Buvęs disidentas A.Terleckas: „Neapykanta visada gimdo neapykantą”

***

- Lūžis mano gyvenime įvyko 1941 metų birželio 14 dieną. Man buvo trylika. Tą dieną išvežė mano gimines. Jie buvo neturtingi žmonės. Neturtingi ir niekam blogo nepadarę. Aš nėjau atsisveikinti. Tą naktį laukiau sugrįžtant brolių ir tėvų, jaučiau baisią neapykantą. Nuo tada pažiūrų nekeičiau. Pasibaigus karui, atėjo mano draugas Kazimieras ir pasakė mano tėvui: „Dėde, atėjau Antano kviesti į partizanus“. Ir aš išsigandau. Prieš savaitę įkalbinėjau savo jaunystės draugą neiti į mišką. Aš suvokiau, kad tos kovos nelaimėsime. Jis nepaklausys ir išeis.

Aš ir tada nenorėjau pasirodyti, kad bijau. Ne prieš kitus, prieš save nepatogu. O tėvas man pasakė: eik, tik nesakyk motinai, nes verks.

Tačiau partizanų būrio vadas griežtai atsisakė į būrį priimti vaikus. Kiekvienas žmogus nori būti drąsus. Prieš patį save. Aš būčiau taip pat išėjęs į mišką. Nors niekada gyvenime nebuvau iššovęs.

1945 m. mane areštavo: draugas, neišlaikęs kankinimų, išvardijo visas jam žinomas pavardes. Dabar kalba, kad NKVD daliniai buvo labai žiaurūs. Aš to niekada nesakysiu. Pavyzdžiui, tie, kurie mane suėmė, žiūrėjo su užuojauta, net atidavė visą savo duonos davinį. Tyčiojosi rusų kareiviai.

Po kurio laiko paleido. 1949 metais baigiau Vilniaus prekybos technikumą. Kartu su prof. S.Uosiu įstojome į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1954-aisiais baigiau. Dirbau SSSR valstybinio banko Vilniaus m. valdybos viršininko pavaduotoju. Tuo pačiu metu mokiausi aspirantūroje.

Jau tada sakydavau tai, ką galvodavau. Debesys tvenkėsi virš mano galvos. Dėstytojai Macevičius, Budrys, Griška, vykdydami nurodymus, parašo man dvejetus. Kaip dabar areštuos aspirantą: areštuoja dvejetukininką. Per 1957 m. Kūčias areštavo. Nuteisė 4-iems metams.

- Jus mėgino sunaikinti, o lietuvių tauta tylėjo. Ar nesinorėjo spjauti į viską ir tylėti kaip visi?

- Aš manau, kad manęs už mano įsitikinimus nepasodino. KGB buvo nesuinteresuota mane uždaryti. Daugelis čekistų per mano draugus veikė, kad manęs nepasodintų. Tačiau aš labai prašiausi ir mane pasodino. Aš niekada nesakysiu, kad mane pasodino už įsitikinimus. Dabar saugumo baubas. Žmonės sako: „Mes bijojom, mus persekiojo, net užsidarę langines švęsdavome Kalėdas“. Nesąmonė! Mano žmona mokytoja eidavo į bažnyčią. Viešai švęsdavome ne tik Kalėdas ar Velykas, bet ir Vasario 16-ąją. Giedodavome himną. Viršutiniame bute budėdavo KGB agentai. Bet niekada manęs KGB neiškvietė ir nepriekaištavo, kad aš švenčiu Nepriklausomybės dieną. Mes visada nešdavome vainikus ant J.Basanavičiaus kapo. Žinoma, sekiodavo, filmuodavo, fotografuodavo. Bet niekada už tai nebausdavo.

Viskas priklausė nuo mūsų pilietinės drąsos. Persekiodavo bailius. Dabar tai labai perdedama. Mes leidome pogrindinę spaudą, rašėme atvirus laiškus partijos funkcionieriams. Buvome pavojingi. Todėl ir pasodino.

O ne todėl, kad Terleckas neapkentė tarybų valdžios. Pasodino už konkrečią veiklą. Grįžęs dirbau dispečeriu, vėliau sandėlio vedėju. 1973 metais areštuoja, sufabrikavę kriminalinę bylą. Atsėdėjau metus. Grįžęs dirbau gaisrininku, durininku, krovėju. 1979 m. vėl areštuoja: treji metai lagerio, penkeri - tremties.

- Vėl būtų pasodinę. Jeigu ne M.Gorbačiovas, mane būtų sunaikinę.

- Kokią įsivaizduojate karjerą dabartinių Sąjūdžio veikėjų, jeigu būtų užsitęsę stagnacijos laikai?

- Būdamas tremtyje, prenumeruodavau visą lietuvišką spaudą. Net „Lietuvos pionierių“. Jau tada man didelį įspūdį palikdavo V.Landsbergio, B.Genzelio, R.Ozolo, A.Krasnovo straipsniai. Manau, jie būtų sau toliau ramiai profesoriavę.

- Jis ir toliau būtų sėkmingai dirbęs uoliu sovietiniu sekretoriumi.

- Jeigu nori sukompromituoti žmogų, pavadink jį saugumiečiu. Ar panašūs metodai netaikomi dabar?

