„Aistros valdo žmones“ tvirtino Montesquieu, šiek tiek prieštaraudamas pats sau. Kaip tik todėl šiandieninė demokratija pamina vykdomąją ir administracinę valdžią, viską, išskyrus savo pačios atstovus – įstatymų leidėjus, kuriuos ji renkasi pagal savo pavyzdį, t. y. nekompetentingus ir valdomus aistrų. O koks turėtų būti įstatymų leidėjas? Manyčiau, visų pirma jis turėtų, atvirkščiai nei dabartiniai demokratai, valdyti savo aistras.
Įstatymų leidėjas turi gerai išmanyti jurisprudenciją, tačiau tam, kad geri norai netaptų savo priešybe, jis neturi vadovautis vien knygine išmintimi. Jis turi suprasti liaudies, kuriai leidžiami įstatymai, papročius ir dvasią. Mat reikia leisti tokius įstatymus, kurių liaudis įstengtų laikytis, kuriems ji pajėgtų paklusti.
Juk jau Atėnų įstatymų leidėjas Solonas sakė: „Aš jiems sukūriau įstatymus, geriausius iš tų, kuriuos jie sugebės iškęsti.“ Judėjų Dievo žodžiai savo liaudžiai irgi verti visuotinio dėmesio: „Mano įstatymai nėra geri“, t. y. jie adresuoti tautos dvasioje glūdinčiam blogiui, kuris turės juos iškęsti arba pasitraukti. „Ir tai panaikina visus sunkumus, – sako Montesquieu, – susijusius su Mozės įstatymais.“
Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi perprasti liaudies dvasią ir papročius, antraip jo sukurti įstatymai neveiks. Apie liaudies psichologiją pirmieji susimąstė, regis, vokiečiai. Jie įrodinėjo, kad įstatymų leidėjas neturėtų susitapatinti su savo tautos charakteriu ir dvasia, nes, būdamas savo tautos aistrų ir polinkių dalininkas, jis vargu ar galės būti nešališkas vertintojas – iš šalies žiūrint, visada geriau matyti…
Idealaus įstatymų leidėjo užduotis – rasti būdą, kaip suderinti būtinybę iš dalies patenkinti tautos norus ir pažaboti tuos jos lūkesčius, kurie žlugdo bendrą reikalą. Todėl pirmiausia reikia deramai įvertinti liaudies polinkių visumą. Iš dalies patenkinti troškimus, atsižvelgti į liaudies polinkius reikia todėl, kad įstatymas, kuris visiškai juos ignoruoja, yra panašus į Rolando ristūną – tai puikus kovos žirgas, bet, deja, negyvas.
Įsivaizduokime, kad senovės Romoje kas nors būtų sumanęs įdiegti įstatymą, reikalaujantį vienodų teisių visiems imperijos gyventojams, vienodos pagarbos užkariautoms tautoms. Nesunku suprasti, kad įgyvendinti tokį įstatymą būtų buvę neįmanoma. Dar daugiau – nepagarba tokiam įstatymui būtų lėmusi nepagarbą ir kitiems įstatymams. Pasak barono Joanneso, senovėje laisvė prancūzams reiškė „teisę daryti tai, ką nori, ir trukdyti kitiems daryti tai, ko nori jie“.
Panašu, kad liberalų įstatymą, liepiantį prancūzams gerbti žmogaus ir piliečio teises, būtų buvę galima įdiegti tik su lazda, nes toks įstatymas vis tiek būtų buvęs ignoruojamas ir tai būtų gundę ignoruoti visus įstatymus.
Taigi įstatymų leidėjas turi gerai išstudijuoti savo liaudies lūkesčius, kad žinotų, kur yra riba, ties kuria būtina sustoti ir jiems pasipriešinti.
Be to, jau minėta, kad jis turi iš dalies pažaboti liaudies polinkius. Nes įstatymas valstybėje turi veikti taip pat kaip moralės dėsnis asmens gyvenime, antraip tai bus tik statuto punktas, kuriam įgyvendinti reikės policinių metodų. Tik išmintingas įstatymas gali tapti ilgalaikės prievartos įrankiu, galinčiu pagydyti visuomenę nuo pražūtingų aistrų, užkirsti kelią kenksmingiems potroškiams, pavojingiems veiksmams ir neutralizuoti egoistinius masių impulsus.
Toks įstatymas tampa protinguoju „aš“, kuris suvaldo aistringąjį „aš“. Būtent tai turėjo omenyje Montesquieu, sakydamas, kad papročiai privalo pagerinti žmogaus būties sąlygas, o įstatymai – pagerinti papročius.
Taigi įstatymas iš dalies prieštarauja liaudies norams, bet jis turi tapti taisykle, kurią tauta laiko gera ir todėl truputį myli, laiko rūsčia ir todėl truputį bijo, laiko šiek tiek priešiška sau ir todėl purkštauja, bet laiko būtina ir todėl gerbia.
