Jei tūkstantmečio idėjos netraktuosime paviršutiniškai – tik kaip „vardo jubiliejų”, turėsime prisiminti, kad pasaulietinė Tūkstantmečio idėja kyla iš krikščioniškosios Tūkstantmečio idėjos. Millennium – tai slenkstis, ant kurio laukiama Paskutinio Teismo Svarbu, kad Lietuvos Tūkstantmetis yra tiesiogiai susijęs su X–XI a. sandūroje kilusiu milenaristiniu sąjūdžiu, kurio atstovas ir yra Lietuvos atradėjas šv. Brunonas Bonifacijus.
Taigi, ši idėja ir teigia, kad ant Tūkstantmečio slenksčio svarbu apmąstyti, kas nuveikta ir kas nenuveikta, ir kas galėjo būti kitaip.
Taigi, ar būta Lietuvos istorijoje kryžkelių?
„Šventinė” Lietuvos istorijos linija – trys kalendorinės datos: 1253 07 06, 1918 02 16, 1990 03 11 – tokių kryžkelių tarsi neakcentuoja. Bet vis dėlto prisiminkim – Mindaugą net net kai kurie rimti istorikai laikė žudiku – vadinasi, įsivaizdavo, kad valstybė gali būti kuriama kitaip.
Vasario 16-osios aktas taip pat galėjo būti kitoks, nes mažumos radikalios pozicijos apie nesisaistymą jokiais ryšiais su kitom valstybėm dauguma galėjo nepriimti. Estų pavyzdys rodo, kad ir Kovo 11-oji galėjo būti kitokia, juo labiau kad turėjome savo „žingsnis po žingsnio” taktikos šalininkų. Ir vis dėlto šiomis dienomis švenčiame ir džiaugiamės, kad nugalėjo mums reikalinga alternatyva.
Tačiau kai prisimenama kita kalendorinė, tačiau tragiška diena – 1940-ųjų birželio 15-oji, pradedame klausti, o kas būtų buvę, jeigu būtų iššauta? Juk svarstant būtent tokį klausimą, ir girdisi priekaištai 1940-ųjų veikėjams.
Sakoma – ne tik galėjo, bet ir turėjo iššauti (nors kažkodėl šiuose svarstymuose dažniausiai šnekama tik apie simbolinį šūvį, užuot tyrus ir svarsčius apie racionalų kariuomenės vaidmenį vykdant iki šiol mažai žinomą planą „R”, pridengiant Vyriausybės pasitraukimą ir apskritai egzilinės Vyriausybės sudarymo galimybes).
1931 m. Kaišiadoryse buvo teisiamas Jogaila, nuosprendžiu paskelbiant jį išdaviku, nutekėjusiu ne ten kur reikia, o svarbiausia – kaip kraitį nusinešusį visą Lietuvą. Laikant Jogailą už tai atsakingu aiškiai remtasi prielaida, kad jis turėjo ir galėjo pasielgti kitaip.
Atvykęs į Lietuvą žymusis lenkų režisierius Krzysztofas Zannussis, užuot kalbėjęs apie kiną, pasako: kodėl dėl kazokijos atskilimo nuo ATR kaltinami tik lenkai – jūs lietuviai lygiai tiek pat kalti. Juokais bandome atsakyti – lenkai, jūs buvote pasiglemžę Ukrainą, o ratifikuojant Hadziačo taikos sutartį, mes turėjome tiktai trečdalį balsų.
Atsakymas nerimtas, bet klausimas iš tikrųjų yra apie tai, kas ateina iki šiandienos aktualijų. Tačiau – tai jau vertinimų ar net teismo sritis. „Objektyvūs” istorikai remiasi L.Rankės teze, kad istorikas neteisia, o tik aprašo, kaip iš tikrųjų buvo – nes tik taip ir galėję būti.
Antra vertus, žinome, kad bet kokį fatalistinį objektyvizmą, tiek istorinio materializmo, tiek idealistinio istorizmo forma, Johannas Gustavas Droysenas yra pavadinęs „eunuchiniu objektyvizmu”. Juk net nuėmus istorinius nuosprendžius, vis tiek suprantame, kad Vytauto heroizmo interpretacija visų pirma remiasi Žalgirio pergale, o šios pergalės mastas ir reikšmė įvertinama įsivaizduojant, kas būtų buvę jeigu Žalgiry būtų pralaimėta.
Lygiai taip pat alternatyviškai mąstoma Vorsklos pralaimėjimą įvertinant kaip tragediją, kurios potenciali alternatyva – pergalė, galėjo pakeisti Rytų Europos istoriją. Dar aiškesnis pavyzdys yra neįvykusi Vytauto karūnacija, į kurią sudėtos viltys tarpukariu buvo pavertusios Tautos švente numatytą, bet neįvykusią karūnacijos dieną 1430-aisiais – Rugsėjo 8-ąją.
Vadinasi, savaime apie viską mąstome ir vertiname alternatyviškai, nors paprastai manoma, kad klausimo kėlimas „kas būtų, jeigu būtų” yra spekuliacija, neleistina rimtam istorikui, privalančiam skaitytis tik su įvykusiais faktais. Šiandien žymusis vokiečių istorikas Aleksandras Demandtas apgynė ne tik klausimą „kas būtų, jeigu būtų”, bet apskritai suformulavo idėją, kad alternatyvinis mąstymas, galimybės ir tikimybės kategorijos yra istoriko darbo pamatas. Alternatyviškai mąsto kiekvienas veikiantis ir kiekvienas istoriją siekiantis suprasti žmogus – ir ne tik nuteisdamas ar išteisindamas istorijos veikėjus, bet ir ieškodamas istorinių reiškinių priežasčių hierarchijos.
Anot Demandto, jei vartoji tokias sąvokas kaip „ketinimas” ir „pasisekimas”, „proga” ir „bandymas”, „rizika” ir „pavojus” visada skaitaisi su galimybėmis ir tikimybėmis, kurias reikia įvertinti. Istorikus, kurie vengia su alternatyviniu mąstymu susijusios intelektualinės rizikos, Demandtas yra pavadinęs iš Reformacijos laikų ateinančia sąvoka – „nikodemistais” (šia sąvoka vadinti reformacijai prijaučiantys, tačiau į katalikų bažnyčią einantys žmonės). Tuo tarsi norima pasakyti –istorikas, kaip ir bet kuris normalus žmogus, gyvenime mąsto alternatyviškai, tačiau jei pritaria oficialiajai „istorijos bažnyčiai”, kuri, rašant apie praeitį, neleidžia kelti alternatyvinių klausimų, jis – „dviveidis”.
Tokiems istorikams, anot Demandto, turi užtekti archyvavimo, registravimo ir tipizacijos. Jo manymu, apsiribojimas objektyvistiniu faktų kaupimu yra vertas pagarbos, tačiau to šalininkai neturi trukdyti kitiems iškeltą istorinę medžiagą pertvarkyti į mąstymo konstrukcijas. Antikvarinis pasitenkinimas atskirais įvykiais išsemia tik vieną istorijos interesų sritį – kita apima įvykių reikšmę ir prasmę.
Demandtas klausia: „Argi susidomėjimas istorija nesiremia jausmu, kad viskas galėjo būti kitaip? Tik dėl to mes galime kelti klausimą, kodėl įvyko taip, o ne kitaip. Tik tai leidžia sukritikuoti rėksnius, kurie tvirtina, kad įvyks taip, kaip jie numato. Jeigu istorija gali apskritai, ko nors pamokyti, tai tik šiuo būdu”.
Į visus priekaištus, kad alternatyvinės istorijos klausimai yra „nemoksliški”, Demandtas atsako: moksliškumas – tai ne teksto žanras, o intencijos suprasti istoriją.
Mes griežtai nekelsime klausimo, kas būtų buvę, jei 1792 m. liepos 23-čią ir 1921 m. gruodžio 24-tą būtų laimėjusios aiškiai žinomos kitos alternatyvos. Mes tik konstatuosime, tai ką žino šiuos laikotarpius tiriantys istorikai.
Tačiau mums svarbiausia bus, kodėl net XVIII a. pabaigą tiriantys specialistai, žino pirmąją datą, bet nežino antrosios, ir atvirkščiai. Paklauskime jų – taip kaip istorikų klausė R.J.Colingwoodas dėl „žirklių ir klijų” metodo – padėkite ranką ant širdies ir pasakykite, ar tikrai žinojote šias datas, o jei nežinojote – kodėl?
Manytume, kad šias abi datas jungia tai, kad jos abi yra po du kartus atmestos – pirmą kartą realiai – likimo deivių Moirų, o antrą kartą – istorijos ir atminties deivių Klėjos ir Mnemozinės. Antra vertus, šias datas prisiminus, kils klausimas, kaip mūsų istoriografijoje ir istorinėje kultūroje yra matomas ryšys tarp LDK ir moderniųjų laikų Lietuvos istorijos.
Taigi, 1792 m. liepos 23-tosios ir 1921 m. gruodžio 24-tosios datų apmąstymas, įvertinant Lietuvos istorijos istoriografijos būklę, ir yra šio teksto tikslas.
2. Vietoj problemos formulavimo: Istorinės atminties vaizdinių paradoksai
Vienas iš svarbiausių lietuvių didžiojo istorinio naratyvo temų yra Tautinis atgimimas arba atbudimas. Jei atbudom XIX amžiuje, tai kažkada – nuo krikšto (Simonas Daukantas), nuo Vytauto mirties (Maironis), nuo Liublino unijos (Adolfas Šapoka) – užmigom ir šį užmigimą pavadinom „lenkmečiu”. Tauta nemiegojo prie Gedimino, Margirio ir Algirdo, Kęstučio, Birutės ir Vytauto.
Nuo tada pradedam snūsti, vėlai užminga tik Steponas Batoras, o vienos akies neužmerkę liko tik Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas ir dar vienas kitas. Jei kažkada užmigom, tai kas vyko kol miegojom? Jeigu prabudę atradom išpuoštą barokinį ar klasicistinį Vilnių, tai kas jį išpuošė?
Lenkai sako, kad jie. Vieni lietuviai klausia, o kas jūsų, lenkai, prašė tai daryti, kiti – staigiai prisimena vokiečių kilmės Vilniaus liuteronų bendruomenės narį Joną Kristupą Glaubitzą. Bet juk užsakovų klausimas ir šiuo atveju lieka (kam dirbo Glaubitzas – lenkams ar lietuviams?), juo labiau, kad pagal ne kartą kartotą versiją miegojom ir po Baroko – juk ir XIX a. toliau tęsėsi „lenkmetis”.
Tada veikę Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė ir Zigmantas Sierakauskas, kovoję prieš Jekateriną II ir Muravjovą Koriką – kas jie tokie – svetimi ar nemiegančios išimtys? Jie – „nudžiūvusi tautos šaka”, kaip buvo įvardinti Lietuvos lenkmečio epochos veikėjai Atbudimo epochoje arba, kaip kartais šiandien sakoma – kovoję prieš lietuvybės architektą Muravjovą Koriką, ar priešingai – žmonės, vedę į šviesų 1918-ųjų rytojų, už ką jiems statomi paminklai ir jų vardais pavadinamos gatvės?
Jei pripažįstam, kad Lietuvos bajorija nutautėjo ir virto „nudžiūvusia šaka”, tai tada keltinas klausimas: su kuo 1920 m. buvo J. Pilsudskio autoritetas Tadas Kosciuška ir kiti šios tradicijos žmonės – su Pilsudskiu ar prieš Pilsudskį? Jei sakom, kad ir XIX a. miegojom, tai 1920 m. Vilnius pilnas „nudžiūvusių šakų” – ką su jomis daryti? Palaukti 20 metų, kol iššluos Stalinas? Atlietuvinti, suvarant Lietuvos lenkus į „gamtinės lietuvybės” modelį?
Tačiau gal nemiegojom, nei XVII–XVIII a., nei per XIX a. sukilimus – jie mūsų sukilimai prieš Muravjovą, o tie, kurie skelbėsi, kad atbudo – yra ne visi lietuviai, o tik dalis jų – suvalkiečiai ar žemaičiai („lietuvysai”, kaip nelabai draugiškai juos šiandien vadina į Lietuvos vardą pretenduojantys nedraugai)? Tačiau jei nemiegojome, tai nemiegančių buvo ir 1920-ųjų Vilniuje.
Jei taip, tai jie mūsiškiai, su kuriais reikia susikalbėti, nors jie ir kalbėjo lenkiškai. Taigi, miegojom ar nemiegojom, reikėjo atbusti ar nereikėjo?
Konstatuokim: kolektyvinės istorinės atminties požiūriu, Lietuva yra paradoksalaus mąstymo šalis – ji sugeba vienu metu mąstyti remdamasi dviem vienas kitą neigiančiais įvaizdžiais, kurių ištakos ir skirtis yra Tautinio atgimimo ir Lietuvos respublikos kūrimosi epochoje. Šios epochos prieštaringas santykis su LDK jau turi solidžią istoriografiją ir šį prieštaringumą simbolizuoja jau vien tai, kad Lietuva ir šiandien gyvena su iš LDK ateinančiu Vyčiu ir LDK heraldines tradicijas nutraukusia Trispalve.
Tačiau kaip tada su šiuo nenuoseklumu galima pretenduoti į Vilnių? Tiktai guodžiantis Konstantino Balmonto žodžiais: „Atėję lenkai rado ten pirmykštę lietuvišką pilaitę. Lenkų triūsas išdailino ir papuošė tą miestą. Ką nors papuošęs, tu įgauni teisę į tai, ką papuošei? Manau, kad ne.”
