Iš paskutiniojo interviu
Po Vilniaus knygų mugės sprendžiau keblų galvosūkį – kodėl taip atsitinka, kad sakai viena, o tave persako, interpretuoja, net cituoja visiškai atvirkščiai? Gal iš tikrųjų mums nelemta numanyti, koks bus mūsų žodžių atgarsis? (Pasak rusų poeto, нам не дано предугадать, как наше слово отзовётся…)
Mugėje pristatėme Ritos Baltušytės sudarytą,” Kultūros barų” išleistą knygą „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Jos privilioti, prie mūsų stendo būriavosi žmonės, vieni pirko knygą, kiti ją tik pavartydavo, bet visi aptarinėjo jos herojų. Daugelis vardijo kadaise skaitytas ir iki šiol nepamirštas rašytojo knygas ir džiaugėsi, kad galės iš arčiau susipažinti su jo gyvenimu, nes Baltušis, visiems atrodęs toks savas, puikiai pažįstamas, iš tikrųjų neviešino savo privačių istorijų – ironiškai tariant, laikas, kai visa tai taps privaloma įvaizdžio dalimi, dar nebuvo atėjęs.
Kai kas teiravosi, ar knygoje atsispindi ir paskutinieji Baltušio gyvenimo metai, kai jis „atšlijo“ nuo laisvės siekiančios tautos ir buvo atstumtas, pasmerktas, išmestas „už borto“. Buvo ir nusivylusių, esą Kultūros barai „susigadino savo renomė“, nes „bando reabilituoti kolaborantą“.
Visas šias nuomones trumpai aptariau paskutinę mugės dieną per knygos pristatymą. Be kita ko, pasakiau, kad leisdami Baltušio laiškus “Kultūros barai” visai nesistengė jo reabilituoti, nes mes, kultūrbarėnai, kaip mėgdavo bendradarbius vadinti vyriausiasis redaktorius Bronys Savukynas, niekada nebuvome šio rašytojo ištrėmę iš savo kultūrinio akipločio.
Regis, pozicija visiškai aiški ir suprantama. Bet netrukus pasipila antraštės: „Juozas Baltušis grįžta iš tremties!“ ir pan. Neabejoju, kad šie žodžiai, tarsi koks piktavališkas ir nedoras tikrovės apvertimas, ne vienam tremtiniui ar jų šeimų nariams buvo užgaulūs, nuskambėjo kaip pasityčiojimas iš kadaise patirtų realių kančių.
Nemaloniai nustebau viename dienraštyje perskaičiusi tokius, esą mano pačios pasakytus žodžius: „[Baltušis] buvo dosnus nebūdamas turtingas. Rėmė buvusią žmoną, motiną, seserį. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume ir Taikos komitete [sic!] dirbo negaudamas nė kapeikos. Pastovios pajamos – tik deputatinė 50 rb. alga. Atsigavo sulaukęs 60-ies, kai ėmė eiti knygos…“
Reikia būti visiškai naiviam arba nesusidūrusiam su sovietine sistema, kad manytum, esą darbas LSSR AT Prezidiume ar Taikos komitete buvo nepelningas, tiesiog jis davė visai kitokius dividendus… Bet šįkart kalbu ne apie žurnalistų pomėgį, jau tampantį liga, savo pačių samprotavimus įsprausti į pašnekovų lūpas, o apie bandymą kurti naują Baltušio mitą.
Viename dienraštyje įrodinėjama, esą jis „vargo kaip visi. Mokė sąžiningumo, darbštumo, kuklumo. Tėvo, senelio, sūnaus pareigų nesikratė visą gyvenimą“… Na, dėl šito jam priskiriamo nuopelno Baltušis pirmiausia „įdūktų“ pats, nes laiškuose ne kartą yra pabrėžęs, kad rūpintis tėvais, vaikais ir visais artimaisiais liepia pati žmogaus prigimtis.
Baltušis tikrai nebuvo vargšas, bet nebuvo jis ir gobšuolis, dėl skatiko lipantis per kitų galvas. Beje, tą patvirtina keletas laiškų, kuriuose jis bando numaldyti kai kurių artimų žmonių „per didelį apetitą“ geram gyvenimui, ragina neprarasti realybės jausmo ir savigarbos.
Baltušis buvo sąžiningas žmogus, ir jo moralinis stuburas – tikrai ne partinė sąžinė, kaip daug kas bando įrodinėti, o sveika kaimiečio prigimtis, leidusi atskirti grūdus nuo pelų.