Būtent tokį įstatymą turi parengti įstatymų leidėjas. Jis negalės to padaryti, jei nesupras liaudies sielos – ir tos jos dalies, kuri gali pasipriešinti, ir tos, kuri priima siūlomas naujoves. Svarbu numanyti, dėl ko gali kilti tik niurnėjimas, o dėl ko – tikra nepaklusnumo banga.
Tad kas svarbiausia įstatymų leidėjui?
Pirmiausia jis turi nugalėti aistras. Santūrumas – dorybė, kurią vertino Ciceronas, yra ypač reta, šios dorybės esmė – pusiausvyra tarp sielos ir kūno. Tai pagrindinė gero įstatymų leidėjo savybė. Knygos „Apie įstatymų dvasią“ autorius Montesquieu taip ir sako: „Aš padariau šį darbą tam, kad įrodyčiau, jog leidžiant įstatymus svarbiausia būti santūriam, tik tuo būdu galima siekti politinio ir moralinio gėrio.“
Bet žmogui nieko nėra sunkesnio, kaip suvaldyti savo aistras. Kaip galėtų įstatymų leidėjas pažaboti liaudies aistras, jeigu nesuvaldytų savųjų? Montesquieu rašo, kad Aristotelis nuolat kovojo su savo pavydo jausmu Platonui ir savo aistringa meile Aleksandrui (Makedoniečiui). Platonas piktinosi tironiškais Atėnų piliečių charakterio bruožais. Machiavelli’s kaip stabą garbino hercogą Valentiną.
Thomas More’as, prisiskaitęs senovinių tekstų, naiviai tikėjo, kad valstybę valdyti taip paprasta, kaip senovės Graikijos miestą. Haringtonas visada įsivaizdavo Angliją kaip respubliką, o kiti politikai įžvelgė chaosą visur, kur nesiekė karaliaus valdžia. Įstatymų leidėjo nuolat tyko aistros ir prietarai – arba jo paties, arba liaudies, su kuria jis susitapatina. Dažniausiai įstatymas pasiekia viešumą su aistrų padiktuotomis išlygomis, o kai kada netgi tampa tų aistrų atspindžiu.
O šito kaip tik ir neturėtų būti. Įstatymų leidėjas visuomenėje turi atlikti tokį pat vaidmenį, kokį privačiame gyvenime atlieka žmogaus sąžinė. Jis turėtų pažinti žmonių aistras, visą jų gelmę, visą reikšmingumą, ir nesileisti apgaunamas jų patrauklumo, apsimetinėjimo, įvairiausių kaukių.
Jam derėtų kovoti su aistromis atvirai, su kiekviena aistra skyrium, įveikti vieną po kitos, statyti jas į eilę taip, kad pirmiausia susigrumtų su pačiomis baisiausiomis. Net jei tektų toje kovoje atsitraukti, visada reikia ieškoti tinkamiausio momento kontratakai.
Tam, kuris stoja į šią kovą, reikia būti meistriškai santūriam ir išradingam, neleisti aistroms įgyti nė menkiausio pranašumo, kad grasinimais ar klasta jos galėtų išvesti įstatymų leidėją iš tikrojo kelio.
Jam teks būti tarsi sąžiningesniam už pačią sąžinę, nepamiršti, kad įstatymą jis rengia ne tik kitiems, bet ir pačiam sau, kad pats turės paklusti savo sprendimams, – ceme jussit semper paruit (kartą paliepęs, visada pakluso). Jis turi būti nešališkas, o tai dar sudėtingiau, negu būti tik sąžiningam…
Įstatymų leidėjas turi sugebėti išvengti aistrų, netgi visiškai jų atsižadėti. Vienintele jo aistra turėtų būti gyvenimas pagal sąžinę. Rousseau apie tai rašė: „Tam, kad geriausi įstatymai, kokius įmanoma parengti, būtų priimtini liaudžiai, reikia tobulo proto, kuris mato visas žmogiškąsias aistras, tačiau nėra apimtas nė vienos iš jų, kuriam svetima tamsioji žmogiškosios prigimties pusė, kurio laimė nepriklauso nuo mūsų laimės, tačiau jis vis tiek linkęs ja pasirūpinti. Toks protas laikui bėgant sukurs sau neblėstančią šlovę, nes jis darbuosis viename šimtmetyje, o jo darbo vaisiai subręs kitame.“
Išradingieji graikai buvo radę gudrų sprendimą – kai kurie įstatymų leidėjai po to, kai jiems pavykdavo prisaikdinti liaudį naujiems įstatymams, išvykdavo į savanorišką tremtį, nenurodydami kur. Kodėl tai atrodė reikalinga, galima paaiškinti dvejopai: pirmiausia jie netikėjo, kad piliečiai tvirtai laikysis savo priesaikos rūstiems įstatymams, antra – įstatymų leidėjai stengėsi išvengti būtinybės paklusti tam, ką patys sukūrė.