Tačiau šios paguodos nenorėjo suteikti lenkai, pirmieji pradėję pretenduoti į Vilnių. Buvo piktinamasi Pilsudskio 1919 balandžio 22 d. kreipimusi Vilniuje į buvusios LDK gyventojus, kuo buvo pripažįstama, kad LDK ir jos sostinė Vilnius yra ne Lenkija. Hymanso projekto svarstymo metu kai kurie lenkų ideologai teigė, kad Lietuvos valstybė neturi nieko bendro su LDK, Vilnius buvo LDK sostinė, bet niekada – lietuvių tautos.
Lietuviams užuojautos nenorėjo suteikti net ir baltarusiai, taip pat kaip ir lenkai manę, kad ryšio tarp LDK ir Lietuvos Respublikos jokio nėra, o jei ir yra – LDK buvo lygiai tiek pat baltarusių valstybė su jų raštija, o Vilnius XX a. pradžioje yra etnografinėse baltarusių žemėse.
Tiesa, prieštaringumu negalima apkaltinti nuoseklų atsakymą į šį klausimą turinčių šiandieninių neopagonių baltofilų ir antikatalikų – jiems iš tikro vėlyvasis Vilnius su jėzuitais, universitetu ir baroku yra ne lietuvių kultūra, lietuvių kultūrą nuo sulenkėjimo išgelbėjo Jekaterina II ir Muravjovas Korikas.
Paprastai Muravjovą Koriką siejame su didžiausiomis represijomis, o žymus lenkų istorikas Feliksas Koneczny jo politiką laikė Lietuvos sulenkėjimo priežastimi – dalis katalikiškos besiformuojančios moderniosios lenkų nacijos.
Taigi, tradicinė lietuvybės samprata yra tiesiogiai susijusi su prorusiška politine laikysena, tačiau nieko bendro neturi su šiuolaikiniu istorijos mokslu, nerandančiu jokios „lietuvybės Atlantidos” epochoje, kurią „atbudino” J. Basanavičius su Maironiu. Vis dėlto šis nuoseklus XVI-XVIII a. LDK ir Vilniaus paveldo atsisakymas aiškiausiai kildintinas iš kunigo Juozo Tumo-Vaižganto suformuoto „gamtinio” lietuvybės modelio.
Anot tyrinėtojų – tai gelminis psichinės ir kūniškos prigimties archetipas, kurio kultūra ir istorija negali pakeisti; tautinio atgimimo metu kaip tik šis prototipas ar archetipas iš naujo iškyla pro paviršines kultūrines apnašas. LDK tradicijos priklausomybės klausimas šiai pozicijai nėra aktualus: kultūra iš esmės neveikė lietuvių tautinio natūralaus, „laukinio“ prototipo, kuris, sveikas ir kūrybingas, atgimsta pagal gamtinio proceso logiką.
Nuosekliai šiai pozicijai Vaižgantas apie 1918-1920 m. rašytuose tekstuose atsisako ir Vilniaus, lenkiakalbę Vilniaus visuomenę apibūdindamas taip: „Et, girdi, ką tokią tautos gangreną beėmus atgal, velik visai juo nusikratyti. Ar tas vienas miestas – valstybės sveikata ir išganymas? Bene [reikia] „širdies“, iš kurios visai šaliai teka svetimas, dirbtinis, ne tos šalies gamtos kraujas ir tegamina jai anemiją, kol nepabaigs visiškai užnuodyti!“
Visiškai priešingą koncepciją pateikė tuo pačiu metu Vilniuje veikęs nuoseklus LDK atkūrimo šalininkas, taip pat kunigas Antanas Viskantas. Jis lenkakalbę Lietuvos bajoriją vadino ne „nudžiūvusia tautos šaka”, o „senalietuviais” ir manė, kad būtina siekti „jaunalietuviško ir sanalietuviško judėjimų sutaikinimo”.
Tam jis dar Šveicarijoje I pasaulinio karo metu kūrė įvairias organizacijas, į kurias siekė įtraukti buvusios LDK aristokratijos ir bajorijos atstovus, savo projektuose matė visą buvusią ATR erdvę ir net siūlė įsteigti Studijų draugiją, kurią sudarytų buvusios valstybės tautų atstovai ir pasitelkę nepriklausomus ekspertus ieškotų teisingų delimitacijos principų. Į Vilnių grįžo 1919 m. pabaigoje, kūrė Didžiosios nepriklausomos Lietuvos atstatymo partiją ir pradėjo leisti lenkų ir lietuvių kalbomis „Suvienytąją Lietuvą”, kur dėstė 1772 m. Lietuvos, t. y. LDK, atgaivinimo koncepciją.
Viskantui nepavyko. Akivaizdu, kad nugalėjo Vaižganto jaunalietuviška pozicija ir pridurtume – Daukanto, Basanavičiaus ir Maironio „užmigimo-atbudimo” koncepcija. Tačiau tik Kaune. Vilniuje, pirmu žvilgsniu nugalėjo senalietuviai ir Pilsudskis. Šis sakė: lietuvius reikia pastatyti prieš faktą, nes kitaip nesusitarsim. Pilsudskio nuomone, „lietuviai leisis įtikinami ir palenkiami ne tiek argumentais, kiek įvykdytais faktais” – taigi pirmiausia Didžiosios Kunigaikštystės sostinės užėmimu.
Tai dar labiau jaunalietuvius pagrįstai įžeidė – bendrausim ne su įvykusiu faktu –Vilnium, o su Varšuva. Tačiau, dar giliau žvelgiant, Vilniaus neteko ne tik jaunalietuviai, bet ir senalietuviai – pastarieji pralaimėjo lenkų tautininkų, vadinamųjų endekų, suformuotai pozicijai.
Varšuvoje endekų laikraštyje buvo teigiama – kam žaisti su Vidurio Lietuvos sąvoka, suprask, Lietuvos vardas įžeidžia dorus lenkus: „įsakyti nekenčiantiems lietuviškumo vilniečiams nors ir laikinai vadintis lietuviais tolygu paminti jų lenkišką dvasią, o priklijuotas epitetas „vidurio” pasmerkia juos nepelnytai pajuokai”.
Tiesą sakant, tokios pozicijos laikėsi ir Ašmenos bajoras Liucijanas Želigovskis, tuo patvirtindamas, kad jis su J. Pilsudskiu tik manipuliavo Lietuvos vardu. Jie šiuo požiūriu yra ne Lietuvos okupantai, o Lietuvos idėjos atsisakytojai, grubiau tariant, išdavikai. Nuosekliai senalietuvių poziciją gynusieji pyko ant lenkų Erelio, tačiau ir patys ne visi drįso sieti savęs su Lietuvos vardu, o vadino save „kraštiečiais”.
Šiandien įžvalgus lenkų tyrinėtojas Krzysztofas Buchowskis pamato „Vidurio Lietuvą” iš kelių perspektyvų. Vienas iš svarbiausių „Vidurio Lietuvos” ir kraštiečių vadovų Witoldas Abramowiczius jau tuo metu buvo konflikte su Varšuva, kalbėdamas apie „silpną lietuvišką Vytį ir plėšrų Baltąjį Erelį” – Lenkija, anot jo, iškreipė pirminę Vidurio Lietuvos idėją, nes galiausiai padarė paprastą prijungimą prie Lenkijos.
Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Želigovskiada išvirs į visuotinį Lietuvos steigiamojo susirinkimo sušaukimą, o rinkimai vyks visoje Lietuvoje ir su tuo sutiks Kaunas. Naivu, bet ir praėjus daugeliui metų W.Abramowiczius buvo įsitikinęs, kad Vidurio Lietuvos kūrėjai pirmiausia siekė atkurti nepriklausomą, daugiatautę ir stiprią Lietuvą. Deja, Kauno požiūris, atseit, šią koncepciją sužlugdęs, nes Lietuva neatsakingai siekusi sukurti egoistišką, silpną tautinę valstybę.
Tiesa, ir po prijungimo prie Lenkijos Vilniuje buvo prisimenamos LDK tradicijos. Tačiau daugiau kaip unijinės valstybės dalis – nuo Liublino unijos ir Stepono Batoro. Taigi, nuo ten, kur nuosekliai pabaigdavo atminti „užmigimo” koncepcijos šalininkai Kaune – iki Vytauto, geriausiu atveju iki Stepono Batoro. Taigi, buvo pasidalinta net LDK atmintis. Liūdnai žiūrėjo į LDK paveldo ir Vilniaus erdvės dalybas vienas nuosekliausių „kraštiečių” Józefas Mackiewiczius, formulavęs „peizažo patriotizmo” sampratą. 1940 m. jis rašė: „visi stengiasi kuo didesnį gabalą pasigriebti, bet visumos niekam nereikia”.
Tuo tarpu lietuvių pusėje likęs Viskantas apie 1930-uosius metus paklaustas, kaip manė išspręsti kalbų klausimą, atsakė – „tik kantoninė trijų kalbų (lietuvių, lenkų, gudų) Lietuva, kuriai jos geopolitinė padėtis – pavojinga didžiųjų rusų ir vokiečių nacijų sandūra diktuoja dėtis į sąjungą su Lenkija”. Nugalėjusiam Vaižganto Lietuvos įvaizdžiui Vilnius buvo svetimas, todėl jo ir nereikėjo 1921 m. gruodžio 24-ąją. Šiam įvaizdžiui nereikėjo ir vėlyvosios LDK, todėl jai buvo neaktuali ir 1792 m. liepos 23-ioji.
Eikime prie šių datų. Bet visą laiką prisiminkime, kad, žvilgsnis tiek į jas, tiek į beveik visą Lietuvos istoriją, priklauso nuo pasirinktos optikos – Vaižganto ar Viskanto. Kad būtų aiškiau šį tekstą skaitantiems neistorikams, žinantiems tik dabarties kultūrą, performuluočiau – tai yra mano bičiulių Petro Repšio ir Sigito Gedos „amžinos lietuvybės” bei Tomo Venclovos „kosmopolitinio” žvilgsnio į lietuvybę optikos. Bent jau man pačiam, dirbant prie šio teksto, alternatyvinė istorijos samprata padėjo labiau suprasti šių mūsų šiandienos iškilių žmonių kūrybos šerdis.
Vaižgantinė lietuvybės samprata yra labai stipriai paveikusi iškilius XX a. II pusės menininkus, kuriems, Sigito Gedos prisipažinimu, Gudavičius vykdė „revoliuciją galvose”, o Repšys vienu metu prieštaravo ir net tarstelėjo, kad pagal tokią istorijos sampratą jis nieko nebūtų sukūręs. Būtų – jo sukurti medaliai, antepedijus Varnių katedroje rodo, kad ir pagal eurocentrinį krikščionišką istorijos modelį menas sukuriamas.
Tačiau reikia pripažinti, kad abi šios optikos konstruoja Lietuvos veidus, ir abi jos yra pastarųjų dviejų šimtų metų Lietuvos istorijos versijos. Integralios ir neselektyvios istorijos požiūriu, racija bus įžvelgta Tomo Venclovos pusėje, kuris 1997-aisiais metais paskelbė tekstą „Prarasto orumo beieškant” – jame demandtine dvasia buvo teigiama: „išspręsti Vilniaus klausimą tikriausiai buvo galima taikingu būdu, bet tas šansas buvo prarastas”, ir toliau – „istoriškai Vilniaus klausimas buvo išspręstas ne pagal Hymanso projektą, o kitaip, žymiai sunkesniu ir skaudesniu keliu”.
Bet Venclova apie Vilnių rašo iš tolo – iš Jeilio, o Repšys ne tik amžinąją lietuvių paprotiją kaip kokį vaižgantinį želmenį freskoje „Metų laikai”, bet ir grafikos ciklą „Senasis Vilnius” paišo Vilniuje, nenorėdamas patikėti, kad Vilnius – ne vien tik jo, o ir senalietuvių bei kitų Vilniaus autochtonų. Tik dabar ir jam pranešame, kad būta 1792 m. liepos 23-iosios ir 1921 m. gruodžio 24-osios alternatyvų, verčiančių permąstyti tradicinius Lietuvos ir lietuvybės vaizdinius.
3. 1792 m. liepos 23-oji
1792 m. liepos 23 d. Varšuvoje Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (toliau – SAP’as) posėdžiavo su 12 (po 6 nuo Lenkijos ir Lietuvos) dignitorių-ministrų. SAP’as laikėsi pozicijos, kad Rusijos armijai, stovinčiai prie Varšuvos, priešintis nebereikia, reikia priimti liepos 21 d. iš Jekaterinos II gautą notą. 7 ministrai palaikė karalių, 5 buvo prieš, siūlydami priešintis ir toliau derėtis, siekiant maksimaliai palankių sąlygų valstybei.
Kiekybiškai tai – nepaprastai maža persvara, ir tokios nebūtų buvę, jei netikėtai vadinamosios Patriotų partijos vienas iš vadų Hugo Kollontajus nebūtų parėmęs valdovo pozicijos.
XX a. Lenkijos istoriografijoje susitaikėliška SAP’o pozicija yra nuosekliai ir metodiškai pasmerkta. Šis vertinimas yra paremtas solidžiausiais dar XX a. pradžioje atliktais A.Wolanskio tyrimais, pagal kuriuos LLV priešinimosi galimybės 1792 m. gegužės-liepos mėn. kare su Rusija toli gražu nebuvo išsemtos.
