Pagrindiniai politinių režimų principai
Senas klausimas – koks yra vienos ar kitos valstybinės santvarkos pagrindinis principas? Juk kiekviena santvarka laikosi vis kitokio. Kitaip tariant, kokia kardinali idėja yra esminė, lemianti vieną ar kitą politinį režimą?
Pavyzdžiui, Montesquieu tvirtino, kad monarchijos pagrindinis principas – garbė, despotizmo – baimė, respublikos – pilietinės dorybės, taigi patriotizmas. Jis ne be pagrindo pridūrė, kad valstybė patiria nuosmukį ir žūsta, jei savo pagrindiniu principu piktnaudžiauja arba jį pamiršta.
Gal ir paradoksaliai skambės, bet tada išeitų, kad despotizmas gali žlugti, jeigu sukelia per daug baimės, monarchija silpsta dėl perdėto garbės jausmo, o respublika yra pasmerkta, jei pernelyg sureikšmina pilietiškumą. Tačiau būtent taip ir yra.
Jeigu mėgindamas ką nors įbauginti perlenksi lazdą – nieko jau nebeįbauginsi. Edgaras Kine yra taikliai pasakęs: „Prieš mėgindamas kam nors įvaryti baimės, įsitikink, ar galėsi tai daryti nuolat.“
Per daug garbės nebūna, tačiau, kai jos dėlei be saiko dalijami titulai, apdovanojimai, aukštuomenės regalijos, – o neribotai jų dauginti neįmanoma, – tada apima pavydas tuos, kurie jaučia skriaudą, kad negavo to, kas jiems priklauso.
Atrodytų, pilietinių dorybių, pavyzdžiui, patriotizmo negali būti per daug ir režimas greičiau turėtų žlugti dėl jų stokos. Bet jeigu režimas reikalauja per didelio pasiaukojimo savo šaliai, viršijančio žmogiškąsias jėgas? Pavyzdžiui, Napoleonas, gal ir pats to nenorėdamas, pareikalavo iš savo tėvynainių per daug aukų „didingosios Prancūzijos“ labui…
Sakysite, kuo čia dėta respublika? Tai buvo aukos Tėvynės dėlei. Bet 1792 m. Prancūzija labai priminė žlungančią Romos imperiją: „Viskas šalies gerovei“, „Heroizmas ir dar kartą heroizmas“. Kai prievartaujamos pilietinės dorybės, rizikuojama prarasti viską.
Piktnaudžiaudamos savo principais, valstybės žlunga ne rečiau negu tada, kai jos tuos principus pamiršta. Montesquieu šią mintį pasiskolino iš Aristotelio, kuris pusiau juokais yra sakęs: „Tie, kurie manosi atradę esminę valstybės sutvarkymo idėją, taip uoliai imasi ją įgyvendinti, kad puola į kraštutinumus. Jie neprisimena senos ištarmės, bylojančios: jeigu nosies linija šiek tiek ir nukrypsta nuo tiesiosios (tiesi nosis – visų gražiausia), yra ereliška ar, tarkim, riesta, ji vis tiek patraukli. Tačiau, jeigu tas nukrypimas yra per didelis, t.y. besaikis, gali ir pačios nosies nebelikti.“ Argi ne tas pats tinka ir valstybės santvarkai?
Tokių minčių vedamas susimąsčiau, kokia gi pagrindinė demokratinės valstybės idėja? Atsakymas buvo staigus ir netikėtas – tai ne kas kita, o nekompetencijos (neišmanymo) kultas.
Štai, tarkime, yra tvarkinga ir klestinti prekybos ar pramonės įmonė. Čia kiekvienas užsiima tuo, ko yra išmokęs ir kam yra gabus: darbininkas, administratorius, buhalteris, pasiuntinukas – visi savo vietose. Niekam nešautų į galvą pasiųsti sąskaitininko dirbti komivojažieriumi, o į jo vietą laikinai priimti komivojažierių, brigadininką ar mechaniką.
Net gyvūnų pasaulyje, kuo aukštesnis išsivystymo lygis, tuo didesnė organų specializacija. Vienas organas galvoja, kitas atlieka judesius, trečias virškina maistą, ketvirtas kvėpuoja ir t.t. Ar yra tokių sutvėrimų, kurių vienas ir tas pats organas kvėpuoja, priima informaciją, virškina maistą? Taip, yra. Tai amebos. Tačiau jos yra visų primityviausios būtybės, primityvesnės net už augalus.
Harmoningoje visuomenėje kiekvienas jos organas atlieka tiktai jam būdingą funkciją, t.y. tas, kuris mokėsi vadybos, – vadovauja, kuris mokėsi įstatymų leidybos – leidžia naujus įstatymus arba taiso senus, kuris mokėsi jurisprudencijos – posėdžiauja teismuose. Tokioje visuomenėje paralitiko niekas nepaskirs kaimo paštininku…
Ar negalėtų visuomenė pasimokyti iš gamtos? Anot Aristotelio, gamta netaupo, kaip tas šeimininkas, kuris viską pjauna tuo pačiu peiliu. Kiekvienas jos instrumentas atlieka vieną funkciją. „Kartaginoje, – rašo jis, – laikoma gėriu, jei žmogus užima kelias pareigybes. Tačiau kvalifikuotai atlikti įmanoma tiktai vieną. Norėdami išvengti nepageidaujamų pasekmių, įstatymų leidėjai turėtų neleisti, kad tas pats asmuo siūtų batus ir linksmintų klientus grodamas fleita.“ Harmoninga visuomenė nepatiki atsakingo darbo pirmam pasitaikiusiam ir neapgaudinėja minios sakydama: „Dabar jūs vadovausite, jūs valdysite, jūs leisite įstatymus...“ Jeigu taip būtų, kuo gi tokia visuomenė skirtųsi nuo amebos, primityviausios iš gyvūnų?
Kuo aukštesnis visuomenės išsivystymo lygis, tuo tikslingesnis darbo pasiskirstymas, tuo labiau specializuoti jos organai, tuo nuosekliau laikomasi taisyklės, kad kiekvieną darbą turi dirbti patys kompetentingiausi žmonės.
Tačiau demokratija yra linkusi šį principą pažeisti. Pavyzdžiui, Atėnuose buvo aukščiausiasis teismas, kurio nariai išmanė įstatymus ir stropiai juos vykdė, bet prastuomenei tai nepatiko, ir ji daug metų kovojo, kad teisėjų vietas užimtų prastuomenės atstovai. Motyvas lyg ir suprantamas: „Įstatymus turi leisti tie, kurie paskui turės jiems paklusti.“ Su šia išvada galima būtų sutikti, bet ar pati prielaida nebuvo klaidinga?