Kadaise Proudhonas sakė: „Svajoju apie respubliką, tokią liberalią, kad joje mane nubaustų už reakcingumą.“ Tikriausiai panašus įstatymų leidėjas buvo ir Likurgas, įkūręs respubliką su tokiais griežtais įstatymais, kad pats nusprendė išvykti iš šalies, vos tik jo priimti įstatymai įsigaliojo. Solonas ir Sula bent jau tuo pranoko Likurgą, kad liko gyventi šalyje, kurios įstatymus sukūrė. Šiuo atveju guodžia nebent tai, kad Likurgas veikiausiai buvo ne istorinė, o legendinė asmenybė.
O mums šiuo atveju svarbu, kad įstatymų leidėjas pakiltų virš savo liaudies aistrų bent jau tiek, kad, būdamas kartu ir paprastas žmogus, galėtų pats be baimės paklusti savo sukurtiems įstatymams.
Kaip tik todėl jis ir turi būti santūrus, atsargiai rūpintis naujo įstatymo įgyvendinimu, o ne reikalauti visuotinio to įstatymo vykdymo nedelsiant.
Montesquieu pateikia tokį reto santūrumo pavyzdį: „Karalius Liudvikas Šventasis nusprendė pavaldiniams įdiegti pasišlykštėjimą ano meto teismų piktnaudžiavimais ir išleido keletą potvarkių teismams savo ir kai kurių savo baronų valdose. Ši menka priemonė pranoko lūkesčius. Praėjo visiškai nedaug laiko po jo mirties ir tų potvarkių jau buvo laikomasi daugumos feodalų valdose.
Valdovas pasiekė tikslą, nors jo potvarkis nebuvo įsakmus, o tik parodė pavyzdį, kuriuo sekti buvo suinteresuotas kiekvienas. Pakako parodyti būdą, kaip įveikti blogį, ir žmonės patys pamatė, kad karaliaus ir kai kurių senjorų teismai priima geresnius sprendimus, labiau atsižvelgiančius į gyvenimo sąlygas, protingesnius, labiau derančius su morale ir religija, geriau užtikrinančius visuomenės santarvę, žmogaus ir jo turto saugumą. Taip buvo atsisakyta ankstesnių papročių ir susitaikyta su naujovėmis. Valdovui, pasirodo, svarbiau ne priversti, o sugebėti įtikinti, kad būtų vykdoma jo valia, ne įsakinėti, o vesti.“
Iš to Montesquieu daro optimistinę išvadą: „Protui priklauso prigimtinė valdžia. Kas priešinasi protui, yra pasmerktas pralaimėti. Jau netoli tas laikas, kai žmonės bus priversti paklusti jo valdžiai.“
Ar šiuos senų laikų pavyzdžius dar įmanoma pritaikyti šiandien? Lygiai taip pat galėtume klausti, ar paseno senovinis bažnytinis įsakymas, reikalaujantis švęsti ir ilsėtis sekmadienį. Kadaise Prancūzijoje šio įstatymo priėmimas buvo laikomas klaida, nes prieštaravo to meto papročiams ir prancūzų mąstysenai apskritai. Nereikėjo to įrašyti ir į kodeksą.
Tenka pripažinti, kad šio įstatymo buvo paisoma retai ir visaip nuo jo išsisukinėta. Viso to būtų buvę išvengta, jeigu teisę į sekmadienio poilsį valstybė pirmiausia būtų suteikusi tik savo tarnautojams, valdininkams ir darbuotojams. Būtų pakakę išleisti aplinkraštį, kad teisingumo ministras atleidžia nuo bausmės kiekvieną, kuris nevykdys darbo sutarties, atsisakydamas dirbti sekmadienį. Tada įstatymas apie poilsio dieną galiotų neoficialiai, jo būtų laikomasi abipusiu susitarimu ir jis netrukdytų tais atvejais, kai būtinybė darbuotis sekmadienį akivaizdi ir pačiam darbininkui, ir darbdaviui. Taigi sprendimas dėl to būtų priimtas laisva valia. Tuo būdu įstatymas per šimtmečius susiklosčiusius papročius būtų pakeitęs be nereikalingų sukrėtimų.
Pažvelkime į atvejus, kai įstatymų normos, nors ir įtrauktos į kodeksus, nėra prievartinės, o tik rekomendacinio pobūdžio. Štai XIX a. įstatymų leidėjas nenumato bausti vyro, jeigu šis, užklupęs sutuoktinę su meilužiu, nužudo abu nusikaltimo vietoje. Tokia įstatymų leidėjo pozicija atrodo labai abejotina. Ar nebaudžiamumą reikėtų įtvirtinti įstatymu? Ne.