Tiesa, akivaizdi persvara buvo Rusijos pusėje – Lietuvos ir Ukrainos frontuose ji turėjo 98 tūkst. karių, o Lenkijos-Lietuvos kariuomenėje buvo 55-56 tūkst., tačiau traukdamasi link Varšuvos ji nepatyrė didesnių nuostolių ir čia turėjo dar virš 40 tūkst. karių.
Jeigu kalbėtume atskirai apie LDK kariuomenę, ji turėjo daug problemų su karo vadais (skirtingai nei Lenkijos kariuomenė Ukrainoje, kuriai vadovavo Juzefas Poniatovskis), nebuvo iki galo pasiruošusi karui, tačiau vis dėlto pasipriešino tiek prie Miro, tiek Brastoje ir taip pat be didesnių nuostolių atsitraukė prie Varšuvos. Iš 72 pabūklų ji buvo praradusi tik 7, tačiau ir iššovusi buvo tiktai 714 užtaisų, o atsargoje jų buvo likę 7576.
O prie Varšuvos viskas atsirėmė į SAP’o poziciją, kuris taip ir nepasirodė fronte ir neišnaudojo visuotinės mobilizacijos ir miestiečių milicijos suformavimo galimybės. O ir iki to jo pozicija buvo daugiau negu keista. Pvz., LDK kariuomenės vadu, prasidėjus karui, jis netikėtai paskyrė svetimšalį Liudviką Viurtembergietį (iki tol garsėjusį tik audringu asmeniniu gyvenimu).
Negabių karo vadų būta visose kariuomenėse, ne išimtis ir čia, tačiau paaiškėjo, kad jis paprasčiausias išdavikas. Buvo perimti jo laiškai į Berlyną, kuriuose jis prašė pranešti rusams apie savo lojalumą Jekaterinai, todėl specialiai nekoncentruojąs LDK kariuomenės gynybai. Tačiau SAP’as, užuot atidavęs generolą kariniam tribunolui, jį paleido su visais išdavystę liudijančiais laiškais į Prūsiją.
Taigi, šiandieninė lenkų istoriografija puikiai parodo visišką SAP’o bejėgiškumą ir nenorą kariauti – siekta tik apeliacijos į Jekaterinos II širdį. Tuo tarpu Lietuvos pusė 1792 m. liepos 23 d. posėdyje pasirodė net garbingiau nei Lenkijos – iš penkių balsų, pasisakiusių už priešinimąsi, 3 buvo Lietuvos: LDK didysis maršalas Ignacijus Potockis, LDK rūmų maršalas Stanislovas Soltanas ir LLV Seimo lietuviškosios pusės maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega.
Taigi, situacija akivaizdžiai savo dramatiškumu primena mums 1940 m. birželio 14-15 nakties Lietuvos vyriausybės posėdį, apie kurį šiandien jau žinome nemažai. Tuo tarpu apie 1792 m. lemtingą posėdį beveik iki pat šiol lietuvių atminty ir istoriografijoje – skylė.
Kodėl? Todėl, kad lietuvių istoriografijoje LDK yra palaidota jei ne nuo Liublino unijos, tai tikrai 1791-aisiais, o jei ir gyva, tai Lietuvos valstybingumo išlikimo alternatyva matoma kitoje fronto pusėje – taigi, Liepos 23-iosios posėdyje posėdžiauja svetimi.
Todėl Lietuvos istorijos bendriausiame vaizdiny pasitenkinama 1795-aisiais, kaip galutiniu LDK pabaigos įvykiu. Tiesa, paradoksaliai pakankamai žinomas yra 1794 m. sukilimas, bet tarsi griežčiau ir tiksliau nepasakant, prieš ką ir už ką sukilo Tadas Kosciuška ir Jokūbas Jasinskis.
Tai lyg ir sukilimas prieš Rusiją – tarsi LLV nebebūtų – pradėjęs XIX a. – 1831 ir 1863 m. – sukilimų grandinę. Bet juk LLV tebėra. Tad jei Rusija priešas, jei Tadas Kosciuška kariauja prieš ją – tai turėtų vadintis karu, bet ne sukilimu.
Jei tai sukilimas, vadinasi sukilta prieš savo valstybę, o jei taip, tai sukilta prieš SAP’ą, kuris būtent 1792 m. liepos 23 d. atsimetė nuo 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos. Vadinasi, sukilimas – už Gegužės 3-iosios konstituciją. SAP’as vėliau aiškino, kad jis atsimetė nuo konstitucijos siekdamas išgelbėti valstybę nuo naujo padalijimo. Neišgelbėjo – 1793-aisiais įvykdytas antrasis padalijimas.
Niekas neabejoja, kad 1792 m. LLV būtų pralaimėjusi karą. Bet pralaimėtas karas nereiškia pralaimėtos valstybės. Šiandien, regis, visiškai pagrįstai Aleksandro Demandto dvasioje galima kelti klausimą, kas būtų buvę, jeigu būtų nuspręsta priešintis. Pralaimėjusi karą valstybė, būtų buvusi apkarpyta, ir gal dar ne vieną kartą, bet būtų išlikusi. Šiandien Lietuvos istorija būtų kitokia. Ryžtingai besipriešinanti valstybė parodo, kad ji yra istorinis subjektas – Suomijos pasipriešinimas Žiemos kare tuo, regis, įtikino net Staliną.
Tuo tarpu, LLV nesipriešinimas, nulemtas SAP’o pozicijos, tik vaizdžiai parodė tai, dėl ko šaipėsi Apšvietos epochos veikėjai, nematydami LLV raidos perspektyvos. Taigi, 1795-ieji yra visų pirma SAP’o fiasko, o į tai nuosekliai vedė jo visa ankstesnė biografija ir asmens savybės.
Norėdamas įsitvirtinti valdžioje, jis žaidė su Rusija, bet ne per LLV ambasadą Peterburge, o su Rusijos ambasada Varšuvoje. Dėl savo ambicijų užsiėmė smulkiom intrigėlėm, susipyko su visa savo aplinka, todėl lemtingais momentais buvo vienišas, o visuomenė, tiek daug sudėjusi vilčių į šį valdovą ir Gegužės 3-iosios konstitucija atsisakiusi valdovų elekcijos, buvo nuvilta ir išduota. Taip apibendrintai galima apibūdinti lenkų istoriografijos poziciją, kuriai pamažu pradeda pritarti ir XVIII a. pabaigos siužetus atrandanti naujausia lietuvių istoriografija.
Taigi lemtis nedavė Lenkijai-Lietuvai XVIII a. pabaigoje padoresnio valdovo, istorija dviem balsais atmetė kitokios raidos galimybę.
Tačiau lietuvių istoriografija šią alternatyva atmetė dar kartą, paskelbdama, kad tai, už ką buvo kariauta ar nekariauta 1792-aisiais – Gegužės 3-iosios konstitucija – Lietuvai yra arba nereikšmingas arba priešingai – labai reikšmingas, nes tragiškas įvykis.
Jekaterinai II ir Rusijai Gegužės 3-iosios konstitucija buvo reikšmingi – Ketverių metų seimo reformose buvo įžvelgta „jakobinizmo dvasia”, o Prūsijos užsienio reikalų ministras Hertzbergas tai vadino didesne revoliucija nei prancūzų.
Lenkijai Gegužės 3-čioji – nacionalinė šventė. Reikšminga ji ir visam pasauliui. Jau to meto toliausiai demokratijos ir piliečių teisių apsaugoje pažengusios valstybės – Anglija, JAV, Prancūzija sutiko konstituciją kaip svarbų laisvės ir žmoniškumo laimėjimą. Pasiremkim lenkų istoriografijos autoritetu Henryku Samsonowiczium, teigiančiu, kad XVIII a. pabaigoje tebuvo trys pasaulinės reikšmės dokumentai: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje bei Gegužės 3-iosios konstitucija Abiejų Tautų Respublikoje.
Pastarasis dokumentas atsirado valstybės sunaikinimo ir visos Vidurio Rytų Europos nuosmukio metu. Vidurio Rytų Europa išnyko XIX amžiuje, tačiau, anot Samsonowicziaus, visos šio regiono šalys (gal labiausiai Lenkija) egzistavo Europos sąmonėje kaip kovos dėl aukštesniųjų idealų simbolis. Vadinasi, mažų mažiausiai keista – visiems Gegužės 3-ioji yra reikšminga, išskyrus Lietuvą.
Vis dėlto ar galima 1791-ųjų įvykių „nureikšminimu” paaiškinti tas isterines gaidas, kuriomis buvo sutiktos pastangos sureikšminti 1791 m. Gegužės 3-iosios konstituciją ir šios konstitucijos 1791 m. spalio 20 d. išaiškinimą – „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą”, parodantį Lietuvos istorinį subjektiškumą?
Vytautas Landsbergis tuo metu pakeltų balsų autoriams taikliai atsakė: „Tiesa, viena neistorinės Lietuvos gynėjų tezė buvo aiški ir skambėjo ąžuoliniais trimitais, nustelbdama visa kita. Tai apie 16-18 a. Abiejų Tautų Respubliką, kuri buvusi negera, kadangi Abiejų Tautų, o ne tik vienos Lietuvos. Negeri ir jos darbai sykiu su 1791 m. Konstitucija, nes štai šią sudarė Valdžios įstatymas bei Abiejų Tautų tarpusavio pasižadėjimas – kodėl Abiejų, o ne vienos didesniajai arba tik sau.
Lietuvos šviesuomenė tada mokėsi ginti savo teises sandraugoje su Lenkija ir kartu su lenkais atsispirti Rusijai. Ir išmoko, ir apgynė savo teises vidaus dalykuose. Nubrėžtoji luominės santvarkos ir valdymo reforma turėjo sustiprinti abi valstybes.
Tai nepatiko trečiajai šaliai – Rusijai, kuri vertino 1791 m. Konstituciją kaip jakobiniškų idėjų plitimą artimajame užsienyje ir užkirto šiai negerovei kelią. Rado konstitucijos priešininkų, sudarė Targovicos sąmokslą, suskaldė Abiejų Tautų Respublikos jėgas, sugriovė ją ir visai panaikino. Tai gal gerai padarė? Gaila, kad neišliko Vilniuje paminklo geradarei Jekaterinai. Šiandien prie to paminklo nuneštume gėlių. Radijo debatuose skambėjo ir tokių minčių, kad be anos Konstitucijos ir joje paskelbtų laisvių lietuviams būtų buvę geriau. Juolab, kai toks svarbus valstybės aktas buvo skubotai verstas ir paskelbtas netaisyklinga lietuvių kalba. Ir kad pavojinga buvę parduoti „Mažeikių naftą“ lenkams, o ne rusams.
Ko tik žmogus neišgirsti, kai marškinių draskymas nustelbia protą.” Lai atleidžia skaitytojas už šią ilgą citatą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuolaikinės nepriklausomybės architekto autoritetu dažnai dangstosi įvairaus plauko „ura-patriotinės” jėgos ir tada „trata plyšta lietuviški marškiniai draskomi ant nežinia ko gynėjų krūtinių…”.
Vis dėlto vėliau atgimė lietuvių raštijos žanras – skundai aukščiausioms institucijoms. Apeliuojant į senus autorius, skelbiama, kad 1791-ųjų Gegužės 3-ioji yra Lietuvos „istorinio valstybingumo galutinės kapituliacijos” diena. Skundais skųstis ir juos cituoti – nerimta. todėl verta paanalizuoti rimtesnį tekstą.
Rašoma: „Kaip valstybinę šventę įteisinus Konstitucijos paskelbimą, kuris reiškė lietuviško valstybingumo pabaigą, valstybės mastu būtų švenčiamas kadais egzistavusios valstybės sunykimas. Kažin ar tai nusvertų teisės akto reikšmę valstybės modernizacijai. Simptomiškas yra siekis įrodinėti, jog Gegužės 3 d. konstitucija Lietuvoje buvo sutikta skeptiškai, jai nepritarta.
Regis, tai tas pats nenoras susitaikyti su objektyviais XVIII a. pab. politiniais tautiniais procesais, kurie reiškė lenkiškumo persvarą prieš lietuviškumą ir nekokias perspektyvas tiek lietuviškam valstybingumui, tiek etnosui.”
Bet kas yra šie „objektyvūs politiniai tautiniai procesai” XVIII a. pabaigoje? Manytina, kad čia turimi galvoje lietuvių kalbą ir „lietuvybę” naikinantys polonizacijos procesai. Net jei tokiai pažiūrai pritartume, turėtume pripažinti, kad polonizacija prasidėjo ne XVIII a. pabaigoje. Kai kas sako – nuo Jogailos, kai kas mato lenkų kalbos sklaidos pradžią mato XVI amžiuje, o oficialų įsitvirtinimą 1697-aisiais.
Bet kuriuo atveju, Lietuvos valstybingumas nebuvo paremtas lietuvių kalba. Rusėnų kalba surašyti Lietuvos metrika, metraščiai ir statutai tai įrodo, o kartu aišku tampa, kad Lietuvos valstybingumo ir lietuvių kalbos istorinė raida, gaila, tiesiogiai nekoreliavo. Lietuvos statutai, kaip Lietuvos valstybingumo ženklas ir tekstas, yra surašyti visomis kalbomis, tik ne lietuvių.