Žinoma, tie, kurie leidžia įstatymus, pirmiausia patys turi jiems paklusti, bet ar kiekvienas, paklūstantis įstatymams, sugeba juos kurti? Atėnų prastuomenė išsikovojo teisę leisti įstatymus ir net gaudavo už tai atlyginimą. Ilgainiui susiklostė taip, kad teisme ėmė posėdžiauti patys neturtingiausieji, nes turtingesnieji nebenorėjo gaišti laiko dėl šešių drachmų. Plebėjai Atėnų teisme viešpatavo daugelį metų. Pats įžymiausias jų nuosprendis – mirties bausmė Sokratui. Šis nuosprendis akivaizdžiai demonstruoja, kaip įstatymo viršenybės principas pakeičiamas absoliučios nekompetencijos viršenybe.
Ar nepastebime to ir dabartinėse demokratijose? Primityvumo joms ir šiandien pakanka, nors nuo senovės Atėnų jas jau skiria šioks toks evoliucijos kelias. Kokia gi buvo mūsų išgirtosios demokratijos evoliucija?
Viskas prasidėjo nuo maždaug tokios idėjos: yra karalius ir yra liaudis, kitaip tariant, yra monarchinė demokratija arba demokratinė monarchija. Liaudis priima įstatymus, o karalius juos įgyvendina. Liaudis savaip supranta įstatymus, karalius savaip valdo ir daro įtaką įstatymų leidybai. Jis gali nepriimti naujo įstatymo, jeigu šis trukdo jam valdyti. Funkcijų atskyrimas, šiaip ar taip, išlieka. Įstatymų leidyba ir valstybės valdymas yra skirtingose rankose.
Bet tai truko neilgai. Karalius buvo pašalintas, liko tik liaudis (minia). Tiesa, kompetentingi žmonės vis dar buvo gerbiami, minia nesikėsino pati valdyti ar tiesiogiai leisti įstatymus. Liaudis dar nesigviešė net įstatymų leidėjų skirti tiesiogiai. Rinkimai būdavo dviejų pakopų: liaudis paskirdavo rinkikus, o šie išrinkdavo įstatymų leidėjus. Tuo būdu liaudis turėjo savo elitines grupes – rinkikus ir tų rinkikų išrinktuosius. Taigi, ši demokratijos forma jau buvo sudėtingesnė už tą, kuri veikė Atėnuose, nes ten viską sprendė laisvos liaudies visuotinis susirinkimas.
Tačiau ir tada dar niekas nesirūpino išrinktųjų kompetentingumu. Rinkikai dar nebuvo suvokę, kodėl reikėtų rinkti tą, o ne kitą, jų išrinktieji dažniausiai nebuvo įstatymų leidybos specialistai. Tačiau du rinkimų etapai sudarė bent jau kompetencijos regimybę. Pačioje konstitucijoje glūdėjo prielaida, kad įstatymų leidėjai, išrinkti liaudies delegatų, bus tinkamesni negu tie, kuriuos tiesiogiai išrinktų pati liaudis.
Šią gana keistą kompetencijos prielaidą laikyčiau tik hipotetiška. Nors neturiu jokių įrodymų, kad išrinktasis pilietis bent kiek išmano įstatymų leidybą ar jurisprudenciją, bet tikiu, kad būtent jis turi reikiamų žinių. Kitaip tariant, pasitikiu tais, kuriems perleidžiu teisę išrinkti tinkamą žmogų, o tie savo ruožtu tegu pasitiki savo išrinktuoju.
Suprantama, toks kompetencijos suteikimas turi tik simbolinę prasmę, tačiau regimybė – gal net šiek tiek daugiau nei regimybė, – išlieka.
Tokia kompetencija stokoja realaus turinio, nes sutveriama iš nieko (ex nihilo) – nekompetencija paverčiama kompetencija, nulis paverčiamas vienetu. Toks virsmas daugiau ar mažiau teisėtas, tai priklauso nuo jame dalyvaujančių asmenų kompetencijos, tačiau yra ir minusų. Štai mokslinius laipsnius suteikia universitetas. Jis turi tokią teisę, nes yra pajėgus spręsti apie indėlį į mokslą to žmogaus, kuris anksčiau nėra turėjęs oficialaus laipsnio, tačiau savo darbais nusipelnė tokio įvertinimo. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu matematiko laipsnį imtų teikti žmonės, turintys tik matematikos pradžiamokslį? Akivaizdu, kad kompetencijos patvirtinimas, teikiamas nekompetentingų žmonių, yra visiškai beprasmis. Tačiau regimybė, ir net šiek tiek daugiau nei regimybė, vis dėlto išlieka. Beje, vadinamųjų literatūros mokslų arba teatrologijos daktaro laipsnį gali suteikti ir publika, t.y. žmonės, kurie patys mažai apie tai nutuokia. Bet kai jiems yra sakoma: „Jūs nieko nenutuokiate apie literatūrą ar dramaturgiją“, jie atsako: „Taip, mes nieko apie tai nenutuokiame, tačiau šis kūrinys mus sujaudino, todėl mes suteikiame laipsnį jo autoriui.“ Ir tam tikru atžvilgiu jie yra teisūs. Lygiai taip pat ir politinių mokslų daktaro laipsnį liaudis suteikia tiems, kurie geriau sugeba ją sujaudinti, moka geriau išreikšti liaudies aistras. Taigi labiausiai tikėtina, kad liaudies išrinktaisiais taps karščiausi liaudies aistrų reiškėjai.
– Kitaip tariant, patys prasčiausi įstatymų leidėjai iš visų įmanomų, – sakysite jūs.
