Jos „revoliucingumas“ pasireiškia siekiu įveikti Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų etnocentriškumą ir į šiuolaikinę Lietuvą pažvelgti iš lyginamųjų studijų perspektyvos, keliant du pamatinius klausimus: kuo lyginamosios analizės metodas reikšmingas Lietuvos atvejui pažinti ir kuo Lietuvos atvejis įdomus platesniam lyginamajam tyrimui. Knygos autoriaus žodžiais tariant, tai knyga „apie šiuolaikinę Lietuvą šiuolaikiniame pasaulyje“ (p. 13), jos situacija tyrinėjama „sujungiant vietinį ir pasaulinį diskursus“ (p. 14).
Knygoje analizuojama ir politinė (kokia demokratija?), ir ekonominė (koks kapitalizmas?) pokomunistinės Lietuvos visuomenės sandara. Beje, tai daroma labai nuosekliai ir kryptingai. Pradedama nuo lyginamųjų studijų problematikos ir jos dilemų apibūdinimo (1–2 dalys), išryškinami skirtingi teoriniai požiūriai į komunizmą ir praktinio jo paveldo skirtumai (3 dalis), pagrindžiama išėjimo iš komunizmo kelių ir baigčių įvairovė (4 dalis), galiausiai atsakoma į klausimus, kokia yra pokomunistinė demokratija ir koks pokomunistinis kapitalizmas (5–7 dalys). Žinoma, labiausiai intriguoja knygos pabaigoje pateikiamos Lietuvos pokomunistinės demokratijos ir kapitalizmo tipologinės charakteristikos ir perspektyvos, apžvelgiama, kuo Lietuva skiriasi ir kuo yra panaši į pokomunistinės transformacijos pirmūnėmis laikomas neoliberaliąją Estiją ir neokorporacinę Slovėniją.
Žavi kolegos Zenono Norkaus sąžininga nuostata nepalikti neaptartos nė vienos teorijos, nė vieno alternatyvaus požiūrio, socialinius reiškinius tyrinėti išsiaiškinus jų priežastis, interpretuojant įvairius veiksnius. Nesvarbu, kurį socialinį reiškinį (ar komunizmą, ar išėjimą iš komunizmo, ar kapitalizmą, ar demokratiją) imtųsi analizuoti knygos autorius, jis siekia atskleisti šių socialinių reiškinių įvairovę, o toje įvairovėje rasti Lietuvos vietą ir savitumus.
Knygos dalyje apie komunizmą, skaitytojas ras ne tik marksistinius požiūrius, bet ir nemarksistinių teorijų (komunizmas kaip totalitarizmas, komunizmas kaip kelias į modernybę, komunizmas kaip neotradicionalizmas ir neopatrimonializmas) įžvalgas bei iš jų visumos daromas išvadas apie komunizmo įvairovę: biurokratinį autoritarinį komunizmą – Čekija, Rytų Vokietija, Estija, iš dalies Latvija; tautinį komunizmą – Lenkija, Vengrija, Slovėnija, Kroatija, Lietuva; patrimoninį komunizmą – Bulgarija, Rumunija, beveik visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, kai kurios komunistinės Balkanų šalys (p. 258–259). Koks iš tikrųjų buvo komunizmas, su visa civilizacinės priklausomybės ir socialinio, ekonominio išsivystymo įvairove, yra svarbi prielaida adekvačiam pokomunistinės transformacijos tyrimui.