Tačiau tokia nuostata buvo įteisinta tarp eilučių. Pažodžiui įstatymas skelbė: „Jei nusikaltėliai užklumpami su įkalčiais, žmogžudystė dovanotina.“ Nemanau, kad tokia frazė tobula, ir esu įsitikinęs, kad įstatymas galėtų leisti sprendimų laisvę, nevaržydamas teisėjo galių pasielgti teisingiau, ne vien aklai laikantis įstatymo raidės, pagal kurią veiksmų pasekmės būtų nebepataisomos. Viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir to, kokios formuluotės atrodo optimaliausios.
Įstatymų leidėjui svarbiausia būti atsargiam keičiant įstatymus. Būtent atsargumas reikalauja valdyti ar bent jau kontroliuoti savo aistras. Pagarba įstatymui yra tiesiogiai susijusi su jo ilgalaikiškumu. Ir susijusi dvejopai: arba įstatymas remiasi senu papročiu ir pagarba jam yra subrandinta per ilgą laiką, arba įstatymas yra nukreiptas prieš seną paprotį ir tada reikės nemažai laiko, kol pats įstatymas virs papročiu, nes jų abiejų šventumas priklauso nuo senumo.
Abiem atvejais įstatymas gerbtinas dėl savo amžiaus. Jis primena medį – iš pradžių gležnas daigas, vėliau – žievė, paskui – mediena, o šaknys giliai įsišaknija dirvoje ir suardo net uolieną.
Užtat reikia ypatingo apdairumo, norint seną gumbuotą ąžuolą pakeisti jaunu medeliu. Čia Montesquieu cituoja Vidurinės Azijos išminčiaus Uzbeko kreipimąsi į valdovą Redį: „Dauguma įstatymų leidėjų buvo riboto proto žmonės, iškilę per atsitiktinumą, jie klausėsi tik savo pačių prietarų ir fantazijų.
Jie dažnai be jokio būtino reikalo atšaukinėjo įstatymus, giliai įsišaknijusius visuomenėje, ir kartu kėlė sąmyšį – o sąmyšį kelia kiekviena naujovė. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai aplinkybės verčia keisti tam tikrus įstatymus, bet tai greičiau lemia pati daiktų prigimtis, o ne žmogaus valia. Net ir tais retais atvejais keisti įstatymus reikia ypač jautriai.
Tai daryti dera iškilmingai, imantis atsargumo priemonių, idant liaudžiai nekiltų abejonių, kad įstatymas – iš tikrųjų šventas dalykas, jeigu jo pakeitimas reikalauja atlikti tiek daug formalumų.“ Montesquieu čia, kaip buvo įpratęs, remiasi Aristotelio autoritetu. O šis rašė: „Aišku, kad ateina laikas ir kai kuriuos įstatymus reikia pakeisti.
Tačiau keisti reikia ypač apdairiai, kitaip naudos bus mažai. Pavojinga, jei liaudis manys, kad šiandien įstatymas gali būti vienoks, o rytoj – jau kitoks. Geriau jau tegu lieka senojo įstatymo trūkumai ir senieji valdininkai. Pakeitimai gali neatnešti naudos, o pavojus, kad žmonės ims nepaisyti valdininkų, – labai didelis (nes įstatymai, atstovaujami valdininkų, žmonėms ilgainiui ims atrodyti tarsi bekūnė šmėkla).“
Išmanyti pažangiausius pasaulio šalių įstatymus, kuo giliau pažinti savosios tautos temperamentą, charakterį, jausmus, aistras, polinkius, nuomones, prietarus ir papročius, mokėti tramdyti savo protą ir jausmus, nepasiduoti aistroms ir godumui, išlaikyti šaltakraujiškumą ir dvasios ramybę – tai ne šiaip idealios įstatymų leidėjo savybės, be jų apskritai neįmanoma sukurti nė vieno gero įstatymo.
Tačiau, kaip matėme, tai iš esmės priešinga viskam, ką vertina ir ko iš įstatymų leidėjo reikalauja demokratija. Jau aptariau, kodėl ji beveik visada iškelia tokius atstovus, kurie yra dvigubai nekompetentingi: arba tokius, kurie neturi nei žinių, nei išsilavinimo, arba tokius, kurie žiniomis naudojasi tam, kad patenkintų savo politines aistras, o tai dar pražūtingiau.
