Nacionalumas XXI amžiuje: tapatumo akibrokštai, gelotofobija ir naujieji naratyvai

Prasidėjus didžiajai XXI a. ekonominei depresijai, kurią lydi nelengvi išbandymai, randasi naujojo tapatumo poreikis ir nacionalumas pamažu atgauna prarastas pozicijas. Pasaulis tartum kuria savisaugos mechanizmą globalizacijos, kosmopolitiškumo ir vienodėjimo sąlygomis, visuotinio abejingumo ir totalios dezorientacijos laikais, kai prarandamos vertybės, o tapatybė niveliuojasi.

Suprantama, tautiškumo dimensija pakito, jis tapo ne tik bendruomeniniu, bet ir asmeniniu orientyru, modernia prasminga pozicija, integruojančiu veiksniu arba iliuzija, kad net pragmatiškais dvasinio nuopuolio laikais įmanoma atgaivinti „prarastas“ tradicijas, išimtines teises ar bent jau romantines nuotaikas.

Nacionalumo siekinys, modeliuojamas tarsi klasikinėje situacijų komedijoje, atskleidžia ir svarbius vertybinius aspektus, ir sukelia įvairias insinuacijas, ir skatina individualią raišką, tapatybės paieškas, (iš)vengiant agresyvių, net pavojingų jos formų, o kartu kelia aktualius šiandienos klausimus: kokie esame, kokie būsime ir kas mūsų laukia ateityje?

Savęs ieškojimas sietinas su idealistiniais tėvynės, istorijos, prasmės atradimais ir efemeriška praradimų realybe. Tapatumo dilemos, įkalintos kasdienybės gniaužtuose, sustiprina idealo nepasiekiamybės jausmą. Vaduotis iš trafaretų, schemų, klišių, banalybių ir lėkštumo nėra lengva ir paprastų sprendimų čia nebūna. Savirefleksija plečia savimonę, savimonė atveria naujus požiūrius, naujas prasmes, todėl ir nacionalumas vis grįžta tarsi stebuklingas pinigas. Vaduodamasis iš provincialumo ir sąstingio, dabar jis pretenduoja tapti patraukliu tarptautiniu projektu, apimdamas plačius tyrinėjimų laukus ir atverdamas virtualaus pasaulio horizontus.

Nacionalumo projektui viešieji ryšiai nereikalingi. Didžiulis susidomėjimas, istorinės studijos, daugybė leidinių apie šiuolaikinę tautiškumo raišką, aibė tam skirtų renginių visame pasaulyje − tai tik keletas faktų, įrodančių, kaip iš „periferijų“ ideologijos (Michaelio Billigo terminas) jis tapo plataus masto reiškiniu. Pabrėžiama, kad Vakaruose „išugdytas“ nacionalumas niekada ir nebuvo pradingęs, nors ne visuomet jis yra atpažįstamas, ne(iš)vengia banalumo apnašų. Jo tvarumą rodo stiprėjantis didžiavimasis savo tauta, pagarbos atidavimas vėliavai, tautiniai simboliai ir kt.

Vis dėlto riba tarp banalių dalykų ir šventenybių yra trapi, lengvai pažeidžiama, panašiai kaip sankirtos tarp ideologijos, politikos ir demagogijos, tarp tradicijų tęstinumo ir manipuliavimo jomis. Propagandos mašina, nesvarbu, kam ji tarnautų, visuotinis paviršutiniškumas, nulemtas ne tik bendros orientacijos tenkinti masių poreikius, bet ir profesionalumo stokos, idėjų bado, iškreiptas originalumo suvokimas neleidžia formuoti pozityvios vertybinės orientacijos, kultūra jau irgi yra priversta derintis prie bendrųjų tendencijų, kurias diktuoja užsakovai, t.y. vartotojai. To suvokimas skatina ieškoti išeičių.

Postmodernybės saulėlydžio fone stiprėja racionalumo ilgesys. Neatsitiktinai keliamas klausimas: kokia „ideologijos“ ateitis? Ar tai jos pabaiga, ar dar viena transformacija? Pokyčių, idėjų, inovacijų, o kartu ir paprastų, tačiau amžinų, idealių dalykų poreikis yra didžiulis. Globalizacijos akivaizdoje gyventi taip, kad neišduotum savasties, iš tikrųjų didelis menas. Nacionalinė savimonė, racionalėjant pasauliui, nėra utopija, o mažoms tautoms – netgi jų išlikimo garantija (didelės tautos manipuliuoja nacionalumu tiesiog kaip ideologiniu atributu).

