- Koks šio projekto tikslas?
- Labai paprastas – pateikti Vilnių bei jo istoriją, kaip tokį kultūrinį tekstą, kurį galėtų skaityti ir pasaulis. Skaityti – reiškia, atpažinti kaip savą, surasti jame tokių simbolių, ženklų ir dramaturgijos, kuri būtų ir tavo savastimi.
Štai vienas Australijos naujienų portalas sužinojo apie tai, kad ten įdėsime F.Zappos paminklą, parašė ir tai tapo susidomėjimą sukėlusia žinia Australijoje. Žodžiu, mes siekėme parodyti, kad Vilnius – tai integrali ir labai įdomi pasaulio kultūros ir istorijos dalis.
Į šį virtualų puslapį turėtų būti patenkama tiesiai iš pagrindinio oficialaus sostinės savivaldybės protalo. Tokius virtualius muziejus-galerijas ar virtualias knygas turi daugelis pasaulio miestų. Tačiau ten – daugiau trimačių panoramų, bet mažai istorijos, o mes stengėmės akcentuoti būtent istoriją.
Taigi, šį virtualų muziejų mes suskirstėme į atskiras sales-rubrikas, kuriose sugrupuoti tam tikri fenomenai. Pavyzdžiui, kaip atskira salė išskirtas Vilniaus universiteto ansamblis, kurio lankytojas, skaitydamas įvairius tekstus, gali laipioti pro langus - iš vienos erdvės patekti į kitą.
Vilnius toks įdomus, kad tokio kito nerasi visoje Europoje! Unikaliausias jo bruožas, kuris išryškintas ir atskiroje rubrikoje – tai, kad mūsų sostinė stovi ant Rytų ir Vakarų krikščionių kultūrų ribos ir juos jungia. Pusė miesto – graikiška, kita lygi pusė – lotyniška.
Tai ypač ryškiai matyti einant Pilies gatve nuo Katedros aikštės link Rotušės aikštės. Iki Bernardinį gatvės, kuri suka Onos bažnyčios link, dar eini lotyniškuoju miestu, o po jos, po Chodkevičių rūmų iš karto prasideda metropolito, rusėnų-biurgerių miestas.
Tad Vilnius – lyg velykinis margutis, jungiantis ne tik šias dvi, bet ir daugelį kitų spalvų.
- Bet gal šis portalas turi atlikti ne tik bukleto turistams, kuriame surašytos „įdomybės“, „įžymybės“ bei „įvairenybės“, vaidmenį? Gal jame užprogramuota ir kokia nors platesnio pobūdžio žinia?
- Žinoma, kad taip. Manau, kad tokio daugiakampio požiūrio į Vilnių ir Lietuvos istoriją apskritai reikia ne tik svetimtaučiams, bet ir patiems lietuviams. Mums – gal net labiau už kitus. Juk dabar Vilnius yra kaip tas dramblys iš indų pasakos, aplink kurį vaikšto neregiai. Vienas čiupinėja ausį, kitas – straublį, trečias – dar kažką, ir kiekvienas pagal tuos savo atskirus potyrius bando pasakyti, kas yra tas dramblys.
Vilnius turi mažiausiai tris istorinius-kultūrinius klodus, kurie kol kas žmonių patirtyse ir galvose kok kas niekaip nesusiekia. Yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kontekstas ir tradicija kartu su J.Pilsudskio, A.Mickevičiaus ir J.Slowackio linija, yra žydiškoji perspektyva su Vilniaus Gaonu centre.
O pagal daugelio lietuvių supratimą – lietuviškas yra tik Šventaragio epochos Vilnius, kuriame savo sapną susapnavo Gediminas. O po to – nieko. Lietuviai net Vytautui Didžiajam priekaištauja, kad šis, matai, pernelyg mažai rūpinosi Vilniaus lietuviškumu. Ir taškas.
Tai – didžiulė problema ir paradoksas. Juk tas mūsų sostinės architektūrinis paveldas, kuris ir sudaro jos grožį bei yra priskirtas UNESCO pasaulio paveldui, buvo sukurtas po 1737 m. gaisro. Taigi, pagal tą tradicinį mūsų supratimą – jis lyg ir ne mūsų. Lietuvis restauruotojas turi jausti nemenką nerimą – juk jis restauruoja lyg ir ne savo daiktą.