Beveik taip, tačiau ne visai. Yra labai naudinga, kai visuomenės viršūnėse arba greta jų esama ir liaudies aistrų reiškėjų. Jie visada parodo ribą, kurią peržengti pavojinga, leidžia pajusti, ką jaučia minia, nes minia vadovaujasi ne mąstymu, o jausmais. Minios priešiškumo reikia saugotis, bet negalima ir per daug jai pataikauti. Kitaip tariant, naudinga žinoti, su kuo turime reikalą ir ko galime tikėtis. Inžinierių terminais kalbant, pravartu įvertinti medžiagos pasipriešinimą. Vienas mistikas – mediumas kartą man tvirtino kalbėjęs su jo didenybe Liudviku XIV, kuris pasakęs jam štai ką: „Visuotinė rinkimų teisė monarchinėje santvarkoje – puikus dalykas. Ji parodo, išryškina, atskleidžia tai, ko daryti jokiu būdu negalima. Jeigu ji būtų buvusi mano laikais ir man būtų reikėję klausti visuomenės nuomonės dėl Nanto edikto (protestantų teisių) atšaukimo, o daugumos atsakymas būtų buvęs: „Taip, atšaukti“, man būtų buvę aišku, kad to daryti nieku gyvu negalima. Bet atšaukti ediktą man patarė ministrai, kuriuos laikiau politiką išmanančiais žmonėmis. Man būtų buvę pravartu žinoti prancūzų liaudies nuomonę, kad jai iki gyvo kaulo įgriso karai ir grandiozinės statybos, kurių išlaidas ji turi apmokėti. Ir tai jau nebe žmogiškosios aistros, o kančios. Net ir prieš priimant įstatymus, kurie pažabotų žmogiškąsias aistras, reikia žinoti visuomenės nuomonę. Geriausias būdas ją sužinoti – visuotinė rinkimų teisė. Ką jau kalbėti apie kančios balsą, kurio užgniaužti neįmanoma. Taigi, monarchija be visuotinės rinkimų teisės yra tarsi kurčia, nes neturi svarbaus informacijos šaltinio.“ Štai taip, – tikino mane mediumas, – šiandien galvoja karste gulėdamas Liudvikas XIV. Taigi, tampa aišku, kokia kvailystė yra tikėti, kad visuotiniai rinkimai užtikrina kompetenciją įstatymų leidyboje. Tai viso labo pseudokompetencija, nesusijusi su padėties šalyje išmanymu. Vadinasi, demokratinėje santvarkoje visuomenės nuomonė gali lemti ir kenksmingus sprendimus, o monarchinėje – išganingus. Tai reiškia, kad visuomenės nuomonė pati savaime nėra nei gera, nei bloga.
Atėnų demokratija dešimt metų veikė per išrinktuosius atstovus, kurie išrinkdavo aukštesniuosius, o po to penkiolikai metų atsidavė vienam išrinktajam. Nė vienu atveju visuomenė netapo laimingesnė. Paskui trisdešimt metų Atėnų demokratija gyvavo pagal principą, nustatantį, kad rinkikai, skiriantys įstatymų leidėjus, patys yra ne renkami, o skiriami pagal savo socialinį statusą, pasak senovės graikų, kas turi drachmų, tas – rinkikas. Ar galima tvirtinti, kad tokie rinkikai kompetentingi? Atsakymas „ne“ būtų su išlygomis.
Pirmiausia, turto savininkas yra labiau suinteresuotas protingu visuomenės reikalų tvarkymu, o suinteresuotumas verčia mąstyti ir lavintis. Be to, žmogus, sugebantis ilgesnį laiką savo turtą išsaugoti, tikriausiai nėra visiškas kvailys.
Vis dėlto tokio žmogaus kompetencija remiasi tik jo paties palyginti siaura veiklos sfera. Tikrai ne kiekvienas turtingas žmogus būtinai išmano ir politikos ar jurisprundencijos subtilybes. Žinoma, yra tokia gan abejotinos vertės ištarmė: „Kiekvienas turtuolis pažįsta visuomenę, kurioje gyvena.“ Kartais tuo grindžiama ir visa valdymo sistema, bet toks pagrindas yra pernelyg siauras ir nestabilus.
Todėl valdymo struktūra Graikijoje ir vėl keitėsi. Po tam tikro pereinamojo laikotarpio demokratinė visuomenė aštuoniolika metų vėl buvo valdoma vieno išrinktojo, tik nelabai tuo džiaugėsi.
Demokratija pamažu išsėmė savo galimybes, o jos idealas – kad tauta pati save valdytų be tarpininkų – taip ir liko nepasiektas. (Įsivaizduokime nuolatinį, kone kasdieninį plebiscitą.) Grįžkime į Prancūziją. Mūsų šalyje tebeveikia toks demokratinis režimas, kai tautą valdo išimtinai tiesiogiai tautos išrinkti delegatai. O tai lemia beveik visišką nekompetencijos įsigalėjimą.
Kompetencija suteikiama visiškai laisvu stiliumi. Rinkėjai elgiasi kaip tas vyskupas, kuris per pasninką kreipėsi į stirnienos kepsnį žodžiais: „Skiriu tave į karpio pareigas.“ Taip ir liaudis skiria savo išrinktuosius: „Nuo šiol būsi įstatymų žinovas, nuo šiol būsi valstybės šulas“ ir tai, kaip vėliau matysime, dar ne viskas.
Jeigu liaudis galėtų spręsti apie savo renkamųjų psichologines ir juridines žinias, atsirastų prielaida, kad kompetencija nenukentės ir rezultatas bus neblogas, bet kaip gi liaudis galėtų apie tai spręsti?
Net jeigu ir galėtų, nuo to nebūtų geriau, nes liaudis į reikalą žvelgia iš visai kitų pozicijų. Jai svarbios ne žmogaus žinios, o moralinės jo savybės.
Sakysite, kad tai jau šioks toks judesys kompetencijos link: tokie įstatymų leidėjai gal ir neišmano, kaip kuriami įstatymai, tačiau jie bent jau padorūs žmonės. Moralinė kompetencija juk irgi nemaža vertybė. Bet tada pasvarstykime, kodėl vadovauti geležinkelio stočiai ar oro uostui vis dėlto pavedame ne šiaip padoriam žmogui, o tokiam, kuris nusimano, kaip valdyti geležinkelio transportą ar organizuoti lėktuvų kilimo ir nusileidimo tvarką? Akivaizdu, kad ir įstatymams rengti vien gerų norų nepakanka, būtina turėti jurisprudencijos, politikos, sociologijos žinių ir patirties.
Be to, ir iš moralinės pusės liaudis vertina išrinktuosius labai savitai. Ji labiausiai linksta prie tų, kurie savo atjautą liaudžiai reiškia su didžiausiu entuziazmu, tokius kandidatus ji laiko pačiais padoriausiais. Jokiu būdu netvirtinu, kad tie žmonės būtinai yra apgavikai, tačiau kriterijus, kuriuo matuojamas jų padorumas, nėra siejamas su profesiniais jų sugebėjimais.
Sakysite, jie bent jau nesavanaudžiai, jeigu jų aistros ne tokios egoistinės, išskirtinės, o bendros visiems žmonėms.