Kaip sako E.Gudavičius, Lietuvos statutai taip ir nesutrukdė LDK XVII-XVIII a. virsti antrąja lenkų civilizacijos laida. Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Daukšos heroinės pastangos liko šauksmais tyruose. Kaip tik šiuo aspektu „tautinio atbudimo” įvaizdis labiausiai ir yra nutolęs nuo istorinių realijų ir mokslinio žvilgsnio į jas.
Nebūta raštingos ir bendrinės lietuvių kalbos „Atlantidos”. Ji negalėjo „atbusti”, nes nuo Mažvydo tik kūrėsi, ir vienas reikšmingiausių šio kūrimosi faktų yra ne kas kitas – o būtent 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą.
Tai pirmas politinis dokumentas lietuvių kalba. Netgi vertinant modernizuojančiais istoriją kriterijais, matančiais praeitį XIX-XX a. sandūros „tautinio atbudimo” žvilgsniu, vieninteliai to meto lietuviakalbės raštijos ir kultūros autoriai buvo būtent Gegužės 3-čiosios konstitucijos pusėje. Apie tai liudija ir Antano Klemento lietuviškos eilės, ir kunigo Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus lietuviški pamokslai, raginantys dėtis prie 1794 m. sukilimo.
Vis dėlto ne lietuvių kalba lėmė to meto Lietuvos veidą. Lietuviais buvo ir Lietuvą 1792 m. atstovavo ir jos garbę prieš istoriją apgynė būtent Ignacijus Potockis, Stanislovas Soltanas ir Kazimieras Nestoras Sapiega, bet jie lietuviškai nekalbėjo. Sunku suvokti tokią lietuvybę Vaižganto ar Basanavičiaus žvilgsniu, bet juk Simonas Daukantas dar negimęs (g. 1793), o Dionizas Poška (g. 1757) dar tik pradėjęs kurti Baublius, o reikšmingesnius kūrinius lietuvių kalba sukūręs jau vėliau (bet suspėjęs, kaip ir Antanas Klementas, 1791 m. prisiekti konstitucijai).
Vadinasi, „atbudimo” kriterijais apibrėžiamos lietuvybės tuo metu buvo tik želmenėliai. Net praėjus pusamžiui po konstitucijos, 1863 m. lietuviškumas buvo suprantamas visiškai ne taip, kaip matoma „tautinio atbudimo” žvilgsniu.
Tuo metu funkcionavęs „Lietuvių katekizmas” apibrėžė lietuvio formulę taip: „Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto; Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais”. Kur šioje formulėje svarbiausias „atbudusio lietuvio” apibrėžties kriterijus – zanavykų kalba? Tačiau svarbiausia – jeigu priekaištaujama Gegužės 3-iajai, kad ji teikia ne kokias perspektyvas lietuviškam valstybingumui, tiek etnosui – negi šiuo požiūriu atrasime lietuvybės daugiau targovitėnų pusėje?
Logiškai antigegužininkai turėtų apie tokią galimybę prabilti. Deja ten to nė su žiburiu nerasime – Konstitucijos priešų tekstų lietuvių kalba nežinome, o apie targovitėnų pažiūras spręskime kad ir iš Vinco Trumpos pacituoto vieno Targovicos konfederatų Lenkijos pusės lyderių Felikso Potockio laiško, rašyto tuoj po 1795 m. vienam iš savo vienminčių: “Jau nebekalbu apie buvusią Lenkiją ir lenkus. Jau dingo ir ta valstybė ir tas vardas, kaip dingo tiek kitų pasaulio istorijoje. Kiekvienas buvusių lenkų turi pasirinkti sau tėvynę. Aš jau pasidariau rusas visiems laikams”.
Iškalbingas dokumentas, po kurio nebereikia aiškintis, kodėl Targovicos konfederatai šaukėsi į pagalbą Jekateriną II. Ši ne veltui Simoną Kosakovskį ir kitus targovitėnus apdovanojo Rusijos ordinais jau 1793 m. Gardine, o šie, kaip rodo naujausi tyrimai, atsidėkodami kaip valstybinę šventę 1792 m. šventė ne Gegužės 3-iosios konstituciją, o Rusijos imperatorės Kotrynos II karūnavimo metines – spalį, o gruodžio mėnesį – jos vardadienį. Šiandieninių antigegužininkų alternatyvi orientacija į Masalskį ir targovitėnus nuosekliai turi atvesti į poziciją, kad būtent Jekaterina II ir Muravjovas Korikas išgelbėjo lietuvybę.
Dabar svarbiausias klausimas: ar sunyko 1791 m. Lietuvos valstybė? Kaip žinia Liublino unijoje J.J.Chodkevičius visiems susuko galvas antspaudų klausimų ir Lietuva išliko ne Lenkijos provincija, o federacinės ar konfederacinės LLV valstybės dalimi. Gegužės 3-iosios konstitucija pagal Prancūzijos-Burgundijos analogiją iš tikro siekė valstybės centralizacijos, LDK idėją laikydama viduramžių decentralizacijos liekana. „Tautinio atbudimo” dvasioje išugdytam lietuviui – tai perdėm žiauru.
Tačiau juk šiuo žvilgsniu Lietuvos idėjos išdavikais ir „nudžiūvusiom šakom” turim paskelbti visus LDK miestus, LDK kariuomenę remiančius gyventojus ir bajorų pavietų seimelius, tarp kurių iš 33 susirinkusių 1792 m. vasarį net 27 priesiekė Konstitucijai, o kiti 6 jai pritarė.
Šiuo požiūriu, Konstitucija turėjo daugiau šalininkų Lietuvoje nei Lenkijoje, kur iš 45 seimelių tik 10 prisiekė Konstitucijai, o dar 27 jai pritarė. Darius Kuolys klausia, kodėl už tėvynę kovėsi Pavlovo valstiečiai (beveik visi LDK priešakinės sargybos pulkuose), Lietuvai tarnavę totoriai, dalis žydų?
Kodėl karštas reformų priešininkas M.Zaleskis vėliau rašė, jog po 1791 m. prasidėjo reikšmingiausia Lietuvos epocha, o Konstituciją jis vadina šlovinga?
Atsakymas labai paprastas: nes tie, kai kam šiandien nereikšmingais atrodantys nutarimai, XVIII a. pab. visuomenei buvo išties revoliucingi. Ketverių metų Seimo įstatymai sudarė sąlygas palaipsniam luomų jungimuisi į solidarią tautą, o Hugo Kolontajus buvo įsitikinęs, jog per keliolika metų evoliucijos būdu galėtų būti panaikinti luomai.
Vien ko verta miestiečiams, o vėliau ir žydams garantuota asmens neliečiamumo teisė. Kaip žinia, konstitucija įteisino miestiečių luomą de jure. Jam buvo suteiktos dalinės politinės teisės, kurios leido miestiečiams pajusti atsakomybę už valstybės likimą. Būtent todėl jie niekieno neverčiami masiškai prisijungė prie 1794 metais prasidėjusio sukilimo, tai buvusi jų pilietiškumo išraiška.
Šiandien mūsų analizuojamas autorius teigia, kad Gegužės 3-iosios konstitucija net šiandien Lietuvoje buvo sutikta skeptiškai ir jau vien atvirkštinio įrodinėjimo reikmė yra simptomatiška – Lietuva, atseit, šiandien šios konstitucijos reikšmės nesupranta.
Tačiau juk dar simptomatiškiau yra tai, kad Lietuva yra pasirinkusi Vaižganto, o ne Viskanto akinius. 1791 metais Lietuvos visuomenė buvo apsisprendusi, jei nekilo klausimas dėl „lenkiškumo persvaros prieš lietuviškumą”, o kaip tik lietuviai ir lenkai, kaip lygūs su lygiais – 6 Lenkijos ir 6 LDK atstovai posėdžiavo su SAP’u minėtame posėdyje. Lietuvos vyriausybė ir buvo Varšuvoje. Kitos vyriausybės nebuvo, nebent ir vėl pakartojame – nebent ieškotume targovitėnų pusėje.
Šiuo požiūriu ir atkreipiamas dėmesys, kad Ignotas Masalskis kovojęs už Lietuvos bažnytinį savarankiškumą, o 1793 m. Targovicos konfederacija ir sugrąžino „gerąją” Liublino unijos tvarką. Targovitėnų šalininkai šiuo atveju paprastai užmiršta, kad atsistojus į antilenkišką istorinę perspektyvą jau Liublino unija yra įvertinama kaip „tragedija” (taip vertinamas šis įvykis ne tik iš Vaižganto, bet ir iš Adolfo Šapokos perspektyvos). Antra vertus, aukštai įvertinant Liublino unijos tvarkos grąžinimą, pripažįstama tai, kad targovitėnai žiūri atgal, o ne į priekį, jiems Vasario 16-osios perspektyva yra tikrai ne arčiau tų, kurie kūrė Gegužės 3-iosios konstituciją. Ieškantys Lietuvos valstybingumo alternatyvos Targovicoje vis dėlto neskaito „nereikšmingų įvykių” dokumentų. Jei Gegužės 3-iąją vykdoma tik "Lenkijos pertvarka”, kodėl konstitucijoje minima ne tik bendri valdovai, bet ir Lietuvos didysis kunigaikšis Vytautas ir jo privilegijas Lietuvos bajorams?
Tačiau svarbiau kas kita – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė minima konstitucijoje tiek tiesiogiai (karaliaus titulatūroje), tiek netiesiogiai – nors kalbama apie vieną politinį organizmą, tautą, tėvynę, tačiau nepaisant visų unitarinių tendencijų konstitucijos teksto III ir IV skyriuose juodu ant balto parašyta ,,Respublikos valstybės“.
Kokią dar kitą daugiskaitą gali apimti ši formulė, jei ne Lenkiją ir Lietuvą? Negi Lenkijos ir Povilavos (prie Turgelių įkurtos Ksavero Bžostovskio) respublikas?
Aišku, šios daugiskaitos Lietuvos pusei Didžiajame seime buvo mažai. Kadangi Gegužės 3-iosios konstitucija buvo atviras dokumentas – ne tik galimas keisti kas 25-eri metai, bet ir numatoma kurti jos dvasia jos vedinius – „ekonominę-moralinę konstituciją” ir du teisės kodeksus – civilinį ir kriminalinį.
Todėl jau 1791 m. gegužės mėnesį, iškart po konstitucijos priėmimo, prasidėjo diskusijos. Lietuvos pusė Gegužės 3-iąją laikė savo nuolaida vardan valstybės stiprinimo (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų). Iki šiol mažokai tirta balsavusiųjų „prieš” motyvai – jie visi pasisakė apskritai prieš konstituciją ar tik dėl Lietuvos teisių ignoravimo, neapsaugančio valstybės dualizmo. Taigi, jau gegužės 16 d. priimtas įstatymas dėl kiekvieno trečio seimo Gardine ir atskirų Lietuvos atstovų sesijų, o birželio 24 d. grįžtama prie istorinių Karūnos ir LDK terminų, Abiejų Tautų Respublikos sąvoka atsiranda komisijų įvardijimuose, atskirai vyksta kodifikacijos darbai.
Bet kuriuo atveju vėlesnių debatų pagrindu ir gimė dokumentas, kurį Lenkijos pusė pavadino savo kompromisu.
1791 m. spalio 20 d. Lietuvos delegacija Ketverių metų seime išsireikalavo konstitucijos pataisos, o tiksliau – konstitucijos išaiškinimo, kuris buvo pavadintas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadu”. Jį seimui pristatė LDK delegacijos vadovas, Seimo lietuviškosios pusės maršalas, mums jau žinomas Kazimieras Nestoras Sapiega, o dėl teksto autorių iki šiol istoriografijoje nėra tvirtos nuomonės.
Pagal šį įžadą Gegužės 3-iosios konstitucijos įtvirtintose pagrindinėse bendrose centrinės valdžios institucijose – kariuomenės ir iždo komisijose – Lenkija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių, o komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai.
Tačiau bendrą Iždo komisiją lietuviai sutiko tik po to, kai ,,Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ teisiškai įtvirtino LDK ir Karūnos lygiateisiškumą. Ir konstitucijos pataisos autoriai bei amžininkai, ir šiandienos istorikai pripažįsta, kad taip buvo toliau įgyvendinama Liublino unijos idėja, tik pritaikyta naujos visuomenės poreikiams. Taigi, tiek Gegužės 3 d. konstitucija, tiek svarbių lietuviams dokumentų priėmimas – tai konstruktyvus, galima sakyti įprastas, parlamentinio lietuvių ir lenko darbo pavyzdys.
Jau eilę kartų net lenkų istoriografijoje pabrėžta, jog lietuviai pasižymėjo partikuliarizmu, bet jis visada pasireikšdavo svarstant antraeilės reikšmės klausimus, bet niekada nebuvo pasisakoma prieš vieną valstybę. Dar svarbiau tai, kad jei konstitucija buvo, kaip minėta, santykinai laikinas dokumentas, tai Spalio 20-osios aktas tapo vadinamųjų Pacta Conventa dalimi, tai reiškia, kad įžadas tarp Lenkijos ir Lietuvos iš tikrųjų yra nekeičiamas ir amžinas.
Atkreiptinas dėmesys, kad ir mūsų aptariamas Liepos 23-iosios posėdis vyko pagal „Tarpusavio įžado” dvasią, o gal net raidę – Lenkijos ir Lietuvos dignitorių buvo po lygiai.
