***
Prezidentas, karo vadovybė ir nacionalinio banko vadovas - ar jie tikrai skrido vienu lėktuvu? Mano amerikiečiai draugai, kurie man nuolat skambina išreikšti užuojautą, negali šito suvokti. „Kaip tai įmanoma? Kai mano kompanijoje žmonės skrenda į konferenciją, jiems nuperka bilietus mažiausiai į du skirtingus lėktuvus“, - vienas iš jų niekaip negalėjo patikėti. Taip, jie buvo tame pačiame lėktuve, ir tai buvo senas sovietinis „Tu-154m“. Nesunku suprasti, kad jis jau buvo parūdijęs, tiesa?
Aš kilusi iš maištininkų tautos, kuri plikomis rankomis arba ant žirgų priešinosi naciams (autorė pati įtikėjusi vokiečių propagandos sukurtu mitu, kad lenkų armija Antrojo pasaulinio karo metais tik su kavalerija stojo prieš tankus, iš tiesų buvo tik vienas toks atvejis, kai buvo apsupta kavalerijos divizija – lrytas.lt pastaba). Mano senelis iš motinos pusės elgėsi kaip tik taip, vos tik vokiečiai įsiveržė į Lenkiją 1939 metų rugsėjo 1-ąją.
Po trijų dienų jis buvo sučiuptas ir nusiųstas į karo belaisvių stovyklą. Galima tai vadinti patetika arba heroizmu, paranoja arba narsa, bet mano tauta patyrė begalę savižudiškų sukilimų, tarp jų - 1944 metų rugpjūtį Varšuvoje, turbūt patį tragiškiausią.
Aš kilusi iš šalies, kurios prezidentas keliauja lėktuvu, greičiausiai tinkamai nepatikrintu prieš skrydį. Ir kurio pilotai nusprendė mėginti nusileisti per tirštą rūką, nors buvo įspėti taip nesielgti. „Jakoe to bedzie“, - tikriausiai sau ištarė pilotai, prieš pamesdami nusileidimo taką ir rėždamiesi į medžių viršūnes netoli Smolensko oro uosto.
Aš kilusi iš šalies, kuri nepakenčia priešgaisrinės evakuacijos pratybų (aš vis dar negaliu priprasti prie fakto, kad mano šešerių metų dukra jas darželyje turi bent kartą per mėnesį) ir kurioje mes nemėgstame pirkti draudimo polisų.
„Jakoe to bedzie“ - frazė, kurią sunku išversti, bet kuri turi panašią prasmę į „viskas kaip nors susitvarkys“ - skamba kaip lenkų motto.
Praėjusį savaitgalį viskas, aišku, nesusitvarkė. „Aviacijoje „Tu-154m“ greičiau galėtum aptikti Afrikoje, anonimiškai skrendantį su nelegalia ginklų ar narkotikų siunta“, - praėjus vos kelioms valandoms po avarijos pareiškė aviacijos ekspertas Clive'as Irvingas.
Ir vis tiek, šeštadienį išgirdę žinią, dauguma lenkų sunkiai galėjo pragmatiškai ar racionaliai apmąstyti tai, kas įvyko. Vietoj to mes matėme mišką - plikus medžius, be lapų - kur lėktuvas sudužo, ir galvojome apie tuos kapus, kuriuos prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija ketino aplankyti. Simbolinius kapus 22 tūkstančiams Lenkijos rezervo karininkų - universiteto profesorių, gydytojų, teisininkų, areštuotų per SSRS invaziją į Lenkiją 1939 m. rugsėjį ir iššaudytų šūviais į pakaušius.
Jų kūnus Katynėje ir keliuose netolimuose kaimuose rado vokiečiai, kai išsiskyrė šių keliai su Stalinu ir jie įsiveržė į Rusiją. Tai atsitiko ankstyvą 1943 m. pavasarį, kai vokiečiai pastebėjo kaulus kasančių vilkų pėdsakus.
„Žmonės, kurių kolektyvinė atmintis taip kliaujasi mistiškais sutapimais, o Apvaizdą kartais myli, bet dažniausiai keikia, bus linkę bent akimirkai manyti, kad Katynė niekada nesibaigs, o L.Kaczynskis ir jo bendrakeleiviai yra ne tik tragedijos, bet ir nusikaltimo dalis“, - savaitgalį rašė britų istorikas Nealas Aschersonas.
Taip, mes negalime liautis galvoję apie mūsų istoriją ir demonus, medžiojančius mus per amžius. „Tai neįtikėtina, šita tragedija, prakeikta Katynė, - šeštadienį sakė L.Kaczynskio pirmtakas Aleksanderis Kwasniewskis. - Sunku patikėti. Pagaugai eina per nugarą.“
Aš sužinojau apie Lenkijos karininkus, kurie buvo nužudyti Katynėje, iš savo tėvų. Nesu tikra, kiek man buvo metų - dešimt ar panašiai, bet aiškiai prisimenu, kad tėvai prisakė tylėti ir nieko nesakyti mokykloje.
Pusę amžiaus rusai ir komunistinis režimas, kurį jie sukūrė Lenkijoje po Jaltos, tvirtino, kad nusikaltimą įvykdė naciai. Apie tai mes skaitėme savo istorijos vadovėliuose, ir tik retsykiais koks drąsus mokytojas išdrįsdavo sušnibždėti ir paragindavo moksleivius netikėti viskuo, kuo mes buvome maitinami (man pasisekė mokykloje turėtų kelis tokius mokytojus).