Baltušis buvo visoks – dailiajai lyčiai neabejingas dabita (smagu skaityti, kaip rūpestingai jis bando batus, nupirktus iš pažįstamų spekuliantų, priderinti prie naujo kostiumo, kad nustebintų lenkus, kai nuvyks į susitikimą su skaitytojais). Atrodo, buvo hipochondrikas (tą jo polinkį pajutusi gydytoja homeopatė Serapinienė, kuria Baltušis vėliau besąlygiškai pasitikėjo, garsųjį pacientą gydyti pradėjo nuo vyno taurės, įsakiusi nedelsiant ją išgerti, kad šis susiprastų nesąs mirtinas ligonis).
Ar Baltušis buvo skundikas? Čia sudėtingiausias klausimas ir susijęs jis ne su naujais, o su senais Baltušio mitais. Gajausias iš jų toks: Baltušis apskundė (vieni sako, kad KGB, kiti – kad Maskvai, o iš tikrųjų – LKP CK sekretoriui Vladui Niunkai) savo mokytoją Kazį Borutą ir sovietų valdžia su juo esą, žiauriai susidorojo, buvo „tarsi ištremtas, tarsi kalinamas“… Skundą Baltušis iš tikrųjų parašė, bet to skundo pasekmės nebuvo tokios tragiškos, kaip nurodo šio mito kūrėjai, nes tai įvyko chruščiovinio „atšilimo“ laikais – 1961 m., kai žmogų ištremti jau nebeužteko vieno „donoso“…
Žinoma, Borutai toks bičiulio poelgis nebuvo malonus. Jis „po incidento ir skundo mestelėjo sodrią metaforą – Piemenų Karalius. Nemalonumų tąsyk turėjo apsčiai: apsvarstytas Rašytojų sąjungos susirinkime, stabdyta jo knygų leidyba, vilkinta paskirti pensiją. […] Nurimęs Baltušis vėliau tokio aistringo partinio protrūkio savo artimo draugo atžvilgiu jau nedemonstravo, atsitikimo Naujojoje Akmenėje neminėjo – priešingai, įvairiausiomis progomis rašė apie Borutą labai palankiai“ (Dalia Striogaitė, „Juozas Baltušis partinio budrumo sargyboje. Vieno sovietmečio dokumento skaitymas“, Naujasis Židinys–Aidai, 2009, nr. 8–9).
Suprantama, šis faktas nepuošia Baltušio biografijos, bet spekuliuoti juo, tarsi tai būtų nusikaltimas žmonijai, irgi nepadoru.
Baltušiui inkriminuojama ir kita mirtina nuodėmė, esą jis pastūmėjo poetą Vladą Grybą į savižudybę. Ši išvada daroma iš tų plunksnos brolių, kurie nemėgo Baltušio, pavydėjo jam talento, šlovės ir to neslėpė, paskleistų gandų. Pasvarstykime: jeigu Baltušis buvo, kaip įrodinėjama, „partinio budrumo sargybinis“, tai tarp jo ir Vlado Grybo, patetiškai išreiškusio „komjaunuolių pasaulėjautą“, jokios politinės konfrontacijos tikrai negalėjo būti… Ir čia galai nesueina, bet, kaip sakoma, jei nori šunį mušti, tai ir ant ežero lazdą rasi… Kita vertus, kiekviena savižudybė sukrečia, todėl skubama ieškoti konkrečios priežasties ir nurodyti konkretų kaltininką, nors nustatyti, kas tas paskutinis lašas, perpildęs taurę, dažniausiai nepavyksta.