Atsakysiu – liaudis būtent taip ir galvoja. Ji net neįsivaizduoja, kaip lengva apsimesti, kad tau artimi liaudies lūkesčiai ir pelnyti jos pasitikėjimą politinės karjeros sumetimais. Jeigu liaudžiai svarbu, kad jos išrinktieji nebūtų savanaudžiai, reikėtų rinktis tuos, kurie tvirtai laikosi savo pažiūrų ir visai nesirūpina, kad būtų išrinkti. Dar daugiau, geriausia būtų rinkti tuos, kurie apskritai nekelia savo kandidatūros, nes tokia laikysena – patikimas nesavanaudiškumo požymis. Bet liaudis niekada taip nesielgia, ji apskritai niekada nedaro to, ką reikėtų daryti. […]
Taigi, pamažu ima aiškėti, ką minia suvokia kaip moralines savybes, – jai atrodo, kad tinkamiausių moralinių savybių turi tas pretendentas, kuris gyvena arba apsimeta gyvenąs tokiais pačiais jausmais kaip ir ji. Todėl ir minios išrinktieji vertingi tik kaip informacijos apie pačią liaudį šaltinis, bet įstatymų leidėjai iš jų prasti arba, geresniu atveju, nelabai naudingi.
Montesquieu klydo retai, bet, man regis, jis buvo visiškai neteisus, kai pareiškė: „Liaudis puikiai moka išsirinkti pareigūnus.“ Tiesiog Montesquieu niekada negyveno demokratinio režimo sąlygomis. Kaipgi liaudis galėtų tinkamai pasirinkti pareigūnus, o ypač įstatymų leidėjus, jeigu pats Montesquieu yra tvirtinęs – ir šiuo atveju visiškai pagrįstai, – kad „Papročiai turi gerinti gyvenimo sąlygas, o įstatymai, savo ruožtu, gerinti papročius“. Liaudis, deja, stengiasi išsirinkti tuos, kurie yra jos pusėje ir normali jos reakcija nėra adekvati. Jeigu liaudis norėtų, kad įstatymai gerintų papročius, ji rinktųsi tokius įstatymų leidėjus, kurie turėtų valios pažaboti jos pačios įpročius, tačiau tai iš principo neįmanoma – liaudis visada elgiasi priešingai ir kitaip elgtis tiesiog negali.
Taigi, išvada aiški – rinkimuose liaudis visada instinktyviai pasirenka intelektualiai ir moraliai nekompetentingus pretendentus. Padėtis dar labiau komplikuojasi, jeigu liaudžiai atrodo, kad taip yra naudingiau. Ji renkasi nekompetentingus kandidatus ne tik todėl, kad negali nusimanyti apie dalykinę kandidatų kompetenciją, o apie moralinę jų kompetenciją turi netgi visiškai atvirkščią supratimą, bet dar ir todėl, kad labiausiai myli – ir tai natūralu – tuos, kurie panašiausi į ją pačią. Taip yra dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia, kaip jau kalbėjome, – liaudis nori, kad išrinktieji gyventų tais pačiais jausmais ir tomis pačiomis aistromis, kaip ji pati. […]
Yra ir kita, ne tokia sentimentali, tačiau esmingai svarbi priežastis, kuri lemia patį demokratinės sąmonės pagrindą, pačią jos esmę. Ko gi trokšta liaudis, įgelta demokratijos bimbalo? Visų pirma lygybės. Trokšta, kad bet kokia nelygybė, ar ji būtų dirbtinė, ar prigimtinė, išnyktų. Liaudis neigia žmonių sukurtus pasižymėjimo ženklus – aukštą kilmę, karaliaus suteiktas malones, paveldėtą turtą, todėl ji stoja už aristokratijos sunaikinimą, prieš karaliaus valdžią, net prieš paveldėjimo instituciją. Liaudis nepatenkinta ir prigimtine nelygybe – ji įtariai žiūri į tuos, kurie atrodo protingesni, veiklesni, narsesni, gabesni už kitus. Tokios nelygybės sunaikinti liaudis, žinoma, negali, nes ji natūrali, užtat gali neutralizuoti tokius žmones ir atimti iš jų galią tiesiog nerinkdama jų į pareigas, kur jie būtų labiausiai kompetentingi. Taigi, liaudis neišvengiamai nustumia į šalį kompetentingus žmones būtent dėl jų kompetentingumo, arba tiesiog todėl, kad jie – ne tokie kaip visi. Liaudis gali teisintis, kad žmonės, išsiskiriantys iš kitų savo pranašumais, gali tapti visuotinės lygybės priešininkais. Galima išrasti ir kitokių pasiteisinimų, bet esmė vis vien bus ta pati. Ne veltui Aristotelis sakė: „Ten, kur vertinamos išskirtinės savybės, neįmanoma tvirta demokratinė santvarka.“ Vadinasi, išskirtinių savybių nuvertinimas ir sukuria, ir padeda išlaikyti demokratinį režimą.
Toks požiūris pasmerkia kompetenciją pralaimėti.
Visų pirma, demokratija – ir tai natūralu – nori viską daryti pati, ji iš esmės priešiška specializacijai ir trokšta absoliučios valdžios, be rinkikų, be tarpininkų. Idealus jai yra tiesioginis valdymo būdas, kaip Rousseau pavaizduota Atėnų demokratija, kai liaudis valdė tiesiogiai.
Tačiau ką liaudis turėtų daryti, kai istorinės aplinkybės verčia ją valdyti per savo atstovus? Kaip ji galėtų išlaikyti tą tiesioginę arba beveik tiesioginę valdžią?
Tam reikia, kad deputatai veiktų išskirtinai pagal savo rinkėjų priesakus. Bet tada išrinktiesiems teks viso labo liaudies ruporo vaidmuo. Kitaip tariant, jie ateina į valdžią tik tam, kad pareikštų liaudies valią. Tokia ir yra betarpiško liaudies valdymo esmė.
