniai tariant, menkomis veikimo galimybėmis.
“Šiandien, kai yra internetas ir elektroninis paštas, dokumentus galima rengti būnant Kinijoje. Prisiminkime 1990 metus ir kiek buvo personalinių kompiuterių. Jų kiekis buvo labai ribotas. Sąjūdis atvažiavo su savo kompiuteriu į Aukščiausiąją Tarybą ir padėjome rengti dokumentus”, - sako L.Pilukaitė.
O dokumentai tą dieną augo šūsnimis: juos rengė į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą išrinkti teisininkai, kiti būsimieji signatarai juos skaitė ir tvirtino. Sovietų Sąjunga buvo suręsta ant fiktyvios teisės pamatų. Dabar juos reikėjo sugriauti ir įtvirtinti savo įstatymus.
Ir dabar ne vienam signatarui už paprastų pavadinimų “dokumentas nr.1”, “dokumentas nr. 2”, “dokumentas nr. 3” ir t.t. slepiasi visi jų siekiai. Būtent “dokumentas nr. 3” galiausiai skelbė apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Dabar lengvai atliekami dokumentų pataisymai tuomet pareikalaudavo daug triūso.
“Būdavo viena dokumento versija, antra, trečia. Bet tai normalu – vyksta pataisymai, bėgame, nešame. Paskui suvoki, kad nieks tavęs šito nemokė, bet logiškai galvoji ir viskas išsisprendžia”, - tikina L.Pilukaitė.
Nepadėtas kablelis
“Nepriklausomybės aktas buvo atspausdintas ir nuneštas, kai paaiškėjo, kad trūksta vieno kablelio, tekstas nebuvo pataisytas. Posėdžio stenogramoje radau, jog tuomet pasakyta, kad tai yra priešpaskutinė versija. Vėl teko bėgti į 314 kabinetą”, - apmaudžią klaidą prisiminė savo rankomis akto tekstą surinkusi L.Pilukaitė.
Tai buvo ne vienintelė iškilusi techninė kliūtis tą vakarą. Apie devintą vakaro sugalvota, kad toks iškilmingas dokumentas turėtų būti atspausdintas ne ant standartinio A4 formato lapo, o ant A3 formato, kur galėtų tilpti ir visų signatarų parašai. Tačiau vienintelis turėtas spausdintuvas spausdino tik A4 formato lapus. “Teko ieškoti išeities. Pati tada dirbau Matematikos ir informatikos institute, todėl žinojome, kad ten yra reikalingas spausdintuvas. Jį atvežė kolega Romas Krukauskas”, - prisimena L.Pilukaitė.
“Daugeliui metų praėjus Atkuriamojo Seimo narys ir buvęs užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas sakė, kad tas aktas visiškai neišvaizdus. Iš tiesų, pasižiūrėjus... bet nebuvo laiko galvoti! Pagaliau techninės galimybės buvo tokios, kokios buvo. Ir tai jau buvo stebuklas – 24 adatų spausdintuvas!” – juokiasi moteris.
Nerimas – kas bus toliau?
Nunešusi Nepriklausomybės aktą į salę, L.Pilukaitė ten liko ir išgirdo, kaip Lietuva atgavo nepriklausomybę. “Apėmė toks jausmas: negi iš tikrųjų įvyko? Bet iš kitos pusės, kilo klausimas, o kas toliau? Tas nerimas ir klausimas buvo, o kaipgi toliau elgsis?” – prisimena ji.
L.Pilukaitė teigia, kad tris ar keturias elektronines Nepriklausomybės akto teksto versijas įrašė į disketes ir išdalino patikimiems žmonėms: “Jeigu kas nors nutiktų... Visada atsarginius variantus galvojome, o šitam daiktui tikrai negalėjome leisti prapulti”.
O nutikti galėjo bet kas. Po Kovo 11-osios “Gimtasis kraštas” paskelbė interviu su Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos karininku, kurio pavardė nebuvo įvardinta: “Kariuomenės judėjimas Lietuvoje, karinių malūnsparnių skraidymas ir technikos perdislokavimas nebuvo atsitiktinis dalykas, - pasakoja mūsų pašnekovas. – Mūsų turimomis žiniomis, saugumas ir kariuomenė veikia pagal iš anksto paruoštą padėties destabilizavimo planą. <...> Mūsų duomenimis, Lietuvoje paruošti civiliai, kurie, reikalui esant, užpuldinės kareivius, karininkų šeimas ir Lietuvos politinius veikėjus. <...> Karininko turimais duomenimis, Lietuvos KGB pasirodė stambūs sportiški vaikinai – iš Maskvos, bet kalbantys lietuviškai”.
Taigi lyg šimtmečius trukusios dienos pasiekimai galėjo būti akimoju sugriauti. Kremlius reikalavo nedelsiant atšaukti nepriklausomybės deklaraciją ir griebėsi brutalios jėgos demonstravimo. Desantininkai užgrobė nuo SSKP atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos pastatus, prasidėjo ekonominė blokada, o sausio įvykių dienomis buvo pamėginta ir jėga nuversti šalies žmonių išrinktą valdžią. Lietuva atlaikė - ji jau dvidešimt metų laisva.