Įdomu tai, kad demokratija savo atstovus pasirenka būtent dėl jų aistringumo, t. y. dėl tos savybės, dėl kurios reikėtų iškart užkirsti kelią į aukštus postus. Taigi santūrus, blaiviai mąstantis, realybę nuo iliuzijos aiškiai skiriantis, praktiško proto žmogus, jeigu jis nori tarnauti visuomenei ir būti išrinktas, turėtų savo dorybes kuo giliausiai paslėpti, o viešai demonstruoti diametraliai priešingas savybes. Kitaip tariant, kad galėtų užimti postą, leidžiantį ginti ir garantuoti pilietinę santarvę, jis turėtų kuo garsiau propaguoti pilietinį karą. Potencialus taikdarys turi užsimaukšlinti karvedžio kaukę…
Visi liaudies numylėtiniai yra priklausomi nuo šių dviejų stadijų, antrąją įmanoma pasiekti tik įveikus pirmąją. Bet argi ne geriau iškart garbingai pareikšti apie savo konservatyvias pažiūras? Nieku gyvu. Tapti įtakingu konservatoriumi ir viešai išreikšti savo konservatyvųjį potencialą įmanoma tik iš pradžių apsirengus anarchisto kostiumu.
Tiesiog smagu žiūrėti, kaip liaudis priprato prie tokių zigzagų. Jai patinka, kad vadovai jaučiasi nepatogiai: maištininko praeitis jai kelia abejonių dėl dabartinės jo, autoritetingo konservatoriaus, pozicijos, užtat dalį aktyvaus savo gyvenimo konservatorius priverstas paskirti tam, kad pasiaiškintų, kodėl pakeitė savo poziciją, o tai kainuoja jėgų ir atitraukia dėmesį nuo valstybės reikalų.
Žodžiu, liaudis visada išsirenka aistringus tipažus arba tuos, kurie tokiais apsimeta. O tada lieka tik dvi galimybės – viršų paims arba aistrų vergai, o tarp įstatymų leidėjų jie sudaro daugumą, arba nugalės nuoseklesnieji, nors ir prasčiau pasirengę naujam savo vaidmeniui. Paėmę viršų aistringieji karštligiškai puola leisti įstatymus, užuot šaltakraujiškai įvertinę padėtį, kad galėtų elgtis toliaregiškai ir apdairiai.
Bet jiems tai nė motais, nes įstatymus jie kuria ne tam, kad pažabotų žmogiškąsias aistras, o kaip tik priešingai – kad jas išreikštų. Įstatymai tampa partijų tarpusavio kautynių pasekme ir įrankiu. Įstatymo projektas tampa iššūkiu priešininkų partijai, o įstatymo priėmimas – partine pergale. Tokia padėtis žemina įstatymų leidėjų orumą ir kompromituoja patį režimą.
V
Įstatymai demokratinėje santvarkoje
Visi įstatymai yra priimami pagal aplinkybes, nors taip neturėtų būti. Tai tik dar kartą patvirtina anksčiau mūsų jau aptartus teiginius. Nepaisydami Montesquieu perspėjimų, žmonės ir dabar nesibaimina keisti įstatymų dėl visiškai atsitiktinių aplinkybių, kitaip tariant, griauna namą, kad pasistatytų palapinę. Nauji įstatymai dygsta kaip grybai po lietaus – tai priklauso nuo oro ir politinės konjunktūros.
Regis, Demostenas yra pasakojęs apie svetimšalį legionierių, kuris visada saugodavo pažeistą vietą – gavęs smūgį į petį, keldavo skydą prie peties, gavęs į šlaunį, dengdavo šlaunį. Taip ir valdančioji partija kuria įstatymus tam, kad apsigintų nuo realaus ar įsivaizduojamo priešininko jau suduotų smūgių ir dėl to ryžtasi skubotoms, neparengtoms reformoms, tarsi bijotų skandalo, kuris iš tikrųjų jau yra įvykęs.
Kadaise Atėnuose sakydavo: jeigu už kandidatą nubalsuos per daug apygardų, tuoj atsiras įstatymas, draudžiantis kelti savo kandidatūrą keliose vietose. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet ir dabar valstybė greit priima įstatymą, kuris pakeičia rinkimų tvarką taip, kad balotiruotųsi ne kandidatai, o kandidatų sąrašai, t. y. kad kokia nors asmenybė jokiu būdu neįgytų didesnės įtakos.
Lygiai taip pat, kai paaiškėja, kad bylos tyrėjas su kokia nors kaltinamąja elgėsi pernelyg šiurkščiai, kad teismo pirmininkas per apklausą buvo pernelyg griežtas, o prokuroras iškėlė per menkai motyvuotus kaltinimus, iškart pradedama radikali visos teismų procedūros reforma.
Ir tai – ne išimtys. Įstatymų konvejeris dirba kaip madingų drabužių parduotuvė.
Kone kasdien kepami vis nauji įstatymai, verda diskusijos, ministrai po kelis kartus per dieną kviečiami aiškintis ir atsakinėti į nesibaigiančius klausimus, nes privalo pakomentuoti kiekvieną faktelį, kuris dirgina viešąją nuomonę.