Aišku, problemų dėl Lietuvos vardo buvo ir yra. Juk net Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo dokumento įvade kalbama tik apie „Lenkijos Respubliką“. Tai ir yra didysis baubas „tautinio atbudimo” žvilgsnio lietuviams. Bet juk tai yra naujadaras – Konstitucijoje nėra LDK pavadinimo, tačiau nėra ir Lenkijos Karūnos bei buvusiojo Abiejų Tautų Respublikos pavadinimo.
Be to, jau senokai atkreiptas dėmesys, kad žodžiai „lenkas“, „Lenkija“ funkcionavo dviem reikšmėm: lenkas – kaip etninis lenkas (taip kaip rusas ar lietuvis) ir lenkas – kaip Abiejų Tautų Respublikos pilietis.
Jau pagailestauta, kad, antrosios „lenko” sampratos požiūriu, Abiejų Tautų Respublikoje nesusiformavo žodžio „britas“ atitikmuo. Vis dėlto senalietuvių savimonė dar XX a. pradžioje ar net viduryje rodytų, kad keltinas klausimas – ar 1791-aisiais spalio 20-tą nesimatė Airijos ir Škotijos, Norvegijos ir Suomijos analogijos? Vaižgantiniu žvilgsniu, šios analogijos – tragedija.
Bet, kai žinome, kad lietuviakalbė lietuvybė, išdavusi nuoseklią Vaižganto idėją paėmė iš Stalino rankų Vilnių, ko ne visa atsidūrė Sibire. Ir būtų atsidūrusi visa, jei ne Stalino mirtis – tai taip pat žvilgsnis alternatyvinės istorijos požiūriu.
Taigi, lietuvybės ženklų targovitėnų pusėje, kaip matėme, nerasta, o valstybingumo net ir Liublino unijos prasme jie neapsaugojo – ištikti antrojo ir trečiojo padalijimų šoko, kad kai kurie iš jų gyvenimo pabaigoje prašė užrašyti ant savo antkapių: “Stulta mens nobis non scelerata fuit” (“Kvailiai buvome, bet ne niekšai”).
Kokia Lietuvos valstybingumo perspektyva buvo pasirinkus Rusijos kelią, parodė visas XIX amžius – 1831 m. sukilimas, po jo sekęs universiteto uždarymas ir kitos represijos, 1863 m. sukilimas ir po jo prasidėjusi „lietuvybės žiema” – spaudos draudimas etc.
Taigi, 1792 m. liepos 23-iąją Lietuva ir Lenkija rinkosi, su kuo – su netobulos laisvės Lenkija ar su despotine Rusija?
1791 m. LLV sukūrė pažangiausias to meto idėjas atitinkančią vertybę – konstituciją. Rusijai net iki bandymo sukurti konstitucinę monarchiją dar reikėjo virš šimto metų – tą ji pabandė padaryti nesėkmingai 1905-aisiais, sėkmingiau – 1917-aisiais, bet jau buvo per vėlu – bolševikai nušlavė visus šiuos bandymus. Kartais priekaištaujama Gegužės 3-iosios konstitucijai, kad ji nenaikino baudžiavos.
Tokie priekaištai yra labai seni. Bet ji pirmą sykį Lietuvos istorijoje suteikė politines teises miestiečiams, o valstiečių ir dvaro santykius ėmė valstybės globon. 1794 m. sukilėliai judėjo dar toliau. Vadinamieji Polaneco universalai numatė suteikti žemę tiems valstiečiams, kurie jungėsi prie sukilimo – taigi tiems, kurie supranta, kas yra laisvė ir kas yra tėvynė.
Ar būta kažkas panašaus targovitėnų stovykloje ir jų tėvynėje Rusijoje? Ši prie baudžiavos naikinimo juk prieis tik po septynių dešimtmečių – 1861-aisiais. Nefantazuosime, kada Lietuvoje ir Lenkijoje būtų atsiradę geležinkeliai – bet tikrai anksčiau nei Rusijoje. Europos XIX a. istorija parodė, kad modernizacijos procesai yra glaudžiai susijęs su nacionalinės savimonės atsiradimu ir nacionaliniais judėjimais.
Taigi Lenkijos-Lietuvos valstybės išlikimo alternatyva teikė perspektyvas ir šia prasme. Potencialus miestelėnų (matomų jau 1791-aisiais) ir valstiečių pakilimas būtų atvėręs žymiai daugiau ateities kelių nei skambiai apie senosios Lietuvos valstybės tradicijas šnekėjusių, tačiau socialinio laisvėjimo procesui besipriešinančių didikų targovitėnai, tapę „patriotais” tiktai tada kai buvo paliesti jų retrogradiniai socialiniai interesai. Taip Kasperavičius yra priėjęs nedviprasmiškos išvados: ,,Gegužės 3-osios konstitucija neišvengiamai būtų tapusi savotišku tolesnės Lenkijos ir Lietuvos valstybės modernizacijos pagrindu ir katalizatoriumi“.
Taigi, palyginkim mūsų analizuotą tekstą su Lenkijos istoriografijos grando Juliuszo Bardacho, sureikšminusio 1791 m. spalio 20-ąją, mintimis: „Galima manyti, kad, jei lietuvių tauta išliko, išsaugodama savo atskirumo savimonę ir savo valstybingumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautų nepriklausomybę, tai šiame reikale buvo dalelė nuopelnų ir tų, kurie Ketverių metų seime sėkmingai veikė, siekdami išsaugoti Didžiosios Kunigaikštijos atskirumą ir teises Abiejų Tautų Respublikos rėmuose”.
Čia Gegužės 3-čiosios epochai ne priekaištaujama, kad joje nebūta „lietuviško valstybingumo ir etnoso perspektyvų”, o priešingai – šioje epochoje kaip tik matomos XIX-XX a. sandūros procesų, atvedusių į 1918-uosius, ištakos. Tačiau jei likimas nebūtų atmetęs 1792-ųjų metų alternatyvos, aišku, kad XX a. pradžioje nebūtų taip griežtai iškilusi Vilniaus problema, nes jis ir būtų buvęs „neužmigusios” Lietuvos sostinė.
4. 1921-ųjų gruodžio 24-oji
1921 m. gruodžio 24 d. Lietuvos vyriausybė savo notoje Tautų Sąjungai pranešė, jog „…iš pamatų ir visomis pusėmis apsvarsčiusi aukščiau minėtą Tautų Sąjungos Tarybos pasiūlymą, Lietuvos vyriausybė jaučiasi priversta su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto susitaikymo”.
Čia buvo turimas galvoje vadinamasis Pauliaus Hymanso1 projektas2, pateiktas deryboms 1921 m. rugsėjo 8 d. Ženevoje. Aišku, tai buvo Kūčių vakaro belaukiančios Vyriausybės noras „be skolų” sulaukti Kalėdų. Esmingai apsipręsta pora dienų anksčiau – 1921 m. gruodžio 22 d. – įvyko balsavimas Lietuvos Seime. Visos partijos vienu balsu pasisakė prieš Hymanso projektą3.
Ko buvo atsisakoma? Hymanso projekte buvo pripažįstamos Lietuvos ir Lenkijos savarankiškos valstybės, tarp kurių siena pradedant vadinamąja Curzono linija4 eina iki Nemuno, aplenkiant Gardiną vėlgi Nemunu iki Berezinos įtakos ir toliau tiesiai į rytus iki Rygos sutartimi nustatytos sienos, valstybių ryšys yra tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, kuriose valstybės turi po lygiai narių, o šios institucijos turės tik studijuoti klausimus, kurie bendrai interesuoja abu kraštus, ir yra skirti „periodinėms vyriausybių konfederacijoms”, o karo reikaluose kalbama apie „kooperaciją”.
Lietuvos valstybėje – dvi oficialios kalbos: lenkų ir lietuvių. Vilnius – Lietuvos sostinė, Vilniaus kraštas, nors ir vadinamas kantonu, tačiau tai – Lietuvos dalis, turinti teritorinę autonomiją.
Jo, o kartu ir Lietuvos, rytinės sienos brėžiamos pagal nustatytas Lenkijos – Sovietų Rusijos 1921 m. kovo mėn. Rygos sutartimi. Tai reiškia, kad Lietuvos sienos eina dar 30-70 km ryčiau nei nubrėžtos 1920 liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartyje.
Papildomame Hymanso projekto protokole teigiama, kad „visi Vilniaus kantoną okupavę daliniai, kilę ne iš šios teritorijos, turi būti kiek galint greičiau atitraukti”. Taigi, Lietuvą su Lenkija pagal šį projektą jungia net ne federacija, o tik vyriausybių pasitarimai – „konfederacijos”, ir kariuomenių „kooperacijos”. Taigi, šio projekto net nebūtina vadinti „federalistiniu”.
Atrodytų – Vilnius tiesiog ant lėkštutės pateikiamas Lietuvai. Žinant, kad Lenkijos ir net Lietuvos lenkų radikalai kategoriškai prieštaravo šiam projektui, banaliu lietuvišku protu galėtume sakyti – jei lenkai pyksta, vadinasi, kažkokios naudos Hymanso projekte Lietuvai yra. Juo labiau, kad 1920 rugsėjo 20 d. Tautų Sąjungos Taryba buvo priėmusi rezoliuciją – Hymanso pasiūlyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis yra galutinis sutarties projektas, o ne pagrindas diskusijoms.
Tai reiškia, kad ne tik lietuviai, bet ir lenkai turi šį reikalą „praryti”. Iš tikro, Lenkijos atstovas Tautų Sąjungoje Szymon’as Askenazy’s 1921 rugsėjo 16 d. į Varšuvą praneša – Paryžius yra Londono verčiamas neberemti Varšuvos, todėl gali tekti priimti Hymanso projektą, o rugsėjo 19 d. Tautų Sąjungos tarybos posėdyje net siūlė grįžti prie derybų remiantis ankstesniu – pirmuoju (apie tai – vėliau) Hymanso projektu.
Dabar tikrai galime įsivaizduoti, kad tai buvo paskutinė proga Lietuvai įgyti istorinę sostinę Vilnių ne iš Stalino rankų, o kompromiso būdu, remiant Vakarams, o ypač tuo metu tikrai ar įsivaizduojamai pasaulio diplomatijos sostinei Londonui.
Kodėl tai kelia nuostabą 1921-ųjų metų netiriantiems istorikams? Todėl, kad dar 1921 m. lapkričio 1 d. Lietuvos ambasadorių konferencija Kaune buvo konstatavusi, kad už griežtą Pauliaus Hymanso projekto atmetimą nepasisako niekas, o lapkričio 5 d., regis, buvo padariusi sprendimą priimti Tautų Sąjungos pasiūlymą, tiesa, pasiliekant „sau teisę daryti rezervus sutartį vykdant”.
Projektas jau buvo pristatytas anksčiau: Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas Ernestas Galvanauskas 1921 spalio 16 d. pranešime teigė: „Jei duosime teigiamą atsakymą […] būsime apginti nuo priešininko karo žygių prieš mus; tuo tarpu mūsų kova dėl teisingų reikalavimų galės eiti toliau ir ji visada bus rišama tarptautinėj plotmėj”. Reziumavo: Hymanso projekto atmetimas atneš Lietuvai užgrobimą karinės jėgos keliu ir Lietuvos valstybės žlugimą.
Ambasadorių konferencijoje svarstant šį projektą Lietuvos ambasadorius Helsinkyje Ignas Šeinius kategoriškai teigė – Hymanso projekto atsisakymas reikštų Lietuvai didžiausią tarptautinį smūgį ir „būtų suvoktas kaipo koks kontaktas su bolševikais”. Lietuvos ambasadoriaus Londone Tomo Naruševičiaus manymu, atsižvelgiant į pasaulyje „augančią anglų įtėkmę”, „atmetimu supykintume net ir anglus, nustotume simpatijos ir visame pasaulyje, o tai būtų mums pražūtis”, ir toliau: „Rusai gi sumušę lenkus niekuomet, net ir nesusidėjus mums su lenkais nepagailėtų mūsų nepriklausomybės. Bet tokiam karui atsitikus, mes gautumėm pagalbą iš Santarvės valstybių, kad nors ir ginklais”.
Jo manymu, Hymanso projekto atmetimas – tai išėjimas iš Santarvės valstybių orbitos, „o vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietuvos patekus jų politikos reikalų sferon”.
Diplomatai konstatavo, kad absoliutus Hymanso projekto atmetimas reikštų Lietuvos atsisakymą nuo Vilniaus: tai „pastatytų Lietuvą beteisės keliu ir padarytų Vilniaus bylą lenkų vidaus klausimu, gi priėmimas duotų galimybę kovoti dėl visiško iš Lenkijos įtėkmės išsiliuosavimo”.
Tiesa, nuomonių būta įvairesnių – bene kritiškiausias Hymanso projekto atžvilgiu buvo Petras Klimas, labiau akcentuojantis vidaus politikos konsteliacijas, o ne tarptautinį kontekstą. Gal šį kritiškumą nulėmė didesnis Lietuvos realijų suvokimas nei tai apie ką kalbėjo ambasadoriai? Bet ne – pasirodo, už projektą buvo ir dauguma Vyriausybės, kurią sudarė Seime daugumą turinti krikdemų ir liaudininkų koalicija, o Vyriausybei vadovavo liaudininkas Kazys Grinius.