Demokratams tikrai ne kartą teko apie tai susimąstyti, bet niekada jie nebandė iš esmės koreguoti susidariusios padėties, manydami, kad tokia yra sveiko proto nuostata – laikytis rinkėjų priesakų, nes tie priesakai yra tik priedanga. Liaudies atstovai ima jungtis į frakcijas, diskutuoja, apibrėžia partinius interesus. Nuo tada jie yra Palankiojo momento, kurį graikai laiko dievu ir vadina Kairos, valioje. Išrinktieji įpareigojami balsuoti taip, kaip liepia partija, bet vieną dieną pasirodo, kad elgdamiesi pagal rinkėjų valią, jie pažeidžia partijos interesus. Ir tada jau reikia pasirinkti – išduoti partiją dėl ištikimybės liaudžiai, ar išsaugoti ištikimybę partijai liaudies pasitikėjimo sąskaita. Deputatai gali nepaklusti savo rinkėjų priesakams „iš pačių geriausių paskatų“, ir nieko politiniu atžvilgiu negarbingo čia nebus, jeigu jiems užteks sumanumo paaiškinti liaudžiai, kad juoda yra balta. […]
Neretai apgailestaujama, kad demokratija yra priklausoma nuo prastų politikų. Bet kitaip nė negali būti, nes tai lemia pats demokratijos tikslas (būtų keista, jei tokio nebūtų) – beje, jo teisingumu net neabejojama. Juk kas yra politikas? Tai žmogus, aptarnaujantis minią, jo darbas – formuluoti jos mintis, lūkesčius ir tiksliai vykdyti instrukcijas. Jis dažniausiai nieko daugiau nė nemoka ir be politinės karjeros niekaip kitaip duonos neužsidirbtų.
Būtent tokie politikai demokratijai yra idealūs. Mažesnis išsilavinimas neapsunkina jų nuosavomis pažiūromis, taigi nekyla ir prieštaravimo tarp asmeninių pažiūrų ir minios poreikių. Be to, dėl pinigų stokos ir sąlygų, neleidžiančių užsiimti kuo nors daugiau, jie yra priversti veikti tik savo įgaliojimų ribose. Jų sprendimus lemia kolizija tarp materialinių poreikių ir tuščios piniginės.
Demokratijai reikia būtent tokių politikų, ir ne kitokių. Žmogus, prasimušęs dėl savo turto, talento ar asmeninio žavesio yra demokratijos priešas arba bent jau kelia nepasitikėjimą, nes jis per daug nepriklausomas. Tarkim, įstatymų leidimo organą sudaro tik labai turtingi, labai intelektualūs arba tokie veiklūs žmonės, kad paprastas politiko vaidmuo jų netenkina. Tokie žmonės balsuotų savo galva ir leistų savus įstatymus. Demokratijos tiesiog nebeliktų, nes ne ji valdytų ir leistų įstatymus, o kažkoks neaiškus elitas, kažkokia neapibrėžta aristokratija, kuri atimtų iš liaudies visuomeninę jos įtaką.
Taigi, demokratija, norėdama išsilaikyti, neturi orientuotis į kompetentingus žmones, nei, juo labiau, leisti jų prie valdžios. Liaudis dėl to ir renka į save panašius, dar daugiau – labiausiai nuo jos priklausomus.
II
Mišrių funkcijų taisyklė
Koks gi galutinis anksčiau aptartų tendencijų rezultatas? Ogi demokratinio teisingumo požiūriu visiškai logiškas dalykas – demokratija siekia (negali nesiekti), kad liaudies atstovai vykdytų jos valią ir darytų tai, ką darytų liaudis, jeigu valdytų tiesiogiai. Demokratija viską nori daryti pati. Jos idealas – kad liaudis valdytų be tarpininkų, kaip senovės Atėnuose.
Montesquieu žinojo, ką sako, nors savo akimis nebuvo matęs veikiančios parlamentinio valdymo sistemos, kurioje valdžią turi liaudies atstovai: „Demokratiniai principai iškraipomi ne tik tada, kai pažeidžiama lygybės dvasia. Jie iškraipomi ir tada, kai lygybės dvasia užgožia visa kita ir jau kiekvienas nori būti lygus išrinktiesiems, tiems, kurie vadovauja. Liaudis nebepakenčia valdžios, kurią pati įsteigė, nori viską spręsti pati, posėdžiauti vietoj senato, įgyvendinti įstatymus vietoj pareigūnų ir teisėjauti vietoj teisėjų. Liaudis kėsinasi į valdininkų funkcijas ir visiškai nustoja juos gerbti. Senato posėdžiai praranda savo reikšmę, į senatorius nebekreipiama dėmesio.“
Taigi, parlamentinės demokratijos atveju liaudis siekia valdyti be tarpininkų. Ji nori būti lygi tiems, kuriuos išrinko, ji nenori būti valdoma netgi tų, kuriems pati suteikė įgaliojimus. Ji norėtų leisti potvarkius už vyriausybę, vykdyti įstatymus už vykdomosios valdžios organus, būti aukščiau teisėjų ir valdininkų. Ji nenori nieko gerbti, nenori nė girdėti apie kokį nors autoritetą.
Liaudies dvasia, siekianti savivalės, įgyvendina sau ištikimą ir paklusnų demokratinį režimą.
Todėl kompetentingi žmonės iš visur išvaromi. Liaudies pavyzdžiu, jos išrinktieji neleidžia specialistų prie valdžios, tikslingai ir nuosekliai atima iš jų galimybę atlikti bet kokias visuomenines funkcijas.
Liaudies atstovai, pavyzdžiui, įsivaizduoja, kad privalo kontroliuoti vyriausybę ir jai nurodinėti, nors ir negali jos pakeisti savimi, kitaip tariant, patys valdyti. Vyriausybę skiria deputatai, tai tiesa, tačiau „negalėdami pakęsti valdžios, kuriai patys suteikė įgaliojimus“, mėgina pajungti ją sau. Taigi įstatymų leidimo organas, užuot leidęs įstatymus, atsižvelgdamas į kintančią situaciją, tiesiog ima kasdien diktuoti vyriausybei, kaip jai elgtis.
Taigi, šalį valdo deputatų rūmai. Taip ir turi būti, jeigu liaudis nori valdyti pati. Tokia yra demokratinio režimo esmė. […]
Tačiau valdymas yra menas, kuriam reikia specialių žinių. O demokratijoje prie valdžios atsiduria žmonės, kurie tų žinių neturi. Beje, ir išrenkami jie kaip tik todėl, kad neturi nei žinių, nei įgūdžių, ir dar su garantija, kad niekada jų neturės.
Būtų keista, jeigu tokios demokratijos sąlygomis egzistuotų, iš tradicijos ar dėl išorinių veiksnių, kokia nors struktūra, nepriklausoma nuo išrinktųjų įstatymų leidėjų ir neprivalanti jiems atsiskaityti, neleidžianti kištis į savo veiklą ir kad nebūtų galima jos likviduoti konstituciniu būdu. Tokia struktūra, turinti valdžios struktūros požymių, atrodytų stulbinanti anomalija, net jeigu ji ir įveiktų paralyžiuojančią režimo baimę.