Tai panašu į žurnaluose spausdinamus tęstinius romanus. Vakar kažkas atsitiko, o šiandien, žiūrėk, tuo klausimu jau priimtas įstatymas! Lepteli ką nors laikraštis, ir staiga visi sujunda, puola ginčytis. Rytinės žinios vakare ataidi nuomonių kryžkelėse – ir tai puikus, netgi padidinamasis plepių šalies veidrodis.
Bet įstatymų leidėjui nederėtų būti veidrodžiu, nes jis – veikiau šalies siela, jos smegenys. Deja, liaudies atstovai dėl jau aptartų priežasčių atstovauja jos aistroms ir niekam daugiau. Šių dienų demokratinis režimas reguliuoja gyvenimą ne įstatymais, o dekretais. Juk įstatymai, padiktuoti aplinkybių, neverti įstatymo vardo. Tikrasis įstatymas – tai seniausia institucija, pašventinta laiko tėkmės, ir žmonės jam paklūsta net nesusimąstydami, ar tai įstatymas, ar tiesiog paprotys.
Dažniausiai toks įstatymas yra vieningos praktinės sistemos dalis, gerai apgalvota, be prieštaringumų, logiška ir grakšti. Nieko panašaus į aplinkybių padiktuotą potvarkį.
Dar Aristotelis yra apibrėžęs, kuo įstatymas skiriasi nuo dekreto, atkreipdamas dėmesį, kaip neatsargu to skirtumo nepaisyti. Štai išraiškinga citata, nusakanti problemos esmę: „Yra paskutinis – penktasis demokratijos tipas, kai valdo ne įstatymas, o minia. Taip atsitinka, kai įstatymo viršenybę pakeičia dekreto viršenybė.
Tada ateina demagogų klestėjimo metas. Kol demokratinėje visuomenėje valdo įstatymas, demagogijai vietos nėra – užtenka, kad atsakinguose postuose būtų padorūs žmonės. Tačiau, kai įstatymas praranda autoritetą, užplūsta gaujos demagogų. Liaudis tampa šimtagalviu monarchu. Valdo nebe asmenybės, kurioms liaudis delegavo valdžią, o pati liaudis tampo valdžią į visas puses. Liaudis visada siekia vienvaldystės.
Ji nusimeta įstatymo jungą ir tampa vieninteliu despotu. Ji myli tuos, kurie jai pataikauja. Tai – jau nebe demokratija. Kaip ir tironija – jau nebe monarchija. Su tais padoriais piliečiais, kurie bando pasipriešinti tokiai padėčiai, demokratai kovoja dekretais, panašiai kaip monarchija – karaliaus įsakymais. Ir niekada netrūksta demagogų pataikūnų, vienu atveju įsiteikinėjančių karaliui, kitu – jį pakeitusiai liaudžiai. Dėl tų demagogų aukščiausia valdžia ima reikštis ne per įstatymus, o per dekretus (trumpalaikius potvarkius).
Demagogai tarsi atiduoda visą valdžią liaudžiai, bet iš tikrųjų patys ją pasisavina. Liaudis skelbiama visa ko šeimininke, bet kai kas tampa liaudies šeimininku... Galime pagrįstai tvirtinti, kad tokiu atveju įsigali demokratija, bet ne respublika, nes nėra respublikos ten, kur valdžia nebepriklauso įstatymui. Respublikoje įstatymas reguliuoja visas gyvenimo sritis, o ten, kur universalūs įstatymai pakeičiami proginiais dekretais, nebegali būti kalbos apie respubliką.“
Skirtumas tarp universalaus įstatymo ir to, kuris yra padiktuotas aplinkybių, tarp įstatymo, susieto su didžiuoju įstatymų sąvadu, ir vadinamojo dekreto, tarp įstatymo, sukurto amžinam naudojimui, ir vienkartinio tironiško sprendimo iš esmės yra ir skirtumas tarp antikinės ir šiuolaikinės visuomenės.
Tai nėra tuščia metafora. Istorijos tėkmė ją nedviprasmiškai patvirtina. Senovėje, kai būdavo kalbama apie įstatymus, omenyje turėta visiškai kas kita nei dabar. Dėl to kyla daug nesusipratimų. Antai mūsų laikais įstatymu vadinama tai, kas išreiškia liaudies valią tam tikru istoriniu laikotarpiu, pvz., 1910 metais. Senovėje liaudies valios išraiška kokiu nors periodu, pvz., antraisiais 73-iosios olimpiados metais, reiškė veikiau dekretą, o ne įstatymą. Įstatymais buvo laikomi Solono, Likurgo ar Harondo įstatymų sąvado punktai.