Taigi, pagrindinis klausimas – kaip padaryti, kad lietuvis nesijaustų Vilniuje – praėjusių metų Europos kultūros sostinėje - kolonistu? Kaip koreguoti tą istorinę sąmonę, kuri remiasi chrestomatine Maironio fraze, jog po Vytauto tebuvo tik “penki amžiai tamsos” ir kad po Liublino unijos “Lietuva miegojo”? Kaip įtikinti, kad ta mūsų istorija nėra “lenkų pavogta”?
Tad šis projektas –- vienas iš mėginimų mūsų sąmonėje suartinti visus Vilniaus ir, žinoma, Lietuvos istorijos klodus.
- Bet tai reiškia, kad jūs mėginate taikyti lietuvius ir lenkus. O juk už lango – visai kita politika. Lietuva – nebe koks nors regiono centras ar buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei Lenkijos Karūnos dalis, o uždaras kiemas, kurio varteliai labiau praverti Rytų pusėn. Jums neatrodo, kad jūsų politika – jau pasenusi?
- Būtų visiškai blogai, jei mes vis dėlto galutinai užsidarytume savo provincialiame kieme. Taip, aš matau, kad vėjas dabar pučia į kitą pusę – pirmiausia Seime ir pagrindinėje valdančiojoje partijoje. Tai liudija ne tik garsusis Vardų ir pavardžių įstatymas, bet ir daugelis kitų, provincialų mąstymą rodančių teisės aktų.
Taigi, atrodo, kad esame pasukę ne tuo keliu, kuriuo reikėjo eiti po didžiausios revoliucijos mūsų istorijoje – įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO.
Tačiau jei mes galvojame, kad kovojame ir laimime prieš lenkus, labai klystame – iš tiesų kovojame ir laimine patys prieš save. Juk mums draugystė su lenkais yra žymiai reikalingesnė, nei jiems - draugystė su mumis. Be to, pastarieji Lietuvos veiksmai – tik į naudą tiems lenkų nacionalistams, kurie sako, kad Lietuva Lenkijai – tik balastas. Jų pozicijos Lenkijos valdžioje pastaruoju metu - taip pat tvirtos.
O štai Radvilų palikuonys man pačiam yra sakę: “Duodate mums “w” ir mes iš karto prašome Lietuvos pilietybės”. Lenkų aristokratijos, kuri kildina save ne iš Lenkijos, o iš Lietuvos – Gediminaičių ar Riurikaičių, kuri save laiko Lietuvos patriotais – apstu. Tačiau dabar ji dirba tik Lenkijai – yra jos ambasadoriai bei lobistai pasaulyje.
- Bet ar teisinga tą “tautininkiškumą”, kurį jūs taip kritikuojate, kildinti vien tik iš Atgimimo ir prieškario Lietuvos? Gal tai – sovietinio “socialistinio tautiškumo”, traumuotos ir visko bijančios pototalitarinės visuomenės kompleksai ar fobijos, kuriuos kai kurie politikieriai ciniškai eksploatuoja, pasivogę “patriotinius” ir “tautiškus” lozungus?
- Greičiausiai taip ir yra. Juk ne tik Lietuvos politinis elitas, bet ir visuomenė neturi svarstymo, kas yra ta Lietuva, jos tradicija. Todėl žmonės dažnai ir neturi galimybių bei kriterijų atskirti pigų politikavimą nuo tikros ir autentiškos diskusijos. Tačiau tai nepanaikina politikų, manipuliuojančių tuo, atsakomybės.
- Ką pasakysite apie viešus įtarimus, kad pasisavinote daugiau nei pusę milijono, skirtą šiam projektui?
- Jie sklinda iš tos pačios “tautininkiškos” stovyklos, kurios ideologiją kritikuoju aš ir mano bendraminčiai. Kaip matome, tai stovyklai jau nebeužtenka pasakyti, kad esame Lietuvos išdavikai. Pasirodo, esame dar ir vagys.
Vienintelis šių kaltinimų pagrindas – tai, kad dėl techninių kliūčių projektas nestartavo numatytu laiku. O kokie yra kiti šių veikėjų argumentai, jie galės paaiškinti teisėsaugai, į kurią ruošiamės kreiptis.