Jis savo prisiminimuose rašė: „Mano kabineto nariai [...] nebuvo per daug priešingi Hymanso projektui, bent jam priimti būtų Kabinete susidariusi dauguma“. Toliau: „Man atrodė, kad Hymanso projektas reikėjo priimti“, nes tuo metu tai buvusi vienintelė ir paskutinė galimybė atgauti Vilnių. Pagaliau ir dėl artimesnio bendradarbiavimo su Lenkija – „Lietuva nebūtų nuketėjusi, greičiau sustiprėjusi”.
Pasirodo, kad net partijose nebuvo taip, kaip kalbėta konferencijoje: Seimo valdančiojoje koalicijoje esančių krikdemų pažiūras atspindėjo jau 1921 m. rugsėjo 10 d. „Laisvėje” pasirodęs krikščionio demokrato Steigiamojo seimo nario Eliziejaus Draugelio straipsnis, kuriame raginama „susiderėt” su Lenkija, „atgaut šiokioj ar tokioj formoje Vilnių ir Klaipėdą”, užsitikrinti de jure pripažinimą, o rugsėjo 20 d. net kritiškiausiai iš krikščionių demokratų apie projektą atsiliepęs Justinas Staugaitis pasisakė: „nors Lenkija yra didžiausias mūsų priešininkas, tačiau mes turime su ja bendrų interesų, būtent, apsiginti nuo Rytų”.
Netgi ūkininkų interesus (apie jų svarbą šioje byloje – žemiau) atstovaujančioje liaudininkų partijos frakcijos Seime posėdyje dar rugsėjo 22 d. Sleževičius pranašiškai kalbėjo, kad susitarti su Lenkija reikia dėl Vokietijos ir Sovietų Rusijos grėsmės – „vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes, kaip į komediją, kurią reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalbėti”.
Sleževičiaus pozicija šiandien apibūdinama taip: negalima pasikliauti Rusija ir Vokietija, nes jos dėl Baltijos šalių gali tarpusavyje susitarti. Mat abi didžiosios valstybės nori sunaikinti Lenkiją, o po to likviduos ir mažąsias valstybes, Hymanso projekte nėra unijos požymių, o Lietuva dūsta be Vilniaus ir Klaipėdos, taip pat be tranzito.
Taigi, apibendrinkime – 1921 m. rugsėjį beveik visas Lietuvos politinis elitas buvo už Hymanso antrąjį projektą, o kai kas net pranašiškai numatė – šio projekto atsisakymas yra Vilniaus praradimas, kartu – Londono ir kitų Vakarų sostinių paramos praradimas ir atsidūrimas Rusijos-Vokietijos gniaužtuose.
Kodėl šių dalykų nėra istoriografijoje ir istorinėje sąmonėje?
Pirmas atsakymas – istoriografinės manipuliacijos: Hymanso projektai buvo du, o visa kritika yra adresuojama pirmam Hymanso projektui. Kaip žinoma, 1921 gegužės 20 d. Briuselyje pateikto pirmojo Pauliaus Hymanso projekto Lietuva, regis, su pagrindu bijojo.
Pagal šį projektą: Lietuva – federacinė dviejų lygiateisių (savarankiškų) kantonų – Vilniaus ir Kauno – valstybė, nors Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine. Lietuva ir Lenkija pripažįsta viena kitos nepriklausomybę, bet numatomos bendros Lietuvos bei Lenkijos federacijos institucijos – ekonominės ir užsienio politikos tarybos su vienodu abiejų šalių atstovų skaičiumi.
1921 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Lietuvos delegacijos Briuselyje posėdžiuose pripažinta, kad, priėmus projektą, padidėtų lietuvių lenkėjimo pavojus, ekonominis Lietuvos gyvenimas būtų pajungtas Lenkijai, Lenkija galėtų kištis į Lietuvos vidaus gyvenimą. Jau tuo metu Antanas Smetona nerimavo, kad kantonų sistema pakirs savarankišką lietuvių politinį veikimą Vilniuje, Kauno Seimas ir jo vyriausybė pavirs provincijos valdžia, o Vilniuje lietuvių partijos negalėdamos išsimušti priešakin, stos opozicijon.
Kantoninis modelis iš tikrųjų labai priminė Želigowskio konstruojamą „Vidurio Lietuvą” su Vilniumi, kuris buvo įsivaizduojamas kombinacijoje su Kauno ir Minsko Lietuvomis. Taigi, tarpukario oficialioji interpretacija matė tik pirmąjį Hymanso projektą.
Šią tendenciją kartojo išeivijos istoriografija. Įdomiausia, kad ši pozicija išsiskleidė ir sovietinėje istoriografijoje, amžinu lietuvių tautos draugu ir pasauliniu gėrio centru laikiusi Maskvą ir siekusioje parodyti jos „nuopelnus” Kauno Lietuvai. Suplakus abu projektus į vieną ir vartojus tik vienaskaitą, visa Pauliaus Hymanso ir Tautų Sąjungos akcija, kaip skelbė net vieno teksto pavadinimas, yra tik „imperialistų mėginimai pajungti Lietuvą Hymanso projekto pagalba”.
Taigi, virsmas prasidėjo tik griuvus sovietikai ir pradėjus abejoti ne tik sovietinės, bet ir tarpukario bei išeivijos lietuvybės mitais. Jau 1992-aisiais Česlovas Laurinavičius pamato 1920-ųjų liepos 12-osios sutarties antrojo straipsnio slaptąjį protokolą ir pradeda kritiškų Lietuvos diplomatijos ir užsienio politikos svarstymų tradiciją.
1994-aisiais Zenonas Butkus išryškina tautininkų žaidimus 1920-1924 m. su Sovietų Rusijos ambasada Kaune. 1997-aisiais išeina kolektyvinė monografija, kurioje Sigitas Jegelevičius, Gediminas Rudis ir Butkus pateikia reljefingas Ernesto Galvanausko, Augustino Voldemaro ir Kazio Griniaus politines biografijas, kuriose pasimato antrojo Hymanso projekto šalininkai ir priešininkai Lietuvoje.
Tais pačiais metais Tomas Venclova paskelbia aukščiau minėtą straipsnį, kur pamačius Hymanso projekto šalininkus „demandtiškai” suformuluota Vilniaus likimo alternatyva.
2002-aisiais „Darbai ir dienos” visą numerį paskiria Lietuvos diplomatijai, o Algimantas Kasparavičius kalba apie „iracionaliąją“ Lietuvos diplomatiją Vilniaus klausimu ir iškalbingai tekstą pavadina „Don Kichotas prieš Prometėją”. 2004-aisiais tie patys „Darbai ir dienos” visą tomą paskiria „Vidurio Lietuvos” problematikai ir skelbia įžvalgius Algimanto Prazausko ir kitų ne tik Lietuvos autorių tekstus.
Algirdas Kasperavičius šiame rinkinyje parodo, kad net Smetona, pasisakydamas prieš Hymanso projekto numatytą Vilniaus teritorinę autonomiją ir išeitį matydamas Suomijos pavyzdyje, buvo už lenkų kultūrinę autonomiją ir dvikalbystę, o Česlovo Laurinavičiaus pamato kokybinį antrojo Hymanso projekto skirtumą Lietuvos naudai nuo pirmojo.
Ir vis dėlto drįstume teigti, kad ir šiandien Hymanso projekto byla tebematoma fragmentiškai – tik Zenonas Butkus pradeda sistemiškiau tirti Hymanso projekto likimą. Tačiau net ir visų šių darbų taip ir neaišku, kas įvyko 1921-aisiais per tuos du nepilnus mėnesius tarp lapkričio pradžios ir Kalėdų? Kodėl, anot Klimo, „padorus pilietis nebegalėjo hymansininku dėtis, [...] realiai galvojantį politiką parbloškė ura-patriotiškai skeryčiojantis demagogas“? Iš kur atsirado „antihymansininkų legionai“?
Sovietinėje istoriografijoje kartais buvo sakoma, kad viską lėmė „liaudies” pasipiktinimas. Net šiandien pasakoma apie „tautos” arba „visuomenės” pasipiktinimo bangą. Kas ta „liaudis”, „tauta” ir „visuomenė”? Kur ir kokių būta protesto mitingų ir rezoliucijų? Kodėl „pilietinė visuomenė” protestuoja anoniminiais protestais ir iš kur atsirado mažai raštingoje visuomenėje tiek rašančių? Ambasadorių konferencija gi buvo konstatavusi, kad sodžius – pasyvus. Negi klydo?
Žinome tikrą vieną faktą – lapkričio 25 d. buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš Ernestą Galvanauską – naktį ant jo miegamojo palangės padėtas sprogmuo nuniokojo butą, o pats šeimininkas stiklo ir plytų skeveldrų sužeistas į pakaušį, nugarą ir kojas buvo paguldytas į ligoninę.
Nepaisant pasikėsinimo, pats Galvanauskas nenorėjo, kad Vyriausybės taktika dėl šio pasikėsinimo keistųsi, net ir sklandant gandams, kad „Galvanauskas parduos Lietuvą Lenkijai”. Kas pasikėsino – net šiandien nežinome.
Tai keista, juk pavyko ištirti ne vieną to laikmečio kriminalistinę aferą. Kadangi Hymanso projektu piktinosi kariuomenės vadai, šauliai ir tautininkai, dėl to paprastai pirštais rodoma į šią kompaniją. Tačiau vieno laiko žmonėms tai nebuvo aišku. Petras Klimas savo atsiminimuose rašė: „Tik po 40 metų teko išgirsti, kad atentatas buvo suruoštas kelių žmonių, tarp kurių buvęs rašytojas B.Sruoga, J. Strazdas ir du karininkai – Kalmanovičius ir Šemeta. Bet ar tai tikra?”
Atsiminimai atsiminimais, bet, regis, chronologiškai atentatui buvo labai artimas mįslingo „Lietuvos gelbėtojų komiteto” atsišaukimas, išplatintas lapkričio pabaigoje Seime, kuriame buvo reikalaujama iš seimo narių nesutikti su vyriausybės nusistatymu priimti Hymanso sutarties projektą. Iki šiol nežinome, kas šį „nacionalinį gelbėtojų komitetą” sudaro.
Tada dėmesys krinta į šaulius: 1921 lapkričio 13 d. Kauno šaulių visuotiniame susirinkime didelio pritarimo susilaukė kalbos, kad Hymanso projektas pražūtingas Lietuvos nepriklausomybei, ir tas, kas projektą priimtų ir pasirašytų, niekur nepasislėps nuo šaulių ir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamai nubaustas”.
Todėl net sovietinėje istoriografijoje buvo pareikšta: „Nacionalistiniai šauliai, demonstruodami savo zoologinį „patriotizmą” 1921 m. lapkričio 25 d. įvykdė pasikėsinimą prieš E. Galvanauską”.
Tuo neabejoja ir šiandien Butkus – jo manymu, duomenų apie pasikėsinimo rengėjus ir vykdytojus yra Rusijos archyvuose, ir viskas liudija apie šaulius. Atentato ištakos – tarsi akivaizdžios: anoniminius laiškus grasindami atentatais Vyriausybės nariams siuntinėjo šauliai. Bet reikia prisiminti ir kariuomenę.
1921 m. rugsėjo 11 d. krašto apsaugos ministras Jonas Šimkus, vyriausias kariuomenės vadas Juozas Kraucevičius ir generalinio štabo viršininkas Maksimas Katche griežtai slaptame rašte vyriausybei pranešė: „Karo konvencija su lenkais bus kariuomenės priimta kaipo mūsų valdžios susilpnėjimo ženklas ir gali būti mūsų valdžiai užmesta kaipo išdavimas” apie augantį kariuomenės nepasitenkinimą derybomis Ženevoje ir įspėjo dėl galimų jo pasekmių.
Nuomonė ir nepasitenkinimas – jau po dviejų dienų nuo projekto publikacijos tautininkų redaguojamoje „Lietuvoje”, dar realiai net nežinant, ką atsakys Lietuvos derybų delegacija!?
Vis dėlto šiandien manoma, kad antihymansinę kampaniją suorganizavo tautininkai. Juk lygiai taip pat, kaip ir kariuomenės vadų kreipimasis, po dienos nuo Hymanso projekto publikacijos rugsėjo 10 d. jų dienraštyje „Lietuva” buvo sakoma: „ne tik atskiri kurie nors siūlomo projekto straipsniai, bet bendra jo pamatinė tendencija verčia mus šiuo metu daryti kiekvieną žingsnį didžiausiu atsargumu, įtempti ištvermę, jei nenorime pradėti eit Liublino ir Horodlės keliais”.
LDK istorijos interpretacijos faktorius įjungiamas visu pajėgumu. Labiausiai baiminamasi Lenkijos, o ne Rusijos, taip aiškiai pasirenkant ne Viskanto matymo alternatyvą. Juk ir anksčiau tautininkai propagavo orientaciją vien į Rusiją. 1920 m. Berlyne išsausdintoje jo brošiūroje „Lietuva ir Lenkija” Augustinas Voldemaras teigė: Rusijos jungas žinomas, todėl geresnis. O ir vėliau jie tvirtino, kad tik Sovietų Sąjunga gali padėti Lietuvai atgauti Vilnių ir apsiginti nuo Lenkijos, už ką juos Kazys Grinius vadino „rusofilais”.
Galėtume tai laikyti natūralia tautininkiškumo ideologijos sklaida – juk Lenkijos tautiniai demokratai taip pat didesniu priešu laikė Vokietiją, o ne Rusiją.