- Neseniai man viena moteriškė sako: „Aš taip tavimi tikėjau, o tu, pasirodo, KGB agentas“. Stalininė sistema pasėjo patį pavojingiausią daigą: nepasitikėjimą. Štai “Gimtojo krašto” redaktorius. Amerikoje vis mane klausinėjo: „Ar jis iš KGB?“ Aš sakydavau, koks mano reikalas. Jeigu žmogus naudingai dirba, kodėl juo nepasitikėti. Jeigu visi būtų tokie KGB-istai, kaip jis, Lietuvai nereikėtų jokios pertvarkos. Štai L.Šepetys: daug nusikalto Lietuvos kultūrai. Jis tą ir pats suvokia. Bet jis tada kitaip negalėjo. Ir jeigu aš balsuočiau rinkimuose, tai balsuočiau už L.Šepetį.

Aš dažnai kartodavau KGB tardytojams, savo budeliams, kad, jeigu pasikeis laikai, jų budeliu aš niekada nebūsiu. Net nėjau piketuoti prie KGB rūmų. Nes jie pasakytų, kad A.Terleckas keršija. Aš niekam nenoriu keršyti.

- Ar jūs nebijote, kad radikaliai nusiteikusi mūsų visuomenės dalis nesupras Jūsų? Juk jaunalietuviai Jus jau vadina liberalu.

- Aš ne politikas. Sakau tai, ką galvoju. Aš niekada nesutiksiu, kad šalia komunistų statytų karstus, kaip tai buvo mėginama padaryti per LKP XX suvažiavimą. Arba plakatai: Stalinas maudosi kraujo jūroje, o su juo Gorbačiovas ir Brazauskas. Tai juk idiotizmas! Kai pasakiau - paslėpė. Po to vėl atvilko. Priėjau ir pasakiau: jaunas vyras, bet duosiu aš tau į snukį, jei dar kartą pamatysiu šį plakatą. Neapykanta visada gimdo neapykantą.

- Aš niekada neturėjau neapykantos nei A.Brazauskui, nei J.Paleckiui, nei kitiems komunistams. Tiesiog turiu kalinio psichologiją. Labiausiai pavojingi būdavo nuoširdžiausi KGB tardytojai: Aš bijau, kad A.Brazauskas nepasiduotų baimei. Jeigu mano brolis Vladas užimtų jo pareigas, aš agituočiau balsuoti prieš jį.

Aš bijau visų komunistų. Prisimenat M.Gorbačiovo vizitą Lietuvoje? Komunistai pasirodė kaip didžiausi bailiai. Ir sakau jiems į akis. Kodėl Mokslų Akademijos viceprezidentas A.Žukauskas neišdrįso pasakyti: „Mes norime, kad jūs išvestumėte savo okupacinę kariuomenę“.

Aš gal neturiu teisės jo kritikuoti: jis išsigando. Aš toks buvau visą gyvenimą. O jis garsiai prabilo tik dabar. Lietuvos inteligentams dar trūksta stuburo. Tarp komunistų daug dorų žmonių. Aš bijau, kad jie nepasiduotų partinei disciplinai.

Supraskite teisingai. Prisimenu, kartą, kai dirbau Palangoje, viršininkas niekindavo mano bendradarbius, o mane liaupsindavo. Aš tylėjau. Kartą susimąsčiau: aš turiu idealų, o dabar tyliu. Aš tapsiu pats sau šlykštus. Reikia kovoti. Tada viską ir pasakiau. Mane išvarė. Būdamas komunistas, žmogus priverstas daryti kompromisus. Tas žaloja asmenybę. Ateis laikas, kai padarys tokius kompromisus, kurie vadinsis išdavyste. Neduok Dieve, jei Lietuvos parlamente komunistų bus dauguma.

- Sėdėdamas kameroje, aš dažnai prašydavau draugo: man labai sunku - pameluok man, sakyk, kad mane paleis, kad nenuteis. Jis melavo, ir aš tikėjau. Nors žinojau, kad jis meluoja. Aš to norėjau. Tokia žmogaus psichologija. Baisiausia, kai tokia psichologija persiduoda didžiajai tautos daliai.

- Profesoriui V.Landsbergiui nieko negalima pasakyti. Tuoj užsigauna. Nelendu taip į akis, kaip Pečeliūnas. Lyg baudžiauninkas prie dvarininkų. Bet kai sąjūdininkai prieš V.Landsbergį ant užpakalinių kojų, atsiprašant, stovi - man baisu. Kuo mes skiriamės nuo komunistų?

Dabar Komunistų partijoje daugiau demokratijos ir tolerancijos negu opozicinėse partijose. Gal todėl, kad kompartijoje visos mūsų tautos smegenys.

Kai „Kronikos“ leidėjai sakydavo - „mes būsime valdžioje“, atšaudavau - „nebūsit - nėra tarp jūsų inteligentų“. „O kas bus valdžioj?“ - „Komunistai. Tik kiti“. Manau, kad ateis laikas ir Kompartija pakeis pavadinimą. Juk dabartiniai komunistai - tai ne partija. Tai valdžia. Kas jau tuo komunizmu Lietuvoje tiki?

- Aš jau pensininkas. Norėčiau parašyti prisiminimus. Turėčiau ką pasakyti. Deja, dar neatidavė dienoraščių.