Tačiau Baltušis tapo „raupsuotoju“ ne dėl minėto skundo ar su realybe prasilenkiančių gandų. Laiške Eduardui Cinzui jis rašė: „Po mano pasisakymų per Maskvos televiziją (Vilniaus televizija, beje, man ir į mane panašiems neprieinama) Rašytojų sąjungos Valdybos Prezidiumas savo posėdyje priėmė nutarimą (visiškai be mano žinios, nė vienu žodžiu su manim nepasikalbėję, „griežtai atsiriboti nuo Baltušio dėl jo minčių apie Lietuvos nepriklausomybę“ (užrašau iš atminties tą formulavimą), kitaip sakant, buvau išmestas „už borto“ už tai, kad išdrįsau turėti savo nuomonę, kurią turėti ir ją viešai pasakyti turiu pilną teisę kaip ir kiekvienas kitas pilietis. Vadinasi, man paliktas vienas vienintelis kelias sugrįžti į rašytojų, kaip Tu rašai, broliją, tai atsisakyti savo paties nuomonės. Bet gi ar aš galiu šitai padaryti? Niekas juk manęs neįtikino (net nebandė įtikinti, o vien koliojo ir dergė paskutiniais žodžiais, grasindami žiauriausiomis bausmėmis!), kad mano nuomonė yra klaidinga, kad aš atitrūkau nuo realios tikrovės, daug ko nebesuprantu. […]
Prisiklausiau nemažai kaltinimų, kad esu pavadinęs kai ką fašistais ir taip toliau. O aš kalbu tai, kas iš tikrųjų yra. Kai kurie žmonės itin įtūžo ant manęs už gydytojų „apšmeižimą“, kaltinant juos neteikus medicininės pagalbos kitakalbiams. Bet šitai irgi reali tikrovė. Žinau daugybę faktų, patvirtinančių mano žodžius. Ką ten faktų! Juk po mano pasisakymų gydytojai atsisakė gydyti mane, ir ne tik mane, bet ir mano žmoną Moniką Mironaitę. Tai kas čia, mielas Eduardai? Ne fašizmas? Ir net daugiau nei fašizmas, o tiesiog rasizmas? Tai ko gi niršti ant manęs už „Baltušio aferą“. Aferomis aš neužsiiminėjau niekuomet ir nežadu šito imtis ateityje, o tiesą skelbiau, kiek tiktai buvo įmanoma, net ir sunkiais stalinizmo laikais. Tai irgi realios tikrovės faktas. […]
Noriu pridurti, kad partijoje aš negalėčiau likti jokiu atveju: kartoju, ką pasakęs Tau „Neringoje“. Su kiekviena diena vis labiau išaiškėja nusikaltimai, vis baisesni, tiesiog neįtikėtini, kurie buvo įvykdyti Komunistų partijai stovint prie valstybės vairo. Manau, nė vienas save gerbiantis žmogus negali likti partijoje. Ir taip pat manau, kad nė vienas doras žmogus negali susidėti su vadinamąja atsiskyrusia LKP. Ji taip pat nepatikima. Bent jau man. Beje, buvau kalbinamas stoti į ją, ir mano atsisakymas sukėlė naują rūstybės bangą. […]
Gyvenu vienu dideliu nerimu: kas laukia lietuvių tautos? Ir vienu troškimu: lietuvių tautos gyvybiniu išlikimu. O tam pavojus dabar kilęs labai didelis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva viena pati negali nei išsilaikyti, nei egzistuoti ilgesnį laiką, norim ar nenorim, o turim pasirinkti, su kuo mes: Rusija ar Vokietija, nūnai išėjusia į galingiausios Europoje valstybės pozicijas. Šimtus metų Rusija vergė lietuvių tautą, niokojo, trėmė į Sibirą, buvo uždraudusi spaudą – visa tai šventa tiesa, tačiau lietuvių tauta išliko gyva. Nežiūrint visų baisumų. O kokio likimo susilaukė Rytprūsių lietuviai? Argi neaišku, kad šitai gali ištikti ir dabartinę lietuvių tautą. Jeigu nepakaks mums proto.“
Nenoriu nei balinti, nei juodinti Juozo Baltušio asmenybės, tik siūlau: spręskime apie žmogų ne iš gandų, ne iš senų ar naujai kuriamų mitų, o iš jo darbų. Užuot naujomis svarstyklėmis svėrę šio rašytojo įnašą į lietuvių literatūrą, verčiau naujai pažvelkime į žmogų ir laiką su visu jo siaubu ir grožiu, nes, kaip sakė Baltušio Juza, „niekur nepabėgsi nuo gyvenimo“.
Paskutiniajame savo interviu, duotame likus kiek daugiau nei mėnesiui iki mirties, Baltušis kalbėjo ir apie vieną literatūros kritiką, kuris apkaltino rašytoją, kad šis klaidina visuomenę, iškraipo tikrovę, esą „Juza nepriimtinas – nužudė rezistentą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Rimtai susimąsčiau: ar Juza galėjo nepadėti savo mylimos moters sūnui? O kai tas pasirodė žudikas, ar galėjo gelbėti jį iš raisto? Čia Juzos tragedija. Lietuvių tautos tragedija.
Ar Vinciūnės sūnus galėjo nekovoti prieš bolševikų atėjimą, kai nacionalizavo, iššaudė, išvežė? Žmogus yra žmogus.
Bendra lietuvių tautos tragedija.“
Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ – sukrečiantis tos tragedijos liudijimas.
Pabaigai norėčiau pacituoti literatūrologo Petro Bražėno žodžius: „Literatūros klasiko laiškai vieniems iš mūsų suteiks galimybę pratęsti seną pažintį, kiti nuo tų laiškų ją tik pradės. Bet kuriuo atveju jie papildys prieštaringą ir spalvingą Juozo Baltušio paveikslą, padės geriau perprasti istorinį laiką, rasti atsakymus į kadaise iškilusius ar dabar kylančius klausimus.“