Pasak jo, dailininkas norėjo ne šiaip pavaizduoti viduramžių
mūšį, bet perteikti pergalės viziją.
Ryškių netikslumų, mokslininko nuomone, yra mažų mažiausiai,
net keletas.
Pirmiausia į akis krinta šventojo Mauricijaus ietis, kuria
pusnuogis lietuvis žudo Teutonų ordino didįjį magistrą Ulrichą
von Jungingeną. Šią ietį Lenkijos karaliui Boleslawui
Narsiajam maždaug 1000-aisiais metais padovanojo Šv.Romos imperijos
valdovas Ottonas III, todėl ji negalėjo būti XV
amžiaus ginklas.
Anot, J.Friedricho, dailininkas Mauricijaus ietį nutapė tyčia,
norėdamas parodyti, jog tai pagonių krikšto ženklas, ir
pabrėžti, jog kryžiuočių ordinas turėjo tarnauti prūsų ir
lietuvių atvertimui į krikščionybę. Tuo tarpu paveiksle rodoma,
kad neseniai apkrikštyti lietuviai tampa evangelizacijos nešėjais.
Kitas netikslumas - Heinricho von Plaueno
figūra, kuris mūšyje visai nedalyvavo ir kuris kryžiuočių ordino
didžiuoju magistru tapo po U.von Jungingeno žūties.
Istorikas primena, kad H.von Plauenas sėkmingai vadovavo Malborko
pilies gynybai po Žalgirio mūšio - ši pilis taip ir nebuvo paimta.
Žinoma ir tai, kad J.Matejkos žmonos Teodoros ir dukters Helenos
lydimas lankėsi Žalgirio mūšio lauke. Dirbdamas prie paveikslo
dailininkas naudojosi ne tik istoriniais šaltiniais, tokiais kaip
Jano Dlugoszo kronika, bet ir tų laikų rekvizitais.
Tačiau autentiškų eksponatų trūko, todėl kai kurias detales
dailininkas užsakydavo pas amatininkus.
J.Matejkos namuose Krokuvoje ir dabar galima pamatyti pagal
užsakymą atliktą Vytauto Didžiojo kepurę ir kardą.