E.Nolte gimė Vienoje 1923 metais, studijavo filosofiją, germanistiką ir senąją graikų filologiją Münsterio, Freiburgo bei Berlyno universitetuose. Vienu iš jo mokytojų buvo garsusis vokiečių filosofas Martinas Heidegeris. E.Nolte pagarsėjo ne tiek kaip filosofas, kiek savo istoriniais darbais, skirtais XX amžiaus totalitarinių režimų analizei.
Sensaciją ir pasipiktinimą tarp vokiečių bei Izraelio istorikų ir liberalios visuomenės atstovų sukėlė jo pranešimas, išspausdintas „Frankfurter Algemeine Zeitung“ 1986 metais. Mokslininkas aiškino, kad stalinistinis Gulago archipelagas turėjo loginį ir faktinį tęsinį – nacių Aušwicą (Osvencimą), o tai reišktų, kad nacionalsocialistų vykdytos ,,rasinio pobūdžio žudynės“ atsirado tik iš baimės anksčiau bolševikų vykdytų „žudynių klasiniu pagrindu“.
Anot E.Nolte’s, masinis žydų žudymas nebuvo esminis fašizmo bruožas ir antisemitinis paties A.Hitlerio nusistatymas, o hipertrofuota reakcija į bolševikų žiaurumus, pradėtus po Spalio perversmo. 1940 metais keliolikos tūkstančių lenkų karininkų nužudymas Katynėje taip pat gali būti vertinamas kaip stalinistų „klasinio pobūdžio žudynių įrodymas“. Beje, italų fašizmui ilgą laiką - iki 1936 m. nebuvo būdingas antisemitizmas.
Dėl tokių savo minčių E.Nolte kurį laiką tapo raupsuotuoju tarp dalies vokiečių istorikų ir politikų.
Naujausioje knygoje, lygindamas stalinistinį ir fašistinį režimus autorius pastebi, kad A.Hitlerio nacionalsocialistai valdžią 1933 m. užgrobė panašiai kaip bolševikai Rusijoje 1917 m. lapkrityje. Ir vieni, ir kiti iš pradžių bandė dangstytis legalumo šydu. Bet greit jo atsisakė, pasirinkdami prievartą.
Vokietijoje komunizmo gerbėjų po Pirmojo pasaulinio karo netrūko. Vokietijos komunistų partija savo narių skaičiumi buvo antroje vietoje pasaulyje, po Sovietų Sąjungos. 1929-1933 m. nacionalsocialistai ir komunistai įnirtingai varžėsi iš esmės dėl to paties elektorato, naudodami prievartą, propagandą ir intelektualus.
Komunistai buvo arti to, kad taptų pagrindine Vokietijos darbininkų interesus atstovaujančia jėga, nustumdami socialdemokratus. Turtingieji, vidurinė klasė ir smulkusis verslas paniškai bijojo komunistų revoliucijos. Net A.Hitlerio įkurtoje Nacionalsocialistų partijoje aktyviai reiškėsi kairysis sparnas, kuris simpatizavo komunistinėms įdėjoms.
A.Hitlerio baimė, kad jo partijos dalis nenueitų su komunistais, o prie jų neprisidėtų dar ir socialdemokratai, vertė jį laviruoti ir paramos ieškoti dešniajame parlamento sparne. Tokią paramą A.Hitleris gavo ir legaliai tapo Vokietijos kancleriu.
E.Nolte’s manymu, Vokietijoje įvyko „realityviai bekraujis pilietinis karas“, kuris pirmiausia buvo nukreiptas prieš komunistus ir reiškė „marksizmo sutriuškinimą“.
Konservatyvioji vokiečių visuomenės dalis, parėmusi A.Hitlerį, greit įsitikino, kad jo režimas su vienpartine sistema, visagale slaptąja policija, konclageriais, antibažnytine ir antikrikščioniška retorika yra daug kuo panašus į sovietinę ir kad jis iš esmės svetimas europietiškai kultūrai.
1934-ųjų vasarą A.Hitleris, savo partijoje įvykdė valymą, įsakydamas nužudyti SA vadą Ernstą Röhmą ir didelę dalį šios sukarintos struktūros vadovybės. Kartu su jais buvo nužudyti ir dalis opozicijos vadovų, taip pat Berlyno katalikų bažnyčios galva, buvęs kancleris Kurtas Šleicheris su žmona, iš viso be teismo nužudyta apie 200 žmonių.
Šios žudynės, autoriaus manymu, galėjo tapti pavyzdžiu Stalinui. Tų pačių metų gruodį, nužudžius populiarų partijoje Leningrado komunistų vadą S.Kirovą, J.Stalinas pradėjo nepalyginamai didesnį ir žiauresnį valymą bolševikų partijoje ir karinėje vadovybėje, užtrukusį keletą metų.
Industrializuodamas šalį, J.Stalinas į darbo lagerius pasiuntė milijonus nekaltų žmonių. Milijonai žmonių juose žuvo. „Nacių režimas, palyginti su J.Stalino režimu ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, su sąlyginai nedideliu skaičiumi lagerių ir 10 000 politinių kalinių galėjo atrodyti kaip „teisinės bei liberalios valstybės idilė“, - pažymi E. Nolte (p.125).
Tiek Hitleriui, tiek Stalinui tuo metu didžiausiais priešais buvo tapę Anglija ir Prancūzija, kurios lengvai atidavė naciams Čekiją ir Austriją, ir kurios neįžvelgė nacių ir sovietų suartėjimo. Hitlerio Stalino paktas 1939 rugpjūčio 23-ąją Vakarų demokratijoms buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus.