Prieš tris dešimtis metų vienas autoritetingiausių nacionalizmo teoretikų Ernestas Gellneris siekė nacionalizmą, kurį vadino industrinės visuomenės padariniu, „išnarplioti iš kitų procesų“. Svarbu pažinti nacionalizmo silpnumą, „bent jau tiek pat, kiek ir jo jėgą“, nes tik taip galima pažinti ir atskleisti šį fenomeną: „Šuo, negalėjęs loti, buvo svarbiausias dalykas, nurodęs sprendimą Šerlokui Holmsui.“

Vienu didžiausių nesusipratimų pernai tapo čekų menininko Davido Černy’o instaliacija „Entropa“, pakabinta virš įėjimo į pagrindinį ES Tarybos pastatą Briuselyje ir skirta Prahos vadovavimo ES pradžiai. Simbolinis 16 kv. m ploto žemėlapis vaizdavo plačią Europos panoramą ir atskleidė su 27-iomis bloko narėmis siejamus stereotipus. Matėme Nyderlandus, užlietus vandens, iš kurio kyšo tik mečečių minaretai. Prancūzija laikė iškėlusi amžino streiko plakatą, Italija buvo pavaizduota kaip didžiulė futbolo aikštė, Vokietijos kontūrai priminė svastiką, Rumunija buvo panaši į Drakulos parką, sklidiną šiurpių garsų, Liuksemburgas buvo parduodamas, o Lenkijos kunigai mojavo gėjų vėliava… Didžiajai Britanijai, kuri laikoma euroskeptiška valstybe, menininko vizijoje apskritai neatsirado vietos… Čekijai skirtame plote buvo eksponuojami euroskeptiškai nusiteikusio prezidento Václavo Klauso pareiškimai – jis prašė, kad čekai „viešai išsižadėtų“ tos instaliacijos, nes negali sutikti su jos turiniu, įžvelgia jame ginčytiną ir įžeidžiamą prasmę. Antai Bulgarija pavaizduota kaip šalis, įrėminusi vieną didelę tupyklą… Naktį, iškart po ekspozicijos atidarymo, dalis prieštaringai vertinamo meno kūrinio buvo uždengta juodu audeklu.

Pats menininkas Davidas Černy atsiprašė Bulgarijos ir Prahos, bet sakė tiesiog norėjęs išsiaiškinti, ar Europa gali pasijuokti iš savęs. „Jei ir norėjau ką nors įžeisti, tai Václavą Klausą. Nes Klausas įžeidinėja čekus“, − sakė jis. Ironizuodamas nacionalinių klišių temomis, menininkas siekė rimtus dalykus paversti nerimtais.

Jei vienas iš šiuolaikinio meno tikslų vis dar yra noras šokiruoti, sukelti diskusijas ir provokuoti, tai čekų menininkas tą tikslą pasiekė. Instaliaciją apipynė begalė visokiausių šalutinių istorijų, ji sulaukė pačių įvairiausių vertinimų. Gavęs užsakymą, Černy žadėjo, kad pakvies dalyvauti po vieną menininką iš kiekvienos ES valstybės, bet viską padarė pats su dviem draugais − tai dar viena skandalo briauna. Lietuvai tariamai atstovavo Vilma Stasiulytė – „jos“ instaliacijoje penki karinėmis uniformomis vilkintys vyrai, sustoję ties Lietuvos ir Baltarusijos siena, šlapinasi. Aliuzijos į besišlapinantį Briuselio berniuką „Manneken Pis“ siejamos su užuominomis apie totalitarinių paminklų likimą ir jų keitimą naujais paminklais. „Projektą galima suprasti kaip alternatyvų paminklą Lietuvos nepriklausomybei ir kaip būdą atsikratyti neteisybės, kurią praeityje patyrėme“, – išgalvotame tinklalapyje teigia neva pati menininkė (Entropos lankstukas: išgalvoti autoriai ir jų kūriniai).