Svarbiomis teorinėmis naujovėmis pasižymi 4 knygos dalis apie išėjimo iš komunizmo kelių, jo baigčių įvairovę. Autorius pagrįstai kritikuoja „tranzitologų“ (buvusių sovietologų) lyginamuosius tyrimus dėl jiems būdingo europocentrizmo, dėl teleologiško ir normatyvinio požiūrio, dėl jų nuostatos, kad visos šalys, tarp jų – ir pokomunistinės, pradėjusios reformas, anksčiau ar vėliau sukurs liberalią demokratiją ir rinkos kapitalizmą. Pasak „tranzitologų“, režimo kaitą lemia subjektyvūs/dinaminiai veiksniai, tarp jų – ir „Čikagos berniukai“ (Čilės atvejis), ir Vašingtono konsensuso programos ekspertai (kai kurios Rytų ir Vidurio Europos šalys), ir revoliucinės ekonominės transformacijos – šoko terapijos – scenaristai… Neneigiama, kad būta sėkmingų „šoko terapijos“ atvejų (pvz., Estija, iš dalies Lenkija). Tačiau per 20 pokomunistinės transformacijos metų įvyko ne viena nesėkmė. Ryškiausias pavyzdys – Rusija. Jos politinio elito sluoksniuose pirmaisiais pokomunistinės transformacijos metais dominavo neoliberalistinė, Vašingtono konsensuso nuostatomis pagrįsta orientacija. „Šoko terapija“ buvo taikoma siekiant suduoti mirtiną smūgį komunizmui, sukurti kapitalistinę rinkos ekonomiką ir paversti Rusiją normalia vakarietiška šalimi. Tačiau šiandien akivaizdu, kad radikali ekonominė reforma Rusijoje buvo klaida. Rusijai svetima imitacinė neoliberali ideologija gana greitai marginalizavo liberalias politines jėgas, reformatorius apskritai ir pakreipė Rusiją valstybinio monopolinio kapitalizmo ir autoritarizmo keliu.
Taigi, ar pokomunistinę transformaciją pradėjusios, bet į oligarchinį, ar valstybinį kapitalizmą ir autoritarinį ar pusiau autoritarinį režimą evoliucionavusios Rusija, Baltarusija, Ukraina, kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos yra tik įstrigusios, vėluojančios, atsiliekančios ar tokios išliks ir artimiausioje ateityje? Ar taps kada nors demokratine šalimi Kinija? Atsakymai į šiuos klausimus verčia pripažinti pokomunistinės transformacijos kelių ir baigčių įvairovę. Tad būtina ir „tranzitologų“ lyginamųjų tyrimų metodologijos „revizija“. Zenonas Norkus sėkmingai prie jos prisideda. Autorius teikia pirmenybę ne „perėjimo į demokratiją“ (transition to democracy), bet „išėjimo iš komunizmo“ ir „transformacijos“ sąvokoms, o tai yra perspektyvi pokomunistinės transformacijos ir apskritai demokratizacijos procesų tyrinėjimo kryptis (p. 336–337).
Šios knygos skaitytojai taip pat sužinos, kad ne tik išeiti iš komunizmo galima įvairiais keliais. Ne ką mažiau įvairus yra ir Vakarų pasaulis. Taigi kokia ta Vakarų demokratija ir koks Vakarų kapitalizmas, kurių taip trokšta pasiekti pokomunistinės šalys? Yra bent keletas Vakarų demokratijos ir kapitalizmo modelių ir praktikų.
Šiuolaikinė demokratinė Vakarų praktika įvardijama liberalios demokratijos sąvoka. Koks yra demokratinės praktikos minimumas, kad šalis galėtų pretenduoti į šiuolaikinių liberalių demokratijų gretą? Knygoje randame, atrodytų, paprastą atsakymą – „galimybė taikiai pakeisti aukščiausius valstybės pareigūnus periodiškai organizuojamų, laisvų ir konkurencinių rinkimų keliu ir tokiu būdu padaryti valstybės valdžią atskaitingą jos valdomiems piliečiams“ (p. 408). O jei prie šio minimumo dar pridėsime piliečių politinių teisų ir pilietinių laisvių garantijas, tai jau turėsime reikalą su ne šiaip demokratija, bet su liberalia demokratija, kuri savo ruožtu dėl tam tikrų institucinių skirtumų dar dalijama į mažoritarinę (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija) ir konsensuso demokratiją (Šveicarija, Belgija).
