Apipinti legendomis ir gandais
Nors viduramžių riterių šarvų rekonstrukcijas yra matę beveik visi – jos įdomios tiek miestų šventėse, tiek vestuvėse – mažai kas žino apie šį užsiėmimą kažką tikro.
„Žmonės mano, kad yra kažkokia firma, kuri turi reikalingą inventorių ir kai reikia, ateina į šventes su juo pasimušti“, – šypsodamasis pasakojo Kauno „Karališkosios gvardijos“ klubo vadovas Laurynas Zinkevičius.
Taip pat jiems tenka nuolat aiškinti, kad jų kardai nesveria 50 kilogramų, o šarvai – dar 100. „Kai pabosta, tiesiog atsakome jog taip, mes – neįtikėtinai stiprūs“ – klubo vadovas atkiša palaikyti savo kalaviją, kad galiūne pasijustų ir žurnalistė. Ginklas maloniai guli rankoje, o juo pasišvaistyti – visai lengva. Iš tiesų toks ginklas sveria apie pusantro kilogramo, o sveriantys per du kilogramus jau laikomi labai sunkiais.
Ne taip baisu, kaip atrodo
Iš šono viduramžių rekonstruktorių užsiėmimas atrodo alinantis ir pavojingas – kalaviju į klubo draugus smūgiuojama visa jėga, o šarvai ir storo audinio pošarviai nenusivelkami net ir vasarą. Tačiau po įnirtingos kovos paklausti, kaip jaučiasi ir ar labai skaudančiais kaulais rytoj pabus, riteriai vieningai tvirtino, kad apie gerą treniruotę primena nebent lengvas maudimas raumenyse.
„Susižaloja tie, kurie eina į rimtas kovas prastai pasirengę. Jeigu tuo užsiiminėji saugiai ir protingai, kovos tiek asmenybei, tiek sveikatai daugiau naudingos nei žalingos. Vėlyvųjų viduramžių rekonstruktorių lietuvių šarvuotė yra viena sunkiausių ir saugiausių, bet tai priklauso ir nuo to, kaip ją pasidarai. Nesaugo ji tik nuo uodų“, – šaiposi Laurynas.
Kol šarvuoti riteriai kovoja, pradedantieji klubo nariai, dar neturintys savo šarvų, praktikuojasi su kriaušėmis – virve surištomis ir ant medžio pakabintomis senomis padangomis. „Taip negali eiti – ten mojuoja iš peties – pirmiausia reikia išmokti kautis“, – paklaustas, kodėl nesitreniruoja su šarvuotais bičiuliais, atsakė keturis mėnesius klubui priklausąs Laimonas.
Didžiausias dėmesys – autentikai
Nors iš šalies gali pasirodyti, kad viduramžių rekonstruktorių tikslas – garsiai ir įspūdingai pažvanginti ginklais, iš tiesų kur kas daugiau dėmesio skiriama istoriniam tikslumui. Rekonstruktoriai nori, kad jų kovos tiek judesiais, tiek apranga būtų kuo panašesnės į vykusias rekonstruojamu laikmečiu.
„Informacijos apie techniką ieškome išlikusiose fechtavimosi knygose. Taip pat mokomės iš kitų kovotojų, ieškome informacijos ir internete, žiūrime, kaip kovoja kiti. Jei klubai tarpusavyje sutaria, kartu treniruojamės ir taip daug ką sužinome vieni iš kitų. Šarvuotę gaminame pagal muziejų šaltinius, archeologines iškasenas, bendraujame su istorikais, žiūrime tų laikų graviūras, išlikusią to meto meistrų informaciją“, - pasakojo klubo įkūrėjas.
Rekonstruktoriai labai tiksliai pasirenka laikmetį ir net konkretų mūšį, kurį atkūrinės. Pavyzdžiui, Kauno „Karališkoji gvardija“ rekonstruoja Anglijos riterius Šimtamečio karo Aženkūro mūšyje. Rekonstruktorius sužavėjo tai, kad anglai, stoję prieš keliskart gausesnę ir pranašesnę armiją, sugebėjo laimėti mūšį.
Ties, šiuo metu vaikinai vis dar nagrinėja istorinius šaltinius ir ruošiasi tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos riteriais, jie atkūrinės Žalgirio mūšį: keisis jų naudojama simbolika, rangai. Tačiau daugiausia laiko, kaip teigia klubo nariai, pareikalauja istorinių šaltinių paieškos.
Universalus pomėgis
„Aš šią veiklą įsivaizduoju kaip patį universaliausią hobį. Tai galimybė išmokti kaldinti metalą, dirbti su oda, dirbti su medžiu, siūti. Daugumą drabužių pasisiuvame patys. Gali išmokti fechtuotis, važinėji į užsienį, esi priverstas palaikyti gerą fizinę formą“ - savo požiūriu į rekonstrukciją dalijosi Laurynas.
Tai, kiek laiko pareikalaus rekonstrukcija, priklauso nuo žmogaus finansinės padėties ir asmeninių poreikių. Daugiausia laiko jis pareikalauja nusprendus viską gamintis pačiam, tačiau tai padeda sutaupyti ne vieną šimtą litų. Pasidaryti visą šarvuotę vidutiniškai užtrunka dvejus metus, tačiau galima ją tiesiog nusipirkti, tiesa, tai nepigu – apie 5000 litų.
Norintys rekonstrukcijai paaukoti visą laisvalaikį, visada ras, ką veikti: net jei skauda rankas nuo darbo dirbtuvėse, o treniruotis nėra su kuo, galima ieškoti istorinės informacijos ar tiesiog susitikti su bendraminčiais aptarti įspūdžių ir naujienų. Tačiau lygiai taip pat, Lauryno teigimu, įmanoma retkarčiais pasišvaistyti kalaviju per kovų inscenizacijas – jų metu rimtai nekovojama, tiesiog kuriamas gražus reginys – tai dažnai matome per įvairias šventes.
Veikla, kuriai reklamos nereikia
Naujų entuziastų klubams netrūksta – įspūdingos kovos ir išvaizda per šventes veikia kaip geriausia reklama. Informacija apie įdomų užsiėmimą sklinda ir per pažįstamus.
Tiesa, tviskančių šarvų ir gražių kovų sužavėti naujokai ne visada supranta, kad prie gražaus reginio plušama ištisais mėnesiais, o riterių kasdienybė nėra tokia romantiška: tai darbas palinkus prie nebaigtų šarvų, ilgos valandos treniruočių. Vis dėlto patiems rekonstruktoriams tai – ne ką mažesnis malonumas nei kovos per viešus pasirodymus.
Kauno „Karališkosios gvardijos“ viduramžių rekonstrukcijos klubas įkurtas prieš penkerius metus. Šiuo metu jam priklauso 9 nariai, kurių jauniausiam 18, o vyriausiam – 24.