Vienas populiarus lietuvių apžvalgininkas, viską priėmęs kaip gryną pinigą, palygino Lietuvos ir Estijos (neva Sirje’s Sukmit) vizijas:

„Aš, žinoma, ne menininkas, tačiau manęs toks vaizdelis nesužavėjo. Suprantu, žinoma, aliuziją į Briuselio berniuką, tačiau nelabai įsikertu, kam ir kodėl lietuviai atrodo kaip „siusiojantys“ kareiviai su šautuvais… Galite su manimi nesutikti, bet man atrodo, kad ir pasijuokti iš savęs reikia mokėti. Be to, man taip pat atrodo, kad šypsena ar ironija turėtų skirtis nuo paniekos ir savęs žeminimo.“

„Estišką“ viziją apžvalgininkas pavadino tobula: „Atrodo, taip paprasta – „modernūs sovietikai“. Bet kartu kiek daug informacijos ir… labai gražu. Taip, stereotipas, taip, šaipomasi, tačiau žinia, kuri perduodama šiuo kūriniu, yra visai kita nei Lietuvos atveju. Nes ji ne konjunktūrinė, nes ja nebandoma įsiteikti kam nors, nesiekiama politkorektiškumo kaip kai kurių kitų valstybių autorių darbuose. Be to, jos ir išliekamoji vertė gerokai didesnė. Genialiai paprasta… Ech tie estai…“ Taigi, į ideologinių klišių spąstus gali patekti kiekvienas, nežinantis konteksto ar nepaisantis žanro sąlygiškumų.

Audringos politikų reakcijos ir kandžių vertinimų spaudoje sulaukusią instaliaciją ketinta net demontuoti, bet ES atstovai nusprendė to nedaryti, kad nebūtų apkaltinti meno cenzūravimu.

Ar menas vertintinas kaip panacėja nuo tautinių kompleksų? Instaliacijos „Entropa“ paantraštė buvo tokia: „Stereotipai – tai barjerai, kuriuos reikia nugriauti.“ Šis meno kūrinys, be skrupulų tyčiodamasis iš banalybių, pasak menininko, parodijavo sąvoką „ES be sienų“. Tai ironiškas požiūris į ES integraciją ir kiekvienai šaliai klijuojamus stereotipus.

Instaliacija sulaukė ir nemažo palaikymo. „Neįžvelgiu provokacijos – tai greičiau priešais mus pakabintas veidrodis, – pareiškė Karin Resetarits iš Austrijos (Liberalų ir demokratų aljansas). – Galbūt mums reikia krypties tam, kad galėtumėme paprasčiau pažvelgti į sudėtingus dalykus. O išankstinės nuostatos – pats elementariausias supaprastinamas.“ EP Kultūros komiteto pirmininkė Katerina Batzeli (Socialistų frakcija, Graikija) sakė nemėgstanti stereotipų, nes jie – pasenęs būdas perduoti žinią. Bet vėliau ji pakeitė nuomonę: „Pamačiusi kūrinį supratau, kad menas turi provokuoti, sukrėsti sistemą.“

Apskritai buvo iškelta gana įdomi mintis: „Ekonominės krizės metu sveika plėtoti ciniško humoro jausmą. Jei Europa nesugeba priimti ciniško humoro, jos ateitis man atrodo niūri“, – sakė Resetarits. Kaip humoras priimamas šiuolaikiniame pasaulyje? Ar jis toleruojamas? Ar padeda išsivaduoti iš stereotipų?

Po čekų menininko perėmę galimybę eksponuotis pagrindiniame ES Tarybos pastate Briuselyje, lietuvių menininkai pateikė gana „taikų“ projektą. Septyni autoriai sukūrė savas interpretacijas ES vėliavų tema, ši paroda, pavadinta „Nepriklausomos istorijos“, buvo skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje penkmečiui. „Menininkai tradicinę spalvinę vėliavų simboliką praplėtė asmeninėmis asociacijomis ir sukūrė savitus pasakojimus. Pavyzdžiui, Austrija vaizduojama kaip slidinėjimo šalis, Liuksemburgas – kaip Liuksemburgo radijo tėvynė. Sovietų okupacijos metais šis radijas buvo vienas iš nedaugelio vakarietiškos muzikos šaltinių Lietuvoje.“

Šiuolaikiniame pasaulyje tradiciniai dalykai tapo laiko įkaitais.

Šimtmečius dominavusi samprata, kad humoras – tai pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, tautų ar žmonių ydų pašiepimas, teigiantis optimistinį ir kontempliacinį požiūrį į tikrovę, pakito – jis virto pesimistiniu ir destruktyviu, pakančią pašaipą nustelbė šiurkštūs įžeidimai, mielas keistenybes – beprasmiškas vaipymasis, juokingas situacijas – vulgarios blevyzgos. Šiais plačiai propaguojamos tolerancijos laikais jau netoleruotina ką nors nekaltai pajuokti ar iš ko nors lengvai pasišaipyti, kam nors pašaipiai prieštarauti… O humoristinės ideologinės aspiracijos apskritai atsidūrė už „padorumo“ ribų.