O kaip su pokomunistine demokratija? Ar minėto procedūrinio demokratijos minimumo pakanka, kad ji pelnytų liberalios demokratijos vardą? Norkaus nuomone, liberalioji demokratija daugelyje pokomunistinių šalių yra „visiškai konsoliduota“ (p. 449). Tačiau argi Švedija nuo Lietuvos skiriasi tik „demokratijos kokybe“? Manyčiau, šiuo atveju kolega Norkus yra pernelyg didelis optimistas ir net priartėja prie jo paties sukritikuotų „tranzitologų“, kurių manymu, pakanka suorganizuoti laisvus konkurencinius steigiamuosius rinkimus, įvykdyti ekonominę reformą, taikant „šoko terapiją“, – ir demokratijos pergalė jau pasiekta. Manau, pagrįstai žurnalo “The Economist” Demokratinių šalių indekse Švedija priskiriama prie pirmaujančių liberalių demokratijų, o Lietuva atsiduria tarp defektyvių demokratijų (flawed democracies) ir užima šiame reitinge 39 (2008 m. – 42) vietą.
Norkaus knygoje skaitytojai ras puikią kapitalizmo kaitos ir įvairovės analizę. Lietuvoje, kur dominuoja neoliberalistinė propaganda ir neoliberalistinė politinė praktika, daugiau žinome apie liberalųjį kapitalizmo tipą (JAV, kitos anglosaksų šalys). Todėl platesnė pažintis su koordinuoto/socialinio kapitalizmo modeliu ir praktika (Vokietija, Japonija, Skandinavijos šalys) yra ypač vertinga.
O kokius liberalaus ir koordinuoto kapitalizmo atitikmenis autorius užtinka pokomunistinėje erdvėje? Tarp pokomunistinių šalių pirmaujančią Slovėniją jis pagrįstai priskiria koordinuotos rinkos ekonomikos tipui, o Estiją, Lietuvos sesę Baltijos kelyje, – liberalios rinkos ekonomikos tipui. Šios dvi pokomunistinio kapitalizmo „pirmūnės“ tampa atskaitos tašku kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių vietai ir perspektyvai apibrėžti: vienoms tinka „vėluojančios Slovėnijos“, kitoms – „vėluojančios“ Estijos apibūdinimas.
„Vėluojančia Estija“ Zenonas Norkus vadina ir Lietuvą, kuri, nors ir turėjo tam tikrų panašumų su Slovėnija, vis dėlto pasuko liberalios rinkos ekonomikos keliu, nors ne taip sėkmingai, kaip jos likimo draugė. Slovėnija išvengė „šoko terapijos“ ir po recesijos, kuri truko palyginti neilgai, su minimaliausiais pokomunistinės transformacijos kaštais integravosi į Europos šalių bendriją.
Skaitytojai knygoje ras atsakymus į bene labiausiai intriguojančius klausimus - kodėl mus aplenkė estai, ar galėjo „pirmūnės“ poziciją užimti Lietuva, kodėl Lietuva tapo „vėluojančia Estija“, o ne „vėluojančia Slovėnija“? Ar galėjo būti kitaip? Kokia pokomunistinės transformacijos ateitis po narystės Europos Sąjungoje?
Ši knyga – tai atkaklaus, nuoseklaus ir sąžiningo septynerių metų darbo vaisius. Tai puiki lyginamoji studija apie Lietuvos vietą pasaulyje po dvidešimties jos nepriklausomybės metų.
Knygynuose jau pasirodė nauja prof. Zenono Norkaus lyginamosios istorinės sociologijos studija „Nepasiskelbusi imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ (Vilnius: Aidai, 2009). Neabejoju, kad ir naujoji knyga sulauks ne mažesnės sėkmės ir puikių vertinimų.