Ir tai suprantama, nes, jeigu tokia struktūra pasireikštų politikoje arba bent sudarytų įspūdį, kad gali valdyti, tai tik rodytų, kad ji išreiškia dalinę, o ne visos liaudies, valią, taigi, yra priešinga režimui. O šio režimo sąlygomis net valstybės galva yra tik nominali figūra. Jo asmeninė valia traktuojama kaip piktnaudžiavimas valdžia, asmeninės pažiūros tampa pasikėsinimu į santvarką, o savas žodis – nusikaltimu prieš visuomenę. Net jei konstitucija formaliai palieka tokias teises, tai viso labo negyva raidė, nes svarbesnis už ją yra nerašytas dėsnis, pati politinės santvarkos dvasia.
Vienas toks valstybės garbės (ad honorem) vadovas yra pasakęs: „Visą savo prezidentavimo laiką aš pratylėjau, kaip yra numatyta konstitucijoje.“ Kaipgi taip, sakysite, juk konstitucija leidžia jam pasisakyti ir netgi veikti, tačiau iš esmės jis teisus – konstitucijos jam suteiktoji teisė yra nekonstitucinio pobūdžio. Kalbėdamas jis būtų elgęsis konstituciškai, bet nutylėdamas elgėsi instituciškai. Jo pasirinkimas buvo institucinis, t.y. jis nesinaudojo konstitucijos raidės teikiama teise, bet gerai perprato jos dvasią ir visą reikalo esmę.
Demokratinio režimo sąlygomis liaudis per savo atstovus vykdo, kiek įmanoma, tiesioginį valdymą, diktuoja savo valią šalies vykdomajai valdžiai. Valstybės galvą ji tiesiog neutralizuoja, nes tiesiogiai diktuoti jai savo valios negali.
Dar daugiau – liaudžiai nepakanka vadovauti bendrais bruožais, ji nori vadovauti konkrečiai. Mat, jeigu finansų skyriaus, justicijos, viešosios tvarkos apsaugos valdininkai priklausytų vien nuo savo ministrų, kurie savo ruožtu priklauso nuo įstatymų leidžiamosios valdžios, o ši neretai tuos ministrus keičia, administratoriai netrukus sudarytų ypatingą kastą, nes jų padėtis būtų stabilesnė už jų vadovų. Jie realiai imtų valdyti valstybę neatsižvelgdami į liaudies valią, pagal savus principus, taisykles, tradicijas ir idėjas.
Demokratijos požiūriu šito negalima leisti. Negalima leisti net ir pačioje siauriausioje sferoje, kad būtų kita valia, kita valdžia, nesutampanti su liaudies valdžia.
Čia kyla įstabus prieštaravimas – priešingos pasekmės, kurias sukelia ta pati priežastis. Įstatymų leidimo organas (parlamentas) vadovauja ministrams ir dažnai juos keičia, todėl ministrai iš esmės nebegali vadovauti savo pavaldiniams ir šie yra iš dalies nepriklausomi. Kitaip tariant, parlamentas, griežtai valdydamas ministrus, netenka valdžios administratoriams ir, griaudamas vieną konkuruojančią valdžią, sukuria kitą.
Atrodytų, šis prieštaravimas nesunkiai išsprendžiamas. Pakanka, kad liaudis neleistų skirti jokių administratorių be jos pritarimo. Liaudis iš tikrųjų nori pati juos skirti. Parlamentas iš savo rūmų, kur vykdo diktatoriškas pareigas, įdėmiai stebi administratorių skyrimą. Be to, kiekvienas parlamentaras kontroliuoja paskyrimus savo provincijoje, savo departamente, savo apygardoje, jis turi savus kandidatus ir juos proteguoja, kad liaudies valią vykdytų tik tie administratoriai, kuriuos ji pasirenka iš savo tarpo, t.y. kad „liaudis skirtų pareigūnus“, kaip sako Montesquieu.
Ji ir skiria juos per savo atstovus. Spręskite patys, ar gali tie pareigūnai nebūti iš liaudies kūno ir kraujo. Taigi – ratas užsidaro.
Liaudis viską daro pati, bet kažkodėl nuolat girdėti aimanos, kad politikai kišasi į vadybos reikalus, ir apskritai į viską aplink, ir kad viskas darosi „politizuota“. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad toks jau yra aukščiausias liaudies valdžios principas. Politika, politinė jėga kaip tik ir išreiškia tautos daugumos valią. O kaipgi kitaip ji galėtų pasireikšti, jei ne per valdininkų skyrimą ir vadovavimą visam kam? Toks jau demokratijos idealas – liaudis renka visus tuos, kurie jai vadovauja. Gal ne idealas, o pamatinė idėja. Ir liaudis tą idėją per savo atstovus įgyvendina parlamentinės demokratijos būdu.
Viskas būtų puiku, tik, deja, kompetencijai šioje sistemoje vietos nėra. Nes kuo gi patrauklūs liaudžiai kandidatai į administratorių pareigas? Gal savo profesiniais pranašumais? Bet apie juos gali spręsti tik tų kandidatų viršininkai ir kolegos. Liaudis apie tai nusimano labai menkai.
Montesquieu tvirtina, kad „liaudis puikiai moka pasirinkti tuos, kuriems ruošiasi perduoti dalį savo įgaliojimų“. Pats laikas pasvarstyti, apie ką čia byloja filosofas. „Liaudis sprendžia tik iš jai žinomų išorinių požymių, tų, kurie labiausiai krinta į akis. Pavyzdžiui, ji žino, kad štai šis žmogus daug kariavo ir laimėjo pergalių mūšio lauke – vadinasi, jis vertas būti generolu. Liaudis žino, kad štai tas teisėjas uoliai vykdo savo pareigas ir daugelis išeina iš teismo salės juo patenkinti, korupcija apkaltintas jis nebuvo, – to pakanka, kad būtų išrinktas pretorium. Liaudį sužavėjo kito piliečio dosnumas ir turtai – to pakanka, kad jis būtų išrinktas į municipalitetą. Visus šiuos faktus liaudis miesto aikštėje žino daug geriau negu monarchas savo rūmuose.“
Man ši ištarmė neatrodo įtikinama. Kaip monarchas savo rūmuose galėtų nežinoti apie dosnų turtuolį, nesuteptą teisėjo reputaciją ar karvedžio pergales – nežinoti to, ką žino net liaudis miesto aikštėje? Tai sužinoti nesunku. Bet ar tai reiškia, kad, žinodama apie gerą teisėją ar šaunų karininką, liaudis gali paskirti vieną pretorium, o kitą generolu? Ir kas galėtų apšviesti liaudį, kai reikia išrinkti jauną teisėją ar karininką, kuris dar tik pradeda savo karjerą? Prisipažįstu, aš nežinau. Tad Montesquieu šiuo atveju susiaurina liaudies galimybes pasirinkti, nes ji gali padaryti gerą pasirinkimą tik iš jau žinomų asmenybių ir tik į labai aukštą postą, ir kalbama čia galiausiai tik apie tuos žmones, kurių karjera jau eina į pabaigą. O iš kur liaudis galėtų sužinoti apie tuos, kurie savo darbus dar tik pradeda? […]
Išties liaudies gebėjimai išrinkti valdininkus ne ką didesni, nei gebėjimai, pavyzdžiui, palaipsniui sumažinti Austrijos imperijos valdovų rūmų įtaką. Būtent, „ne ką“ didesni. Juk sumažinti Austrijos dvaro įtaką ir surasti žmogų, kuris galėtų tai padaryti, beveik vienodai sudėtinga.