Vienas iš plačiai tyrinėjamų šių dienų reiškinių yra gelotofobija – baimė juokauti, šmaikštauti ir pokštauti. Septyniasdešimt trijose šalyse buvo atlikti išsamūs tyrimai, kurių rezultatus 2009 m. vasario mėnesį paskelbė tarptautinių humoro tyrimų asociacijos žurnalas Humor. Nepaisant kultūrinių skirtumų, problema akivaizdi visame pasaulyje. Apklausus daugiau kaip 22 tūkstančius respondentų, paaiškėjo, kad „juokas“ kelia baimę. Žmonės, neturintys humoro jausmo, juoką supranta kaip grėsmę ar puolimą. Ar juokas padeda užimti socialiai aktyvią poziciją, o gal mes sugebame juoktis tik iš kitų?

Juoko kultūra neatsiejama nuo tradicinių istorinių dalykų: karnavališko laiko supratimo, originalios pozicijos, savarankiškumo ir laisvės. Juokas paklūsta vaizduotės logikai, o ji nėra tapati proto logikai, todėl jis taip sunkiai apibrėžiamas – tai tiesiog gyva, pulsuojanti energija, kurianti savas pasaulio vizijas12. Išvaduojamoji juoko galia, gelbstinti (auto)ironiška laikysena jau tapo deficitu, todėl kartais apima paprasčiausias juoko ilgesys.

Pasak Michailo Bachtino, juokas yra ne tik socialiai, bet ir kultūriškai kryptingas: komiškumas, ypač satyra, lemia žanrų, literatūrinės kalbos atsinaujinimą – išvaduoja nuo sustingusių kanonų, bet kokiam literatūros žanrui suteikia šiuolaikiškumo, gyvo aktualumo.

Svarbu išlaikyti sveiką ir pozityvų humoro jausmą, vertinant save ir sprendžiant apie kitus. Plėsti savo akiratį, vaduotis iš sustabarėjusių stereotipinių vertinimų, pasitelkiant juoko terapiją, ragina ir ekscentriškoji, pasak Remi Braque,o, Europos tapatybė.

Prieš dvejus metus, siekiant sukurti naują, patrauklų mūsų šalies įvaizdį, buvo pasiūlyta Lietuvos kaip „drąsios šalies“ koncepcija. Tai sukėlė daugybę diskusijų ir net lietuviams nelabai būdingą ironišką reakciją: „Ne, mes rimtai drąsi šalis!“ arba „Gal dar sugalvosime, sekdami dabartine mada Lietuvoje, įkurti Drąsos monitoringo institutą, kuris seks ir stebės, kiek per metus padrąsėjome, lyginant su latviais, ir kiek atrodome bailesni, išmatavus mūsų ir estų drąsą?“

Drąsiai siūlyta pakeisti angliškąjį Lietuvos pavadinimą, nes dabartinis „Lithuania“ įvaizdžio koncepcijos kūrėjams atrodo per ilgas ir daugelis užsieniečių jį sunkiai ištaria. Pernai valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė konstatavo tai, kas visiems jau seniai buvo Polišinelio paslaptis: šalies įvaizdis kuriamas be aiškių gairių.

Iš nacionalinio pasaulėvaizdžio išnyko istorinė vaizduotė ir tai išties graudu. Nacionalumas tampa tik išrinktųjų privilegija, o didžioji tautos dalis gyvena iliuzijomis apie didingą praeitį, stereotipinį mąstymą programuoja pasakojimai apie herojus, didvyrius ir jų žygdarbius. Stereotipiškai mąstantis tautietis gyvena nebūtinai Lietuvoje, gal yra atsidūręs kur nors prie ūkanotojo Albiono. Tai nieko nekeičia. Kita vertus, stereotipinis požiūris į žemdirbių tautą seniai nebeteko esminių šios lietuvių širdžiai mielos dėlionės elementų.