Kai Graikijos ar Romos politikai kalbėdavo apie valstybę, valdomą įstatymų, būdavo viskas aišku – tai valstybė, gyvenanti pagal įstatymus, sukurtus neatmenamais laikais. Kaip tik tokius įstatymus garbino Platonas „Faidone“, bet būtų keista, jei kas nors su panašia pagarba prabiltų apie šiuolaikinius įstatymus. Juk, jeigu antikoje įstatymu būtų vadinama liaudies valios išraiška, visiškai neįtikėtina, kad tokį įstatymą būtų gerbęs Sokratas, kuris niekino liaudį visą gyvenimą ir tyčiojosi iš jos net per savo teismo procesą. Visiškai aišku, kad įstatymai, kuriems pakluso Sokratas, nebuvo liaudies sukurti filosofui gyvam esant. Tai buvo įstatymai, kurie saugojo miestą nuo pat jo įkūrimo dienos, tarsi tikrieji to miesto dievai, senesni už jį patį.
Gali būti, kad Sokratą pasmerkė myriop per klaidą, bet įstatymų dėl to nepradėta mažiau gerbti. Jie nepajudinami, nes per amžius saugojo miestą iki pat tos dienos, kai jais buvo imta piktnaudžiauti ir miesto, ir Sokrato nelaimei.
Vadinasi, respublika – ta prasme, kokia tą žodį vartojo Aristotelis, – reiškia, kad liaudis paklūsta įstatymams, ir ne bet kokiems, o tiems, kuriuos sukūrė protėviai. Bet tuomet tai – aristokratinio valdymo forma, tik tiek, kad paklūstama ne protėvių tradicijų atstovams, t. y. kilmingiesiems, bet patiems protėviams. Paklūstama idėjoms, kurias jie įdiegė į įstatymų sąvadą, galiojantį jau penkis šimtus metų. Aristokratinis principas šiuo atveju dar ryškesnis negu tada, kai paklūstama aristokratams. Mat aristokratai yra jau tarsi tarp tradicijos ir dabarties. O įstatymo amžius – keturi šimtai metų, ir tuo viskas pasakyta.
Paklusti įstatymui reiškia paklusti ne Scipionui, kurį galiu sutikti gatvėje, o jo protėvio protėviui. Tai jau gryniausio pavidalo ultraaristokratizmas! Taigi įstatymas iš esmės – aristokratiškas, o aplinkybių padiktuotas dekretas – demokratiškas. Būtent todėl Montesquieu visada ir kalba apie monarchiją, kuri yra apribota, pažabota, tačiau ir paremta įstatymais.
Ką tai galėjo reikšti jo laikais, kai monarchija dar nebuvo apribota ir, keičiant įstatymus, liaudies valia niekaip negalėjo pasireikšti, kai visa įstatymų leidyba ir jų galiojimas tebebuvo karaliaus rankose ir tik monarchas galėjo juos atšaukti arba perdaryti? Taigi, ką tai reiškė?
Ogi kad Montesquieu, kaip ir antikiniai autoriai, „įstatymais“ vadino senuosius įstatymus, tuos, kurie buvo sukurti dar prieš atsirandant šiuolaikiniams režimams. Tai įstatymai, priimti senojo pasaulio monarchijų (Montesquieu jas vadina pamatinėmis) ir turėję apriboti šiuolaikines monarchijas, kad šios neišsigimtų despotizmo ar demokratijos pavidalais. Pati įstatymo prigimtis yra aristokratiška.
Įstatymo galia valdovas valdo pavaldinius, o jį patį valdo jo protėviai, jau iškeliavę į aną pasaulį. Aristokratinės santvarkos esmė būtent tokia ir yra, kad gyvuosius valdo tie, kurie gyveno anksčiau ir numatė viską, su kuo teks susidurti jų palikuonims. Pati aristokratija tėra kūnas, o aristokratiškas įstatymas yra jos dvasia.
Aristokratija iš esmės atstovauja senovės žmonėms, jų tradicijoms, paveldui, priesakams, perduodamiems iš kartos į kartą, istorinei patirčiai. Aristokratija taip pat yra savo protėvių fizinių ypatybių, temperamento, charakterio paveldėtoja. Įstatymas ne atstovauja mirusiesiems, o juos įkūnija, apreiškia užrašytą mintį, kuri ilgą laiką išlieka nepakitusi, o jeigu ir kinta, tai ne iš esmės.
Aristokratinė santvarka ir aristokratiška dvasia išsaugo valstybę, aristokratai sudaro aukštesnįjį valdžios ešeloną, kuris nuolatos apdairiai ir rūpestingai atnaujinamas. Aristokratiška valstybė pagarbiai saugo savo įstatymus, o atnaujina juos taip apdairiai ir rūpestingai, kad naujieji įstatymai nesikirstų su senovės dvasia.