Ar gali liaudis iškelti žmogų, kuris nebūtų buvęs vainikuotas laurais anksčiau? O juk būtent į tai pretenduoja demokratinis režimas.
Kuo kandidatas gali įtikti liaudžiai arba jos atstovams? Tik jau ne savo privalumais, kurių liaudis vis vien nepajėgi įvertinti. Tai kuo tada? Ogi savo nuomonės panašumu į liaudies nuomonę, t.y. savo politinėmis pažiūromis. Kandidato į aukštą postą politinės pažiūros – tai viskas, kuo remiasi liaudis, darydama savo sprendimą, nes tai vienintelis dalykas, apie kurį liaudis apskritai gali savarankiškai spręsti.
Sakysite, kad pažiūros, sutampančios su liaudies pažiūromis, neprieštarauja aukštam profesionalumo lygiui?
Atsakysiu – taip. Tačiau tik atsitiktiniais atvejais. Ir tik su sąlyga, kad liaudies tai neerzina. Kompetencija liaudžiai nėra esmingai būdingas dalykas – greičiau priešingai. Liaudies akyse kompetencija – joks privalumas.
Ir tada kandidatas, pretenduojantis į aukštą postą, negalėdamas pasiremti jokiais privalumais, suvokia, kad pasieks savo tikslą imituodamas reikalingas politines pažiūras. Tą jis ir daro. Dažnai taip elgiasi ir turintis privalumų kandidatas, nes puikiai žino, kad išvengs pralaimėjimo laikydamasis ne savo pažiūrų, o tokių, kokių reikia. Štai jums ir pavyzdys, kaip „solidarizuojamasi su blogiu“, pasak Renouvier, kuris apie tai puikiai parašė savo veikale „Moralės mokslas“. Tokiu būdu dauguma liaudies išrinktųjų ne kažin ko verti, o tas nedaugelis šio to vertų, bet išrinktų tik išimties tvarka, dažniausiai yra silpno charakterio. Beje, nedaug naudos iš kompetencijos be charakterio. Iš esmės tvirtas charakteris yra neatsiejamas kompetencijos sandas bet kurioje srityje.
Dar lieka maža grupelė žmonių, kurie nedemonstruoja jokių pažiūrų ir administracines pareigas gavo dėl politikų neapsižiūrėjimo. Gerai susiklosčius aplinkybėms, jie padaro karjerą, tačiau ne iki aukščiausių postų, kaip tie, kurie sąmoningai siekia įgyti liaudies pasitikėjimą. […]
Taigi viskas pajungta tam, kad liaudies atstovas turėtų kuo daugiau galių ir kuo mažiau kompetencijos. Jis netenka kompetencijos net ir tada, jeigu iš pradžių jos dar turėjo. Jo veikla yra tokia, kad būti kompetentingam tiesiog nepageidaujama – mat jam priskirta tiek funkcijų, kad vienos kurios nors srities kompetencija tiktai trukdytų. Geriausias būdas sugadinti žmogų – priversti jį griebtis visko iškart. Būtent taip yra užsivertęs veikla liaudies valios vykdytojas, jos dvasios diegėjas – jis ne tik leidžia įstatymus, jis nuolat reikalauja ministrų ataskaitų, nurodinėja jiems, kaip valdyti, trumpai tariant, yra užimtas visos vidaus ir užsienio politikos formavimu. Jis skiria ir kontroliuoja valdininkus, prižiūri ir lemia jų veiksmus. O dar turi atlikti gausybę smulkių paslaugų savo rinkėjams, kurie teisėtai ir be jokio sąžinės graužimo tų paslaugų reikalauja, ir jis turi būti visada pasirengęs tarnauti. Kaip koks Figaro. Kaip žmogus-orkestras, amžinai užsiėmęs devyndarbis nevykėlis. Jam nėra kada gilintis į mokslus ar kaip reikiant apmąstyti kokią nors problemą. Jis negali nieko perprasti iš esmės, galiausiai jis yra tiesiog nemokša..
Net jeigu karjeros pradžioje jis apie ką nors gerai nusimanė, po keleto tokio darbo metų jis jau jokioje srityje nebebus kompetentingas. Praradęs savo individualumą, jis tampa viešuoju asmeniu, kurio vienintelis rūpestis yra įgyvendinti liaudies valią, ir niekas, išskyrus šios valios triumfą, jo nebedomina. […]
„Paversdamas žmogų vergu, Dzeusas atima iš jo pusę sielos“, – sakė Homeras. Paversdamas žmogų politiku, demosas atima iš jo visą sielą. Jei paliktų politikui sielą, demosas darytų didelę klaidą. […]
III
Kompetencijos priebėgos
Ar demokratinio režimo sąlygomis turi kur prisiglausti žmonės, nustumti nuo valstybinių pareigų? Taip, jiems dar lieka privatus sektorius ir įvairios draugijos bei asociacijos. […] Čia kompetencija – ne kliūtis, o vienintelė sąlyga gauti darbą. Teisme niekam nerūpi advokato politinės pažiūros, gydytojų politiniai įsitikinimai nerūpi ligoniams, kuriems svarbu išgyti. Akivaizdu, kad geležinkelio bendrovė, kviesdama į darbą inžinierių, nekreipia dėmesio į tai, ar jo pažiūros sutampa su liaudies pažiūromis, čia svarbu tik jo žinios ir dalykiškumas.