Išsivaduoti iš stereotipų yra nepaprastai sunku. 2007 m. sausio mėnesį Lietuvos miestuose prasidėjo viešinimo kampanija „Būkime modernūs, įveikime stereotipus“. Buvo iškabinta 500 plakatų, kurių tikslas − atkreipti visuomenės dėmesį į lyčių stereotipus ir paskatinti juos keisti. Nuotraukose matėme vyrą su dulkių siurblio tatuiruote ant rankos, moterį su automobilio rato pakabuku ant kaklo arba su prijuoste, ant kurios nupieštas Lietuvos Respublikos herbas, kostiumuotą vyriškį, apsuptą kūdikių… Prie kiekvienos nuotraukos buvo užrašyta: „Moterys irgi gali dalyvauti politikoje“, „Moterys gali dirbti fiziškai sunkius darbus“, „Vyrai gali tvarkyti namus“, „Vyrai gali auginti kūdikius“ ir pan. Sunku vertinti tos kampanijos rezultatus, tačiau pasirinktas poveikio būdas buvo tradicinis, konservatyvus ir gana stereotipinis.

Kaip ir visos viešos socialinės akcijos, ši iniciatyva apeliavo į masinę sąmonę. Kolektyviniai stereotipai perduodami iš kartos į kartą, ideologizuojami ir ypač sunkiai pasiduoda pokyčiams, bet, nuosekliai formuojant ir keičiant mąstymo kryptį, galima praplėsti jų vertinimo horizontus. Kartu tai skatina bandyti „įveikti nesėkmę kolektyvinėmis pastangomis„17. Solidarumas, bendruomeniškumas, kolektyvinio tapatumo jausmas skleidžia daugybę pozityvių sugestijų, ugdo svarbius socialinio bendrumo įgūdžius. Neneigiant utopinių nacionalizmo lūkesčių, tai pabrėžia jo optimizmą ir praktinį gebėjimą siekti tautinės brandos ir vienybės.

XXI a. nacionalumas yra gerokai nutolęs nuo romantinių XIX a. nacionalumo definicijų: Apšvietos iškeltą dedukcinį mąstymą romantizmo sugestijose pakeitė intuicija, vaizduotė, jausmingumas, net iracionalumas, o šiais laikais vėl grįžtama prie racionalumo ištakų. Tautinio pakilimo idėjos, praradusios veržlią energiją, būdingą nacionaliniams išsivaduojamiesiems sąjūdžiams, atsidūrė emocinėje aklavietėje, nes tautiškumo samprata vis dar neišaugo iš XIX a. marškinėlių, nors dabarties laikai diktuoja visai kitas programas, mitus ir realijas.

Vidurio ir Rytų Europos „išsivadavimo fantazijos“ ieškant galimybių, kaip neapibrėžtas, miglotas, keliančias nerimą, iškraipytas realijas pakeisti kuo nors racionaliu, sietinos su poreikiu įprasminti savo egzistenciją, panašiai kaip pasitelkus mitus galima „suprantamai paaiškinti perėjimą nuo principų prie veiksmų“ (Georges Sorel).

Sutelkę jėgas nacionalumui, kaip aktualiai šiuolaikinei galiai, formuoti ir skleisti, atvertume naujus tapatumo klodus. Tai padėtų plėsti, ugdyti ar bent žadinti tautinę sąmonę. Paskendę istoriniuose ir savo pačių sukurtuose šablonuose, įkalinti jų schemose, paklydę painiuose labirintuose, negalime būti atviri kitai nuomonei ar kitos tiesos ieškojimams. Pilėnų didvyrių šlovinimas, nebūtų dievų ar tariamų didvyrių garbinimas primena idealios šalies − Dainavos krašto – padavimus. „Magiškas mąstymas leidžia žmogui nejausti atsakomybės, nepriklausomą savo valią paaukoti pakvaišėliams ir avantiūristams. Tol, kol teisinė valstybė tebėra užgimstanti, o visur plinta korupcija, magiškas mąstymas atveria lengviausius kelius įkūnyti kaltę, demonizuoti pašaliečius ir kurti netikrą, bet žvalinantį bendruomenės jausmą.“

Nauji naratyvai neatsiranda savaime, jie turi remtis esminėmis įžvalgomis ar viešai aprobuotomis taisyklėmis: „Subyrėjus tradiciniams politiniams tapatumams, reikalinga kolektyvinio tapatumo alternatyva, kuri nėra pagrįsta priešprieša, būdinga nacionaliniam tapatumui.“ Pasirinkimo laisvė irgi gali virsti girnapuse po kaklu, jei vadovausimės vienadieniais polėkiais…

Istorinė atmintis, kaip bendra aksioma, kaip duotybė, negali būti eliminuota iš kasdienybės lauko. Kokią praeities vertybių hierarchiją nusistatysime, nėra asmeninis kiekvieno reikalas, svarbu visiems kartu nuolatos pasitikslinti, kur veda mūsų pasirinktasis kelias.