Nuo 1934 m. J.Stalinas, amžininkų nuomone, žavėjosi A.Hitleriu, įskaitant ir jo antisemitizmą ir ruošėsi karui su anglosaksų kapitalizmu, rotšildais ir „žydiška pinigų sistema“. Toks, beje, buvo ir ankstyvaus socializmo leitmotyvas, išdėstytas dar K.Marxo. J.Stalinas matė A.Hitlerio asmenyje savo sąjungininką prieš supuvusį Vakarų liberalizmą.
E.Nolte neatmeta idėjos, kurią išvystė buvęs SSRS GRU šnipas ir istorikas Viktoras Suvorovas, kad Hitlerio puolimas galėjo būti preventyvinis, nes J.Stalinas ruošėsi užpulti Vokietiją ir ,,išlaisvinti pasaulį nuo kapitalizmo”.
Sulaužius prieš pusantrų metų pasirašytą Molotovo-Ribbentropo paktą ir susirėmus dviem totalitariniams gaivalams 1941 m. birželio 22-ąją hitlerizmo ideologijoje įsivyravo antibolševizmas.
Neapykanta žydams pradžioje nebuvo vyraujanti, o tik lydinti antibolševizmo ideologiją. Žydų žudymas buvo tarsi antikomunistinio karo viena iš dalių. Anot E.Nolte’s, naciai pažadino Rusijos 1918-1922 m. pilietinio karo dvasią. Jo metu buvo savaime suprantama, kad baltieji be gailesčio žudo raudonuosius komisarus, o raudonieji – baltųjų karininkus. Ir ano karo metu vyko pogrominiai žydų žudymai. Skirtumas tik tas, kad baltųjų generolai ir karininkai tuos žudymus stabdė, nes jiems nepritarė.
Pilietinio karo suvokimo kontekste autorius aiškina ir “Galutinio žydų sprendimo “ nacių ideologijoje klausimą. Dar 1905 m. Rusijos revoliucijoje daug rusų ir vokiečių konservatorių bolševizme matė ryškų žydų pėdsaką. Jau nekalbant apie 1917 m bolševikų perversmą. Toks įsitikinimas buvo paplitęs Europoje ir buvo ypač ryškus Vokietijos nacionalsocialistinėje ideologijoje. Tuo buvo įsitikinęs ir pats Hitleris.
Prieš karo su sovietais pradžią, 1941 gegužę artimas Hitleriui žmogus R.Heidrigas parengė įsakymą specialiems SS daliniams žudyti užfrontėje žydus, kurie buvo valstybės tarnautojai ir komunistai. Tačiau prasidėjus karui prasidėjo jau pogrominio pobūdžio masinės žydų žudynės, kuriose be vokiečių specialiųjų dalinių dalyvavo ir vietos gyventojai Baltijos šalyse ir Ukrainoje.
Istorikas teigia, kad žydų žudymas nekėlė daugumos vietos gyventojų pasipiktinimo ir buvo suprantamas, kaip karo prieš bolševizmą dalis. Tačiau, mano manymu, sąžiningi žmonės turėjo piktintis ir piktinosi bei gelbėjo žydus. Galbūt daugelį jų kaustė baimė?
Autorius mano, kad dėl nacių blitzkriego žlugimo kaltos ne tiek taktinės vokiečių generolų klaidos ar šalta žiema. E.Nolte didžiausiu kliuviniu karui laimėti laiko patį Hitlerį, kuris buvo ne tik antibolševikas, bet ir vokiečių nacionalistas bei rasistas, niekinęs slavus, laikęs juos antrarūšiais žmonėmis, siekęs ne atskirti Ukrainą nuo Rusijos, bet paversti ją tik Reicho žaliaviniu priedėliu.
Todėl hitlerizmas nuteikė prieš save visus tuos, kurie mielai būtų kovoję su bolševizmu ir stalinizmu pačioje Ukrainoje ir Rusijoje. 1941/42 m žiemą, kai nacių Vokietijai jau teko kariauti ne tik antibolševikinį karą, bet ir karą su demokratine pasauline koalicija, kuriai priklausė ir komunistai, ir kapitalistai, ir totalitaristai, ir liberalai, nacių ideologijos pralaimėjimą jau buvo galima numatyti.
Stalinizmas tapo nugalėtoju , bet tik su kapitalistų pagalba. Kariaudamas Stalinas buvo priverstas paleisti Kominterną, atsigręžti į Rusijos stačiatikių cderkvę, prisiminti nacionalinius simbolius. Internacionalizmo pergalei nebūtų užtekę.
XX amžiaus istorija didele dalimi yra ideologijų istorija. Dvi kraštutinės ideologijos - komunizmas ir fašizmas - tai dvi to paties medalio pusės. Taip istoriją mato Ernestas Nolte. Viena pusė buvo sutriuškinta karine jėga, o antroji, gyvavusi dar 45 metus po karo, kapituliavo nuo ekonominio bejėgiškumo.
Lietuva daug nukentėjo tiek nuo nacių, tiek nuo sovietinio režimo. Per trumpą ketveriųų metų nacių okupaciją buvo sunaikinti beveik visi Lietuvos piliečiai žydai, tūkstančiai gyventojų išvaryti darbams į Vokietiją, uždarytas Vilniaus universitetas. Sovietai šimtus tūkstančių ištrėmė į lagerius ir Sibiro tremtį, iš kurių daugelis negrįžo dėl nepakeliamų sąlygų ir smurto, sunaikino tautos šviesuomenę ir režimui besipriešinusius.
Sunku išmatuoti jų padarytus materialinius ir dvasinius nuostolius Lietuvai ir visai Europai. Galima nebent pasiguosti, kad dviejų baisiausių totalitarinių režimų XXI amžiuje Europoje nebeliko.