Homines novi, nova res (Nauji žmonės, nauji reikalai). Iš tikrųjų šioje sentencijoje homo novus reiškia žmogų be kilmės, todėl jo paties labui būtina prišlieti jį prie tų, kurie yra išsaugoję ryšį su protėviais. Nova res reiškia tai, kas neturi precedento, kartu ir revoliuciją.
O potekstė čia tokia: naujus dalykus reikia diegti palaipsniui, nepastebimai, išsaugant senuosius prioritetus. Taip pat ir „naujuosius žmones“ reikia palengva įvesdinti į senojo sukirpimo žmonių bendruomenę. Aristokratija yra aristokratiška, bet įstatymas dar aristokratiškesnis. Štai kodėl demokratija – natūralus įstatymų priešas, ji susitaiko tik su dekretais.
Liaudies atstovavimas už atlygį pavedamas žmonėms, kurie, būdami nekompetentingi ir priklausomi nuo aistrų, viską galutinai supainioja. Liaudies atstovai griebiasi visko iškart ir dažniausiai viską iškart sugadina. Jie blogai vadovauja ir blogai valdo, patys to nesuvokdami, pasiduodami aistroms kaip ir jų rinkėjai – toks jau yra šiuolaikinis demokratinis režimas.
VI
Vyriausybės nekompetencija
Ir tai dar ne viskas. Nekompetencijos dėsnis ima veikti vis plačiau, pagal įvykių logiką užkrėsdamas viską aplink. Kartais juokaujama, – o bet kuris tragiškas dalykas, pažvelgus per humoro prizmę, gali atrodyti ir komiškai, – kad ministro postas retai kada patikimas savo srities žinovui: liaudies švietimo ministru tampa advokatas, prekybos ministru – rašytojas, gynybos ministru – gydytojas, karo laivyno ministru – žurnalistas.
Žodžiu, Beaumarchais posakis „Reikėjo sąskaitininko, paskyrė paskaitininką“ labiau tinka demokratijai negu absoliutinei monarchijai.
Kai šitai tampa norma, žmonės ima nebetikėti faktais, net tikros istorinės realijos ima atrodyti atvirkščiai. Trys iš keturių prancūzų mano, kad generolas Carnot buvo „civilis“, taip net spaudoje ne kartą rašyta. O kodėl? Ogi todėl, kad demokratiniame režime neįprasta kariškius skirti gynybos ministrais, neįtikėtina, kad konvento nariai būtų ryžęsi gynybos ministeriją patikėti kariškiui. Tai atrodo tiesiog nederamai.
Keista praktika patikėti ministrų postus nespecialistams iš pažiūros atrodo tarsi paprastas žaidimas, subtilus deivės Nekompetencijos koketavimas. Tam tikru atžvilgiu taip ir yra. Suteikiant ministro postą, valdžia atiduodama kokiai nors politinei grupuotei, kuri tikisi ministerijos paramos.
Būna, kad tokioje grupuotėje nėra reikiamo specialisto, todėl pretendento specialiosios žinios netampa reikšmingu motyvu skirti jį ministru.
Į pirmą vietą iškyla ne profesiniai, o politiniai motyvai. Tada ir susiklosto jau minėta situacija. Vienintelis ministro postas, į kurį skiriama daugiau ar mažiau motyvuotai, – tai postas, kurį ministras pirmininkas pasilaiko sau.
Tačiau neretai premjeras ir jį užleidžia, kad patrauktų į vyriausybę kokį žymų politinį veikėją, o pats pasilieka tokį postą, kurį užima nebūdamas tos konkrečios srities specialistas.
Taigi, visas ministerijas valdo savo srities neišmanantys ministrai. Jeigu ministras sąžiningas, jis stengiasi įgyti reikiamų žinių, o jeigu nelabai sąžiningas ar pernelyg užimtas (o užimtas jis visada) – tai vadovauja ministerijai ne kaip praktikas, o kaip bendrosios politikos atstovas. Kaipgi dabar paslėpti tą dvigubą nekompetentingumą?
[…] Centralizuotoje sistemoje visus savo srities reikalus tvarko ministras. Jis atlieka visus darbus, priima visus sprendimus ir daro tai stipriai spaudžiamas liaudies atstovų. Nesunku įsivaizduoti, kokie tie sprendimai.
Dažnai jie nesuderinti su įstatymais arba jiems prieštarauja, todėl negali būti įgyvendinti. Tokie ministerijos cirkuliarai galiausiai keliauja į šiukšlių dėžę, prieš tai dar spėję sukelti tikrą sumaištį valdymo sistemoje.
Politiniais motyvais paremtos paskyrimų tvarkos pakeisti neįmanoma. Net jei ministras išmano savo sritį ir žmonių reikalus, net jei supranta, kad tokia tvarka ydinga, jis nedrįs apie tai prasižioti – demokratijai to būtų jau per daug.
Tęsinys kitame numeryje