Tačiau būta ir papildomo faktoriaus. Zenonas Butkus atkreipė dėmesį į subtilų aspektą: tautininkai 1920-1924 m. už savo antilenkiškus straipsnius buvo apmokami „poštučno” – po 100 dolerių už kiekvieną antilenkišką straipsnį. Antanas nepasirašinėdavo, o visiems žinoma Zofija imdavo. O gal ir už 1921 m. rudens anoniminių skundų, o gal ir atentato prieš Galvanauską slypi kažkas panašaus? Gal šiuo atveju viskas kainavo pigiau, o gal už „patriotines” paslaugas net nereikėjo mokėti, o tik patapšnoti per petį?
Visa tai aišku lieka spėliojimais. Tačiau kaip ten bebūtų, Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas derybų dėl Hymanso projekto nutraukimą laikė didžiausia Sovietų Rusijos diplomatijos sėkme – Sovietų Rusijos Užsienio reikalų liaudies komisariatas savo 1921 m. darbo ataskaitoje, pateiktoje Rusijoje IX Tarybų suvažiavimui, Lietuvos poelgius įvertino kaip vieną iš didžiausių savo veiklos nuopelnų.
Kaip to pasiekta? Dar sovietinėje istoriografijoje buvo atkreiptas dėmesys, kad į 1921 m. pavasarį Čičerinas per Lietuvos atstovą Maskvoje Jurgį Baltrušaitį pranešė Lietuvos vyriausybei, kad Lietuvos ir Lenkijos susijungimas būtų giliai priešingas patiems elementariausiems lietuvių tautos interesams, o Tarybų Rusijos atžvilgiu reikštų mėginimą įjungti Lietuvą į priešišką Sovietų Rusijai bloką.
Šiandien surasti nauji dokumentai rodo, kad Sovietų Rusija ne dėl pasaulinės revoliucijos, kaip 1920-aisiais, bet dėl bado 1921-aisiais vėl ruošėsi pulti Lenkiją. Čičerinas 1921 m. liepos 20 d. visiškai slaptu raštu Sovietų Rusijos atstovui Lietuvoje Semionui Aralovui prašo pranešti, kokiais grūdų ištekliais disponuoja Lietuva, nuo ko priklausys – verta pulti Lietuvą, ar ne.
Lietuvai, tiesa, pranešama, kad vis tiek teks pulti – tačiau ne dėl grūdų, o dėl Hymanso projekto. Veikiama per Lietuvos pasiuntinį Maskvoje Jurgį Baltrušaitį. Šis iš Maskvos siuntė alarmingus ir gąsdinančius pranešimus. Jo manymu Rusija ruošiasi pulti Lenkiją, ir ne bet kaip, o nežmonišku būdu ir barbariškais metodais, o čekistai prisiekę, kad “Lenkija bus iššluota geležine šluota“.
Vadinasi, toks pat likimas ištiks ir Lietuvą, jei tik ji priims Hymanso projektą ir tokiu būdu sudarys sąjungą su Lenkija, o jei nepriims – gaus Rusijos pagalbos apsiginti nuo Lenkijos. Tai nebuvo Baltrušaičio asmeninė nuomonė, o autentiškai pateikta Sovietų vadovybės pozicija. Sovietų pasiuntinys Lietuvoje Aralovas karštligiškai Lietuvos vadovams aiškino iš esmės tuos pačius dalykus, ką ir Sovietų politikai Baltrušaičiui.
Taigi, ar Maskva apsiribojo daryti poveikį tik diplomatiniais kanalais – nežinome. Bet kuriuos atveju, vis tiek visų dėmesys iki šiandien išliko – Hymanso projektas nutrauktas tautininkų, šaulių ir kariuomenės pastangomis.
Vis dėlto kai kas abejoja tautininkų galiomis ir poveikiu kariuomenei ir šauliams – Jegelevičiaus manymu, šis ryšys dažniausiai matomas iš 1926 m. perversmo perspektyvos. Iš tikro tautininkų 1921 m. nebuvo Seime, kaip jų nebuvo ir 1920 m. liepą. O juk būtent tada buvo pradėtas koketavimas su bolševizmu, taigi, tuo užsiėmė ne tik tautininkai.
Atkreipkime dėmesį į esmingą per mažai interpretuojamą Česlovo Laurinavičiaus atradimą – 1920-ųjų liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutarties antrojo straipsnio papildomą slaptą (ar bent jau neviešinamą) protokolą.
Šiuo protokolu – nors Lietuva deklaruoja neutralitetą – sutinkama praleisti per Lietuvos teritoriją bolševikų kariuomenę kare su Lenkija. Galima pasiguosti, kad toje teritorijoje (aiškiai turimas galvoje Vilniaus kraštas), kuria leidžia Rusijos kariuomenei pasinaudoti Lietuva, šiaip ar taip yra Lenkijos kariuomenė.
„Tautiniu” požiūriu pateisinama, tačiau ne tarptautinės diplomatijos. Šį protokolą Sovietų Rusijos užsienio reikalų ministras Čičerinas sveikino kaip lietuvių ir rusų armijų „bendrus veiksmus prieš lenkų imperialistus“, o Vakarų diplomatijai tai buvo netikėtumas. Lietuva koketuoja su bolševikais tuo metu, kad vyksta lemtingas Lenkijai Tuchačevskio armijos atlaikymas 1920 m. rugsėjį, pavadintas „stebuklu prie Vyslos”, kas Vakarams buvo didžiausias Lenkijos vaidmens fronte prieš bolševikinę Rusiją įrodymas.
Tuo tarpu Lietuva ir šiandien šios pergalės neįvertina, nematydama to, ką pastebėjo Česlawas Miloszas: bolševikų pergalės atveju Vilnius būtų tapęs dar vienos sovietinės respublikos sostine. Kadangi minėtas protokolas buvo nuslėptas nuo Lietuvos visuomenės, jai tada, o ir šiandien liko ir lieka nesuprantami visi 1920 m. spalio 9-osios Pilsudskio ir Želigovskio akcijos motyvai užimant Vilnių. Lenkų istorinėje tradicijoje šis protokolas yra laikomas „peiliu į nugarą” ir interpretuojamas dar platesniame – viso lietuvių tautinio atgimimo – kontekste.
Kaip žinoma, lietuvių tautinį atgimimą prorusiškumu kaltino ne tik lenkų „grynieji“ nacionalistai – endekai, bet ir dalis federalistų bei „starolitvinų“.
Šiandien ir lietuvių istorikai mato Rusijos pareigūnų siūlymus perimti etnolingvistinį lietuvių sąjūdį XIX a. II pusėje bei carizmo depolonizacinę politiką, siekiant sunaikinti Vilnių kaip LDK tradicijų politinį centrą, kas pakeitė kultūrinių erdvių parametrus. XIX a. II pusėje lietuviakalbės kultūros, o tuo pačiu ir tautinio atgimimo epicentru tampa Užnemunė.
Naujausi tyrimai rodo, kad Rusijos įvairūs administracinių pertvarkymų projektais buvo tiesiogiai siekiama mažinti Vilniaus, kaip „lenkiškumo“ bastiono regione, vaidmenį, pasiremiant etnokultūriniu lietuvių sąjūdžiu, kuris turi tapti Rusijos valdžios atrama prieš lenkus. Paprastai įsivaizduojame, kad po 1863 metų sukilimo numalšinimo įsivaizduojame, kad prasidėjo didysis lietuvybės „įšalas” su spaudos draudimu ir knygnešių heroizmu.
Tačiau jau 1864 m. pradėjus „depolonizacijos“ ir “rusų pradų” Lietuvoje atkūrimo programą, Užnemunėje, priklausiusioje Lenkijos karalystei leidžiama steigti lietuviškas mokyklas, 1866 m. Veiveriuose įkuriami mokytojų kursai Užnemunės pradžios mokyklų mokytojams ruošti, o 1867-aisiais leidžiama Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose ir Seinų progimnazijoje kaip fakultatyvą dėstyti lietuvių kalbą, kurios pažymys atestate yra būtinas siekiant gauti įkurtas stipendijas Maskvos universitete 10-čiai Suvalkų gubernijos abiturientų.
Tais pačiais 1867 m. iš Augustavo gubernijos išskiriama lietuviakalbė dalis Suvalkiją, kuri esanti labiau „žemaitiška“ nei lenkiška, ir įkuriama Suvalkų gubernija. Pastarasis faktas tarsi įformina Rusijos sąmoningą politiką išnaudoti etnokultūrinius procesus Užnemunėje, kur tuoj ir atsiras jaunalietuvių sąjūdis.
Taigi, tautinio atgimimo suformuotoje mąstysenoje nesunku įžvelgti Rusijos manipuliacijas, kurios objektyviai prisidėjo prie ne tik prie tautininkų, o ir žymiai platesnių visuomenės sluoksnių prorusiškos ir antilenkiškos laikysenos. 1921 m. ruduo šiai laikysenai buvo kaip niekada prielankus – visiems rūpėjo žemės reforma. 1921 m. rugsėjo 25 d. seimo posėdyje buvo keliami argumentai prieš susitarimą su Lenkija: nebūsią galima įvykdyti Lietuvoje žemės reformos, nes Lenkija ginsianti dvarininkų interesus.
Žemės reforma galėjo būti vykdoma tiktai dvarininkų žemės sąskaita, o jos laukė apie 10 tūkst. kariuomenės savanorių. Lietuvos dvarininkų pavertimas „priešais lenkais” turėjo išspręsti šią problemą.
Niekas nekreipė dėmesio, kad žemės reforma buvo vykdoma, tiesa, ne tokia radikali ir Lenkijoje bei Vilniaus krašte. Ir nors net tautininkai pasisakė prieš radikalią žemės reformą, galima pradėti suprasti kariuomenės laikyseną. Taip susijungė rūpesčiai dėl lietuvių kalbos, siekis įveikti lenkakalbės kultūros dominavimą su žemės klausimu.
Šiuo klausimu šiandien tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorikų nuomonės šiuo klausimu beveik pradeda sutapti. Lenkų istoriko Piotro Lossowskio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos susitarimas neįvyko dėl Lietuvos pozicijos – dėl lenkų įtakos baimės kultūros sferoje ir lenkų dvarininkų veiksmų, priešiškų žemės reformai.
Lietuvių kultūra nebūtų galėjusi efektyviai konkuruoti su brandesne lenkų kultūra ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje, išskyrus kaimą. Miestuose normine kultūra būtų likusi lenkų kultūra, ir geriausiu atveju tik po kelių generacijų gal būtų susiformavusi bikultūrinė belgiškojo tipo visuomenė. Amputavus Vilniaus kraštą, susidarė palankesnės sąlygos nacionalinės kultūros ugdymui, tautinei „kultūrinei revoliucijai”.
Lietuvių istoriko Česlovo Laurinavičiaus manymu, labiausiai valstietišką lietuvių tautą veikė 1921 metais įsibėgėjusi žemės reforma, įgaunanti aiškiai politinį – antilenkišką pobūdį. Mat Lietuvos susitaikymo su Lenkija atveju ryškėjo perspektyva, kad daugelio lietuvių viltys lengvai gauti žemės būtų nutolusios. Istoriko nuomonę, regis, suformavo gili tautinio atgimimo ir to meto įvykių liudininko Jono Vileišio nuomonė.
Jis savo laiškuose Juozui Purickiui valstietiškos lietuvių tautos antilenkišką kompleksą prilygino „žvėriškam nacionalizmui”, kuris, anot jo, vedė į „siaurą Lietuvą” arba net į valstybės pražūtį. Bet čia pat abejojo – o gal tas „žvėriškas nacionalizmas” tėra tinkamiausias kelias, kitaip nebūtų „savos” Lietuvos?
Kad ir kaip ten būtų, po Hymanso projekto atmetimo „sava” Lietuva susipyko su visais. Apie susipykimą su Lenkija visi žinome, juo labiau kad 1922 spalio 8 d. išrinktas Vilniaus seimas priima nutarimą: „Vilniaus kraštas be jokių sąlygų ir išlygų yra Lenkijos Respublikos dalis”. Apie susipykimą su Vakarais žinome mažiau, tačiau, Grodžio duomenimis, Londone po 1921 m. gruodžio 24-osios apie Lietuvą pradėjo kalbėti negražiais žodžiais, kas vėliau išvirto į Lietuvos visuomenės ir kultūros apibūdinimą kaip apie „moderuotą bolševizmą”.
1923 m. Ambasadorių konferencijos nutarimas Vilnių priskirti Lenkijai buvo to išvada. Lietuva galėjo įvardinti tai tik kaip „Antantės moralinį bankrotą”. Naiviai viltasi, kad nesipykstama su Rusija.
Tačiau Naruševičiaus ir Sleževičiaus prognozės dėl Lietuvos ateities išsipildė po 20 metų – Smetonos bridimas per upelį yra to simbolis. Iki šiol abejojama, ar būta plano „R”, nors apie jį fragmentiškai kalbama jau generolo Stasio Raštinio atsiminimuose, o Vytautas Žalys teigia jį matęs Valstybės archyve.
Jo pasakojimu, 1938 m. buvo numatyta, kad kariuomenė dieną „X” pridengs Vyriausybės traukimąsi į Vokietiją. Bet gi tuoj sudarytas Molotovo-Ribbentropo paktas viską sujaukė – vokiečiai nerodė jokio noro priiminėti Lietuvos vyriausybės. Kur dar trauktis? Į Švediją?