Tik M.Gorbačiovo ir perestroikos laikais, kai Berlyno siena ėmė aižėti, oficiali linija taip pat pradėjo aižėti. 1990-aisiais, praėjus 50 metų, rusai pirmą kartą pripažino savo atsakomybę - tai, kas iki tol jau buvo akivaizdu daugumai lenkų paauglių. Nemaža dalimi prie to prisidėjo L.Kaczynskis ir jo draugai iš „Solidarnoscz“ judėjimo.
Kieto antikomunisto L.Kaczynskio ir daugumos jo draugų keliai vėliau išsiskyrė. Būdamas prezidentas, jis daug kartų konfrontavo su Rusija, stengdamasis užkirsti jai kelią susigrąžinti įtaką Rytų Europoje arba mėgindamas sutvirtinti ryšius su NATO ir Vakarais, ypač su George'o W.Busho valdoma Amerika.
Jo reikalavimas atverti Katynės archyvus ir pradėti visapusišką tyrimą jam tikrai nepadėjo susirasti draugų Maskvoje.
Gali atrodyti tik kaip karti ironija, kad ketvirtadienį, trys dienos prieš tragišką L.Kaczynskio mirtį, premjeras Vladimiras Putinas tapo pirmuoju Rusijos lyderiu, kuris prisijungė prie lenkų delegacijos minint 70-ąsias Katynės metines. V.Putinas liovėsi atsiprašinėjęs už tai, kas nutiko, ar vadinęs tai karo nusikaltimu. Bet jis pareiškė: „Mūsų šalyje yra aiškiai politiškai, teisiškai ir morališkai įvertintas šis totalitarinio režimo blogio veiksmas, ir šitas įvertinimas negali būti revizuojamas“.
Prezidentas L.Kaczynskis, kuris nebuvo pakviestas į ceremoniją - vietoj jo Lenkijai atstovavo premjeras Donaldas Tuska - nutarė dalyvauti atskirame renginyje šeštadienį. Kartu su juo turėjo dalyvauti aukų šeimos, karininkai, vyskupai ir kunigai, keli ministrai ir parlamentarai.
Blogą lėmusiame lėktuve taip pat buvo 90-metis Ryszardas Kaczorowskis, Lenkijos paskutinis „prezidentas egzilyje“ sovietmečiu, ir Anna Walentynowicz, laivų statyklos darbininkė, kurios atleidimas 1980 m. įžiebė „Solidarnosz“ streiką Gdanske (panašiai kaip ir L.Kaczynskis, ji taip pat vėliau atitolo nuo daugumos jo lyderių).
„Tada jie iššaudė mūsų intelektualų elitą į pakaušius, o dabar mes praradome dalį mūsų intelektualų elito lėktuvo katastrofoje, - „Gazeta Wyborcza“ sakė legendinis „Solidarnosz“ lyderis ir buvęs prezidentas Lechas Walesa. - Tai antroji Katynė.“
Be Katynės, dar viena geografinė vieta ir dar viena fatališka katastrofa ateina daugumai lenkų į galvą.
Tai įvyko 1943 m. liepos 3-ąją virš Gibraltaro ir taip pat pareikalavo jų lyderio gyvybės - generolo Wladyslawo Sikorskio, kuris buvo Lenkijos vyriausybės egzilyje ministras pirmininkas. Praėjus vos mėnesiui nuo žinios apie Katynę paskelbimo, W.Sikorskis metė iššūkį J.Stalinui, reikalaudamas nepriklausomo Katynės žudynių tyrimo. Sąjungininkai, rėmę W.Sikorskį, bet taip pat priklausę nuo rusų karo fronte su A.Hitleriu, nenorėjo pyktis su Maskva. Kai kurie tylūs balsai vis dar abejoja, ar W.Sikorskio mirtis buvo nelaimingas atsitikimas.
Remiantis tuo, kas yra žinoma dabar, kiekvienas protingas žmogus neturi priežasčių nemanyti, kad 2010 m. balandžio 10-ąją iš tiesų įvyko nelaimingas atsitikimas: tirštas rūkas, pernelyg savim pasitikėję pilotai, galbūt stresas.
„Lenkija šiandien yra prakeikta ne likimo, but žiauraus nelaimingo atsitikimo“, - rašė N.Aschersonas. Manyti kitaip yra „paranojiškas nesusipratimas, kurio siaubingą akimirką gali būti apimtas bet kuris lenkas, bet jis sprogsta kaip burbulas gryname ore“.
Aš žinau. Aš tikrai tikiuosi, kad demonai, kurie medžioja bus per amžius, susprogs gryname ore. Kad mūsų prezidentas ateityje keliaus saugesniu lėktuvu. Kad mes išmoksime pirkti draudimo polisus, bent kartais surengsime priešgaisrinės evakuacijos pratybas, atidžiai perskaitysime saugumo instrukcijas.
Yra daugybė priežasčių, kodėl mes galime pasimokyti iš istorijos, ją vertinti ir didžiuotis. Bet būtų gerai, jei ji liktų uždaryta istorijos knygose - kartu su mistiškais sutapimais, fantomais ir demonais, kurie nesiliauja mus medžioję.