Vladimiras ir jo žmona Nadežda Krupskaja 17 metų gyveno klajoklišką pogrindžio agitatorių gyvenimą, kol 1917-ųjų kovą grįžo į Rusiją. H.Rappaport kuriamas portretas - „palyginti nesvarbiai atrodančio žmogaus ir jo neelegantiškos žmonos“, kurie siekia slapto tikslo.
Knygoje aprašoma dramatiška istorija apie užsispyrusį vyruką – praplikusį ir raudona barzda – kuris nuvirto nuo dviračio, kai padanga įstrigo Ženevos tramvajaus bėgiuose. Arba du kartus buvo partrenktas Prancūzijoje, kai dviračiu važiavo iš aviacijos šou, kuriems jautė stiprią aistrą.
Laimingiausi jo ir Nadios metai buvo Londone 1902-1903 metais, kai jie nuomojo kambarius netoli Kings Kroso – jiems pažymėti Leninas vėliau savo šeimininkei padovanojo nuotraukų albumą. Po ketverių metų, bėgdamas nuo caro agentų Suomijoje, jis iššoko iš traukinio į didelę sniego pusnį. Suomijoje veikę jo šalininkai padėjo pabėgti iš šalies užšalusiu ežeru – einant ledas taip braškėjo, kad net žymusis ateistas sukalbėjo maldą.
Ant bilieto į Britų muziejų Leninas pasirašė Dr. Jacobas Richetris, teisės mokslų daktaras. Ženevos „Société de Lecture“ jis užsiregistravo kaip „W.Oulianoff, gentilhomme russe“. Sąmokslininkų pora turėjo ilgesniam laikui persikraustyti į Ženevą iš jų pamėgto Londono, nes taip nubalsavo pogrindinio laikraščio „Iskra“ taryba. Vėliau, užsukę į Kaprį su turtinguoju Maksimu Gorkiu bei Londoną, Uljanovai atvyko į Paryžių.
„Kokių velnių mes važiavome į Paryžių?“ - dejavo Vladimiras Iljičius. Ogi jį čia atginė du laikini priešai. Šveicarijos valdžia užgniaužė rusų pogrindininkų veiklą, o menševikai, su kuriais Leninas vis dar bendradarbiavo, Paryžiuje turėjo daugiau rėmėjų. Greičiausiai šiame mieste jis ir pasigavo sifilį, kuris jį galų gale pribaigė – susirgus Nadiai, tenkinti savo poreikių Leninas patraukė pas prostitutes.
Jo profesiniame gyvenime dominavo du pagrindiniai akcentai. Leninas norėjo, kad Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos kontrolė atitektų bolševikų frakcijai. Kartu jis kaip išprotėjęs rašė nepalenkiamai marksistinius straipsnius apie Rusiją.
Šie straipsniai bei veikalai „Ką daryti?“ (1902) ir „Materializmas ir empiriokriticizmas“ (1909) – parašyti žargono kupinu stiliumi, kuriame mokslinės pretenzijos susilieja su negailestingu plūdimusi – padėjo užnuodyti kairiųjų-dešiniųjų politiką visame pasaulyje. Kiekvienas, kuris nesutiko su Leninu, buvo laikomas idiotu. Jis buvo sąmoningas jakobinas, tyčia viską supaprastinantis, diktatoriškų polinkių biurokratas, kuris žinojo, kaip užimti valdžią ir ją išlaikyti. Jis, kompromisų nepripažįstantis ideologas, sugebėdavo užglaistyti netgi nacionalizacijos klausimą, kai kolegos bolševikai paprieštaravo. Pavadinkime tai liaudies nuosavybe, pasiūlė jis.
Kaip pastebi knygos autorė, Rusija Leninui tebuvo abstrakcija. Tai buvo problema, kurią galima išspręsti moksliniu metodu. Jis manė, kad šią nepastovią šalį galima kontroliuoti lygiai tokia pat disciplina, kuria jis valdė savo gyvenimą – ir čia glūdėjo užuomazgos tos tragedijos, kurios jis, miręs 1924-aisiais, taip ir nepamatė.
Būtent dėl to Lenino nekentė tokie konservatyvūs kritikai kaip Aleksandras Solženycinas. Nes jis jėga vesternizavo šalį, kurios dvasinė savimonė krypo kitur.
Tokie žodžiai kaip „konspiracija“, kuri nusakė pogrindinių procedūrų taisykles, nuo slaptų kodų ir nematomo rašalo (iš pieno, kuris pasimatydavo laišką pamirkius karštoje arbatoje), kuriuos Nadia valandų valandas šifruodavo, iki pasų klastojimo – buvo neatskiriama lenininio kelio dalis. Nors Leninas turėjo daugybę pasekėjų, atrodo, kad labiausiai šį žmogų-mašiną palaikė artimų moterų meilė ir parama – Nadios, jos sergančios motinos, bet labiausiai - meilužės Inesos Armand.
„Konspiratoriaus“ istorija kulminaciją pasiekia, kai užantspauduotas traukinys išvažiuoja iš Ciuricho, o pusė susirinkusios minios sveikina Leniną, kol kita pusė peikia jo sandėrį su Vokietija. Ironiška, kad šį sandėrį su vokiečiais praleisti Leniną į Rusiją sumanė menševikų lyderis Julijus Martovas, kurio vardą Lenino triumfas nustūmė į užmarštį.
O tai, kas nutiko įvairiems Lenino tremties paminklams, suvešėjusiems komunistinėje eroje, atspindi ir paties Sovietų Sąjungos tėvo vardo likimą.
Muziejus Prancūzijoje užsidarė 2007-aisiais. Lenkai jiems primestas Lenino šventyklas „išniekino“ vos nusimetę komunizmo jungą. Londone, kurį nuo tikro sąlyčio su leninizmu gina saugus atstumas, vis dar kabo memorialinės lentelės, tačiau B.Lubetkino sukurtą Lenino biustą – Didžiosios Britanijos karo laikų sąjungos su Stalinu atminimą – teko paslėpti saugant nuo britų dešiniųjų. Dabar jį galima išvysti tik Islingtono muziejuje, gaubiamą istorijos dulkių, kaip ir daugelį kitų Vladimiro Iljičiaus Lenino bei jo sukurto pasaulio liekanų.