Bet jos vėlesni veiksmai parodė, kad niekas ir ten Lietuvos vyriausybės nelaukė – švedai labiausiai bijojo užsitraukti SSRS nemalonę, todėl pirmieji atidavė Rusijai Lietuvos auksą. Taigi, net nežinota, kur sudaryti egzilinę Vyriausybę – sąjungininkai Londone ir Paryžiuje buvo prarasti dar 1921-ais.
O tada sulaukėm Stalino „šluotos” 1940-ais ir 1944-1953. Vilnius ir net Mažoji Lietuva (Kaliningrado srities perdavimo projektai) turėjo būti Lietuvoje, bet Lietuva turėjo būti be lietuvių – trėmimų perspektyva, Stalinui gyvenant ilgiau, yra rimtas alternatyvinės istorijos svarstymų objektas.
Lietuvai atsidūrus tarp Rusijos ir Vokietijos natūraliai atsirado nacių formuotas ir išprovokuotas lietuvių žydšaudizmo fenomenas, kurio Lietuva iki šiol neatsikrato. Ko betrūksta, kaip rodo Arvydo Anušausko tyrimai, kai kam kai ką mėtė ir galbūt tebemėto Rusijos slaptosios tarnybos.
Gal 1921 m. lapkričio-gruodžio mėnesių procesas ir neprimena 1792 m. liepos 23-iosios, tačiau prisiminkime Demandt’o sąvokas – buvo „proga” ir „bandymas”, buvo „rizika” ir „pavojus”, buvo „ketinimas” ir … nepasisekta. Nepasisekusiems – nesiseka. Apie juos mažai kalba istorikai, jų nėra istorinėje atmintyje.
5. Vietoje pabaigos. Nutylėjimai – didžiųjų naratyvų ir / ar nugalėjusių alternatyvų darbas?
Iki šiol galvojome, kad nutylėjimai ir yra didžiųjų naratyvų paskirtis – juk negali visko prisiminti, tam ir konstruojamos atminties schemos. Iki šiol Lietuvos istoriografija matoma per sovietinės ir objektyvios tautinės istoriografijos distinkcijos prizmę.
Tačiau ir tautinėje istoriografijoje jau senokai esame pastebėję Zenono Ivinskio skirtumą nuo dominuojančios tautininkiškos mokyklos, o sekant Barbara Christophe, galima kalbėti apie eurocentrinį krikščionišką ir tautininkišką naratyvus. Nebekartosime šių naratyvų skirtumų, juo labiau kad jie 1930 m. buvo išvirtę į politinį konfliktą – tautininkai uždraudė gimnazijose ateitininkus. Zenono Ivinskio, kaip ir Antano Viskanto mąstymo alternatyvos iki šiol iki galo nesuvoktos, o Edvardo Gudavičiaus performuluota permaina priimama kaip „istorijos juodinimas”.
Tai natūralu, nes dominuojantys tautininkiški naratyvai – „gamtinės lietuvybės” (Vaižgantas) ir „užmigimo – atbudimo” (J. Basanavičius, Maironis) – koncepcijos remiasi pamatine prielaida, kad egzistavo pagoniškasis ar lietuvybės „aukso amžius” ankstyvojoje LDK istorijoje. Su šiuolaikiniu istorijos mokslu sunkiai suderinamų naratyvų atsisakymui prielaidas ir sukūrė Gudavičiaus europeizacijos ir jos šalutinės sąskaitos – natūralios polonizacijos koncepcija. Būtent tik ji ir sukuria prielaidas pamatyti vėlyvąją LDK istoriją ir LDK istorinį subjektiškumą XVIII a. pabaigoje.
Netelpa į dominuojančio tautininkiško naratyvo sistemą ir XVIII a. pab. procesus kritiškai permąstantys Eligijus Raila ir kiti, kaip netelpa XX a. pradžios ir Lietuvos Respublikos laikų procesus permąstantys Česlovas Laurinavičius, Zenonas Butkus ir kiti.
Per 1791-1792 m. nutylėjimus pasimato, kad tautininkiškas naratyvas yra sąlygotas ne tik praeities pažinimo lygio, ne tik nacionalizmo nulemtų praeities sampratų konstravimo dėsningumų, bet ir nuo politiškai nugalėjusių alternatyvų istorinės projekcijos.
Ateities tyrimų perspektyva – kiek net politinius sprendimus 1921-aisiais lėmė besiformuojantis tautininkiškas naratyvas ir kiek politiniai sprendimai nulėmė šio naratyvo įsitvirtinimą. Kaip ten bebūtų, 1921 m. nutylėjimas – tai aiškus atsistojimas ant 1920 liepos 12-osios – 1939 m. spalio 10-osios projekcijos. Vilniaus problema išsprendžiama Stalino. Vadinasi, objektyviai sovietinis ir tautinis naratyvai iš esmės turi sutapti, bet reikia atkreipti dėmesį, kad šie naratyvai sutampa ir vertinant 1791-1792 m. įvykius, pateisinant 1791 m. gegužės 3-iosios atsisakymą ir alternatyvą matant Targovicos ir Rusijos perspektyvoje.
Bet juk atkreiptinas dėmesys, kad ši alternatyva logiškai baigiasi 1795-aisiais, kaip 1920-ųjų–1939-ųjų alternatyva atveda į 1940-ųjų birželio 15-ąją. Šios Rusijos lemtingu įsikišimu nugalėjusios alternatyvos verčia tirti, kaip nugalėtojų interesai formuoja nugalimųjų istorinius naratyvus. Carinės Rusijos istoriografijos ir Matvejaus Liubavskio, tautininkiškos propagoniškos istoriografijos ir Juozo Žiugždos „juodosios” LTSR istorijos naratyvų tipologinis artimumas, ypač antilenkiškumas yra žymiai artesnis nei paprastai matoma. Į šią istorinės sąmonės perspektyvą įtelpa tiek 1921-ųjų metų antihymansistai, tiek 1791-ųjų ir šių laikų antigegužininkai.
Tačiau būtina toliau tirti, kaip minėti naratyvai yra susiję genetiškai. 1920-1924 m. šis ryšys jau apčiuoptas Zenono Butkaus. Ryškėja šis ryšys ir 1867–1905 m. laikotarpyje (Dariaus Staliūno tyrimai). O gal dar svarbesnis yra instinktas, išreikštas 1940 m. Vinco Krėvės Mickevičiaus pozicija – gal Lietuvai ir užtenka Mongolijos statuso.
Taigi, ar įmanoma Lietuvos nepriklausomybė be Rusijos protektorato? Visų antigegužininkų ir antihymansistų pasamonėje glūdi teiginys: Rusijos visada reikia klausyti, tik tada šiokia tokia bus nauda. 1791 m. neklausėme, supykinom Jekateriną – pralaimėjome, 1920–1921 m. klausėme – laimėjome Kauno dvidešimtmetį ir galų gale – Vilnių. Tačiau juk tuo ir užmirštama, kad XVIII a. pabaigoje viskas pasibaigia 1795-aisiais, o Hymanso vakarietiškos alternatyvos atsisakymas – 1940-aisiais.
Šiandien gyvename 1990 Kovo 11-osios dvasia. Ar ir ši data bus pamatyta iš 1990 Kovo 12-osios, o gal net nepavykusios 1991 m. Sausio 13-osios alternatyvos? Bet juk yra 2004-ieji su NATO ir ES. Skirtingai nei 1940-aisiais, turime kur sudaryti egzilinę Vyriausybę, o gal net to daryti nereikia. Bet juk yra ir Aleksandras Duginas – jis sako: „Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniu Eurazijos partneriu turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos orientacijos politikos, pasaulietinės „socialdemokratijos” šalininkai, „neopagonys”, „etnocentristai”, protestantų ir stačiatikių religinės grupės, etninės mažumos.
Be to, etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose yra ypatingai vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir, pagal galimybes, gilinti” [pabraukta mūsų – A.B.]. Bet yra ir Dugino neskaitantys antigegužininkai bei antihymansininkai. Jei skaitantys, tai nesuprantantys, nes nekomentuojantys – paklauskim, kur jų tekstai apie Duginą? Ar maža tikimybė, kad jie supranta, bet apsimeta, kad nesupranta? Duginas nešiurpina tiktai tų, kuriems Muravjovas Korikas išgelbėjo lietuvybę…
Šiandien nebėra 1921-aisiais buvusios ne tik lietuvių kalbos įsitvirtinimo, nei žemės problemos. Sustokim. Ar iš tikrųjų žemės problemos nėra? Vilniaus daugiakultūris paveldas sunkiai tampa Lietuvos savastimi, tačiau žemės aplink Vilnių reikia daug kam.
Kas gi Lietuvoje sugalvojo pasauliniu mastu „novatorišką” nekilnojamiausio turto – žemės kilnojimo įstatymą? Ar neužgožia žemės klausimas problemos, kad dominuojančiai lietuvybės formulei iki šiol nereikia nei vėlyvosios LDK istorijos, nei Vilniaus baroko paveldo, nei Gegužės 3-iosios Konstitucijos.
Česlovas Milošas klausė, ar Lietuva bandys kada nors dvasiškai susigrąžinti Vilnių? Tomas Venclova – ar bandysime atkurti Vilniaus „daugiakultūrį audinį”? Sigitas Geda klausė, ar Lietuva kada nors atkurs savo metafizinę dvasią?
Išvados
1. Aleksanderio Demandto suformuluotos alternatyvios istorijos sampratos požiūriu, manytina, kad šiuo požiūriu yra svarstytinos ir dvi XIX-XX a. Lietuvos istorijos datos: 1) 1792-ųjų m. liepos 23-iosios lemtingas pasitarimas Varšuvoje, kuriame nutarta nebesipriešinti LLV–Rusijos kare. 2) 1921-ųjų m. gruodžio 24 d. Lietuvos Vyriausybė praneša Tautų Sąjungai, kad atsisako siūlomo Pauliaus Hymanso antrojo projekto dėl Vilniaus.
1792-ųjų liepos 23-ioji totaliai atitinka alternatyvinės istorijos kriterijus – viską lėmė 7 balsų persvara prieš 5. Iš esmės šiuos kriterijus atitinka ir antroji data, nes dar 1921 m. lapkričio 4 d. Lietuvos politinis elitas pasisakė už Hymanso projektą. Abi šias datas jungia ne tik tai, kad jos yra pralaimėjusių istorinių tendencijų atspindžiai, tačiau ir tai, kad jos abi nefigūruoja Lietuvos istorinės atminties modeliuose.
2. 1792-ųjų liepos 23-iosios visai nėra Lietuvos istorijos istoriografijoje ir istorinėje kultūroje, nes nėra visos XVIII a. pabaigos istorijos, o 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija yra laikoma Lietuvos valstybingumo pabaiga, todėl ją gynęs 1792 m. LLV gynęs karas yra ne Lietuvos karas. Tiek Gegužės 3-ioji, tiek 1792-ųjų karas yra vertinami žvelgiant į ją modernizuojančia, XIX a. pabaigos tautinio atgimimo suformuota „užmigimo-atbudimo” optika. Su ja paradoksaliai istorinė alternatyva pamatoma Rusijos šalininkų Targovicos konfederatų pusėje, o Lietuvos ir lietuvybės gelbėtojai ir bus Jekaterina II bei Muravjovas Korikas.
3. 1921-ųjų gruodžio 24-osios ir į ją vedusių procesų sisteminių tyrimų visai nėra. Taip ir neatsakyta į klausimą nei dėl „visuomenės pasipiktinimo” faktoriaus, nei dėl atentato prieš Ernestą Galvanauską. Visas nutylėjimas aiškiai grįstas sovietinės istoriografijos maskvocentrine arba tautininkiškos istoriografijos kaunocentrine pozicija.
Ši tik deklaratyviai siekė Vilniaus, o kaip tik tuo metu susiformuoja nuosekli Vaižganto „gamtinės lietuvybės”, atsisakančios Vilniaus koncepcija, o kartu atsisakoma Antano Viskanto LDK atkūrimo projekto. Šiose perspektyvose nutylimas Maskvos diplomatijos faktorius ir manipuliacijoms prielankus „antilenkiškas” žemės reformos kontekstas.
4. Tiek 1792-ųjų, tiek 1921-ųjų rudens reiškinių ignoravimas yra nulemtas didžiojo nacionalistinio naratyvo, tačiau jis buvo veikiamas nugalėjusios alternatyvos, t. y. Rusijos faktoriaus. Jis įtakojo tautinio atgimimo ideologiją, o 1920-1924 m. prisidėjo prie antilenkiškos ideologijos susiformavimo ir 1921-ųjų metų vertinimo iš 1920 m. liepos 12-osios – 1939 m. spalio 10-osios perspektyvos.
Tarpukario Lietuvoje susiformavusiam didžiajam tautininkiškam naratyvui nebuvo reikalingos nei 1921-ųjų, nei 1791-ųjų alternatyvos, kaip jos yra nereikalingos ir šiuolaikinėms „antigegužinėms” tendencijoms istorinėje kultūroje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nei Gegužės 3-iosios konstitucijos, nei Pauliaus Hymanso antrojo projekto atmetimas Lietuvos neišgelbėjo, o gal net vedė į 1795-uosius ir 1940-ųjų birželio 15-ąją.
***
Šis profesoriaus A.Bumblausko tekstas buvo paskelbtas leidinyje “Lietuvos istorijos studijos” minint Lietuvos tūkstantmetį. Čia skelbiame visą tekstą, išskyrus išnašas.