Todėl – bent jau iš dalies todėl – demokratija siekia pasisavinti kuo daugiau tarnybinių pareigybių, geriausia būtų visas. O kaip galima pasisavinti visus specialistus? Steigiant pareigybes. Pavyzdžiui, gydytojams sukuriamos prieglaudos, mokyklos, licėjaus gydytojo pareigybės. Advokatui pasiūloma tapti teisės profesoriumi valstybės tarnyboje. […]
Galiausiai demokratija siekia likviduoti stambias asociacijas ir pasisavinti jų veiklos rezultatus. Pavyzdžiui, stambias geležinkelio kompanijas – pirmiausia dėl to, kad gautų pelno, ir dar – kad išvaikytų tuos tarnautojus, kurie nesistengė įtikti valstybei, vyriausybei, piliečių daugumai, žodžiu, visus tuos funkcionierius, kurių tikslas – tinkamai atlikti savo darbą. Demokratų tikslas – kompanijos personalą (net jeigu postuose liktų ir tie patys žmonės) pakeisti paklusniais ir sau palankiais valstybės tarnautojais.
Ryškiausiai šios tendencijos pasireiškia socialistiniame režime, kur nieko, išskyrus funkcionierius, nebelieka.
Socializmo teoretikai atkakliai tvirtina, kad minėtų prieštaravimų galima išvengti. Valstybė, demokratija, valdančioji partija ar kokia kita vadovybė išvengtų būtinybės rinktis savo tarnybai pačius klusniausius ir nekompetentingiausius, jei funkcionieriais taptų visi piliečiai. Tada išnyktų socialinio gyvenimo dvilypumas, kai viena gyventojų dalis tarnauja valstybei, o kita gyvena pati sau ir mėgaujasi savo pranašumais, nulemtais gabumų, proto, kompetencijos. Tos antrosios dalies turėtų išvis nelikti ir problema būtų išspręsta.
Bet taip tik atrodo. Juk ir socialistinio režimo sąlygomis išlieka rinkimai, vadinasi, turi likti ir politinės partijos. Piliečiai renka įstatymų leidėjus, šie – vyriausybę, vyriausybė – darbdavius ir gėrybių skirstytojus. Jeigu išlieka partijos, išlieka ir grupiniai interesai, kiekviena partija varžosi dėl pozicijų parlamente ir vyriausybėje, o tuo pačiu – ir darbdaviai, ir gėrybių skirstytojai. Pastarasis sektorius vadintinas režimo aristokratija, nes iš jo partiečiai tikisi geresnio darbo ir gausesnio atlyginimo.
Socializmas panaikina stambųjį kapitalą, laisvės likučius, bet daugiau niekas nesikeičia, visos anksčiau minėtos neigiamybės išlieka. Lieka neišspręsta ir aptariamoji problema.
Norint ją išspręsti, reikėtų, kad valdantieji tokiame režime būtų ne renkami, o atsirastų per Dievo malonę – kaip jėzuitai Paragvajuje. Reikia, kad valdymas būtų despotiškas ne tik savo metodais, bet ir prigimtimi. Geriausiai tiktų monarchija. Mat protingam monarchui nereikia nekompetentingų darbuotojų, jo interesas kaip tik priešingas. Daugelis čia man paprieštaraus, nes protingas monarchas yra toks retas, kad beveik antgamtiškas reiškinys. Suvokiu tai ne prasčiau už kitus. Istorikai su giliu nusistebėjimu kalba apie išskirtinius atvejus, kai valdovai neapsistatė favoritais, kurie sudarytų neprieštaraujantį foną ir neužgožtų paties monarcho. O priešingu atveju ir valdovas, ir jo liaudis nėra patys geriausi piliečiai – nei protu, nei kitomis savybėmis. Tai reiškia, kad ir socialistinis režimas, ir aptartoji demokratija, nepriklausomai nuo to, ar valdovas renkamas, ar uzurpuoja valdžią, yra vienas ir tas pats.
Demokratija, gravituodama socializmo link, grįžta prie despotizmo. Nors iš pradžių socializmas tarsi atrodo susijęs su rinkimų teise, o rinkimai be partijų – neįmanomi, bet galiausiai baigiasi tuo, kad viešpataujanti partija skiria įstatymų leidėjus, o šie – vyriausybę, iš kurios viešpataujanti partija reikalauja privilegijų ir jas gauna. Ir vėl tas pats rezultatas – šalį eksploatuoja valdančioji dauguma. Tai dėsninga bet kurioje politinėje sistemoje, paremtoje rinkimais. Tačiau socialistinis valdymas – tai visų pirma darbdavių ir gėrybių skirstytojų oligarchija; labai kieta oligarchija, kurios akivaizdoje visa visuomenė yra vienalytė masė, nepajėgianti patenkinti savo poreikių. Tokią oligarchiją sunku pakeisti, nes sudėtingas jos valdymo aparatas atlaiko visas spontaniškas prieš ją nukreiptas nepatenkintųjų atakas. Tokia nepakeičiama oligarchija labai greitai susitelkia apie savo vadą ir pašalina arba nustumia į antrą planą liaudies atstovus ir jų rinkėjus.
Panaši padėtis buvo susidariusi pirmosios Prancūzijos imperijos metu (Napoleono laikais). Tada visose srityse viešpatavo ir viską užgožė kariūnų kasta, visuomenei ji buvo pageidautina, o kariūnai šį poreikį dar labiau skatino. Tuo būdu visa visuomenė telkėsi apie savo lyderį ir tapo monolitine visuma.
Socializmo sąlygomis – lėtesniais tempais, per vieną kartą – darbdaviai ir gėrybių skirstytojai, tie taikos meto janyčarai, irgi tampa gerai sutelkta kasta, be kurios visuomenė negali apsieiti. Ta pati visuomenė, kita vertus, puikiai gali apsieiti be įstatymų leidėjų – jai pakanka Valstybės tarybos. Ji iškelia savo lyderį, kuris suteikia visuomenei vienalytiškumo.
Kol socializmo sąvokos nebuvo, manyta, kad demokratija tiesiog gravituoja socializmo link. Bet paskui pasirodė, kad yra ne visiškai taip. Demokratija pasirodė palanki socializmui, ir kaip tik dėl to ji krypsta į despotizmą, nors įsivaizduojama, kad lygybės siekio neatsisakyta. Tiesiog lygybei pasiekti būtinos despotiškos priemonės.
Bet neskubėkime užbėgti pasakojimui už akių, laikydamiesi nuoseklumo dorybės.
Tęsinys kitame numeryje